Bohemos naratyvas J. Kunčino kūryboje

Literatūra, atstovaujanti bet kurį laiko tarpsnį, tradiciją, yra neatsiejama nuo kultūrinių, socialinių gyvenamosios aplinkos kontekstų, tad neabejotinai egzistuoja tamprūs ryšiai tarp kūrėjo, jo kūrinio ir bendrųjų gyvenamojo laikotarpio kultūrinių tendencijų. Anot Dominique Maingueneau, literatūrinio kūrinio gimimui svarbus kontekstas: „Literatūros kūrinys neišdygsta tiesiog apskritai visuomenėje, jis gimsta iš gryno literatūros lauko įtampos. (.) Jis gali ką nors pasakyti apie pasaulį, tik perteikdamas vietos, būtinos jo radimuisi, ypatybes, tik įpindamas į savo sakymą problemas, kurias iškelia jo sakymo socialinė įspauda“ . Tad mėginant suvokti meninę kūūrybą, jos radimosi kontekstą, pačius kūrėjus, svarbu ne tik prakalbinti ir išgirsti jų tekstus, bet ir perprasti menininkų ryšius su platesne kultūrine, socialine aplinka ir visuomene.

Meninį gyvenimą sudaro kūrėjų veikla, besireiškianti kūriniais, jų publikavimu, supratimu ir vertinimu, meno programos, renginiai, idėjos, pažiūros, įvairūs sambūriai bei kasdienio socialinio-buitinio gyvenimo raiškos ypatumai: „(.) neatsiejama kultūrinio-meninio gyvenimo sritis yra neformalus kūrėjų bendravimas, jų privatus gyvenimas, kitaip sakant bendra menininkų aplinka, jų gyvenimo stilius“ . Visuomenė ne tik priėma meno kūrinius, bet ir stebi menininkų gyyvenimo faktus, jų nuomones, poelgius, kurie suformuoja tam tikrus mitus, ir visuomeninius įvaizdžius, veikiančius žmonių suvokimą ir kūrinių interpretaciją, pačius autorius ir jų kūrybos prielaidas. Tad „(.) meninio gyvenimo scenoje vyksta savotiški meniniai – kultūriniai spektakliai, kurie taip pat neabejotinai tampa meninio gy

yvenimo dalimi“ .

Menininkų aplinka, jų gyvenimo stilius pasižymi savitumu, kuriam būdingi tam tikri išskirtinumo bruožai, suponuojantys šio gyvenimo autonomiškumą, kurio tikslu tampa savitos profesinės kultūrinės aplinkos susikūrimas. To priežastimi galime laikyti ir jaučiamą grėsmę kūrybai dėl vartotojiškų tendencijų ir valstybės ideologijos. Tokiu būdu siekiama atsiriboti, išsaugoti kūrybos ir veikimo laisvę, kritišką santykį su oficialiąja kultūra. Tradiciškai tokia autonominio gyvenimo terpė dažniausiai apibūdinama bohemos terminu, kuris dažniausiai suvokiamas kaip „(.) intelektualiąją buržuazinės visuomenės subkultūrą, sudarytą iš periferinių grupių, užsiimančių rašymu, daile ar muzika ar turinčių ambicijų tokios veiklos atžvilgiu, demonstruojančių antiburžuazines nuostatas bei manieras“ . Tai šalutinis reiškinys, priešingas prisitaikantiems viduriniams sluoksniams, būdingas industrinėms ar tokiomis tampančiomis visuomenėms, kurios suteikia erdvės individualiai veiksmų laisvei ir leidžia simbolines agresijas. Todėl bohema išnyksta tada, kai viisuomenės tvarka priverčia meną vykdyti jos numatytus tikslus, pasmerkia atvirą menininko emancipacijos ir provokacijos demonstravimą.

