Darbo dainos

Darbo dainos

Įvadas

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, taam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Darbo dainos

Darbas – daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Tad koks gali būti ryšys tarp sūriu prakaitu laistomos kasdienybės veiklos ir, rodos, praktinės naudos neteikiančių liadies dainų? Pasirodo – yra, ir neet labai glaudus.
Liaudies dainos, atsiradusios ir atliekamos, dirbant fizinį darbą vadinamos darbo dainomis. Jos dainuojamos paties darbo arba pertraukų, poilsio metu, pabaigus darbą ir pan. Darbo dainos yra vienas iš labiausiai paplitusių lietuvių liaudies dainuojamosios tautosakos žanrų. Jos buvo kuriamos ir

r dainuojamos, atliekant daugelį lauko ir namų darbu. Nevienodas įvairių darbų pobūdis, vieta ir reiksmė praktinėje žmogaus veikloje, taip pat darbo atlikimo tempas, ritmas, darbą lydinčios apeigos turėjo įtakos šio žanro dainų formavimuisi.
Darbo dainų atsiradimas neklasinėje visuomenėje yra neatskiriamas nuo pirmykščio žmonių kolektyvo veiklos. Kolektyvinis darbas reikalauja išlaikyti vienodą tempą ir ritmą. Darbo daina ir buvo viena iš priemonių darbo rimtui organizuoti.
Darbo ritmui pritaikyti įvairūs šūksniai, darbo sukeliamų garsų pakartojimas bei pamėgdžiojimas, su darbo vyksmų susijusių žodzių bei sakinių kartojimas ilgainiui išsivyste į dainą. Tokios darbo dainos iš pradžių buvo labai nesudėtingos, sudarytos iš atskirų, nuolatos kartojamų žodžių ar trumpų sakinių.
Lietuvių liaudies dainų, susidedančių vien iš darbo sukeliamų garsų imitavimo, nėra užrašytų. Tačiau yra užrašyti ištisi dainų posmai, sudaryti iš neeprasmingų priedainių. Juos galima laikyti darbo dainos prototipais, pavyzdžiui:

Sadūto, tūto,
Sadūto, tūto,

Sadu, sadu, tūto,
Sadūto, tūto!

Tūto, sadūto,
Tūto, sadūto,
Tūto, sadūto,
Tūto, sadūto!

Primityvios darbo dainos išreiškė ne vien garsinį darbo ritmą. Jos veikė dirbančiųjų jausmus, valią, protą, įkvėpdavo juos, o tai jau buvo idėjinio bei estetinio pobūdžio reiškinys. Šita daugeriopą gyvenimiškąją dainos reikšmę suprato pati liaudis, sakydama: “Daina dieną trumpina, daina darbą lengvina”, arba: “daina jegas gimdo, daina nuovargį tildo”.
Kolektyvinis darbas Lietuvoje yra žinomas iš seno. Antai baudžiavos laikais valstiečiai dvarų laukuose dirbdavo būriais, net iš

štisais sodžiais. Veliau, panaikinus baudžiavą, kone visiems sunkesniems, skubesniems ir svarbesniems ūkio darbams atlikti, valstiečiai ruošdavo tarpusavio talkas. Ilgainiui išpopuliarėjo šienapjūtės, rugiapjūtės, linamynio, kules, bulviakasio ir kitos talkos. Be to, ir individualiai dirbdami, valstiečiai stengadavosi visi kartu pradeti ir kartu baigti laukų darbus. Tai teikdavo daug progų žmonėms susieiti draugėn ir dainuoti dainas.
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis.

Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Di
irbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui, verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų darbą ir matomus jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan. Netgi tokį sunkų darbą kaip malimas lydėjo daina – trumpa, neįmantri, improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu) ar ilga, lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu. Tačiau iš to klodo vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro: ar tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarą užšalę ežerai, ar linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos lino kančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai kada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar archajiškieji dialogo formos audimo dainų variantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobes be nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelį be dalgės ir t. t.). Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių darbo dainų yra rugiapjūtės dainos, melodija ir poetika pratęsiančios kalendorinių apeigų dainų tradiciją, savo šakotine kompozicija įtvirtinančios gilų žmogaus ryšį su gamta, atveriantį plačią dirvą rovimo, linų ir vaizduotei.

