Dainuojamoji tautosaka: darbo dainos (arimo, ganymo)

Turinys

Įvadas
1.Darbo dainos
1.1.Arimo dainos
1.2.Ganymo dainos
Išvados
Literatūra
Priedai:

Daina „ Genėralia, aš išginiau“

Įvadas

Daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to, dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes. Tiesioginių žiinių apie lietuvių dainas mūsų tūkstantmečio pradžioje neturime. Tėra užrašyta keletas teiginių apie kitų baltų genčių dainas, kurios gali padėti suprasti ir lietuvių dainų praeitį. XVII – XVIII a. lietuvių dainomis domėjosi krašto tyrinėtojai ir keliautojai, aprašydami lietuvių tautą. XVIII a. susidomėta lietuvių dainomis ir kalbos gryninimo tikslais, o XIX a. stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos rinkti. Pasirodo didesni jų leidiniai. L. Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liiaudies dainų rinkinį (1825). XX a. dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairių sluoksnių, profesijų žmonės. Po antrojo pasaulinio karo dainos skelbiamos įvairias leidiniais. Svarbiausias yra Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakininkų rengiamas daugiatomis leidinys „Lietuvių liaudies dainynas“.
Ir dabar kaupiamos da

ainos. Kol dar žmonės moka vertingų tradicinių dainų, aktualu jas rinkti. Todėl kasmet organizuojamos mokslinės ekspedicijos, renka ir pavieniai entuziastai, ir mokyklų literatai, kraštotyros būreliai.

1.Darbo dainos

Darbas – daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Kaimo žmonės dainas pasitelkė į pagalbą savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti skirtingiems darbams vis kitos dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savą tvarką, suderintą su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – linaraučio, o rudenį ir žiemą – kūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį (pirmas bandos išginimas) ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo ganymo daainos, raliavimai. Metų laikai lėmė ir kai kurių nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos. Tik malimo dainos dainuojamos per ištisus metus. Taigi net sunkiausius darbus kaimo žmogus sugebėjo pagražinti dainos metu.
Ne visi darbai vienodai palankūs kūrybai. Laukų darbai pažadindavo kūrėjų sielas aukštesniam meniniams skrydžiui negu namų darbai. Antai malimas buvo per daug vienodas, sekinantis darbas. Tad retai jis teįskeldavo kūrybinę kibirkštį. Malimo dainelės – trumpi ne

eįmantrūs dvieiliai, ketureiliai ar šiek tiek ilgesni kūriniai.. Pavyzdžiui:

Malu malu viena,

Pasižiūriu – diena.

Girneles traukiu,

Savo mielo laukiu.

Girneles apsuksiu,
Savo mielą sutiksiu.
Tačiau darbo pobūdis, aplinka neapribodavo dainos meninio pasaulio. Neretai darbo vaizdas tėra dainos įžangoje, o kituose posmuose plėtojamos visai kitos, intymesnės temos. Kitų dainų visas dėmesys sutelktas į darbo eigą. Nuosekliai apdainuojami žemdirbiui įprasti augalų auginimo ir apdorojimo veiksmai. Pavyzdžiui, tokios yra linų dainos, pradedamos sėjos, baigiamos drobės audimo, marškinių siuvimo vaizdais.
Darbai per šimtmečius tapo reikšminga lietuvių dainų tema. Ėmė atsirasti dainų darbo tema, kurios nebebuvo pritapusios prie konkrečių darbų. Jose gražiai susipynė darbo ir jaunystės, meilės motyvais. Kaip idealas jose iškyla sumanių artojo ir audėjos paveikslai, beje apie abiejų pagarbos vertus darbus dainuojama tame pačiame kūrinyje. Tai sudaro prasmingą paralelę – dainos kompozicijos pagrindą. Dainos prisigėrė žmonių kančių ir ašarų. Bet pagrindinis darbo dainų įkvėpėjas buvo laisvas darbas – svarbus grožio ir gėrio kriterijus.
Darbai turėjo savo dvasinę atsvarą dainų grožyje. Vėliau staiga pakitus gyvenimui kaime, įsiveržus ir naujai žemės ūkio technikai, tradicinės dainos tapo nereikalingos. Jas išstumia iš gyvenimo, it tik meniški įtaigūs, populiarūs kūriniai išlieka, įsilieja į mūsų amžiaus bendrą dainų repertuarą.

