ES Bendroji žemės ūkio politika

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
TARPTAUTINĖS EKONOMIKOS IR PREKYBOS KATEDRA

Kursinis darbas
“ ES Bendroji žemės ūkio politika”

KAUNAS 2002

Turinys

1. Įvadas .......................... 3
2. Lietuvos žemės ūkio apžvalga................ 4
3. Europos Sąjungos žemės ūkio politikos raidos etapai ........ 5
4. Bendrosios Europos Sąjungos žemės ūkio politikos nuostatos ... 7
5. Bendrosios žemės ūkio politikos formavimo laikotarpis ....... 9
6. Bendrosios žemės ūkio politikos reforma ........... 15
7. Darbotvarkė 2000 ir dabartinė ES agrarinė politika ........ 17
8. Struktūrinė, kaimo vystymo ir aplinkos apsaugos politika ..... 20
9. Svarbiausios Europos Sąjungos agrarinės politikos raidos kryptys ... 21
10. Išvados ......................... 25
Literatūra ........................... 27

1. Įvadas

Narystė Europos Sąjungoje bei Bendrosios Žemės Ūkio politikos įgyvendinimas iš esmės paakeis žemės ūkiui keliamus reikalavimus bei tikslus ir sąlygos konkurenciją žemės ūkio produktų rinkoje. Žemės ūkio ir maisto produktų konkurencija verčia paspartinti ūkių struktūrinę plėtrą ir didinti kokybę bei gerinti gamybos sąlygas.

Kaimo plėtros plano strategija Lietuvoje – didinti ūkininkų ir kaimo žmonių užimtumą bei pajamas, gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas kaime, keliant produktyvumą, kokybę, taikant higienos ir aplinkosaugos standartus. Tuo tikslu ūkininkai bus skatinami investuoti į gamybines patalpas ir įrengimus (pastatus, techniką, technologijas), tiekiant šioms investicijoms paramą iš Stojimo į ES programos (SAPARD) lėėšų. Investicijos bus taikomos visuose šalies regionuose. Didesnė parama bus skiriama ūkininkaujantiems mažo našumo žemėse, jauniems ūkininkams bei užsiimantiems ekologine žemdirbyste.(7)

Darbo tikslas – susipažinti su Europos Sąjungos Bendrąja Žemės Ūkio Politika, trumpai apžvelgti situaciją Lietuvos žemės ūkyje.

Darbo uždaviniai:
· aptarti ES BŽŪP raidos et

tapus
· išsiaiškinti ES BŽŪP pagrindinius tikslus
· susipažinti su ES BŽŪP pagrindinėmis nuostatomis
· paanalizuoti programą “Darbotvarkė 2000”
· aptarti aplinkos apsaugos politiką
· patikti išvadas

2. Lietuvos žemės ūkio apžvalga

Žemės ūkis – viena svarbiausiu Lietuvos ekonomikos sričių. Beveik 31,8 % šalies gyventojų gyvena kaimo vietovėse (Europos Sąjungoje – 17,5 %), o 90 % jų susiję su žemės ūkiu. Lietuvoje žemės ūkyje dirba apie 20,8% visų dirbančiųjų, jie sukuria 12% BVP (ES šie skaičiai yra atitinkamai 1,7% ir 5%). Lietuvoje maisto produktams išleidžiama 50% šeimos pajamų, Europos valstybėse -15-20%. Šie ir daugybė kitų -rodiklių, kuriuos palygintumėme su ES, rodo, kad Lietuvos žemės ūkio potencialas yra tik dalinai panaudojamas. Todėl žemės ūkio reformos yra būtinos ir neatidėliotinos. Modernus ir galintis konkuruoti Lietuvos žemės ūkis yra ir vartotojų, ir ūkininkų gerovės pamatas. Tai galima pasiekti tinkamai naudojant tiek tiesioginę valstybės parama žemės ūkio produkcijos gamintojais, tiek ir diidelius kapitalinius įdėjimus, skirtus žemės ūkio modernizavimui.

Per pastarąjį dešimtmetį vykstanti žemės ūkio reforma, paremta žemės restitucija, lėmė žemės ūkio gamybos struktūrų smulkumą. Šiandien Lietuvoje pirminėje žemės ūkio gamyboje vyrauja smulkūs privatūs ūkiai. Šiuo metu Ūkininkų ūkių registre įregistruota 67,4 tūkstančių ūkių, kur vidutinis ūkio dydis yra 12,5 ha. Smulki ūkių struktūra neleidžia specializuoti gamybos, kaupti kapitalo modernioms gamybos technologijoms. Dėl šių priežasčių vyrauja santykinai dideli gamybos kaštai, prasta gaminamų produktų kokybė, ir tai sudaro kliūtis konkuruoti ES Vidaus rinkoje.
Prioritetas paramai gauti yra te

eikiamas siekiantiems investuoti į pirminę pieno gamybą. Per 2000-2006 metus 63,6 proc. public expenditure yra numatoma skirti pirminei pieno gamybai remti. Pieno gamyba yra viena svarbiausių žemės ūkio gamybos struktūroje. 1998 m. ji sudarė 18 proc. šalies bendrosios žemės ūkio bei 43 proc. gyvulininkystės gamybos apimties.Vykstant žemės ūkio reformai formavosi nepalanki pieno gamybos struktūra, stambūs ūkiai suskilo į daugybę smulkių. 1999 metais 97.5 proc. ūkių laikė 1 – 5 karves, todėl apie 70 proc. pieno pagamina smulkūs pieno gamintojai. Pastaraisiais metais pieno gamintojams buvo teikiam investicinė parama iš nacionalinio Kaimo rėmimo fondo. Dėl to pradėjo gerėti pieno ūkių struktūra, kūrėsi specializuoti pieno gamybos ūkiai. Nuo 1999 m. beveik penktadaliu išaugo ūkių, kuriuose yra daugiau kaip 6 karvės, skaičius. Didėja pieno primilžis iš karvės – kontroliuojamų karvių produktyvumas yra 4250 kg per metus.
Nepaisant palankių struktūros pokyčių, 2000 metais tik trečdalis pristatyto į pienines pieno atitiko ES kokybės reikalavimus. Pieno kokybę sąlygoja nedidelės karvių bandos, tai, kad nėra melžimo ir šaldymo įrangos, prasta pašarų, ypač siloso, kokybė. Investicijos šioms sritims bus teikiamos iš SAPARD programos.
Žalio pieno kokybės atitikimas ES standartams užtikrintų pieno produktų konkurencingumą ES vidaus rinkoje, kadangi apie 90 proc. 2000 metais pristatyto pieno į pienines perdirbama ES veterinarinius sertifikatus turinčiose pieno perdirbimo įmonėse.