Darbo dainų rūšys

Darbo dainas galima skirti į dvi dideles grupes:
a) su darbu susijusias dainas;
b) dainas apie darbą

Pirmosios grupės dainų atlikimas tiesiogiai susijes su

u paties darbo procesu: jas žmonės dainuodavo, eidami į laukus dirbti, dirbdami ar grįždami namo po darbo. Šios dainos yra priderintos prie vieno ar kito darbo, atsižvelgiant į jo pabūdį, judesius, ritmą. Jos taip pat dažnai siejosi su tam tikromis apeigomis.
Antrosios grupės dainose yra tik dainuojama, kalbama apie darbą.
Kartais gana sunku nustatyti, kuriai grupei priklauso ta ar kita darbo daina. Todėl ir čia, apžvelgiant darbo dainas, nedaroma didesnio skirtumo tarp dainų, kurios būdavo atliekamos darbo metu, ir dainų apie darbą.
Su darbo apeigomis, judesiais bei pobūdžiu susijusios darbo dainos yra seniausios. Jose jauciamas vienokio ar kitokio darbo ritmas, kartais pasitaiko darbo garsus atliepiančių garsažodžių, jų melodijos kai kuriomis savybėmis skiriasi nuo kitų dainų melodijų. Vien iš šių dainų turinio ne visada matyti, jog jos yra darbo dainos. Jų melodijos ir dainininkų nurodymai padeda nustatyti, ar jos priklauso darbo dainoms. Taciau ir tos dainos, kurios priskiriamos darbo dainoms tik pagal jų turinį, ankščiau, galima manyti, vienaip ar kitaip buvo glaudžiau susijusios su pačiu darbu.
Pagrindinis lietuvių laiudies verslas feodalizmo ir kapitalizmo epochose buvo žemės darbas. Todėl ir darbo dainos beveik išimtinai yra žemės ūkio laukų darbų dainos: arimo, rugiapjūtės, šienapjūtės, avižapjūtės, linų darbų, grikių rovimo ir kt. Namų darbų dainos – malimo, kulimo, verpimo, audimo ir kitokios – darbo dainų tarpe užima antraeilę vietą.

A r i m o d a i n o s

Lauko darbų ciklas prasideda arimu. Arimo dainose jaučiamas glaudus darbo ir dainos ryšys. Arimo dainose dažnas yra supoetintas arimo paveikslas: artojas paprastai būna jaunas bernelis, jis aria nauja žagrele, bėrais žirgeliais.
Arimo dainose darbo fone dažniausiai vaizduojami jaunimo santykiai: kalbama apie bernelio ir mergelės susitikimus, atskleidžiami jų meilės jausmai. Šiose dainose taip pat atsispindi ir šeimyninis gyvenimas, ypač moters padetis šeimoje klasinės visuomenės salygomis.

Š i e n a p j ū t ė s d a i n o s

Didelę darbo dainų grupę sudaro šienapjūtės – šieno pjovimo ir šieno grėbimo – dainos. Šios dainos, dažnai palydimos priedaininiu žodziu valio, dar yra vadinamos v a l i a v i m a i s.
Šienapjūtė priklauso prie tų lauko darbų, kurie sudaro palankias sąlygas dainai tirpti. Šienaujama vidurvasarį, gražiausiu metu laiku. Senovėje šienpjoviai išeidavo į pievas būriais, kartais kelioms dienoms, pasijusdavo laisvi, atitrūkę nuo įprastos namų kasdienybės. Saulėtos dienos, plačios lankos skatinte skatindavo dainuoti, teikė puikias sąlygas dainai skambėti.
Šienapjūtės dainos – valiavimai – populiariausios buvo Žemaitijoje, nors sutinkamos ir kitose Lietuvos dalyse. Jos dainuojamos tęsiamai, plačiai, lėtu tempu. Dainininkai nurodo, jog šienaudami jie taip užsivaliuodavę, kad girdėdavosi už kelių kilometrų.
Mėgstama šienapjūtes dainų tema yra pats šieno pjovimas, apdainuojamas pakiliais, poetiškais vaizdais: brolelis arba bernelis pjauna šieną lygiose lankose, žalioj girioj, ankstų rytą. Šienpjovio šaunumas, darbo patrauklumas paprastai išreiškiami skambančio, sidabrinio, plieninio dalgelio įvaizdžiu.
Šienapjūtės dainose dažniausiai sutinkama jaunimo santykių tema. Šienapjūtes darbų fone apdainuojama, kaip bernelis susitinka su mergele, kaip jie kalbasi, kaip bernelis mergelę vilioja, kaip mergelė neša šienpjoviams pusrytelius, ir pan.
Kai kuriose šienapjūtes dainose atsispindi šeimos tarpusavio santykiai, meilė tėvams, sunkus priverstinis darbas baudžiavos laikais. Tokiose dainose neretai išsakomas priešiškumas feodaliniam dvarui.
Iš šienapjūtes dainų išsiskiria daino rekrutų tema. Šieną pjaunantį bernelį gaudo į rekrutus. Metęs darbą, bernelis slepiasi nuo gaudytojų. Šieną pjaudamas, jis verkia, kad jo broliai vargsta rekrutuose arba, kad jam pačiam teks sunki rekruto dalis, ir pan.