Pats žodis „bohema“ kilo iš prancūziško čigonų kilmės apibūdinimo. Pirmą kartą Prancūzijoje čigonai pasirodė XVa. , tada jiems ir buvo suteiktas bohemiečių pavadinimas, o atsižvelgiant į jų gyvenimo būdą, sąvoką „bohemiškas gyvenimas“ imta traktuoti kaip netvarkingą, palaidų papročių gyvenimo išraišką. Visgi XVIIIa. Buvo akcentuojamas vaizdingas čigonų gyvenimo žavumas, plito idėjos apie vagabundų šaunumą, plėšikų taurumą, čigonų didžiadvasiškumą. XIXa. Pirmoje pusėje romantikai taip pat įsipynė į vertybių perkainavimo procesą, kuris ke
eitė menininkų savimonę, poetus atitolino nuo mokslininkų bei priartino prie kitų menininkų, apskritai meninį vaizdą atskyrė nuo buržuazinio pasaulio dabarties. Jauni poetai, ypač betęsiantys romantinę tradiciją, XIXa. ketvirtame – penktame dešimtmetyje laikomi ir ambivalentiškai vertinami poetais vagabundais ir literatūriniais čigonais. Taigi, ryškiau ideologizuotą socialinę motyvaciją reiškinys ima įgauti tik XIX amžiaus pradžioje. Ją paskatino istoriniai bei socialiniai procesai Europos visuomenėse: spartus miestų augimas sąlygojo buržuazijos susiformavimą, joje tolydžio stiprėjo miesčionėjimo tendencijos, materialistinė vertybių sistema, naudos kriterijai žmogaus veiklai, ir pan. Ribojanti laisvą menininko laikyseną ideologija skatino juos priešintis, nesutapti su vyraujančiomis visuomenės tendencijomis. Palaipsniui iki XX amžiaus pradžios bohema įsitvirtina kaip industrinių valstybių, biurgeriškos visuomenės opozicinės “pakraščių” grupės.

Bohema išpopuliarėjo pasirodžius prancūzų rašytojo Henri Murger romanui „Scenos iš bohemos gyvenimo“ („Scènes de la vie de Bohème“, 1851) ir tapo sinonimu gyvenimo būdo, įsitvirtinusio XIX a. Paryžiaus Lotynų kvartale kunkuliavusiame paryžiečių gyvenime (angl. „boho”– neoficialus, laisvas, nevaržomas), sinonimu aktorių, poetų, muzikų ir šiaip menininkų, studentų, jaunų darbininkų, gyvenusių už turtingos visuomenės ribų, kūrusių savo aplinką, asmeninę individualybę, moralės kodeksą. Skandalingu elgesiu bandė keršyti visuomenei, nepripažįstančiai antikonformistinio meno, narkotikais kurstė sąmonės įtampą, reikalingą kūrybai, alkoholyje skandino amžiną menininko nepasitenkinimą savimi: „Reikia būti amžinai girtam, nuolatos apsvaigusiam, kad nejaustum baisios laiko sunkenybės“, – rašė Ch. Baudelaire‘as .
Anglijoje bohemiško gyvenimo versiją literatūroje netrukus pateikė Williamas Thackeray’us romane „Tuštybės mugė“ („Vanity Fair”, 1848). Šios temos populiarumą ir šiandien liudija vienos paskutinių šio romano adaptacijų – tai suomių kino studijoje sukurta Aki Kaurismaki komedija „Bohemos gyvenimas“, australų režisieriaus Bazo Luhrmanno darbas „Bohema“ – savotiškas transkribavimas į Brodvėjaus miuziklą, ar Jonathano Larsono miuziklas „Rent“, sukurtas pagal Puccini operą.

Pačio žodžio istorijos dviprasmiškumą atitinka ir dvilypiai visuomenės ir bohemos santykiai: pasmerkimas, reiškiamas puolimais, draudimais, ir bandymas priartėti prie jos, lankantis bohemos kvartaluose, publikuojant išgalvotus jos aprašymus, bohemos tendencijas pritaikant rinkai, taip siekiant išsiskirti arba sukelti skandalą. XIX – Xxa. Bohemos aprašymai sudaro specialią literatūros šaką, kuri nuo XVIIIa. Savo objektu laiko komplikuotų menininko ir visuomenės santykių vaizdavimą, nes tikroji bohema tai „(.) įtemptų santykių, kurių šaknys siekia net XVI amžių, kraštutinė socialinė reiškimosi forma“ . Kartu tai ir gyvenimo stilius atvirkščiai proporcingas visuomenės konvencijom, todėl kintamas priklausomai nuo besikeičiančių visuomenės normų, kurio tikslas – sudaryti kontrastą ir tokiu būdu simboliškai išreikšti agresiją.