1.1. Arimo dainos

Palyginti su kitomis darbo dainomis arimo dainų repertuaras negausus, dainų užrašyta mažai. Tačiau poetiniu atžvilgiu jos yra vienos iš meniškiausių lyrinių lietuvių liaudies da

ainų. Arimo dainų meilės, šeimos sukūrimo motyvai linkę plėtotis, dainininkai jungia prie jų naujus motyvus. Arimo tema dažnai lieka tik kaip fonas įvairiems veiksmams ir išgyvenimams vaizduoti. Šios dainos kupinos geros nuotaikos, nuoširdaus džiaugsmo, gražių jausmų. Žmonės manė, kad užtraukus dainą lengviau dirbti. Viena dažniausių šių dainų tema – artojo nusiskundimai „valios mergele“ tinginėle (žmona), vėlai atnešančią pusryčius. Taip pat labai paplitusi tema yra meilės, kuri atsiskleidžia netiesiogiai išreiškiant meilės jausmą, poetizuojant šeimyninius santykius. Artojas atsisako valgio iš sesers ir motinos, jis nori valgyti tik žmonos atneštus pusryčius.
Arimų dainų pagrindinis veikėjas – artojas, liaudies dainų žodžiais tariant, bernelis artojėlis. Bernelis artojėlis nėra paprastas žemdirbys, duonos augintojas ir šeimos maitintojas. Jis jaunas, pilnas jėgų ir vyriško patrauklumo. Jo paveikslas liaudiškai iškilus ir žavus. Dainose surandama įvairiausių ir puikiausių bruožų išaukštinti artoją ir jo darbą. Lyg pasakų herojus jis kerta ąžuolą šimtašakėlį, dirba iš jo važelį, o iš šakelių – jungelį. Jo vyriškumas, išorinis bei vidinis grožis atsiskleidžia darbe: kaip greitai eina jo palši jauteliai, kaip gražiai verčia žemę klevinės palyčėlės, švytrinėja plieniniai noragėliai, būbuoja jauteliai, pavaromi šilkinių botagėlių. Gyvo darbo paveikslą įrėmina gamtos fonas: dainose nuolat pakiliai pabrėžiama, jog bernelis aria pavasario dienelę, kai bunda žemė, plyti laukų erdvė, ir tai ne tik te
elkia darbui, bet ir skatina lietis nuostabią dainų dainelę, kokios dar niekas nėra dainavęs. Arimo dainose dažnai greta artojo kuriamas ir simbolinis mergelės paveikslas. Šakotinės struktūros arimo dainose apibendrinančius paveikslus ryškinantys bruožai yra ypač kruopščiai parinkti. Svarbi arimo dainų tema – pusrytėlio nešimas. Jaunam artojui labiausiai laukiama nešėja – mergelė. Juk tai buvo puikiausia proga jauniems susitikti, pasikalbėti. Todėl tik mergelės neštą pusrytėlį artojėlis mielai priima ir, kol pats pasistiprina, jautelius pailsina, lankelėj pagano, upelėj pagirdo – su mergele meiliai pakalba.

