Donaldo Kajoko esė „Apie dykinėtojus“ analizė

Donaldas Kajokas (g. 1953 m. Prienuose) – poetas, eseistas. Jo kūriniai išversti į dvyliką užsienio kalbų. Parašė „Komentarus“ (1990 m.), „Dykinėjimus“ (1999 m.) ir „Lietaus migla Lu kalne“ (2002 m.). D.Kajokas grakščiai derina pasakojamosios ir poetinės – meditacinės eseistikos elementus. Jo esė – meniniai gyvenimo prasmės mąstymai, atsiremiama į Vakarų ir Rytų filosofijų bei religijųsiūlomas gaires prasmės paieškai; aukštos inteligencijos eseistas jas cituoja bei perfrazuoja pasigėrėtinai taupiai, konkrečiai taikliai, kaskart asmeniškai interpretuodamas. Nuosąmonės vaizdo meditaciškai nuvalytos „jaukaus“dirbtinio pasaulėvaizdžio apnašos, į Dievą žvelgiama, suvokint jo „beveik nebūvimą“, tai yra giliai, be saaviapgaulės įsimąsčius į transendentiškumo sąvoką. Artėjama prie grynųjų esmių.

Mano pasirinktoji esė yra „Apie dykinėtojus“ iš D. Kajoko esė rinkinio „Lietaus migla Lu kalne“ (2002 m.) ( II skyrius „Dykinėjimai“). Šioje esė yra ryškūs tiek pasakojamosios, tiek poetinės esė elementai. Autorius vartoja aprašymus, komentarus, dialogo formą, kurie išdėstyti teziškai padeda papasakoti „tiesą“ apie tam tikrą dalyką. Taip pat kai kuriuose vietose mąstoma meditacijos, asociacijų principu, įterpiama eilėraščio forma.

Esė pradedama R. M. Rilkės „Duino elegijos“,tiksliau antrosios elegijos, pirmuoju sakiniu: „Baisūs visi angelai“. Taip autorius deerina du opziciškus dalykus – angelus ir dykinėtojus. Angelo motyvas plėtojamas ir visoje esė, tačiau jis „nusakralizuojamas“, sužmoginamas. Tokios aliuzijos išryškėja ne tik tekste, bet ir prisiminus R. M. Rilkės „Antrąją elegiją“, kurioje angelas yra ir gėris, ir blogis. Jam nerūpi žm

mogiškoji būtis, nes jis gyvena savimi ir „paskleistą grožį į save atgalios susitraukia“. Taip D. Kajokas pesimistinėmis mintimis pradeda esė. Ją sudaro 12 pamąstymų apie egzistenciją, kūrybą, žmogaus būtį. Autorius subtiliai ironizuoja, kaip kartais žmonės stačia galva neria į savo fantazijas, trokšdami palaimos, kad net pamiršta apie racionalumą. Jie nebemato tikrosios daikto esmės. Tai puikiai atskeidžia pirmasis pasamprotavimas: „Jei nerūpestingai dykinėdamas dairaisi angelo ir netikėtai kelio dulkėse randi sagą su angelo herbu ar profiliu, nepradėk visą likusį gyvenimą šokinėt aplink ją kaip apkvaitęs. Ramiai dykinėk toliau. Aišku, jei ne mundurui sagos daireisi.“ D.Kajokas taip pat pasisako už individualumo išsaugojimą, savo sąvasties išlaikymą. Tai jis išsako pasitelkdamas dialogo formą. Pokalbyje dalyvauja du veikėjai – dykinėtojai. Šis pokalbis visiškai paprastas: vienas mesteli genialią mintį, o kitas suu viskuo sutinka. Šis dialogas dviplanis – įžvelgiamos dvi prasmės. Be pirmosios (apie žmogaus sąvastį), ironizuojama ir visuomenė, kurioje daugelis neturi savo nuomonės, o su viskuo sutinka. Tai parodo antrojo veikėjo nuolatinis sutikimas:
„ – Rytai, pasinaudoję dvasine Vakarų patirtimi, mažiau įgyja, nei Vakarai praranda, atsisakę į savo dvasinį ir intelektualinį lauką įtraukti Rytų patirtį.

(.)
– Taip! Taip!
– .
– Taip, taip , taip!”

Taip pat ironišką požiūrį į vartotojišką visuomenę autorius atskleidžia vienuoliktame
pamąstyme. Čia materialistiška „bendruomenė“ laikoma nenusisekusiu dykinėtoju: „jis graužėsi, kaip graužiasi sveikas žmogus, kad gyvenime nepavyko rimtai susirgti – mat bu