Nepriklausomai nuo to, kada ir kaip atrandame bohemą, jos masteliu, anot H. Kreuzer‘o, „(.) visuotinai yra laikomas buržuaziniais laikais, tarp Prancūzijos revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo, arba siauriau žvelgiant tarp „Dekano aklavietės“ romantikos ir jaunojo Picasso Monmartro laikų „Kalvos“ išsiskleidęs bohemos reiškinys“ . Į marginalinę buržuazinės visuomenės subkultūrą bohema išsivystė iš in
nternacionalinių formų kai suklestėjo Italijos ir Prancūzijos literatūriniai salonai. Manoma, jog esant šiai valdymo formai, įsigali ir savo vertybes įtvirtina bohema Paryžiuje. Būtent iš karalystės ir ekonominės buržuazijos interesų sąjungos, kuri buvo itin nusiteikus prieš radikalios dabarties sroves, to meto visuomenė tapo teisuoliškos visuomenės prototipu, todėl bohemos kritikos taikiniu ir šaltiniu, įkvepiančiu gyvybę šiam reiškiniui. Tačiau XIX – XX a. bohemos apraiškų esti ir kitose šalyse, ne tik kapitalistinėse valstybėse, bet ir panašiai struktūruotose visuomenėse, nes „(.) bohema lygiai gali neapkęsti sistemą remiančių bei valstybės funkcionavimą laiduojančių neliberaliųjų institucijų (konstitucinės monarchijos, bažnyčios, kariuomenės, aristokratijos) ir vėliau jų vietą užimančių biurokratijų ir partijų“ .

Taigi definiciniu požiūriu pagrindiniai bohemos bruožai, aptariantys jos nuostatas, yra programinis individualizmas ir pasipriešinimas piniginio ūkio sistemai. Neigiant tradicinį gyvenimo būdą, susikuria savita menininkų aplinka, gyvenimo formos, moralė, meninis skonis, kuris siekia išsilaisvinti iš už literatūrinės ir meninės aplinkos esančių skonio instancijų socialinės kontrolės ir oficialaus meno kanonų. Tad ši aplinka susideda iš neformalių grupių, gyvenančių miestų menininkų ir studentų kvartaluose, vaizdinguose priemiesčiuose, kur gyvenimo išlaidos mažesnės. Jų susitikimo vietomis tampa viešos patalpos ar bohemos narių butai, galerijos. Dažniausiai jų centrą sudaro viena asmenybė, juos sieja bendras žargonas. Visgi egzistuoja plati perėjimo zona nuo visuomenės branduolio iki bohemos, kuri neturėdama griežtų ribų, yra susijusi su kitomis pakraščių grupėmis. Asmenys kelią i boheminį gyvenimą traktuoja kaip veržimąsi iš visuomenės, sąmoningą atsiskyrimą nuo autoritarinės mokyklos, tėvų, buržuazinių profesijų ar akademijų. Todėl dažniausiai priežastis tokiam pasirinkimui tampa ne gabumai, o siekis atsiskirti, gėdos jausmas dėl buržuazinės egzistencijos. Jie lengvai atsisako visuomenės vertinamų materialių dalykų, nes jiems būdingas lengvabūdiškumas, nerūpestingumas, poreikių apribojimas, parazituojanti egzistencija. Todėl natūralu, kad nereguliarios pajamos, planavimo nebūvimas, lemia staigią pertekliaus ir nepritekliaus kaitą. Jiems priskiriamas nesaikingas alkoholio vartojimas, kuris sukuria ekstazės būseną ir leidžia pakilti savęs vertinimui, užmirštant menkumo, vienišumo ir nepritapimo būsenas. Ekstazės poreikis, spontaniškumas, nonkonformizmas reiškiasi ir lytiniame gyvenime kaip praktiniame libertinizme. Atsiskleidžia paradoksalus noras jausti vertę ir nepaisyti visuomenės nuomonės, akivaizdžiai pastebima depresijos ir euforinio savęs pervertinimo fazių kaita, nenatūrali savimonė konfliktinėmis sąlygomis, simpatija nuskriaustiesiems. Savo esme bohema artima anarchizmui, iš dalies spiritualistiniam ir utopiniam anarchiniam komunizmui, turinčiam pacifistinių, rusoistinių ir antiindustrinių tendencijų.

