“Duonos valgytojai”

Romualdas Granauskas savo kūriniuose aprašo senojo Lietuvos kaimo žmones, jų papročius, buitį. Novelėje “Duonos valgytojai” rašytojas pasakoja apie duonos kepino ritualą. Šioje ištraukoje rašoma: kaip ateina kaimynai į svečius, kaip ruošiamasi valgyti duoną.
Veiksmas vyksta tuo metu, kai Lietuva buvo SSRS okupuota ir joje buvo steigiami kolūkiai. Viskas buvo atimta iš žmonių.tačiau liko darbštumas, įpročiai ir papročiai, kuriuos išsaugojo senieji žmones. Abu senukai Rimkai nuo ryto dirbo – kepė duona. Tai buvo ilgas ir nelengvas darbas. Tačiau kaip jie džiaugėsi, kai pamatė į savo kiemą ateinančius svetelius. Tai galima spręsti iš senojo Rimkaus kreipimosi į žmoną, kuris baigiasi šauktuku ir mielu deminutyvu “sveteliai”.
Aplinkui tvyro duonos kvapas. Atrodo, kad “namai perkvipę” ne tik jos kvapu, bet senovės, papročių ir gyvybės. Duona – pasodinti, augint, nupjauti iškulti rugiai, išmaišyta, išminkyta ir iškepta tešla. Taigi neveltui Rimkienė “atnešė kepalą kaip vaiką”. Tai dar kartą įrodo, koks šis namie iškeptos duonos kepalėlis jai svarbus, kiek į jį įdėta meilės ir darbo.
Duoną neužtenka vien gerai iškepti. Reikia ją dar ir paatiekti ir valgyti pagal papročius. Kaip jau įprasta duona padedama ant balto rankšluosčio, kurį “senoji tiesia ant stalo”. Senasis Rimka atneša pieną “iš šulinio”. Viskas jau atlikta ir Rimkai laukai savo svetelių, “žiūri į keliuką”.
“Sveteliai eina labai palengva”, žinoma, jie seni, be

et tai parodo ne jų silpnumą, pavargimą, o senųjų žmonių sukauptumą. Jie, nors gal nebeturi tiek laiko kiek jaunieji, viską atlieka palengva, laiku, niekur neskubant. Todėl jaučiamas tekste paklusimas laukui, nesipriešinimas jo slinkčiai, nesipriešinimas likimui.
Tai, jog “ šimtus kartų pro” Rimkų vartus yra ėję šie sveteliai, pabrėžia seną ir gerą draugystę, ilgus drauge pragyventus metus. Atėjusios moterys apsirengę “juodom bažnytinėm suknelėm, bet vis viena atrodo, kad sustojo toki balti, baltai apsitaisę”. Ta šviesa, tas baltumas sklinda iš jų vidaus. Jei visi nusiteikę šventiškai, nes kaimuose bažnytinius rūbus rengiasi tik išskirtinėmis progomis.
Svarbus yra ir sėdimasis prie stalo. Jaučiamas kontrastu sudarymas “ išilgai po – tris, galuose – po viena”. Viso prie stalo “aštuonios vietos”, o “jie išviso septyni; šiemet Medučio vietoje jau niekas neebesėdi, tik įpiltas jam į stiklinę pienas ir padėta šalia duonos riekė”. Štai ir dar vienas paprotys – žmogui,kurio nėra šalia padėti maistą, taip ji prisimenant, tarsi pabūnant su jo dvasia. Miręs Medutis gyvas tol, kol ji atsimena gyvieji.
Visi jie valgo duoną, visi septyni jei dar yra kartu, bet “kai laikai rankoje duoną – niekada nežinai, ar nebus ji paskutinė.” Nors Granausko žmogus yra susitaikęs su savo likimu, nebijo mirties ir priima ją kaip kažko naujo pradžią, bet Rimkai tikisi, kad ši duona ji
iems dar nepaskutine, nes “ližė pastatyta į kampą iki kitos vasaros”, vadinasi, dar ir kitąmet jų namuose bus kepama duona, ateis sveteliai ir vėl susės visi prie stalo, nors gal tuščių vietų ir bus dar daugiau.
Rašytojas savo kūrinyje pavartoja keletą tarmybių. Viena iš jų – “atkrupštins”, tokie žodeliai, būdingi kaimiškai kalbai, padeda skaitytojui įsijausti į kaimo buitį, jos aplinką. Taip pat minimi duonos kepimui naudojami įrankiai: minkytuvis, ližė. Be jų neįsivaizduojama nei viena kaimo troba.
Šioje noveles ištraukoje susirenka pas Rimkus kaimynai, valgyti duonos, kurią visą dieną kruopščiai, su meilę kepė senieji. Romualdas Granauskas vaizduoja darnią Lietuvos kaimo visuomenę. Senieji Rimkai ir jų kaimynai dar nepaveikti okupacinės politikos, juose dar gyva senųjų kaimo žmonių mąstysena ir gyvensena. Jų dėka nebuvo visiškai suardyta tai ,kas svarbiausia lietuvių kaime – visuomenės vieningumas.

Leave a Comment