uvo nusipirkęs buteliuką brangių vaistų, o tie, deja, net nepradėti, ėmė ir paseno. Garantinis laikas baigės.“
Šyptelti priverčia ir jo mintys apie užsispyrimą. Čia tarsi patvirtinama liaudies išmintis, jog „Viltis – kvailių motina“. Kalbama apie žmogų, kuris įsisukęs į beprasmiško darbo verpetą, negali pripažinti savo veiksmų beviltiškumo, bet dar ieško didingumo, geriausiu atveju, kaip teigia D. Kajokas, tai priveda prie beprotybės, savęs gailėjimosi, kuris bus skandinamas alkoholyje: „Jei dykinėtojas su asilišku užsispyrimu kasdien atliks kokį nors beprasmišką veiksmą (.), šventai tikėdamas, kad dėl to jam išaugs sparnai, netrukus jis išeis iš proto, sudebilės, ims tirtėti visomis savo galūnėmis arba geriausiu atveju juodai prasigers.“ O jei žmogus ir toliau bus toks kvailas, tai savo trokštamu angeliškumu galės mėgautis anapusineje erdvėje, t.y. ši beprasmybė pasmerkta. Tad autorius subtiliai ir su ironija pateikia egzistencines problemas ir jas savaip interpretuoja, pažvelgdamas iš tam tikro žiūros taško, kuris yra lengvai suvokiamas skaitytojui. D. Kalpoko esę galime laikyti ir intelektualine, nes minimos žinomų žmonių pavardės, kurios kartais apsunkina skaitymą. Tai aktorius ir režisierius J.Miltinis, prancūzų rašytojas M. Prustas, rusų literatūros klasikas A.Čechovas – visi jie kažkaip keitė, modernizavo savo kuriamą meną. Šie žmonės daugiausiai minimi antrojoje esė plotmėje – kalbant apie kūrybą. Čia daugiausia vietos skiriama poezijai.

Akivaizdžiausiai poezijos tema atsiskleidžia trečiojoje pastraipoje, ku
uri parašyta eilėraščio forma. Šiame „ketureilyje“ kreipiamasi į „gimtųjų peizažų mėgėjus“, jie kritikuojami. Siūloma atidžiau vertinti savo kūrybą bei atskirti gamtos ir gamtovaizdžio sąvokas, nes jos nėra adekvačios. Gamta yra vienalytė ir nedaloma, tad ji neturi tėvynės, o žmogus pajėgus įsiminti tik tam tikrą gamtovaizdį, tad poeto, kuris gamtą vadina tėvyne, eilės yra neteisingos, prieštarauja logikai. Taip pat D. Kajokas ironizuoja ir per didelį rašytojų filosofavimą, nes galiausiai tai gali nuvesti prie banalybių, t.y., aprašinėjant pyragaičių skonį, įmanoma sugrįžti į praeitį, prisiminti, atrasti tam tikras sielos kerteles, bet lygiai taip pat, nuo gilių dvasios tolių pereiti prie paprasto pyragaičio. Tam patvirtinti autorius pasitelkia į pagalba prancūzų rašytojo M. Prusto romano „Prarasto laiko beieškant“ pavyzdį: „Aprašinėjant, „nedidelių ir putlių biskvitinių pyragaičių“ skonį, galima išeiti į neaprėpiamas erdves, kurios priklauso vien Dievo kompetencijai; lygiai taip pat galima tiriant dvasios slėpinius, paklūstančius anaiptol ne žmogaus nuovokai, nejučia viską baigti biskvitinių pyragaičių skonio aprašymu.“ Šis motyvas plėtojamas ir toliau kūrinyje. Poezija pašiepiama ir kaip sunkiai suvokiamas menas, kartais joje esanti per sunkiai slepiama prasmė. Tad jei žmogus negali suprasti, apie ką yra eilėraštis, jam tai – per sunkus galvosūkis, taip kyla klausimas, kam ji tokia reikalinga, jei niekas ja negali mėgautis? Todėl autorius ją vadina „galvosvaigiu“, kuris tik vargina sk
kaitytoją. Paskutiniąjame pamąstime svarstoma poezijos paskirtis, kaip ji gali sujaudinti skaitytoją. Čia vėl minimas angelo motyvas, kuriuo bandoma ją „iškelti“, sureikšminti, joje ieškoma kažko dvasiško tarsi teigiama, kad tai, būtent tas literatūros žanras, kuris gali paveikti skaitytojo sielą, ją suvirpinti. Visa tai nublanksta paminint Antono Čechovo pavardę. Tai rusų prozaikas, dramaturgas, trumpų apsakymų meistras. Esėje jis vadinamas dykinėtojumi bei poetu, tad galime prieiti išvadą, kad pasinerti į sielos gelmes gali padėti ir humoristinio pobūdžio kūriniai, t.y.kiti žanrai, tik viskas priklauso nuo pačio rašytojo.

D. Kajokas žavi skaitytoją ne tik savo įžvalgumu, bet ir savo subtilia ironija, naujadarų gausumu, kurie gyvina kalbą (garsasiūlis, siūlagarsis, sielaspengsis, spengsmamasielis, galvosvaigis) bei rašymo stiliaus paprastumu. Autorius padeda į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitaip, apgalvoti savo mąstyseną ir paanalizuoti patį save. Dr. R.Tamošaičio teigimu, paskutinioji D. Kajoko prozos knyga yra iš tų, prie kurių vis norisi sugrįžti, kurios skaitymas tęsiasi visą gyvenimą, duoda peno mąstymui ir įvairioms interpretacijoms. Jo kūryba, anot R.Tamošaičio, – tai estetinis santykis su būtimi, virstantis universalaus matmens paieška ir išsiskleidžiantis begalybės aistra.

Literatūra:
D.Kajokas „Lietaus migla Lu kalne“ (2002 m.).
Naujausioji lietuvių literatūra (1988-2002) // sudarė Giedrius Viliūnas

Leave a Comment