Lietuvoje bohema atsirado kartu su pirmaisiais organizuotais modernistų sambūriais. Pasak V. Kubiliaus, keturvėjininkų kūrybiniai pokalbiai pirmadieniais būdavo tęsiami restoranėlyje, kur Kazys Binkis sąmojingai komentuodavo dienos įvykius, žarstydavo anekdotus, deklamuodavo moderniąją rusų ar lenkų poeziją . Kauno literatūrinis gyvenimas 1928–30 telkėsi kavinėse ir restoranuose, o nusigėręs menininkas būdavo iškilmingai nešamas ant pečių Laisvės alėja. Linksmų kompanijų mėgėjai vasarą rinkdavosi B. Melngailio dvare Kalnaberžėje. Bohemiška gyvensena buvo tapusi neatskiriama poeto įvaizdžio dalimi. III dešimtmetyje, pajutus savarankiško modernizacijos proceso galimybę, plečiantis ryšiams su Rytų ir Vakarų kultūromis, jauni poetai (Binkis, Salys Šemerys, Juozas Tysliava ir kt.) siekdami modernizuoti lietuvių kultūrą, literatūrą, patys labai troško atrodyti modernūs. Įdomi ir gal kiek egzotika viliojanti jiems atrodė bohemos poeto laikysena, ypač imponuojanti išoriniu gyvenimo būdu, – idėjinė bohemos motyvacija apmąstoma kur kas mažiau. Jiems tiesiog buvo patrauklus laisvo, bet kokio konvencionalumo atsisakančio poeto įvaizdis.

Vis dėlto, nors patys „(.) III dešimtmečio poetai savo elgsenos motyvacijų ryškiau nereflektavo, bohema kaip platus reiškinys to meto Lietuvos literatūriniame gyvenime liudijo tam tikrus pokyčius santykyje su visuomene. Tai buvo pirmi žingsniai, dar ne visai sąmoningi, link rašytojų tapimo iš tiesų savarankiška visuomenės grupe, kuri atsipalaiduoja nuo visuomeninių, moralinių įsipareigojimų valstybei, siekio įtvirtinti individualaus, visuomeniškai neangažuoto kūrėjo amplua“ . Šis reiškinys formavo poeto įvaizdį, o pagrindinė ir esminę įtaką turėjusi persona buvo K. Binkis. Daugelis IV dešimtmečio poetų perėmė ir tęsė bohemišką gyvenseną. Venclova prisimena: “Taip, mūsų gyvenimas nesiribodavo knygomis, studijomis, egzaminais. Baliai ir baliai – tai “Metropolyje”, tai “Varpo” salėje Gedimino gatvėje, tai neolituanų rūmuose Vytauto kalne.” Akivaizdu, jog būtent kavinėse susitikus įvairiems menininkams buvo svarstomi kultūros klausimai, skaitoma naujausia kūryba, į rašančiųjų ratą įvedami nauji veidai. Boheminė gyvensena taip įsitvirtino literatūriniame gyvenime, kad tapo poeto sinonimu.

Atsirado ir kraštutinis variantas: pradedantys menininkai, kurie bohemą suvokė tik vienu aspektu – lėbavimo, puotavimo – prasme, nereflektavo jos kaip sąmoningo poeto įvaizdžio. Kita jaunųjų poetų dalis (Miškinis, Kossu-Aleksandravičius, Karuža, Venclova, Viktoras Katilius, Raila ir kt.) sąmoningiau svarstė savo boheminės laikysenos pasirinkimą, aktualizavo kitą bohemos reiškinio aspektą – konfrontacijos su dirbančia visuomene, miesčionijos pasauliu, sąmoningos priešstatos elementą. Ši nuostata akivaizdžiai skleidžiasi publicistikoje, pasigirsta radikalus balsas, teigiantis nepriklausomą, neįsipareigojusį ir netgi išlaikomą kūrėją: “Menininkas, nors yra žmogus, kaip ir visi, bet yra laisvas žmogus, todėl visuomenė negali jį jokiu būdu varžyti, o jei reikia – ir išlaikyti” . Nei ši idealistinė utopija, nei visiškas poetų atsiribojimas, taip deklaruojamas ideologinėje plotmėje ir skelbiamas spaudoje, realiai nebuvo įmanomas. Daugelis atėjo iš kaimo su menkomis pinigų atsargomis ir dėl elementarių materialinių sąlygų negalėjo sau leisti būti laisvais bohemos menininkais. Todėl poetai privalėjo gyventi pagal “tvarkingos” visuomenės principus, dirbti, nes pragyventi iš kūrybos negalėjo.