Pastaraisiais metais grūdų bei linų gamyba telkėsi našiausiose Vidurio Lietuvos žemėse, kur kuriasi specializuoti ūkiai. Todėl parama bus teikiama sp
pecializuotiems ūkiams, įsigyjant grūdų bei linų nuėmimo kombainus ir galvenų bei grūdų džiovyklas.

Mėsos sektoriuje vyrauja smulkūs ūkiai. Siekiama remti tuos, kurie specializuojasi augindami kiaules. Siekiant gerinti gaminamos mėsos kokybę, parama iš nacionalinio KRF bus teikiama veislininkystės programoms, o pastatų, pašarų technologijoms bus teikiama iš SAPARD lėšų. Paukštininkystės srityje bus remiamos tos investicijos, kurios susijusios su gyvulių gerovės užtikrinimu.

Vaisių ir daržovių sektoriaus plėtra siejama su užimtumo didinimu kaimo teritorijose pereinant nuo tradicinės žemės ūkio gamybos (pieno, mėsos, grūdų) prie daugiau darbo sąnaudų reikalaujančios gamybos. Taip pat siekiama patenkinti vietinės rinkos poreikius vaisiams ir daržovėms. Lietuvoje užaugintos daržovės tenkina tik 30 proc. vietos rinkos poreikių. Ypač menkai yra išvystytos derliaus nuėmimo technologijos, trūksta vaisių ir daržovių saugyklų, pakavimo įrangos bei gabenimo šaldytuvų. SAPARD investicinė parama bus teikiama šiai technikai įsigyti. (9,25)

Stambiems ūkiams skaldantis į smulkius privačius ūkius, ypač aktualios tapo aplinkosaugos problemos. Buvusi mėšlo valymo bei utilizavimo įranga nebetinka smulkiems ūkiams. Siekiant išspręsti šias problemas, SAPARD programos paramą gaunantys asmenys privalės laikytis Geros žemdirbystės kodekse patvirtintų rekomendacijų.
Kitas svarbus aspektas – gyvulių gerovės reikalavimų tenkinimas. Paramos gavėjai investuojantys į pirminę žemės ūkio gamybą, kartu turės užtikrinti gyvulių gerovės reikalavimus.

3. Europos Sąjungos žemės ūkio politikos raidos etapai

Europa – tai konglomeratas tautų, kurioms būdinga sava istorija, savitas vertingumo ir nepriklausomybės ja

ausmas. Valstybės nevienodai ekonomiškai ir socialiai išsivysčiusios, skirtingai supranta vertybes, dalykinius ryšius, skiriasi geografine padėtimi, gamtos turtais, kalba, tradicijomis, religija, kultūra, valdymo forma. Europos istorija – tai valstybių varžybų, imperijų iškilimo ir žlugimo, karų istorija.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europoje daug kas pasikeitė. Jos teritorija buvo padalyta į 38 valstybes. Europa pateko į dviejų supervalstybių – Rusijos ir Amerikos -santykinę priklausomybę. Vakarų Europa, dėl augančios Tarybų Sąjungos galios, stengėsi rasti būdus, kaip atsispirti didėjančiam jos kariniam potencialui. Anot karo metų britų lyderio V.Čerčilio, atsirado poreikis kurti “tam tikro tipo Europos Jungtines Valstijas”. 1957 m. Romos sutartimi įkuriama Europos ekonominė bendrija (EEB), nuo 1993 m. žinoma Europos Sąjungos (ES) pavadinimu.

Žvelgiant į praeitį, dabartinės ES kūrimosi istoriją, matome, kad kiekviena šalis – pretendentė turėjo savo motyvus tapti Europos Bendrijos nare. Vienos šalys prioritetą teikė politiniams motyvams. Taip jos galėjo išvengti politinės izoliacijos ir dalyvauti Europos politiniame valdyme. Kitoms narystė Europos Bendrijoje užtikrino demokratijos teisių laikymąsi jų šalyse. Valstybėms, kurių jungimosi prioritetai buvo grindžiami ekonominio pobūdžio motyvais, narystė sudarė geresnes sąlygas panaudoti savo potencines galimybes, išplėsti prekybą, tuo būdu sukuriant papildomas darbo vietas, užtikrinant aukštesnį pajamų lygį gamintojams. (15, 52)
Valstybių, buvusių už TSRS įtakos zonos ribų, integracija iš pradžių suformavo du valstybių susivienijimus. Pietų Europoje 1957 m. Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vakarų Vokietija įkūrė valstybių sąjungą – Europos Bendriją (Bendrąją rinką). Bendrijos tikslai, jos ekonominiai ir socialiniai pasiekimai skatino stoti ir kitas valstybes: 1973 m. į ją įstojo Airija, Danija ir Jungtinė karalystė, 1981 m. nare tapo Graikija, 1986 m. – Ispanija ir Portugalija. Nuo 1993 m. reorganizuota į Europos Sąjungą. 1995 m. ES narėmis tapo Austrija, Suomija ir Švedija. Dabar ES vienija 15 valstybių, kuriose gyvena per 370 milijonų gyventojų. Tai yra didžiausias pasaulyje prekybinis blokas .

