DANTĖ ALIGJERIS (1265—1321)
Dantės, kaip pereinamojo laikotarpio rašytojo, kūryba sukaupia charakteringiausius viduramžių gyvenimo elementus ir kartu yra įžanga į Renesanso epochą. Engelsas pavadino Dantę paskutiniuoju viduramžių poetu ir kartu pirmuoju naujųjų laikų poetu.Gyvenimo ir kūrybos kelias. Dantė gimė 1265 m. Florencijoje. Jo tikrasis vardas buvo Durantė, kurį jis sutrumpino į Dantę ir padarė savo literatūriniu slapyvardžiu. Apie rašytojo šeimą, jo vaikystę ir jaunystę beveik nieko nežinoma. Tačiau iš kūrybos matyti, kad Dantė buvo plačiai apsišvietęs žmogus, susipažinęs su viduramžių mokslais bei antikine literatūra, ir anksti pradėjo domėtis savo krašto politiniu gyvenimu.Pirmasis Dantės veikalas — eilėraščių rinkinys „Naujasis gyvenimas”. Šiame kūrinyje apdainuota poeto meilė Beatričei Portinari, su kuria poetas susipažino, dar būdamas vaikas. Beatričė tapo Dantei moters grožio ir taurumo įsikūnijimu, poeto kūrybos įkvėpėja. Jos garbei Dantė paskyrė ir gražiausią savo kūrinį, poemą „Dieviškoji komedija”.Dantė aktyviai dalyvavo krašto politiniame gyvenime, kuris tuometinėje Italijoje buvo labai judrus. Per visą XIII a. Italijoje, o ypač Dantės gimtajame mieste Florencijoje, vyko kova dėl krašto suvienijimo. Dėl valdžios kovojo dvi politinės partijos — gvelfai ir gibelinai. Gvelfų partijai daugiausia priklausė bankininkai, pirkliai, pramonininkai, gibelinų — dvarininkai. Dantės šeima priklausė gvelfų partijai, kuri XIII a. pabaigoje galutinai paėmė valdžią Florencijoje. Tačiau ir pačioje gvelfų partijoje nebuvo vienybės, jie suskilo į „baltuosius” ir „juoduosius”. „Juodieji” gvelfai laimėjo, ir „baltieji”, kaip anksčiau gibelinai, buvo ištremti iš Florencijos. Dantė, kaip „baltųjų” gvelfų atstovas, taip pat buvo ištremtas ir daugiau į gimtąjį miestą nebegrįžo. Jis mirė Ravenoje 1321 m. ir ten buvo palaidotas.Ištrėmime Dantė parašė keletą filosofinio mokslinio pobūdžio veikalų ir svarbiausią kūrinį „Dieviškąją komediją”. Šią poemą jis rašė daugelį metų ir baigė, matyt, prieš pat mirtį.
Dantė visą gyvenimą sielojosi dėl tėvynės susiskaldymo ir troško matyti savo šalį vieningą. Krašto vienybės idėja atsispindi įvairiuose jo kūriniuose, Būdamas gvelfų partijos narys, jis tikėjo, kad Italija gali būti suvienyta popiežiaus valdžioje, o ištrėmime jis su artėjo su gibelinais, kurie rėmė Vokietijos imperatoriaus Henriko VII pretenzijas į Italijos sostą. Nesuprasdamas realių istorinių sąlygų, rašytojas nežinojo teisingo kelio kraštui suvienyti, ir jo politiniai siekimai buvo neįgyvendinami. Tačiau svarbu tai, kad Dantė visada rūpinosi tėvynės likimu.„Dieviškoji komedija”. Žanras ir kompozicija. Dantė sukūrė savo poemą, panaudodamas viduramžių literatūros žanrą „regėjimą”, arba pasakojimą apie kelionę į pomirtinį pasaulį. Poetas pasakoja, kaip, Vergilijaus lydimas, jis nusileidžia į pragarą, kur kankinasi įvairiausių nusikaltėlių vėlės, o paskui patenka į skaistyklą, kur laikinai kenčia mažesni nusidėjėliai. Pagaliau, Beatričės vedamas, Dantė pakyla į dangaus sferas, kur linksminasi palaimintųjų sielos.Dantės poemos veiksmo vieta — visata. Viduramžių žmogus įsivaizdavo, kad žemė stovi vietoje ir yra visatos centras. Žmonės gyvena tik šiaurinėje jos pusėje, o pietinė apsemta didžiulio vandenyno. Žemės gelmėse — pragaras. Tai savotiška piltuvo pavidalo bedugnė, kurios smaigalys remiasi į patį žemės centrą. Bedugnės šlaitai apjuosti pakopų, kurios vadinamos pragaro griovomis. Šios griovos, einant gilyn, kaskart vis siaurėja, ir kaskart sunkėja pasmerktųjų nusidėjėlių kančios. Žemę, kaip vaizduoja Dantė, supa amžinai, besisukančios dangaus sferos: Mėnulio dangus, Merkurijaus dangus, Veneros dangus ir t. t. Viršum šių dangaus sferų — nejudantis Empirėjus — dievo buveinė.Nors Dantė panaudojo religinės literatūros žanrą, tačiau jo poema ir viduramžių „regėjimai” iš principo skiriasi. Viduramžių „regėjimai” stengiasi atitraukti žmogų nuo realaus gyvenimo, nukreipti jo mintis į pomirtinį pasaulį. O Dantė, panaudodamas fantastinę formą, vaizduoja realų gyvenimą, visa tai, kas jaudina žmogų.
