dainuojamosios tautosakos zanrai

Turinys

Įvadas ..............................2

Kalendorinės dainos ..............................3

Darbo dainos ..............................3-4

Vestuvių dainos ..............................4

Šeimos dainos .............................. 4-5

Krikštynų dainos ..............................5

Vaikų dainos ..............................5

Išvados ..............................6

Literatūra ..............................6

Dainuojamosios tautosakos žanrai– daina, sutartinė, rauda.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, taam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų.Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Kalendorinės, apeigų dainos
Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai tuurėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių. Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pa

ačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambarių, Joninių dainos).
Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir Kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir Kalėdų dainų turi savitus priedainius (aleliuma rūta, leliumoj, lėliu Kalėda ir pan.), dažna jų paralelinė sandara – gretinami gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvai. Čia aptiksime retų fantastiškų motyvų, kurių šaknys eina gilyn, į universalų mitinį pasaulėvaizdį. Vieni tyrinėtojai pateikia kosmogoninę šių dainų interpretaciją (dainose užfiksuotas visatos kūrimasis), kiti laikosi nuomonės, kad pirmiausia jos teigia vestuvių aliuziją ar šifruoja jas seksualinės simbolikos lygmenyje. Neatskiriama advento ir Kalėdų taautosakos dalis – žaidimų dainos, ir šiandien mus žavinčios santūriu apeigiškumu, slypinčiu, atrodytų, tokiame paprastame šokių judesyje. Pavasario–vasaros ciklo repertuaras nuosekliai išlaikęs pradinę apeiginę bei maginę paskirtį ir glaudžiai susijęs su papročiais ir apeigomis, turėjusiais pirmiausia užtikrinti sėkmę ūkyje. Tačiau ir šio laikotarpio dainos neišleidžia iš akių asmeninio žmogaus gyvenimo temų, kurios ypač aktualizuojamos žiemos švenčių ciklo dainose. Po vasaros solsticijos kalendorinių apeigų dainas keičia su pačiais darbo procesais susijusi tautosaka.

Darbo dainos
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Re

emiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo, linų ir kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis.
Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui, verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų darbą ir matomus jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan. Netgi tokį sunkų darbą kaip malimas lydėjo daina – trumpa, neįmantri, improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu) ar ilga, lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus ža
avi savo melodija ir paprastumu. Tačiau iš to klodo vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro: ar tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarą užšalę ežerai, ar linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos lino kančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai kada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar archajiškieji dialogo formos audimo dainų variantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobes be nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelį be dalgės ir t. t.). Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių darbo dainų yra rugiapjūtės dainos, melodija ir poetika pratęsiančios kalendorinių apeigų dainų tradiciją, savo šakotine kompozicija įtvirtinančios gilų žmogaus ryšį su gamta, atveriantį plačią dirvą vaizduotei.

Vestuvių dainos

Savo kilme ir paskirtimi glaudžiai susijusios su vestuvių apeigomis bei papročiais. Jos lydėjo pagrindinius vestuvių apeigų momentus. Dainų funkcija bei tematika (dažniausiai sutampančios) ir yra jų grupavimo pagrindas. Dainos pagal jų ryšius su atskirais vestuvių momentais skirstomos į funkcinius poskyrius: pažintuvių, piršlybų, žvalgytuvių, sutartuvių, žiedynų, didvakario, jaunojo išleistuvių, mergvakario, jaunojo sutiktuvių, suolo vadavimo, jaunosios ieškojimo, pasėdo, vainiko įteikimo, atsisveikinimo, išvažiavimo į jungtuves ir sugrįžimo iš jų, stalo vadavimo, persirengėlių, jaunosios apdovanojimo, kraičio išvežimo ir išvažiavimo pas jaunąjį, marčios ir svočios sutiktuvių, sugultuvių, prikeltuvių, ga