Arimo dainų vilionės savitos, berniškos, primenančios naktigonių dainų nuotaikas: artojėlis su užuominomis klausinėja, ar jau užaugo kaselės jam vyniot ant rankelių, moja mergelei nežinia dėl ko: ar dėl jos kraičio, ar dėl pasogėlės, ar dėl jos jaunų dienelių.
Kitose dainose ryški socialinė nuostata: bernelis renkasi mergelę vargdienėlę, kuri įpratusi vargelį vargti, ir jis palauš žargelę, bet nepalauš širdelės „ant bagočiaus dukrelės“. Arimo dainoms nebūdingas ryšys su judesiu. Kartais arimo dainos ritmas lyg artojaus žingsnis. Yra dainų pasižyminčių laisvu metru ir ritmu.
1.2. Ganymo dainos
Ganymo dainos dažnai neapsiriboja darbo tema. Vienų mintys sutelktos ties paprasčiausiais ganymo rūpesčiais, kitas užtvindo aimanos dėl sunkios piemenų būklės.
Baudžiavos laikais vaikai nuo 7 iki 13-14 metų ganydavo gyvulius. Ganyklos, gamta jiems buvo lyg antri namai, kur juos sušildydavo saulė, nuprausdavo lietus, išdžiovindavo vėjas, rasa pagirdydavo ir t.t.
Piemenėlių dainos turi keletą svarbių buities momentų:
1) patį gyvulių ganymą;
2) kaimo vaikų socialinę padėtį;

3) senųjų tikėjimų liekanas.

Daineles piemenėliai kurdavo patys. Jos buvo labai įvairios. Dainuodavo apie gamtą ir gyvūniją, pajuokdavo įvairias žmonių ydas ir blogybes.
Pagal piemenėlių muzikinį folklorą ganymo dainos suskirstytos į:
1) šūksnius – signalus, ūkavimus;
2) verkavimus, kuriais buvo kreipiamasi į saulę motulę;
3) gyvulius raminančias melodijas;
4) dainas apie sunkią našlaičių dalią;
5) vaikų dainelės apie gyvulius, žvėris ir paukščius, kurias piemenys dažniausiai dainuodavo poilsio metu.

Išvados
Lietuva, kaip reta kita Europos tauta, turi daug ir įvairių darbo dainų. Šiandien lietuvių
liaudies dainos yra primirštos. Jos gyvuoja tik dėka tų žmonių, kurie stengiasi išsaugoti tautosakos palikimą. Anksčiau darbai būdavo žymiai sunkesni, reikdavo įdėti nemažai pastangų ir sveikatos, bet nepaisant to, žmonės vis tiek sugebėdavo dainuoti, o kartais net taip, kad nuaidėdavo per visus laukus. Darbo dainos praskaidrindavo žmonių nuotaiką, nuobodžius darbus padarydavo įdomesniais, jas dainuodami žmonės išreikšdavo savo jausmus.
Manau, kad šių laikų žmonės, dirbdami nuobodų darbą, irgi galėtų patys sugalvoti, kokių dainų ar bent paniūniuoti mėgstamą melodiją. Gal net pagerėtų nuotaika ir padidėtų noras dirbti..?

Literatūra

1. Sauka D. Lietuvių tautosaka. K., 1998.
2. http://www.samogitia.mch.mii.lt/TAUTOSAKA/dainpavyzdziai2.lt.htm ;
3. http://www.ziniukai.com/index.php?option=com_content&view=article&id=2463:darbodainos&catid=1:lietuvi-kalba&Itemid=3

Ganymo daina:
„ Genėralia, aš išginiau“

Gėnėralia, aš išginiau,
Gėnėralia, anksti rytelio.
Gėnėralia, aušta dienelė,
Gėnėralia, šviesi žarelė [aušra].
Gėnėralia, aš išginiau,
Gėnėralia, anksti rytelio.
Gėnėralia, nei kojelės auta,
Gėnėralia, nei burnelė prausta,
Gėnėralia, nei galvelė šukuota.
Gėnėralia, nupraus burnelę,
Gėnėralia, gailios ašarėlės.
Gėnėralia, apaus kojeles,
Gėnėralia, juodas purvynėlis.
Gėnėralia, iššukuos galvelę,
Gėnėralia, eglinė šakelė,
Gėnėralia ralioj.

Leave a Comment