Šiuo metu ES narėmis siekia tapti 12 valstybių – Bulgarija, Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija, su kuriomis jau vyksta oficialios derybos, bei Turkija, turinti kandidatės statusą, tačiau derybų dar nepradėjusi. (12,32)
Žemės ūkis, vienas iš kertinių Europos Sąjungos „akmenų“, vaidina labai svarbų vaidmenį Europos Sąjungos gyvenime. Žemės ūkį reguliuoja didžiausia Europos Sąjungos teisinių aktų dalis, jam skiriama daugiau nei pusė visų Europos Sąjungos biudžeto išlaidų.
Tokį didžiulį dėmesį galima paaiškinti dvejopai. Pirma, užtikrinti maisto produktų tiekimą tradiciškai yra viena iš pagrindinių bet kurios valstybės veiklos sričių. Vienintelis būdas tai padaryti – sukaupti didesnes ar mažesnes maisto atsargas. Kaupimas būtinai susijęs su perprodukcija, leidžiančia prasimaitinti nederliaus metais. Antra, žemės ūkis yra ypatingas gamybos sektorius, nes labai priklauso nuo žmogaus nekontroliuojamų sąlygų: klimato, grunto, ligų. Dėl to atsirandantys dideli derliaus svyravimai neišvengiamai veikia ūkių pajamas. Šeimyninių ūkių pragyvenimas ir gerovė užtikrinti tik tada, kai pajamos pakankamai didelės. Priešingu atveju, smulkūs ūkininkai paliks žemę ir ūkius. Todėl žemės ūkio politika yra pajamų, įdarbinimo, struktūrinės, regioninės ir gyventojų prieaugio politikos dalis.
Dėl esminės žemės ūkio politikos svarbos visos Europos Sąjungos žmonių gerovei į Europos Ekonominės Bendrijos sutartį turėjo būti įrašytos bendrosios žemės ūkio rinkos kūrimo ir organizavimo taisyklės. Bet jos buvo sulaikytos, kad leistų laipsniškai suvienodinti valstybių kontrolės mechanizmus.

4. Bendrosios Europos Sąjungos žemės ūkio politikos nuostatos.

Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos nuostatos buvo užfiksuotos 1958 m. liepos mėnesį Stresoje (Italija) specialiai sukviestoje konferencijoje iš karto po to, kai įsigaliojo Ekonominės Europos Bendrijos sutartis. Jos remiasi trimis pagrindiniais principais:
• bendra žemės ūkio produktų rinka;
• Bendrijos preferencija, t.y. pirmenybė ir privilegijos, teikiamos EB gamintojams;
• Finansinis solidarumas BŽŪP finansuojama bendromis lėšomis per EB biudžetą.

Rinkos vienybė. Iki Ekonominės Europos Bendrijos sukūrimo beveik visos valstybės-narės turėjo įvedusios rinkos apribojimus žemės ūkiui apsaugot. Kuriant bendrą žemės ūkio produktų rinką, minėtus valstybinius apribojimus turėjo pakeisti vieninga rinkos sistema. Tai vienintelis būdas sukurt vieningą rinką bei užkirsti kelią konkurencijos sukeltiems nukrypimams, neigiamai atsiliepiantiems tam tikrų šalių ar regionų ūkininkams arba tiems, kas specializuojasi gaminant ypatingus produktus. Laipsniškai buvo sukurtos Europos rinkos organizacijos, kontroliuojančios 98 proc. visų žemės ūkio gaminių.
Bendrijos pirmenybė. Pirmenybės principu Bendrijos žemės ūkio produktams siekiama suteikti pirmenybę, lyginant su importuojamais gaminiais. Tai Europos Sąjungos ūkininkams užtikrina pragyvenimo šaltinį. Be šio protekcionistinio principo daugelis fermerių jau seniai būtų metę ūkininkauti, palikę kaimą ir išėję ieškoti geriau apmokamo ir lengvesnio pramonės darbo. Didžiausią pavojų sudaro importinės prekės iš šalių, kuriose pigesnė gamyba arba ūkininkai gauna didesnę valstybės paramą. Siekiant užtikrinti, kad žemės ūkio produktai, pagaminti Bendrijai nepriklausančiose valstybėse, nebūtų pardavinėjami žemesnėmis už Bendrijos nustatytas kainas, įvestas specialus įvežant mokamas muito mokestis, kuris pradinę produkto kainą pakelia iki Bendrijos kainų lygio.
Finansinis solidarumas. Vienas iš svarbiausių Bendrosios rinkos įrankių yra finansinis solidarumas sudarant bendrą biudžetą. Iš rinkos narių sudėtų lėšų remiami bet kurioje valstybėje esantys ūkininkai. Pagal finansinio solidarumo principą visos valstybės – narės kartu moka privalomuosius rinkos organizacijų mokesčius. Įsteigus pirmąsias šias organizacijas, finansinėms lėšoms kaupti ir skirstyti buvo sukurtas Europos žemės ūkio valdymo ir garantijų fondas. Jį sudaro du skyriai: Valdymo skyrius finansuoja struktūrines priemones, o garantijų skyrius, kuriam priklauso didžiausia išlaidų dalis, moka bendrų rinkos organizacijų mokesčius.

Augant ir plėtojant ES, sudėtingesne tapo ir jos agrarinė politika. Išskiriami tokie ES bendrosios žemės ūkio politikos formavimo etapai (2,233):

Pirmasis etapas – tai į pajamas orientuota kainų politika (1962 – 1977 m.). Buvo parengti bendrieji rinkotvarkos principai, sutarta dėl rinkų ir kainų politikos, orientuotos į ūkininkų pajamų didinimą. Šiame etape veikė kainų subsidijavimo politika. Žemės ūkio įmonių pajamų augimo, skaičiuojant vienam žmogui, procentai, jų lyginimas su kitų gyventojų grupių pajamomis, galėjo pateisinti tokią agrarinę politiką.

Antrasis etapas – tai žemės ūkio produktų kainų politikos reguliavimas, atsižvelgiant į pajamų tikslus ir biudžetinius apribojimus (1978 -1984 m.). Gausėjant žemės ūkio produktų, didėjant jų pertekliui ir rinkotvarkos išlaidoms, Europos Bendrijos biudžeto apribojimai tapo svarbiu agrarinės politikos veiksniu. Teko tapti taupesniems ir kurį laiką laikytis atsargesnės kainų rėmimo politikos. Tai pradėjus daryti, Bendrijos biudžetas ėmė atsigauti. Tai leido vėl sparčiau didinti kainas.

