Tautosaką, arba folklorą (angl. ,,liaudies išmintis‘‘),suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį , kasdieninę išmintį.Įsiterpę į įprastinę buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai vis dėl to nėra tik tos buities trupiniai.Liaudies atmintis taip išlaiko jų sandaros modelį, kaip gamta saugo kristalų formules.Žodis po žodžio, nuotykis po nuotikio vienoje siužeto grandinėje eina tam tikra tvarka, kurios darną suvokusi meninė sąmonė nenori greitai ką nors keisti ir versti antraip. Patvarūs, laiko tėkmei atsispiriantys šito meno ne tik bendrieji kontūrai, bet ir jo ląstelės-segmentai.Tiktai šitoks pastovumas ir vienodumasnėra skurdus.Kokia neišsemiama gausa užgriūva mus iš storųrinkinių, archyvų ir gyvųjų tautosakos tarpininkų-senųjų dainininkų, pasakotojų repertuaro ! Įvairovė atspalvių, intonacijų, žodžio vartosenos panaši į tą klegėjimą visomis lietuvių tarmėmis ir šnekomis, kuriuo gali pasiklausyti sekmadienį Palangos kopose. Impozantiškimastai, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių nors ir nežymiai varijuojančių kūrinių leidžia išgirsti milžiniško tolimą praeitį menančio kolektyvo balsą. Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudie gyvenimo pulsą, nuspėjame slaptas žmonių dramas, rūpesčius, ilgesį. Rašytiniai šaltiniai, iš kurių suvokiame praeitį, paviršium prašliuožia pro gyventuojų daugumos pasaulėvaizdį. Vien tautosaka gali juos papildyti. Įdėmiai skaitoma liaudies kūrybos knyga tampa svarbiu socialinės-psichologinės patirties šaltiniu. Vertė tokio šaltinio neįkainojama. Tautosaka, kaip liaudies pasaulėžiūros išraiška, sudaro atsvarą privilegijuotųjų luomų kultūrai, Lietuvos istorinėmis sąlygomis-iš esmės svetimai kultūrai. Tai vertinimo ašis, kurios principinę reikšmę iškėlė marksistinėsocialogija.Žymus italų marksistas mąstytojas A. Gramšis, polemizuodamas dėl požiūrio į tautosaką kaip į ,,tapybinį‘‘elementą, pabrėžia:,,Tačiau folklorą reikėtų tyrinėti kaip pasaulio suvokimą-iš esmės neišreikštą, ,,numanomą‘‘suvokimą, būdingą apibrėžtiems visuomėnės sluoksniams(apibrėžtiems ,,laiko ir erdvės‘‘atžvilgiu).Šitas pasaulio suvokimas iškyla kaip priešingybė(daugiausia taip pat neįsisąmoninta, objektyvi)istoriškai apibrėžtų visuomenių,,oficialiai‘‘kultūrinių sluoksnių pasaulėžiūrai, patiriančiai nuoseklią evoliuciją istorinės raidos procese. (Iš čia glaudus ryšys tarp folkloro ir,,sveiko proto‘‘, kuris ir yra ,, filosofinis folkloras‘‘.)‘‘
Tautosakos mokslas, folkloristika, iš įvairių taškų artėja prie savo objekto.Galime apibrėžti įvairias, nors ir tarp savęs susijusias, mokslinio-tiriamojodarbo sritis: surinktos tautosakos fondų tvarkymą , katalogavimą bei skelbimą; tautosakos gyvavimo stebėjimą; bendrųjų mąstymo ir raiškos dėsnių nusakymą, konkrečių tautosakos formų aprašymą. Tautosaka tiriama įvairiais būdais:empiriniai aprašymai ir skaičiavimai, sinkretiniu-kompleksiniu stebėjimu, pasitelkiama čia ir matematinė statistika, struktūrinis-semiotinismetodas. Tyrimų programa yra nepaprastai didelė. Įvairiais pjūviais gaunamais rezultatais nelabai Įmanoma pasinaudoti siekiant vieno sintetinio tautosakos apibūdinimo. Tautosakos tyrimas skirtingose jos stadijose, skirtingais aspektais neapsieina be gretimų mokslų pagalbos ir savo ruožtu jiems praverčia. Tiriamas tautosakos gyvavimo židinys, jos ribos, santykis su tautine