Didžiulis ir sudėtingas Dantės kūrinys turi labai griežtą ir apgalvotą planą. Rašytojas suskirsto poemą į tris dalis: „Pragarą”, „Skaistyklą” ir „Dangų”. Kiekviena dalis turi po 33 giesmes. Vadinasi, kartu su įžangine, iš viso poemoje yra 100 giesmių. Pomirtinio pasaulio dalys suskirstytos simetriškai. Pragare yra 9 griovos ir prieangis, taigi iš viso 10 skyrių. Skaistykloje— taip pat 10 (9 pakopos ir žemės rojus). Dangaus judančių sferų — 9, kurios kartu su nejudančiu Empirėjumi sudaro 10 dalių; Kiekvienas pomirtinio pasaulio gyventojas turi apibrėžtą vietą, kiekvienas skyrius skirtingą ir savitą charakteristiką. Visa tai suteikia šiam margaspalviam kūriniui kompozicinį vieningumą ir darnumą. Tara tikro darnumo kūriniui suteikia ir griežtai išlaikyta eiliavimo sistema. Poema parašyta tercinomis (trijų eilučių strofomis), kurių rimo schema yra tokia: aba, bcb, cdc, ded ir t. t.Viduramžių pasaulėžiūros bruožai „Dieviškojoje komedijoje.” Dantės poemoje yra nemaža moralizavimo, pagrįsto religiniu blogio ir gėrio supratimu. Joje atsispindi tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, neklystančio katalikų bažnyčios autoriteto pripažinimas (autorius griežtai baudžia eretikus) ir kiti viduramžių pasaulėžiūros bruožai. Moralinės religinės idėjos išreikštos įvairiais simboliniais bei alegoriniais vaizdais. Dar poemos pradžioje autorius pasakoja, kaip, „gyvenimo nuėjęs pusę kelio”, jis atsiduria tamsioje girioje, kur jį užpuola trys plėšrieji žvėrys: lūšis, liūtas ir vilkė. Poetą išgelbsti Beatričės atsiųstas Vergilijus. Visa tai alegorija. Moraline religine prasme ji taip aiškinama: tamsi giria — pilnas paklydimų žmogaus gyvenimas; trys žvėrys — trys didžiausios žmogaus nuodėmės — gašlumas, išdidumas ir gobšumas. Vergilijus simbolizuoja žemės išmintį, Beatričė — dangiškąją, kuri padeda žmogui pasiekti amžiną laimę. Ir tolesnėse poemos dalyse, o ypač „Danguje”, autoriaus samprotavimai daug kur susiję su bažnytiniais teiginiais apie žmogų, jo gyvenimo tikslą ir paskirtį.Dantės poemos humanizmas ir meniškumas. Nepaisant gausios nuo gyvenimo atitrūkusios simbolikos ir alegorijos, labai ryškus poemos humanistinis turinys ir meniškas tikrovės reiškinių pavaizdavimas. Vergilijus ir Beatričė poetui yra ne tik abstrakčių idėjų įsikūnijimas, bet ir gyvi realūs žmonės. Vergilijus—protinga, harmoningai išsivysčiusi asmenybė. Beatričė — moters grožio ir moralinio taurumo paveikslas. Jai poetas jaučia ne tik pagarbą, bet ir gilią žmogišką meilę.Vienas svarbiausių Dantės kūrinio bruožų — labai gyvas domėjimasis žmogumi, jo žemiškais interesais. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingas pragaras. Čia matome ne bekūnes vėles, o gyvus žmones, apimtus įvairių silpnybių ir aistrų; jie myli, pyksta, liūdi ir, svarbiausia, kenčia. Jų kančias Dantė piešia, remdamasis realaus pasaulio vaizdais: pikčiurnos, nepaprastai įniršę, pešasi ir vienas kitą murkdo Stikso upėje, tironai ir žmogžudžiai verda kraujo upėje, apsirijėlius plaka nuolatinis lietus ir kruša ir t. t. Poeto fantazija sukuria šiurpiausius žmonių kančių vaizdus. Daugelis pragaro gyventojų yra tikrai gyvenę žmonės, kuriuos poetas pats pažinojo arba apie juos girdėjo iš pasakojimų bei skaitė knygose.Savo meniškumu ir žmogiškumu ypač patraukia skaitytojo dėmesį du pragaro epizodai — lyriška Frančeskos ir Paolo meilės