Trečias etapas – tai pieno kvotų reguliavimas ir ribojanti kainų politika (1984 -1988 m.). Didėjančios žemės ūkio įmonių išlaidos ir nepatenkinama žemės ūkio pajamų situacija 1984 m. privertė keisti agrarinės politikos sistemą. Valstybių – narių žemės ūkio ministrų derybose buvo sutarta dėl pieno garantuotų kiekių reguliavimo sistemos, taip pat dėl ilgalaikės ribojančios kainų politikos visiems kitiems žemės ūkio produktams, ypač grūdams.

Pieno kvotų nustatymas reiškė bendrosios agrarinės politikos sistemos keitimą, nes buvo sukurta žemės ūkio produktų kiekybės valstybinio reguliavimo sistema.

Be to, pieno gamyba kvotų ribose buvo subsidijuojama. Šiuo keliu einant, buvo galima prilaikyti produkcijos gamybos augimą ir iš dalies mažinti jos perteklių. Tai rodė, kad kainų kėlimo ir pajamų subsidijavimo veiksmų erdvė yra ribota, jeigu nenorima susitaikyti su realizavimo mažėjimu ir tolesniu kvotų mažinimu.

Ketvirtasis etapas – tai vidutinės trukmės nustatyto politinio reguliavimo mechanizmo įvedimas (1988 – 1992 m.). “Stabilizacinis reguliavimas” rėmėsi ir atskirų žemės ūkio produktų rinkotvarkos, ir žemės ūkio įmonių išlaidomis. Svarbiems žemės ūkio produktams buvo nustatytos tvirtos gamybos ribos, kurias peržengus, įmonėms kitais metais buvo automatiškai mažinamos kainos. Iš pradžių ši taisyklė buvo nustatyta 5 metų laikotarpiui. Taip pat buvo sutarta dėl žemės ūkio išlaidų augimo apribojimo Bendrijos bendrojo biudžeto ribose. Reikėjo pasistengti, kad į ribojančią kainų politiką neįsibrautų subsidijų didinimas. Taip pat buvo imtasi papildomų šalutinių priemonių, kurios turėjo remti gamybos priderinimą prie kintamų sąlygų ir skatinti struktūrinius pokyčius.

Penktasis etapas – tai ES bendrosios žemės ūkio politikos reforma (nuo 1992 m.). Ši reforma nutolsta nuo iki tol darytų. Reformos koncepcijos pagrindas – rinkos ir kainų politika nuosekliai orientuojama rinkos reikalavimų linkme, pajamų tikslų ir visuomeninių politinių tikslų norima siekti kitomis priemonėmis.

ES Ministrų taryba priėmė atitinkamus dokumentus (reformos paketą). Jais siekė: toliau tęsti ligšiolinę agrarinę politiką, t.y. siekti nuolatinio kainų mažėjimo, dar labiau plėsti kontigentavimą, susiejant jį su aukštomis grūdų ir aliejinių augalų kainomis, įvesti kitoms agrarinio sektoriaus dalims bemaž neišvengiamą plačią valstybinę biurokratinę reguliavimo sistemą. Minėtasis paketas numatė daug priemonių šiems tikslams įgyvendinti. 1992 m. agrarinė reforma dar pateikė ir tiksliai apibrėžtą laiko grafiką, kuris iš anksto nustatė svarbiausiųjų žemės ūkio produktų administruojamų kainų mažinimo terminus. Taikant visas šias priemones, ES bendroji žemės ūkio politika ir po reformos išlieka sudėtinga.

5. Bendrosios žemės ūkio politikos formavimo laikotarpis

Bendroji žemės ūkio politika – nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio Europos Bendrijos politika, kurios svarbiausia paskirtis – iš Bendrijos biudžeto subsidijuoti žemės ūkio sektorių.

Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) pagrindas yra sudėtingas daugelio žemės ūkio produktų rinkos reguliavimo mechanizmas, palaikantis kainas, didesnes nei pasaulinės žemės ūkio produktų kainos. Tai sukelia nuolatines perprodukcijos krizes ir labai daug kainuoja. Šiai politikai iki šiol tenka didžiausia EB biudžeto dalis. Po nuoseklių reformų ji mažėja, tačiau iki šiol vis dar sudaro apie pusę visų ES išlaidų.

Pirmaisiais pokario metais agrarinė politika Europoje sprendė maisto problemą. Tuo metu vyravo dvi nuomonės. Pirmoji laikėsi pozicijos, kad turi būti liberali laisvoji prekyba, antroji – rėmėsi kieta intervencine pozicija savo krašto žemės ūkiui apsaugoti. Pastaroji nuomonė buvo įsitvirtinusi Vakarų Vokietijoje, turėjo reikšmės jos vėlesnei agrarinei politikai ir Europos Bendrijos agrarinės politikos formavimui.
Antrojo pasaulinio karo nuniokotoje Europoje nepakako maisto, o atsikuriančiai pramonei stigo darbo rankų. Tokiomis sąlygomis žemės ūkis privalėjo kuo skubiau patenkinti maisto poreikį ir tuo pat metu atiduoti dalį darbo jėgos į miestą pramonės vystymuisi. Tai galima buvo padaryti tik didinant laukų ir gyvulių produktyvumą bei keliant darbo našumą žemės ūkyje. Ši sunki problema nebuvo palikta savieigai. Priešingai, Vakarų Europos valstybės ėmėsi ją spręsti sutelktomis jėgomis.

Dar 1957 m. Italijoje Vakarų Europos šalių žemės ūkio ministrai pradėjo kurti bendrą agrarinę politiką. Buvo pasirašyta garsioji Romos sutartis, kurios svarbiausi principai buvo pripažinimas, jog būtina subsidijuoti žemės ūkio gamybą ir valstybinių interesų subalansavimas.

Po to pradėtos svarstyti bendrosios rinkos sukūrimo galimybės, ir 1962 m. buvo priimtas Bendrosios rinkos statutas. Per po to prabėgusius šešerius metus Bendrosios žemės ūkio produktų rinkos sudarymas buvo užbaigtas ir tada įsigaliojo vienodos žemės ūkio produktų kainos visose valstybėse – šios rinkos narėse.

Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje buvo nurodyti tokie penki žemės ūkio politikos tikslai (15,51):

– padidinti žemės ūkio gamybą;

– užtikrinti pakankamą žemdirbių gyvenimo lygį;

– stabilizuoti rinkas;

– užtikrinti žemės ūkio produktų tiekimą;

– užtikrinti, kad tie produktai vartotoją pasiektų ne pernelyg didelėmis kainomis.
Kaip matyti, geriausiu atveju tik du iš penkių politikos tikslų tikrai yra ekonominiai, o kiti siejasi su valstybių narių saugumu ir socialinėmis gerovės valstybės funkcijomis. Taigi nuo pat pradžių šią politiką skatino ne ekonominio efektyvumo motyvai, o bendresni gerovės valstybės tikslai. Žemės ūkio politika yra gerovės politika. Šitai išsiaiškinus galima pateisinti akivaizdžius ekonominius šios politikos trūkumus.

Žemės ūkis apskritai yra gana specifiška ekonomikos sritis, ypač pramoninėse šalyse. Nuo XIX a. pabaigos ji iš pradžių dėl saugumo, o vėliau dėl socialinių motyvų buvo atribota nuo laisvosios rinkos jėgų. Tokią padėtį galima aiškinti atsižvelgiant į kelis veiksnius, iš kurių bene svarbiausias yra politinis. Vykstant industrializacijai ir dėl šio proceso atsiradusiai urbanizacijai žemės ūkis prarado savo anksčiau turėtą ekonominę reikšmę. Tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje daugelyje Vakarų Europos šalių įvedus visuotinę rinkimų teisę politiškai buvo pavojinga palikti žemdirbius rinkos jėgų valiai. Kurdamos specialų žemės ūkio reguliavimo režimą daugelis Vakarų Europos valstybių rūpinosi, kad žemdirbiai būtų integruoti į politinę valstybės bendruomenę. Panašūs giluminiai tikslai skatino kurti ir specialų Bendrijos žemės ūkio režimą. Bendrijos kūrėjams reikėjo užsitikrinti politinę įtakingos žemdirbių klasės paramą.

Europos Bendrijai pavyko įgyvendinti ir daugelį aukščiau minėtų šios politikos tikslų. Tačiau kaip tik dėl to ir kilo šiuo metu aktualiausiomis vadinamos problemos: žemės ūkio gaminių perprodukcija ir žemdirbių pasipriešinimas bet kokiems tos politikos pokyčiams. Iš pradžių, šeštajame dešimtmetyje, kuriant Europos ekonominę bendriją, jos valstybės narės importavo žemės ūkio produktus. Vis dėlto Bendrija tokia žemės ūkio politika labai greitai išsprendė šią problemą ir tapo žemės ūkio produktų eksportuotoja, bet drauge patyrė ir pirmąsias perprodukcijos krizes.

Būdama gerovės politikos dalis, BŽŪP plėtojosi pagal tik jai vienai būdingą logiką. Ji tapo tam tikru rezervatu, kuriame gyvenimas vyko kitaip nei kituose ekonomikos sektoriuose – jis rėmėsi kitomis taisyklėmis ir kita veiksmų logika, būtent žemės ūkio produktų kainų nustatymu ir pajamų žemdirbiams garantavimu.

Kuriant bendrą žemės ūkio produktų rinką, valstybinius apribojimus, žemės ūkiui apsaugoti turėjo pakeisti vieninga rinkos sistema. Tai vienintelis būdas sukurti vieningą rinką bei užkirsti kelią konkurencijos sukeltiems nukrypimams, neigiamai atsiliepiantiems tam tikrų šalių ar regionų ūkininkams arba tiems, kas specializuojasi gaminti ypatingus produktus.

Bendroji rinka – tokia valstybių ekonominė integracija, kuriai būdingas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Bendrosios rinkos kūrimo tikslai gali būti tiek ekonominiai, tiek politiniai. Bendrąją rinką sudaro dvi neatskiriamos dalys: vidaus rinka, kurios svarbiausias ypatumas yra laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas, ir bendras išorinis prekių, paslaugų ir gamybos veiksnių reguliavimas.

Vidaus rinka yra paremta ES valstybių tarpusavio pasitikėjimu ir reguliuojančiu nustatytu lygiavertiškumo principu. ES vidaus rinkai sukurti prireikė nemažai laiko. Tam turėjo įtakos:
1. skirtingas šalių ekonominis išsivystymo lygis;

2. ekonomikos augimo tempų įtaka;

3. skirtingas ekonomikos sričių integracijos lygis.

Laipsniškai buvo sukurtos Europos rinkos organizacijos, kontroliuojančios visų žemės ūkio produkciją. Rinkos organizacijos yra būtina sąlyga išlikti žemės ūkiui. Rinkos organizacijos, pavyzdžiui, nustato minimalias žemės ūkio gaminių kainas ir labai sumažina pasiūlos bei paklausos įtaką. Gero derliaus metais tai neleidžia kainoms kristi ir vėl pašokti, kai derlius prarastas. Valstybė superka ir saugo perprodukciją, kad parduotų ją, kai rinkos sąlygos pagerėja (6,59).

Bendrosios žemės ūkio produktų rinkos sėkmę parodo jos apyvarta. 1973 m. šios rinkos apyvarta buvo 15 milijardų ekiu. 1998 m. ji padidėjo šešis kartus ir yra didesne kaip 90 milijardų ekiu (15). Į Europos Bendriją susibūrusios valstybės gali sėkmingai tvarkyti savo žemės ūkį tik sąžiningai laikydamosios prisiimtų įsipareigojimų, tarp kurių bene svarbiausias yra minėtasis finansinis solidarumas.

Pasirašius sutartį dėl Europos Bendrijos įsteigimo, Europos komisija parengė agrarinės politikos bendrosios žemės ūkio produktų rinkotvarkos pagrindus.

Nuo tradicinių tarptautinių organizacijų Europos Sąjunga skiriasi unikalia institucijų struktūra. Jos valstybės, pritardamos Paryžiaus bei Romos sutartims, suvereniteto kriterijų perleidžia nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja nacionaliniams ir bendriesiems interesams. Kiekviena institucija atlieka savo vaidmenį priimant sprendimus ir papildo viena kitą (6,48).
Europos Sąjungos institucijoms priklauso lemiamas žodis rinkos ir kainų politikoje. Valstybės – narės šią politiką gali veikti per savo atstovus Europos Ministrų taryboje ir Europos komisijoje. Nors Ministrų taryba yra viena, tačiau jos sudėtis keičiasi, atsižvelgiant į tai, kokie klausimai nagrinėjami. Į šią Tarybą agrariniams klausimams spręsti renkasi žemės ūkio ministrai, kurie priima savo srities nutarimus.