Idealiojo savęs suvokimas ir realybės neatitikimas formuoja vidines įtampas, tad bohemiška gyvensena tapo galimybe bent iš dalies realizuoti savo troškimą būti kitokiu, būti laisvu nuo dominuojančios visuomenės gyvensenos principų. Iš čia kilo ir poreikis nuolat vaikščioti į restoranus, kavines, nes čia galima patirti bendrumą žmonių, kurie, atskilę nuo tos miesčioniškos visuomenės, nėra nei į ją įtraukiami, nei iš jos išstumiami. Taigi poetai suvokia save kaip esančius tvarkingos visuomenės “paribyje” ir ieško tokios poeto laikysenos tradicijos.

Sovietmečiu bohemiškas elgesys tapo intelektualinės nevilties ir protesto forma. Savęs kaip atstumtojo ir nesuprastojo suvoktį lydėjo noras priešintis, nesutapti su tokia visuomene. Norėdami atsiriboti nuo bet kokio normatyvizmo siekė išsiskirti demonstratyviu “nepilietiškumu”, “nenaudingumu”. Praktiškai tai buvo reiškiama pabrėžtinai laisvu, netvarkingu gyvenimo būdu: lėbavimais, puotomis restoranuose. Visuomenė savo ruožtu kaltino juos manierizmu, maivymusi ir pan. Suteikdamas kūrėjui galimybę pabėgti iš nekenčiamos tikrovės, alkoholizmas virto kone profesine liga, kuri baigdavosi ankstyva mirtimi ar net savižudybe, tad nepriklausomoje Lietuvoje 1996 įsteigta Levo (Jacinevičiaus) premija nustojusiam gerti talentingam rašytojui.

Sovietmečio bohema nebuvo legaliai pripažįstama, bet gyvavo ir buvo atpažįstama, nors jai labiau būdinga dvasinė nei veiksmų rezistencija, pasireiškianti skepsiu, ironija, distancija sovietinių gyvenimo, žmogaus ir meno idealų atžvilgiu. Kadangi didžioji dalis visuomenės taip pat kritiškai vertino sovietinę tvarką, visuomenės ir bohemos priešstata nebuvo griežta. Daugelis žavėdavosi drąsesniu ir atviresniu menininkų kalbėjimu ar kitokiais išpuoliais, kuriuose buvo matomas nusistatymas to meto valdžios atžvilgiu. Menininkai ar mokslininkai turėjo daugiau erdvės savo nuostatoms reikšti, nes buvo traktuojami kaip reprezentaciniai – ideologiniai sistemos šaukliai. Tačiau nepaisant šių privilegijų bohemos atstovai pasižymėjo principiniu nelojalumu, išlaikė distanciją nuo oficialios valdžios. Dažnas išgyveno moralines dilemas, nes jautėsi atstovauję menui, kurį suvokė kaip „(.) smurto, savivalės, ideologijos tarnaite – neblogai apmokoma“ . O tai stipriai veikė kūrėjo asmenybę: „(.) dažną sykį ta asmenybė priešinosi, nenorėjo paklusti rutinai, smurtui, eidavo į kompromisus; vieni tapdavo juokdariais, kiti prasigerdavo“ .