sąmone, kontaktai su kitų tautų žodine kuryba. Šituo atžvilgiu tautosaka-argumentas etnogenezei ir iliustracija savo ir pasauliniai kultūros istorijai, nes tai apraiška kultūrinių mainų tarp gretimų kraštų ir tarp didžiųjų tautų bendrijų-Rytų ir Vakarų. Sudėtingą problemų ratą sudaro tautosakos pradžia, kaip apskritai meno pradžia, kaip pažinimo istorijos pirmoji stadija. Norint apsibrėžti išeities tašką, reikia apžvelgti artimiausiaskitų mokslų tyrimų sritis. Palyginkime, kas rūpi folkloristikai ir kas kitiems mokslams. Tai padės, aiškinantis tautosakos, kaip žodžio meno, esmę, atsiriboti nuo šalutinių ir atsitiktinių aplinkybių. Folkloristikai pirmiausia talkina etnografija-mokslas apie tautų materialinį gyvenimo pagrindą, buitį, verslus, dvasines apraiškas. Aprėpdama tiek materialinę, tiek ir dvasinę liaudies gyvenimo sritį, ji neteikiapastarajai pirmenybės. Būdama istorijos mokslo atšaka, etnografija kuria visapusišką kasdienybės vaizdą, papildantį istorijos puslapius. Etnografijos sąvokai artima, nors gerokai platenė, bendresnė-kraštotyka,kuri krašto pažinimą praplečia geografiniu ir geologiniu vietos aprašymu, istorine apžvalga,tarmės bei topominikos aprašu ir kitais atžvilgiais. Tautosakos neįmanoma apibūdinti nesiremiant etnografiniais faktais. Jie nusako aplinką, kurioje gyvuoja tautosakos kūrinys.Toji aplinka, suprantant siauriau, tai valstiečio kiemas, namų papročiai, buitis ir darbai; suprantant plačiau,-tai apskritai feodalizmo kaimas, kuriame sukauptas ir išlaikytas pagrindinis tautosakos lobynas, jos klasika. Feodalinės valstietiškos aplinkospažinimas duoda pamatą išvadoms apie liaudies pasaulėžvalgą ir jauseną-ko jieškome tautosakoje. Galime vien apgailestauti, jog, be ,,Lietuvių etnografijos bruožų‘‘(1964), maža teturime parankinės etnografinės literatūros, ypač stokojame sistemingų papročių aprašų. Bet turi būti daromas ir esminis skirtumas tarp etnografinio ir folklorinio požiūrio. Tautosakos tekstai neturi ištirpti etnografiniame apraše kaip viena iš daugelio kaimo, apylinkės ar visos tautos charakteristikų. Etnografiniai duomenys tautosakai tėra fonas, kūrybos medžiaga. Nuo tautosakos fakto etnografinėje aplinkoje aprašymo reikia pareiti prie kūrinio analyzės-įženkti į jos vidinį lauką. Atskleista šitos traukos galia pačiam kasdienybės vaizdui suteiks nepraeinamos, nekasdieniškos prasmės. Į ką nukreipta vaizdingoji žodžio galia, ko ja siekiama-tai labai rūpimas, visada aktualus tyrinėjimo požiūris. Išliekamos vertės problema tautosakos apibūdinime iškyla kaip svarbiausia. Tautosakos ir mitologijos santykiai dar sudėtingesni.Mitologija vadinama sankaupa mitų-pasakojimų apie dievus, pusdievius, dieviškos kilmės herojus. Lygia greta šitas vardas taikomasir mokslui, nagrinėjamčiam mitus. Tautosaka nuo mitologijospriklausoma, nes be pastarosios visiškai nepaaiškinama pradinė daugelio vaizdų, įdėjų kilmė. Šaknys siekia pirmykštę žmogaus vaizduotę, neišskiriamai sulydžiusiąpažinimo, tikėjimo ir meninės išmonės pradus.Beribis šitos vaizduotė užmojis žmonijos priešistorėje lydi ilgą pradinio gamtos įvaldymo laikotarpį. Pasak K. Markso:,,Bet kuris mitologij1 nugali, pajungia ir formuoja gamtos jėgas vaizduotėja ir per vaizduotę; vadinasi, ji išnyksta, iš tikrųjų užvaldžius tas gamtos jėgas‘‘. Pati problemos reikšmė čia ta, kad mitologijai, kaip sistemai, suirus, mitologiniam