Kaip rinkos organizavimo pavyzdį norėčiau panagrinėti 1962 m. suprojektuotą grūdų rinkotvarką. Grūdų rinkotvarkoje buvo numatytos išorinės apsaugos priemonės, besiremiančios muitų politika. Prie importuojamų grūdų kainos buvo pridedamas kintamas mokestis ir tokiu būdu nustatoma slenkstinė (ribinė) kaina. Prie jos dar pridedamos transporto ir kitos išlaidos ir tokia kaina produkcija pasirodydavo vidaus rinkoje.

Tokia sistema galėjo veikti tiek laiko, kiek buvo reikalingas importas. Kai vietiniai gyventojai priaugino tiek grūdų, jog net viršijo vidaus rinkos poreikius, importo buvo galima atsisakyti. Tačiau užsienio rinkoje reikėjo realizuoti grūdų perteklių. Kadangi kainos vidaus rinkoje buvo didesnės, reikėjo šį skirtumą grūdų eksportuotojams atlyginti, tai yra jiems skirti subsidijas. Kintamasis mokestis buvo kaupiamas žemės ūkio garantijų ir vystymo fonde, iš kurio dalis lėšų buvo skiriama subsidijuojamam eksportui.

Grūdų vidaus rinka taip pat buvo reguliuojama. Vietinių augintojų grūdus intervencinėmis kainomis pirkdavo įkurtos valstybinės intervencinės įstaigos. Atsiradus rinkoje grūdų pertekliui, intervencinės įstaigos juos prilaikydavo sandėliuose. Jų trūkstant, grūdų rinka buvo papildoma iš sandėlių. Kainos būdavo nustatomos kasmetinių derybų Europos Ministrų taryboje metu.

Bendrijos šalyse didėjant grūdų perprodukcijai, augant saugojimo išlaidoms, subsidijuojamam eksportui, vis labiau spaudžiant prekybos partneriams, reikėjo peržiūrėti grūdų rinkotvarkos politiką: mažinti grūdų intervencines kainas, jas nuosekliai artinti prie pasaulinių kainų, reguliuoti javų pasėlių plotus, kompensacijomis skatinant jų mažinimą.

Aliejinių augalų (rapsų, saulėgrąžų ir t.t.) rinka buvo organizuota taikant menką išorinę apsaugą, bet nustatant palaikomuosius mokėjimus vietinę žaliavą perdirbančioms įmonėms. Toks būdas padėjo apsisaugoti nuo importinės žaliavos, skatino ūkininkus auginti tam tikrus augalus ir teikti pramonei žaliavą, leido nedidinti kainos vartotojams.

Cukraus rinkotvarka rėmėsi kitokiu principu. Kasmet buvo nustatoma rafinuoto cukraus intervencinė kaina ir gamintojo kaina cukrinių runkelių augintojams. Garantinė kaina buvo susieta su kvotų sistema. Augintojas visą kainą gaudavo už iš anksto nustatytą ribotą cukrinių runkelių kiekį, t.y. A kvotą. Už papildomą B kvotą buvo išmokama rinkliava, atskaitymai sudarydavo iki 39,5 proc. garantinės kainos. C kvotai kainos buvo dar mažesnės, prilygstančios pasaulinėms.

Pieno rinkotvarka iš pradžių buvo panaši į grūdų. Išorinei rinkos apsaugai naudota slenkstinė (ribinė) kaina ir intervencinė kaina perdirbtiems pieno produktams (sviestui). 1984 m. buvo pradėta nustatyti garantuoto supirkti pieno kiekį. Pagrindinė kvota buvo nustatoma valstybei – narei. Pieno gamintojai galėdavo kvotas perleisti vieni kitiems.

Jautienos ir veršienos rinka iš pradžių rėmėsi nemažu importo poreikiu ir skirtingais muitais. Gerėjant aprūpinimui savais produktais, pradėtos taikyti intervencinės kainos, o vėliau ir galvijų auginimo apribojimai.

Kiaulienos, paukštienos ir kiaušinių, t.y. tų produktų, kuriems naudojami pirktiniai pašarai, rinkoms buvo įvesti skirtingi muitai. Atpigus pašariniams grūdams, rėmimo buvo atsisakyta (1,158).

Priemonės, dėl kurių buvo susitarta 1962 m., apėmė bendras daugumos Bendrijos valstybėse gaminamų žemės ūkio produktų kainas, padidintus muitus importuojamiems žemės ūkio produktams bei specialų Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondą. Komisijai buvo patikėta rūpintis naujuoju fondu, o valstybės narės savo žemės ūkio rinkų reguliavimą perdavė Bendrijai. Vėliau diskusijos tęsėsi tik dėl konkrečių žemės ūkio produktų, ypač grūdų, kainų.
BŽŪP režimas nebuvo vientisas, jis priklausė nuo konkretaus žemės ūkio produkto, bet jo esmę beveik visuomet sudarė garantuota supirkimo kaina ir garantija, kad Bendrija supirks produkcijos perteklių, taip pat kvotos ir mokesčiai, nustatyti įvežamai produkcijai, ir parama Bendrijos eksportui. Vėliau, nepavykus kelioms į ekonominį efektyvumą orientuotoms reformoms, buvo įvesta dar viena BŽŪP priemonė – vadinamieji žalieji pinigai. Tai buvo išmokos, kuriomis žemdirbiams buvo kompensuojami dėl nacionalinių valiutų svyravimų atsiradę nuostoliai. Šios priemonės idėjos autorei Vokietijai “žalieji pinigai” leido išlaikyti didesnes kainas nei kitose valstybėse narėse.
Vis didėjant perprodukcijai, 1984 m. buvo įvesti kvotų pavidalo pieno produkcijos apribojimai. Tačiau ir jie neišsprendė problemos. Gamyba vis tiek didėjo, o kartu didėjo ir Bendrijos biudžeto išlaidos žemės ūkio politikai. 1984 m. jos siekė 70 proc. Bendrijos biudžeto. Biudžetui daromas spaudimas paskatino vėl svarstyti BŽŪP reformą. 1987 m. Europos Komisija pasiūlė kvotų režimą, iki tol taikytą tik pienui ir cukrui, išplėsti kitoms žemės ūkio produktų grupėms. Be to, buvo siūloma taikyti vadinamąjį žemės atidėjimo principą, pagal kurį žemdirbiams turėjo būti kompensuojama už žemės ūkio tikslams nenaudojamą žemę. Be šių priemonių, Komisija siūlė skatinti kaimo plėtrą , jame kuriant darbo vietas, nesusijusias su žemės ūkio produktų gamyba. Po ilgų derybų 1988 m. Europos viršūnių taryba iš esmės pritarė visiems šiems pasiūlymams.

