Pagrindinis visų koncentracijos lagerių veiklos dėsnis – rūpintis, kad niekas pasauly nesužinotų, kas ir kaip vyksta už spygliuotųjų vielų užtvaros. Pasklidusios žinios apie užtvertųjų gyvenimą galėtų lagerio šeimininkam įvairių nemalonumų pripainioti. Atsirastų vienas kitas, kuris ir pasipiktintų, ir rėkti pradėtų, ir svetinguosius šeimininkus barbarais pavadintų. Kam viso to reikia? Kur kas patogiau lagerio veiksmai atlikinėti tuomet, kai jokios pašalinės ausys negirdi, pašalinės akys nemato ir nekenkia samdytajai propagandai lagerio šeimininkų kultūringumą ir kūrybinius laimėjimus liaupsinti. Dievų miškas toli buvo nuo pašalinių akių ir ausų. Apylinkėj gyventojų buvo maža, ir tie patys buvo patikimi galingųjų šio pasaulio balvonų garbintojai. O svarbiausia – Dievų miško geografinė padėtis buvo tokia, kad spygliuotosios pastogės gyventojai negalėjo ir svajoti apie pasišalinimą iš lagerinės viešnagės. Iš vienos pusės buvo Šiaurės jūra, karo metu taip stropiai saugojama. Iš kitos pusės – garsioji jūros įlanka, iš trečios – didžiulė dvišakė Vysla su savo kanalų ir kanaliukų sistema, iš ketvirtosios – siaurutis pusiasalis, skiriąs jūrą ir įlanką. Bėglys, ištrūkęs iš Dievų miško, kurlink jisai nukryptų, vis tiek patektų į vandenį ar į policijos glėbį.Prasidėjo miško kirtimas, kelmų rovimas, žemės lyginimas, kalnų griovimas, pelkių užkimšimas, žvyro ir akmenų vežimas, barakų sudėliojimas, didžiulio mūro – komendantūros ir administracijos namų – statyba.gerumo, draugiškumo apraiškas, taip retas ir taip svarbias lageryje, B.Sruoga aprašo negailėdamas padėkos žodžių kitų nuteistųjų atžvilgiu.daugiausia dėmesio skiriama ne pačiam sau, ir asmeniniai išgyvenimai prasimuša tik retkarčiais, apie savo vargus užsimenama puse lūpų, dažnai vos ne juokais.
išskirtinė asmenybė, gyvenanti pagal savo Dekalogą, savus tiesos ir moralės principus. Įkalintas vokiečių koncentracijos stovykloje Profesorius tampa myriop pasmerktų žmonių dramos dalimi. Išgyventi šioje ekstremalioje situacijoje, atsiriboti nuo savęs ir žiaurios realybės jam padeda ironija. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai – tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Skaudus asmeninis patyrimas čia virsta ironišku, groteskišku pasakojimu.Kaip galima apie begal žiaurius, siaubo kupinus dalykus kalbėti šypsantis? Kaip galima mirtį vaizduoti su pašaipa? Sarkastiška ironija ir juodasis humoras (kalinių mušimo, lavonų tampymo scenos) – vienintelis būdas, leidęs bent kiek atsitverti nuo šaltai apgalvotos, racionalizuotos žmonių naikinimo sistemos.