Tačiau su kuo šiandien asocijuojasi bohema? Mėgstama kavinė, ilgi pašnekesiai prie puodelio kavos ar ant baro servetėlių suraityti eilėraščiai? Intriguojanti išvaizda, barzda, ilgi plaukai ar plevėsuojantys rūbai – tai, kas tarsi prabyla apie laisvą gyvenimo būdą, nepriklausomybę ar net meilę be įsipareigojimų? Besivystant naujai, rinkos principais grįstai visuomenei, iš esmės pasikeitė menininko savijauta ir situacija. Lyginant su sovietiniais laikais, smuko meno ir menininkų prestižas valstybinės politikos ir visuomenės atžvilgiu. Gyva nepritapimo, nesaugumo, nereikalingumo ir marginalumo pajauta.

Bohema savo egzistencija ir kūryba itin paveikė literatūrą ir kitus menus. Nors negalima kabėti apie bendrą bohemos kūrinių stilių, tačiau ji turi savo vietą ir reikšmę jo istorijoje, nes bohema – „(.) naujų bei kraštutinių idėjų mazgas ir svarbiausia jų kaitos vieta, rezonanso erdvė ir poveikio laukas savitiems arba revoliucingiems talentams, ir socialinė to meto avangardinių tendencijų terpė“ . Šis poveikis akivaizdus ir lietuvių literatūrai, anot V. Kubiliaus, bohemiška jaunų menininkų elgsena, seksas be jokių įsipareigojimų, narkotikų paveikta paranojiška mąstysena, nebeskirianti tikrovės ir sąmonės haliucinacijų, egzistencinio susinaikinimo geismas tapo madingu lietuviško romano vaizdavimo objektu .

Vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Jurgis Kunčinas savo kūryboje taip pat naudoja bohemos naratyvą, kaip būdą atskleisti esminius, jo prozoje besiveriančius dalykus. Pirmoji jo prozos knyga Vaizdas į mėnulį išėjo 1989 metais, o paskutinė – 2004, tad rašytojo prozinė raiška visai sutampa su „tarpulaikio” rėmais, apgaubia tuos penkiolika dinamiškų posovietinių metų. Tad novelėse ir romanuose įamžino tikrą sovietmečio ir Atgimimo laikų kasdienybę su labai autentiškomis, unikaliomis detalėmis. Anot Liudviko Jakimavičiaus, to meto gyvenimo paraštės užfiksuotos jo kūryboje, tapo šio gyvenimo raštais. Žodžio meistras į prozą įsiveržė stipriu meilės romanu Tūla (1993), fiksuodamas brežnevizmo sutemas valkataujančio menininko akimis. Paskui pasipylė romanai Glisono kilpa, Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis, Kilnojamosios Röntgeno stotys, Kasdien į karą, Bilė ir kiti, Pjūti fjūūt arba Netiesų dvaras, išleidžiami šeši apsakymų rinkiniai ir keturios satyrinės publicistikos knygos.

Savo romanais kūrėjas prisidėjo prie lietuviškos miesto prozos gaivinimo, atskleisdamas įvairiausius nuotykius, piešdamas kasdienybės detales, kurių formas itin jautriai juto, gaivališkai perteikė spalvas, kontūrus, kvapus, išsaugodamas mums apstulbinto ir parblokšto Vilniaus miesto portretą su senamiesčio menininkų celėmis ir parkais. Jo miestas margas, žaismingas, autentiškas, dėl ypatingo dėmesio faktūrai, gausos tikroviškų detalių, glūdinčių jo atmintyje: „Kai kurių bohemos lankytų vietų – kavinių, viešbučių, bendrabučių, tarpuvarčių, skersgatvių, namų, užeigėlių, arkų, iškabų nebėra, jos liko įamžintos tik Kunčino tekstuose. Savotiškas Dingęs Vilnius, atliepiantis Vlado Drėmos didingo albumo akademizmą savita postmodernistine versija“ . Iš Kunčino tekstų į mus prabyla sovietmečio Vilniaus gyvenimo realijos, architektūros detalės, kasdienybės akimirkos, tie patys tipažai, kuriais žaidžiama žiūrint vis iš kitos perspektyvos.