Tačiau ir ši reforma, kaip ir daugelis kitų, nebuvo pakankama. Tolesnes reformas skatino šaltojo karo pabaiga ir jo tiesioginiai padariniai – Vokietijos susivienijimas bei perspektyva, kad pokomunistinės Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybės taps ES narėmis. Be to, BŽŪP problema ilgai trukdė GATT (angl. General Agreement on Tariffs and Trade – Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) Urugvajaus raundo deryboms dėl pasaulinės prekybos liberalizavimo. Toks išorinis spaudimas bei pasikeitusios agrarinės politikos įgyvendinimo sąlygos ir problemos paskatino 1992 m. pradėti esminę BŽŪP reformą (13,9).

6. Bendrosios žemės ūkio politikos reforma

1992 m. birželio mėn. Europos Sąjungos Taryba patvirtino bendrosios žemės ūkio politikos reformą, kuria siekiama sumažinti išlaidas, kartu išlaikant gebėjimą konkuruoti .

1992 m. reformos esmė ta, kad rinkotvarkos ir kainodaros politika labiau orientuojama į rinkos reikalavimus (pasaulinės rinkos kainas), ūkininkų pajamų palaikymo ir didinimo tikslams siekti , vis labiau naudojamas tiesioginis lėšų skyrimas kitiems tikslams, tiesiogiai nesusijusiems su žemės ūkio produkcijos gamybos didinimo rėmimu.

Pagal šią reformą Komisija siūlė valstybėms narėms pereiti nuo dirbtinio produktų supirkimo kainų palaikymo, t. y. nuo netiesioginės paramos žemės ūkiui, prie tiesioginio nustatyto žemdirbių pajamų lygio palaikymo. Kai Komisijos parengtą BŽŪP reformos planą patvirtino Taryba, jis tapo ne toks radikalus, bet vis dėlto leido baigti Urugvajaus raundo derybas ir skatino toliau griauti senąjį BŽŪP režimą, paremtą didelių kainų palaikymu. Paradoksalu, bet po reformos ES biudžeto išlaidos dėl BŽŪP vis tiek ne sumažėjo, bet padidėjo, nes, mažinant intervencines kainas, žemdirbiams buvo mokamos gana dosnios kompensacijos. Tačiau daugelio žemės ūkio produktų kainos priartėjo prie pasaulinių rinkos kainų, o tai buvo naudinga vartotojams (13,9-14).

Grūdų intervencinės kainos 1993 – 1996 ūkiniais metais trimis etapais sumažėjo 30 – 40 proc. ir priartėjo prie pasaulinių. Sumažėjus vietinių pašarinių grūdų kainoms, atsigavo jų vidaus rinka, padidėjo jų paklausa. Ateityje nesitikima kiek didesnio grūdų eksporto ir importo, nes realizuojama pasėlių plotus ribojanti politika, kuria siekiama suderinti vietinių grūdų paklausą vidaus rinkoje.

Aliejinių ir ankštinių augalų produkcijos perdirbėjams mokamos palaikomosios išmokos. Vadinasi, vietinės žaliavos tiekėjams nustatyta kaina leidžia pelningai realizuoti išaugintą produkciją. Vartotojai dėl palaikomųjų išmokų irgi nėra skriaudžiami: vartotojo kaina dėl brangesnės vietinės žaliavos nepadidėja.

Dėl kainų kritimo, nuostoliams atlyginti mokamos kompensacijos. Kompensacijos mokamos atsižvelgiant į 1989 – 1991 m. “didžiųjų kultūrų” (javų, aliejinių ir ankštinių augalų) pasėlių vidinį metinį plotą. Šį pasėlių plotą viršijus, visų regionų žemdirbių apskaitomi kompensuojamieji plotai mažinami iki nustatyto lygio ir kitais ūkiniais metais šis plotas privalo būti atstatytas be kompensacijos.

Kitiems augalininkystės produktams išlieka ligšiolinės rinkotvarkos taisyklės.

Pieno gamyboje išliko 1984 m. įvestoji rinkotvarkos sistema. Siekiant prisiderinti prie mažėjančios paklausos, gamintojams mažinamos pieno kvotos ir sviesto intervencinės kainos.

Jautienai, veršienai ir avienai, tai yra produkcijos rūšims, kurių gamyba labiau susieta su žeme, intervencinės kainos nuosekliai mažinamos, už tai mokamos kompensacijos, kaip tiesioginės premijos už kiekvieną penimą gyvulį.

Mažiau reguliuotoms kiaulienos, paukštienos ir kiaušinių rinkoms, investicijos dar labiau apribojamos ir eksporto subsidijos nuosekliai mažinamos iki jų visiško sunaikinimo.

Sumažinus rinkos organizavimo išlaidas, išlaisvintos lėšos panaudojamos kaimo ir žemės ūkio plėtros tiesioginiam rėmimui, finansuojant atskiras priemones.

Reformos priemonėse numatyti tokie aplinkosauginiai darbai: augalų dirbtinio tręšimo ir cheminių apsaugos priemonių naudojimo mažinimas; ariamos žemės pertvarkymas į ekstensyvių ilgamečių ganyklų plotus; biologinės žemdirbystės būdų naudojimas; dirbamų žemių skyrimas aplinkos ir gamybos apsaugos tikslams; atsisakytų naudoti žemės ir miškų ūkiui žemės plotų priežiūra; žemdirbių mokymas taikyti gamybos būdus, derinančius gamybą su aplinkosauga (12,124).