R u g i a p j ū t ė s d a i n o s

Darbo dainų tarpe rugiapjūtės dainos užima labai žymią vietą. Jos buvo dainuojamos, einant rugių kirsti, darbo vietoje ir grįžtant namo po darbo. Daug dainų dainuota per rugiapjūtės talkas. Rugiapjūtės dainas dainuodavo daugausia moterys.
Rugiapjūtės dainų tematika labai įvairi ir turtinga. Pagal ją rugiapjūtės dainas galima skirstyti į dvi stambias grupes: dainos, kuriose apdainuojamas rugių pjovimas, ir dainos, kurios dainuojamos per rugiapjūtę.
Pirmosios grupės dainose dažnai iškyla gyvas rugių kirtimo paveikslas. Jose poetizuojamas rugelis žiemkentėlis, brangus grūdelis ir pan. Šiose dainose išryškėja lietuvių liaudies meilė ir pagarba rugiams – pagrindiniam maisto šaltiniui. Rugiapjūtę vaizduojančiose dainose raginama greiciau baigti kirst rugių barelį, kad nereikėtų ilgai jo varyti, užsimenama, kaip plieninis brolio dalgis pakirs rugio liemenį, dainuojama apie pjovėjas, aukštam kalne rugius pjovusias, apie saulę, skaičiuojančią, kiek padaryta darbo, kiek kapų pėdų pripjauta ir t.t.
Rugių kirtimą apdainuojančiose rugiapjūtės dainose atsispindi darbo sunkumas. Dėl primityvių įrankių šis darbas senovėje buvo labai sunkus, jis per anksti palauždavo moters sveikatą, pakirsdavo jos jėgas.
Rugiapjūtės dainose neretai sutinkamas marčios, apskritai moters dalios klasinėje visuomenėje motyvas. Yra nemažai dainų, kuriose sunkus marčios gyvenimas lyginamas su laimingu netekėjusios merginos gyvenimu tėvų namuose: tose dainose nurodoma, jog marčios niekas nesigaili, visi ją verčia sunkiai dirbti, kad ji nualinama nepabaigiamais darbais.
Reikšmingą sietą rugiapjūtės dainose užima socialinio protesto, neapykantos dvarui bei jo prievaizdoms tijūnams tema. Ši tema ypač ryški dainose, kurios apdainuoja rugiapjūtės darbus dvare.
Šios tematikos dainose kreipiamasi į saulutę, kad ji greičiau nusileistų, norima, kad greičiau baigtųsi sunkaus darbo diena, prašoma vilką nunešti žiaurų tijūną, ir kt.

L i n ų d a r b ų d a i n o s

Ši darbo dainų rūšis skirta apdainuoti įvairiems linų auginim ir apdirbimo momentams. Pasitaiko ir tokių dainų, kuriose linai visai neminimi, tačiau, pateikėjų tvirtinimu, jos buvusios dainuojamos, tik linus raunant arba klojant. Linų darbų tematika taip pat yra dainų, kurios buvo dainuojamos, dirbant kitus laukų darbus.
Su linų apdirbimu susijusių dainų yra nemaža. Jų gausumą galima paaiškinti tuo, kad linai Lietuvoje buvo viena iš pagrindinių žemės ūkio kultūrų, o su jos apdirbimu susiję darbai teikdavo puikias salygas dainuoti. Dažniausiai apdainuojamas linų sėjimas, rovimas, kūlimas, klojimas, mynimas ir kiti darbai. Sudėtingas ir ilgas linų auginimo bei apdorojimo darbų ciklas, plačiai atsispindėjęs liaudies dainose ir pasakose, tautosakoje vadinamas lino kančia.
Toliau dainoje išskaičiuojama, kaip linas išdygo, kaip jį atlankė, nuravėjo, kaip linas užaugo, pražydo, nunoko, kaip jį nurovė, sustatė, parvežė, pamerkė, paklojo, apvertė, prikėlė, surišo, sudžiovė, išmynė, nubruko, nušukavo, suverpė, išaudė, kaip išbalino drobes, pasiuvo marškinius, kaip juos dėvėjo, kol suplyšo.

Linų darbų dainose ne tik išskaičiuojama ne tik įvairūs darbai, bet ir su tam tikru pasididžiavimu minimi tie daiktai, kurie iš linų bus padaryti.

LITERATŪRA

1. Knygų dienos. Skaitiniai VIII klasei. Pirmoji knyga. K., 1998. P. 130-131

2. Sauka D. Lietuvių tatosaka. K., 1998. P. 172-183

3. http://www.speros.lt

IŠVADOS

1. Lietuvių liaudies dainos skirstomos į grupes pagal dainavimo laiką, situaciją ir ritmą.

2. Į liaudies kūrybą nevisada buvo žiūrima kaip į vertybę.

3. Darbo dainos kilo iš fizinio darbo.

4. Darbo dainos skirstomos į dainas apie darbą ir su darbu susijusias dainas.

Leave a Comment