istorija ir tragiškas, dramatiškas pasakojimas apie grafo Ugolino likimą.Antrojoje pragaro griovoje, tarp kitų viesulo nešamų vėlių, kurios žemėje per daug atsidavė meilės aistrai, lyg „balandžių draugiška šeima” skrieja ir Frančeska su Paolu. Juos nužudė pavyduolis Džančotas Malatesta, Frančeskos vyras ir Paolo brolis; už jo Frančeska buvo ištekėjusi tėvų verčiama. Dantė neaprašinėja šios istorijos smulkmenų. Iš Frančeskos lūpų mes sužinome tik jos tragišką finalą.Frančeska ir Paolas pasmerkti amžinoms kančioms, bet jie dėl to nesiskundžia. Geriau kentėti drauge, bet neišsiskirti. Poetas čia išaukština meilės jausmą, kurio nenuslopina nei griežti įstatymai, nei pragaro kančios. Jis užjaučia mylimuosius. Išklausęs Frančeskos „gailią šneką”, Dantė taip susijaudina, kad krenta ant žemės „lyg užmuštas”. Tai rodo, kad poetas suprato žmogaus jausmų grožį ir galią, nors pagal viduramžių pažiūras į vedybas ir meilę Paolo ir Frančeskos elgesys atrodė nepateisinamas.Ugolino pasakojimas apie tai, kaip jis savo priešo arkivyskupo Rudžierio buvo uždarytas su keturiais vaikais į bokštą, kaip jis savo akimis regėjo juos vieną po kito iš bado mirštančius ir pats pagaliau bado iškamuotas ėmė graužti jų lavonus, yra vienas iš labiausiai sukrečiančių pragaro vaizdų. Ir dabar, pragare, jis visą laiką jaučia alkį ir graužia savo priešininko galvą.Dantė, matyt, pasmerkė Ugoliną į pragarą už tai, kad jis, siekdamas valdžios, kovojo su savo anūku ir pasikliovė vėliau jį apgavusio arkivyskupo Rudžierio pagalba. Tokie tarpusavio vaidai ir kova dėl valdžios, Dantės manymu, yra tėvynės reikalų išdavimas. Tačiau Dantė nevaizduoja Ugolino kaip paprasto paniekos verto nusikaltėlio. Tai tragiška asmenybė, per vėlai supratusi savo kaltę. Šiurpi jo mirtis tarsi savaime šią kaltę atperka.Gausus pragaro gyventojų būrys, tačiau, juos piešdamas, Dantė niekada nepakartojo to paties vaizdo. Prieš mus iškyla labai įvairūs nusidėjėlių paveikslai: vienas bėga, nešinas savo galva, kitas pakyla ugniniame karste, trečias stovi pasruvęs krauju ir t. t. Poetas tarsi skulptorius sukuria ryškias, apčiuopiamas žmonių figūras. Rašytojas nesileidžia į smulkmenas, jam užtenka kelių bruožų, ir mes matome užbaigtą meninį paveikslą. Viena būdingiausių Dantės kūrybos ypatybių — glaustas ir energingas stilius, sugebėjimas į vieną žodį, į vieną poetinį vaizdą sutalpinti daug gilių minčių.Taip pat lakoniškai ir konkrečiai poetas aprašo patį foną, kuriame verda judrus pragaro gyvenimas. Nors Dantės poemos veiksmas vyksta fantastinėje šalyje, bet poetas nepaprastai tiksliai ir aiškiai nupiešia savo kelio smulkmenas. Konkrečiais palyginimais, paimtais iš realios tikrovės, jis išryškina įvairių pragaro skyrių vaizdus. Čia ir uolos, ir laiptai, ir bedugnės, ir tarpekliai, kuriais pavojinga vaikščioti. Pragaro paveikslas itin ryškus dar ir dėl to, kad Dantė meistriškai panaudoja kontrastingų spalvų (juodos ir raudonos) žaismą.Dantės poemos artimumą Renesanso literatūrai liudija ir platus poeto domėjimasis politinio gyvenimo įvykiais, pagarba ir meilė antikai, kritiškas požiūris į neigiamus bažnyčios gyvenimo reiškinius.Dantės kūrybą didžiai vertino ir italų, ir kitų tautų rašytojai bei literatūros tyrinėtojai. „Dieviškoji komedija” įkvėpė ne vieną poetą, kompozitorių, dailininką — Dantės poemos motyvais sukurtą daug meno kūrinių.