Detalių visuma atskleidžia miesto dvasią, konkrečios teritorijos, rajono ar kampelio romantiką. Nenuostabu, jog jaučiama tam tikrų vietų magija –senamiestis, Žvėrynas ir Užupis, žmogiškos šilumos prisodrintos salos, kuriose gyva praeitis, slūgso istoriniai klodai, išlikę ypatingi socialiniai ryšiai – giminystės, draugystės, kaimynystės, mainų, pagalbos, įsipareigojimų. Tas žmogiškas audinys, bendrijos gyvastis atskleista visose jo knygose. Tačiau išsamiausiai atskleista sovietmečio autsaiderių kasdienybė. Pasitelkiama ironija, leidžianti atsiriboti nuo ideologinių sąskaitų su būtuoju laiku: „Kunčinui sekasi tą laiką įvaizdinti jo paties komiškomis formomis, kalbinėmis klišėmis, savotiškais simboliais“ . Vienu tokių simbolių romane Kilnojamosios Röntgeno stotys yra tapęs personifikuotas fluorografijos autobusiukas, kuriame kiekvienas tarybinis pilietis turėjo „nori nenori persišviesti plaučius, o gal ir sielą” .

Iš esmės Kunčinas beveik visad vaizdavo vieną socialinį sluoksnį: bohemiečius – niekam neįsipareigojusius laisvamanius klajūnus, kurie nedirbo, o tik gėrė, posmavo ir džiaugėsi nerūpestingu gyvenimu. Romane „Tūla“ ironiškai, o sykiu jautriai bei įtikinamai vaizduojami „nevykėlių kartos“ žmonės, kurie nemoka ir nenori prisitaikyti prie sovietinio laiko visuomenės. Fragmentiškas pasakojimas jungia įvairius vaizdo planus, poetinė fantasmagorija derinama su realistine „lagerio civilizacijos“ analize. Autorius įtaigiai panaudoja kreipinio aš-tu situaciją, šitaip kurdamas intymumo atmosferą: pasakotojas – žmogus, virtęs šikšnosparniu, – kalbasi su savo mirusia mylimąja Tūla. Tada jo vaizduotėje atgyja studentiškos jaunystės nuotykiai, bohemiškos klajonės ar priverstinio gydymo nuo alkoholizmo prisiminimai, kuriuose veriasi poetiškas pasakojimas apie meilę – fatališką vienatvės jausmą, kuris trumpam nušviečia nevilties kupiną pasaulį, bet neišgelbėja, o suteikia prasmę chaotiškai egzistencijai

Meninių polinkių turintys žmonės be konkretaus užsiėmimo juda įprasta trajektorija: kažkur važiuoja, linksminasi. Visas pasaulis matomas iš periferijai priklausančio žmogaus žiūros taško, nes socialinis tipas tampa pagrindu boheminio naratyvo sklaidai, „(.) todėl Kunčiną galima drąsiai vadinti pirmuoju aistringu ir atlapaširdžiu Vilniaus menininkų bohemos bardu“ . Jis rašo apie plėvėsas, kurie puikiai iliustruoja visų laikų ir visų kraštų miestiškąją terpę. Tokiu būdu iškyla bohemos psichologiniai tipažai, pasaulėjauta, lietuvių prozoje pirmąkart įtvirtinamas bohemiečio statusas.