mąstymui netekus visuotinumo, jo pradų vis dar išlieka, jie nėra visiškai išstumti racionalio galvosenos. Savo pačių polinkio mitologizuoti nepastebime, kita vertus, toks polinkis mūsų pateisinimas dvilype, protą ir jausmą apimančią, žmogaus prigimti:mitinė išmonė grąžina emocijoms pusiausvyrą.Mitologinės sąmonės nelaikome žemesniąja,prastesniąja mąstymo pakopa,nebandome mito suderinti su mums įprasta logika.XXa.mokslas,pradedant L.Levi-Briuliu ir baigiant K.Levi-Strosu,daug nuveikė,atidengdamas ir patį mitologinio mąstymo mechanizmą,-kaip operavimą binarinėmis priešybėmis,kurios yra nepanaikinamos,t.y.perkialemos į kitą ir dar kitą,ir t.t. plotmę. Nuodugnesnės mitologijos studijos parodo,kad senasis,iki-krikščioniškas,tikėjimas sudaro daug svaresnę,nei paprastai galvojama,dalį kaimiečių religijos turinyje.Kaime iki pat naujausių laikų vyo sudėtinga religinė sinkretizacia,buvo derinamos pradinės senojo tikėjimo kategorijos su valstiečiui pritaikytu,suprastintu krikščionybės variantu. Kaime plitusios krikščioniškos legendos, tikėjimo simboliai, apeigos-kupini seno turinio. Iš tokių legendų įmanoma rekonstruoti pradinę pasaulio viziją, pakankamai baigtą ir nuoseklią. Poetinė liaudies kūryba neišvengiamai prisiima gyvo mitologonio elemento. Bet kiek jo, kokią dalį? Bendriausiais bruožais imant, lietuvių tautosaka neatrodo ypačiai skolinga mitologojai. Įrodymas-pagrindinės tautosakos rūšys: lyrinė poezija, pasakos, didžioji dalis smulkiosios tautosakos. Mitologinės kurybos lieka mažoji proza-sakmės. Tautosaka savo suvešėjusiomis formomis reiškia mitologinio pasaulėvaizdžio krizę. Ji teigia valstiečio darbą ir gyvenimo ryžtą, kupiną jo dukrų svajonių ilgesio, senolių išminties. Akcentuojame tautosakoje etinės minties branduolį, kuris stelbia pradinę pasaulio viziją ir iracionalų prigimties pradą, prasiveržiantį obcenišku mįslių juoku, keiksmų įtūžiu, užkalbėjimų įtaiga. Atšyldima nuo mitologijos,tautosaka artėja prie literatūros. Tautosaka-žodžio menas. Žodinė išraiška joje pasiekusi tokį baiktumą, net tobulumą jog jai galima taikyti tuos pačius reikalavimus kaip ir rašytiniai literatūrai. Sakytinė ar rašytinė forma dažnai atrodo tik grynai išorinis skirtumas. Ir indovidalių genijių kuriniai gali būti ne plunksna rašyti,pavyzdžiui,Homero epopėjos. Kitą vertus didelio brandumo menas yra islandų sagos, suomių-karelų,,Kalevala‘‘latvių ir lietuvių dainos. Bet kai nuo pagyrimų tautosakai pereinama prie jos konflinktų, herojų paveikslų, kopozicijos stiliaus ir nuotaikos meninės analyzės, tokia analyzė paprastai pakimba ore jei neišvengiamai gresia schematizmo ir formalizmo pavojus. Tautosaka arba atplėšiama nuo jos kūrėjo,arba šitas kūrėjas figūruoja tiktai nuominaliai,lyg kokia hiperbolizuota,mistifikuota būtybė. Tautosakos kūrimo ir gyvavimo būdas-plitimas iš lūpų į lūpas nesuskaičiuojamais varijantais-lėmė neišmatuojamą nuotolį tarp kūrinio ir konkretaus asmens. Viename iš naujesnių poleminio pobūdžio veikalų teisingai pabrėžiama:,,Žinome, kad kiekvieną tautosakos kūrinį kūrė daugybė žmonių. Aišku ,kad kiekvienas tų kūrinių yra kolektyvo produktas. Pagaliau aišku ir tai, kad šitokio labai sudėtingo proceso, vykstančio ištisus šimtmečius, ,,mechanika‘‘ yra mums nežinoma ir visą laiką bus paslaptis. Bet neįsivaizduodami kūrimo mechanikos, kaip galime įžvelgti kūrimo ir suvokimo psihologiją, be kurios negalima išsiversti tyrinėjant literatūros kūrinį.Dainuojamoji tautosaka