aubtuvių, marčpiečio, karvojaus ir dovanų dalijimo, vestuvininkų apdainavimo, išvažiavimo namo, grįžtuvių dainos. Išimtį sudaro poskyriai dainos šokant ir iš dalies jaunosios graudinimo dainos (kur kalbama apie jaunosios virkdinimą: jaunosios verkimas atitinkamais vestuvių momentais buvo apeiginis, o ne pačios nuotakos asmeniniai išgyvenimai, kaip dažniausiai suvokiame vertindami iš šiandienos pozicijos), dainuotos ne vienu, o keliais vestuvių apeigų momentais.
Išskirtoji funkcinių poskyrių eilė atitinka vestuvių eigą, atskiras poskyris atliepia tam tikrą apeigų ciklą, o tai leidžia vestuvių dainų simboliką susieti su konkrečiais papročiais ir apeigomis. Tačiau tik nedidelis dainų pluoštas yra siauros apeiginės paskirties (paprastai tai tik dalies vestuvininkų dainuojamos dainos, tiesiog iliustruojančios apeiginį veiksmą – suolo vadavimo, stalo vadavimo, persirengėlių dainos ar apdainavimai). Antra vertus, apeigine semantika grįstas šių dainų simbolizmas sudaro pagrindą spėti, kad lietuvių vestuvinėse dainose galima įžvelgti ne tik atskirų apeigų atkartojimą. Esama pagundų užčiuopti jose slypinčius perėjimo apeigų reliktus, kurie pirmiausia susiję su merginos / moters statuso pasikeitimu. Vestuvių papročiai ir apeigos, šio žanro dainų pagrindas, turėjo padėti nuotakai atsiskirti nuo šeimos, gimtųjų namų ir parengti ją būsimoms pareigoms, įvesdinti į naują šeimą ir naują giminę. Moters padėtis vestuvių ceremoniale, apskritai vyraujantis moterų vaidmuo kuriant ir dainuojant vestuvių dainas nulėmė pastarųjų pasaulio savitumą, dramatizmu grįstą lyrizmą.
Šeimos dainos
Taip pavadintos apibrėžtos funkcijos neturinčios dainos apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes. Šios dainos, kaip ir meilės, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos, išskirtos tematikos pagrindu. Jose kalbama apie gyvenimą tėvų namuose tarp brolių ir seserų, rengimąsi vesti, nuotakos rinkimąsi, vyro ir žmonos santykius bei sunkią marčios dalią. Šeimos dainų grupei taip pat priklauso mirties, našlystės ir našlaičių tematikos dainos. Tokia tematika šeimos dainas susieja su vestuvių, darbo, meilės, moralistinėmis dainomis, daugelis našlaičių dainų motyvų artimai siejasi su laidotuvių raudomis. Tik visos šios grupės kartu atspindi bendrąją šeimos gyvenimo tematiką liaudies dainose. Kaip gan vientisa šeimos dainų grupelė išsiskiria dainos apie ištekėjusios sesers ir jos brolių santykius (ši tematika populiari tik rytų Lietuvoje).
Šeimos dainos nevienalytės chronologiškai. Greta tradicinių, klasikinių čia galime aptikti ir naujesnių, imituojančių individualią poeziją. Tuo pačiu pastebimas ir formų, poetinės kalbos margumas.

Krikštynų dainos
Krikštynų dainų išlikę labai nedaug. Beveik neužrašyta apeiginių krikštynų dainų, skirtų krikštijamo vaiko likimui lemti (tokių dainų gausu latvių tautosakoje). Daugiausia žinoma krikštynų vaišių dainų. Tai kūmų apdainavimai arba su kūdikio laukimu ir gimimu temiškai susiję kūriniai. Kūmų apdainavimai dažniausiai humoristiniai, šiek tiek primenantys vestuvininkų apdainavimus, o erotiniais motyvais – talalines. Dainos apie kūdikio radimąsi kartais turi baladės bruožų, o temiškai artimos meilės dainoms.
Vaikų dainos
Savitas lietuvių liaudies dainų žanras – vaikų dainos. Tai suaugusiųjų sukurti tautosakos kūriniai vaikams ir pačių vaikų kūryba. Vaikų dainos skirstomos į kelias žanrines grupes: lopšinės, žaidinimai, gyvūnijos apdainavimai, erzinimai. Mažiems vaikams dainuojamos lopšinės – neilgos dainelės (dažnai improvizacinės), kurios atliekamos juos supant, raminant, migdant. Suaugusiųjų specialiai vaikams sukurti ir žaidinimai – nesudėtingos judesių lydimos dainelės ar rečituojami, skanduojami trumpi kūrinėliai. Kartais žaidinimai atliekami visai be judesių, panaudojant tik raiškią mimiką, intonaciją. Tai tarpinė žanrinė grupė, esanti tarp žaidimo ir dainos: čia vaikai ne patys žaidžia, o yra žaidinami suaugusiųjų, kai norima juos numaldyti ar pralinksminti. Kita vaikų dainų grupė yra gyvūnų ir paukščių (dažniausiai oželio, kiškio, žvirblio, pelėdos) apdainavimai, dainuojami jau paaugusių vaikų. Čia aptinkame dainų, atėjusių iš kitų folkloro žanrų – kalendorinių apeigų, vaišių, medžioklės, krikštynų, vestuvinių. Gyvūnijos apdainavimams artimos formulinės dainos, tačiau dėl savitos kilmės, ypatingos kompozicinės struktūros jos sudaro atskirą žanrinę grupę, artimai susijusią su formulinėmis pasakomis. Pagal turinio plėtojimą išskiriami du jų tipai: grandininės dainos (naujos eilutės pradžioje pakartojami prieš ją esančios eilutės žodžiai), kumuliatyvinės dainos (kiekviename posme pridedama po vieną, naują turinį išreiškiančią eilutę, toliau pakartojant visas iki tol buvusias). Formulinės dainos, savo kilme siejamos su kalendorinių apeigų dainomis, vaikų mėgstamos dėl juokingo turinio ir linksmų pasikartojimų. Pačių vaikų kūrybos specifika atsiskleidžia erzinimuose. Tai trumpos dainelės arba eiliavimai, kuriais išjuokiamos būdo savybės, šaipomasi iš išvaizdos, vardų, erzinami gyvuliai ir paukščiai. Gyvūnijos erzinimai artimai susiję su paukščių garsų pamėgdžiojimais.
Vaikų dainas, tokias skirtingas savo kilme, atlikimo pobūdžiu ir apimtimi, vienija jų dinamiškumas (viskas čia juda, keičiasi, mainosi), pasaulio matymas vaiko akimis – nesvarbu, ar tai būtų pačių vaikų sukurti ir dainuojami kūrinėliai, ar suaugusiųjų vaikams dainuojamos dainos.

Išvados

Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).

Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza).

Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra senoji mitologija.
Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme.“Niekas taip nepavyksta išreikšti
lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę nuotaiką“ (M. Miškinis)

Literatūra
www.google.lt

Leave a Comment