Kunčinas narsiai sensibilizavo drovų lietuvį ir tapybiškai kūrė miesto aplinką – anų dienų Vilnius romanuose persmelktas bohemos dvasios, kuriam svetimas verksmingas nutolusios praeities motyvas. Šį naratyvą jis kuria iš gyvenimo tirščių, natūraliai ir poetiškai atliepia posovietinio žmogaus jauseną, kai gryni lyriniai, buitiniai ar patetiniai tonai perdėm vienaprasmiai. Stilistinė ir žanrinė maišatis gerai atitiko pakankamai chaotišką permainų laiką, kuriame lengviausia susitaikyti su kasdienybės klestėjimu ir nesirūpinti visuomeniniais idealais, persmelktais svetimos ideologijos. Pasitelkta postmoderno ideologija: decentracija, paviršius, žaidimas, atsitiktinumas, anarchija, bravūra, pokštas, ironija, nedeterminuotumas, radikalus eklektiškumas, pasireiškiantis įvairių stilių samplaikos toleravimu. Jam nesvetimas ir kičas. Kiču dažniausiai laikome buities mažmožius, kurie pretenduoja būti laikomi estetiškais, t.y. kai beskonybė turi tam tikrų pretenzijų. Kičas yra lipšnus, vienijantis, suprantamas, atspindi galiojančius visuomenėje stereotipus, o žmonės lengvai ir noriai identifikuojasi su juos supančios kasdienybės atpažįstamomis apraiškomis. Literatūroje kičas niveliuoja kultūros skirstymą į aukštąją elitinę ir žemąją populiariąją. Būtent šias dimensijas kičo pagalba autorius naikino, vienijo, jungė. Dialogą su skaitytoju garantavo ir tai, kad Kunčinas buvo žemiškųjų gėrybių apologetas, atviras visų dirgiklių sugestijai. Be to su skaitytoju dažnai nustatomas familiarus santykis, bendraujama atvirais kreipiniais. Prakalba į skaitytoją yra pirmasis romano Kilnojamosios Röntgeno stotys skyrius „Nulinis ciklas”: „Kalbuosi su jumis, ir niekaip negaliu atsistebėti, kad gyvendamas stichiškai, palaidai, neatsakingai, nuolat laužydamas elementariausias konvencijas, sutartis, įžadus, ir nesaistančias priesaikas (karinis dalinys N), gyvendamas nestabiliai, nesveikai ir ganėtinai liūdnai, vis dėlto sulaukiau pusšimčio metų ir kostelėjęs galiu ištarti rudens tamsai – o, prieš ketvirtį amžiaus” .

Įgimta šviesaus komizmo pagava Kunčino prozai teikia žaismės, lengvumo, laisvės. Net paviršutinišką dalyką, elementarią buities, fiziologijos detalę jis sugeba taip pakreipti, fantazijomis apipinti, kad paverčia margo šurmulingo pasaulio iškalbingu ženklu. Bohema padeda atskleisti pačią žmogaus prigimtį ir įprasminti kaip stulbinamai permainingą, ypač sunkiai atsispiriančią kūniškoms pagundoms, instinktams, blogiems įpročiams, aistroms, silpnybėms. Beveik visos Kunčino moterys priskiriamos ne kultūros, bet organiškajai gamtos paradigmai. Atskleidžiami įvairūs erotikos niuansai: švelnus geismas, nuolatinis goslumas, saldus ištvirkavimas. „Instinktas yra tipizuotas, erotinė trauka – niuansuota, bet meilė – unikali (nuo Tūlos iki Bilės)“ . Jo kuriamas pasaulis vitališkas, margas, dinamiškas, pilnas erotiško gyvybės siausmo, nuopuolių ir paklydimų.

Kunčinas visada mėgo vaizduoti žmogų, mėtomą įvairiausių gyvenimo negandų. Vaizduodamas herojų realius ir dvasinius gyvenimus, tirštais potėpiais dėlioja įspūdingas detales, kuria intriguojantį pasakojimą, atveria žmogų pasaulyje ir pasaulį žmoguje. Pasitelkdamas bohemos naratyvą sukuria autsaideriškų personažų virtinę, kuri tarsi kupina hedonistiško džiaugsmo, nerūpestingumo, tačiau tai tik būdas atverti tai, kas paslėpta po linksmybių skraiste. Šis gyvenimo būdas – tai pasipriešinimo forma valstybinei ideologijai, kvestionuojančiai svetimas vertybes ir pasaulėžiūrą.

LITERATŪRA

1. Kunčinas J. Kilnojamosios Rentgeno stotys. Vilnius: Alma litera, 1998.
2.http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&Antraste=Bohema&-find=
3. Jakonytė L. XX a. ketvirto dešimtmečio kartos poetų savivoka. http://www.literatura.lt/TXT/37_1/loreta.htm
4. Kuizinienė D. Lietuvių literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945 – 1950. Versus Auzeus, 2003.
5. Kreuzer H. Bohema. / Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. (sudarytojai: D. Borchmeyer ir V. Žmegač). Vilnius: Tyto alba, 2000.
6. Menininkas ir valstybė: socialinis psichologinis aspektas. (Ats. red. ir sudarytoja Lilija Kublickienė). Socialinių tyrimų institutas, Vilnius: Eugrimas, 2003.
7. Spindytė J. Prozos gaivalas. http://www.alytus.mvb.lt/Imbieras%20Kitoks/sprindyte.htm

Leave a Comment