Liaudies lyrika(poezija)
Rūšis,porūšiai ir terminai. Plačią liaudies poetinės kūrybos sritį, išsiskiriančią tuo, kad joje dominuoja vidinis gyvenimas-mintys,jausmai,būsenos nuotaikos,-vadiname liaudies lyrika. Kadangi jai būdinga ir eiliuota kalba,todėl tinka ir liaudies poezijos terminas. Ryškiausia lietuvių liaudies lyrikos rūšis yra dainos,nuo to įsigalėjo tradicija šią kūrybos rūšį vadinti dainuojamąja tautosaka. Kitose tautose liaudieslyrika pasireiškė giesmėmis,himnais,dainomis,raudomis bei lyrinėmis improvizacijomis. O lietuvių lyrika išsiliejo dainomis ir raudomis. Religinės giesmės didžiąja dalimi yra literatūrinės kilmės. Ištakos ir prigimtis. Daina-viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Spėjama,kad medžiotojų, vaizduojančių elnius, šokių jau būta paleolito epochoje. O šokio,visada lydimo instrumentinės muzikos, siautulyje imta ir ritmiškai šūkauti. Taip atsirado vokalinė muzika,susidarė prielaidos gimti pirmosioms dainoms. Seną dainavimo ryšį su šokiu savotiškai padeda nustatyti lietuvio žodžio daina kilmė. Jį gretiname su latvių kalbos žodžiu diet-dainuoti šokti. Ilgainiui daina atitolo nuo šokio, ėmė savarankyškai gyvuoti,bet visiems laikams liko sujungta poezija ir muzika. Šitoje sąjungoje glūdi nepaprasta dainos galia.1829m. Simonas Stanevičius,atkreipęs dėmesį, kadmelodijos suteikia dainoms gyvastį,rašė:
,,<…> daina be natos rodos man esanti kaip kūnas be dūšiosarba,žodžiais pirmosios dainos sakant,akmuo be kraujo‘‘. Tiesa,poezijos ir muzikos sujungimas dainoje-sudėtingas dalykas. Gali būti šių menų harmonija arba jie gali skirtis ir savo nuotaika,ir verte. Apskritai šių menųsusivienijimas visada santykinis,nepaneigiantis ryškaus abiejų pradųsavarankiškumo,todėl daina visada dvilypė. Daina ir rauda senojoje raštijoje(iki XVIII a.pabaigos). tiesioginių žinių apie lietuvių dainas mūsų tūkstanmečio pradžioje neturime. Tėra užrašyta keletas teiginiųapie kitų balt genčių dainas,kurios gali padėti suprasti ir lietuvių dainų praeitį. Pirmakąrt prūsų karo daina paminėta apie 999metus. Vienuolis Johanas Kanaparijus aprašė,kaip vyskupą Adalbertą,atvykusį skelbti krikščionybės, pagonys prūsai nužudę ir,linksma daina,,garbindami savo piktadarybę‘‘,kiekvienas grįžo į savo namus. Įsivaizduoti, kaip buvo šlovinami žuvę prūsai,šiek tiek padeda Chrisburgo sutartis(1249),sudaryta krikščionybės platintojų ir prūsų. Joje aprašoma,kad prūsų žiniai per mirusiųjų karių laidotuves ,,šaukdami melagingai skelbia matą velionį skriejantį ant arklio dangaus viduriu į dausas,pasipuošusį žvilgančiais ginklais su sakalu rankoje ir dideliu palydovų būriu‘‘. Apie jotvingių dainas užsimena lenkų istorikas Janas Dlugošas(XV a.),stebėdamasis šios genties savybėmis. Tik netiesioginių prielaidų apie raudojimo paprotį Lietuvoje pateikia Livonijos eiliuotoji kronika(XIIIa) Duomenų apie lietuvių dainas randame XVI a.kronikose: Aleksandro Gvajinio,,Europos Sarmatijos aprašyme‘‘ ir Motiejaus Strijkovskio,,Kronikoje‘‘. XVII-XVIII a.krašto tyrinėtojai ir keliautojai,aprašydami lietuvių tautą,domėjosi lietuvių dainomis. XVIII a.lietuvių dainomis susidomėta ir kalbos gryninimo tikslais. Šio amžiaus pradžioje Pilypas Ruigys į savo rankraštį lotynų kalba,,Lietuvių kalbos…tyrinėjimas‘‘pirmą kartą įtraukė dainų tekstus. Trys iš jų buvo paskelpti 1745m.,patį veikalą išvertus į vokiečių kalbą. Dainų rinkimas ir skelbima XIX-XX a. Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui,į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį,tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos rinkti,pasirodo didesni jų leidiniai. Liudvikas Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmajį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825). Čia spausdinamos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir 7 melodijos. Netrukus pačiojeLietuvoje Simonas Stanevičius,labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų,paskelbia leidiniu,,Dainos Žemaičių‘‘(1829),o 1883 m. pasirodė jų visų melodijos. Dainų tekstų rinkinį sudarė ir Simonas Daukantas (1846).1853 m.didelią dainų rinktinę-410 tekstų,55 melodijas-lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Neselmanas. Pačius reikšmingiausius ir didžiausius praėjusio šimtmečio dainų leidinius-apie 2700 tekstų,1711 melodijų-sudarė broliai Antanas ir Jonas Juškos beveik vien iš Veliuonos apylinkių. Tai,,Lietuviškos dainos‘‘(3 t.1880-1882), ,,Lietuviškos svotbinės dainos‘‘(1883). Po jų mirties kiti parengė melodijas (1900). Be to,amžiaus pabaigoje pasirodė ir Christiano Barčo ,,Dainų balsai‘‘ (2t.,1886-1889)-svarbus Mažosios Lietuvos dainų sąvadas. XX a.dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairų sluoksnių,profesijų žmonės. Kylant švietimui aktyviau ima rinkti mokytojai ir mokiniai. Naujaas dainų knygas paskelbia tautosakininkai Jonas Basanavičius(1902),Vilius Kalvaitis(1905),suomis Augustas Robertas Niemis ir Adolfias Sabaliauskas(1916),Vincas Krėvė-Mickevičius(1924),Jurgis Dovydaitis (1931),muzikologas Teadoras Brazys(1927). Dainos skelbiamos tęstiniuose leidiniuose,,Lietuvių tauta‘‘, ,,tauta ir žodis‘‘, ,,Mūsų tautosaka‘‘, ,,Tautosakos darbai‘‘. Pažymėti kalbininko Antano vireliūno(1924-1926), tautosakininko Jono Balio(1937,1938,1940,1941)ir kitų parenkti dainų rinkiniai. Po antrojo pasaulinio karo dainos skelbiamos įvairiais leidiniais. Svarbiausia yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengiamas daugiatomis ,,Lietuvių liaudies dainynas‘‘. Jau pasirodė dvylika tomų. Juos parengė Pranė Jokimaitė,Bronė Kazlauskienė, Norbertas Vėlius,Vanda Misevičienė,Leonardas Sauka,Bronė Stundžienė,Nijolė Laurinkienė,melodijas-Zofija Puteikienė,Živilė Ramoškaitė,Vaclovas Juodpusis,Aušra Žičkienė,Laima Burkšaitienė ir kt. Šis leidinys turi vainikuoti daugelio žmonių darbą. Jis remiasi ankstesnėmis publikacijomis, ypač rankraštine medžiaga,kurios dauguma-apie 400 000 tekstų-sukaupta instituto lietuvių tautosakos rankraštyne. Tai milžiniški turtai,kuriuos per šį šimtmetį surinko įvairaus amžiaus,išsilavinimo,užsiėmimo žmonės, skyrę lietuvių tautosakai ne vieną dieną, o ištisus mėnesius,metus . Jų dėka šiandien ir įmanoma tautai grąžinti jos didįjį kūrybinį palikimą. Dainos kaupiamos ir dabar. Kol dar žmonės moka vertingų tradicinių dainų, aktualu jas rinkti. Todėl kasmet organizuojamos mokslinės ekspedicijos,renka irpavieniai entuziastai,ir mokyklų literatai,kraštotyros būrelių nariai. Tik šitaip galima ateičiai išsaugoti sparčiai nykstančią lietuvių dainą.Literatūra:
Leonardas Sauka,,Dainuojamoji tautosaka‘‘ Kaunas ,,Šviesa‘‘1998m.149-161psl. Donatas Sauka ,,Lietuvių tautosaka‘‘ Mokslas 1982m.