ES 1992 m. agrarinė reforma vertinama labai įvairiai, atsižvelgiama į įvairius kriterijus.
Praktiniu ir teoriniu požiūriu ši reforma sprendžia skirtingas problemas (2,240).

Praktiniu požiūriu reformos sprendžiamos problemos:

1. Mažinamas produkcijos perteklius ir žemės ūkio išlaidos. Intervencinių kainų mažinimas, gamybos kiekybiniai apribojimai, sumažino rinkotvarkos išlaidas. Kompensaciniai mokėjimai padidino transferinius mokėjimus. Tačiau nauda ta, kad nuo tol imta žymiai geriau kalkuliuoti mokėjimų dydį, remiantis nustatytais kompensaciniais mokėjimais vienam hektarui ir vienam gyvuliui. Galima apžvelgti rinkotvarkos išlaidas, remiantis mažėjančiomis intervencinėmis kainomis ir valstybinio kiekybinio reguliavimo galimybėmis. Ilgalaikių žemės ūkio išlaidų kitimo tendencijos priklausys nuo to, kokie išliks kompensaciniai mokėjimai.

2. Subsidijuojamos žemės ūkio pajamos. Tiesioginių mokėjimų transfero efektas yra didesnis, negu kainų subsidijavimo politikos. Tačiau pajamų augimo tendencijas žymia dalimi gali lemti transferinių mokėjimų dydis.

3. Išspręsta GATT’o derybų veiksmų laisvės problema. Svarbi ES agrarinės reformos paskirtis buvo sukurti GATT’o deryboms plačią erdvę. Realizuotoji agrarinės reformos koncepcija su kaupu įvykdė šį politinį reikalavimą: kainų sumažinimas ir kiekio apribojimas pasireiškė kaip protekcinių priemonių mažinimas.

4. Aplinkos apkrovimo mažinimas. Dėmesys aplinkos aspektams reiškė ES inicijuotos agrarinės politikos pradžią, kuri su laiku turės būti išplėtota.

Teoriniu požiūriu reformuota politika sprendžia:

1. tarptautinio ir tarpsektorinio gamybos veiksnių išdėstymo problemas. Pagrindinių produktų derliaus išorinė apsauga atliko svarbų vaidmenį, mažinant kainų iškreipimus tarptautinėje prekyboje ir gerinant tarptautinį darbo pasidalijimą, taip pat stabilizuojant pasaulinę agrarinę rinką.

Galvijų ir avių kainų subsidijavimo mažinimas ryšium su skaičiuojamais premijų mokėjimais išdėstymo požiūriu yra svarstytinas.
Cukraus ir pieno rinkotvarka reformos koncepcijoje tapo svetimkūniais.
2. Įmoninę ir regioninę struktūrų kaitą. Kainų sumažinimai didina tarpsektorinių veiksnių mobilumą ir greitina įmonių, ypač regioninių, struktūrų kaitą.

Dėl to ūkių ir regioninių struktūrų kaita gali būti žalinga. Smulkūs ūkiai taps priklausomi nuo palaikomųjų išmokų, pajamų problema bus sprendžiama pasitraukimu iš žemės ūkio. Tada žemės ūkio struktūrų kaita bus greitesnė, nes ūkių paveldėtojai, nematydami plėtros perspektyvų, dažniausiai atsisakys savo ūkių.

Išlieka pajamų paskirstymo problema. Nepaisant gausių transferinių mokėjimų, mažai paisoma socialinių paskirstymo kriterijų. Į plotus orientuoti transferiniai mokėjimai ekstensyviai ūkininkaujančiuose ūkiuose diskredituoja sistemą. Į kompensacinius mokėjimus reikėtų žiūrėti kaip į laikinas priemones, kurios atsižvelgtų, pavyzdžiui, ne tik į žemės ūkio naudmenas, bet ir į darbo jėgos išteklius.

7. Darbotvarkė 2000 ir dabartinė ES agrarinė politika

1997 m. Europos Komisija paskelbė savo programą “Darbotvarkė 2000”. Joje plačiai apžvelgtos ES vystymosi tendencijos, nagrinėjamas plėtimosi į Vidurio ir Rytų Europos šalis poveikis. Joje pateikiama daug labai svarbių dokumentų, susijusių su pačios ES tolimesne plėtra. Kalbama apie tolimesnius ES plėtros tikslus, tokius kaip ekonominis ir socialinis šalių suartėjimas, apie kitas bendrąsias politikas, kurias įgyvendina ES šalys. “Darbotvarkėje 2000” numatytos ES biudžeto gairės 2000 – 2006 m. Itin daug dėmesio skiriama struktūrinių fondų naudojimui. Dokumentuose numatyta galimybė finansuoti struktūrinės politikos įgyvendinimą šalyse – kandidatėse iki jų pilnateisės narystės ES (1,173).

Kalbant apie žemės ūkį, programoje numatyta liberalizuoti žemės ūkio gamybą; daugiau dėmesio skirti aplinkos apsaugai, reguliuoti žemės ūkio produktų perteklių; sudaryti galimybes mažiau išsivysčiusioms valstybėms plėtoti savo ūkius; mažinti išlaidas žemės ūkio produktams.

Nuo 2000 m. laipsniškai bus mažinamos išmokos, garantuojančios aukštas žemės ūkio produktų supirkimo kainas. Taip pat bus atsisakoma griežtos rinkos apsaugos sistemos, pagrįstos muitais ir kvotomis. Nauja žemės ūkio politika daugiau dėmesio skiria žemės ūkio šakų pertvarkymui ir modernizavimui, alternatyvių darbo vietų kūrimui kaimo vietovėse bei aplinkos apsaugai.

Dabartinės žemės ūkio politikos tikslai pagal “Darbotvarkės 2000” nuostatas (17):

– didinti ES žemės ūkio produktų konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose;

– užtikrinti, kad maistas būtų kokybiškas ir visiškai saugus vartoti;

– užtikrinti pakankamą žemės ūkio darbuotojų pragyvenimo lygį, stengtis išlaikyti stabilias ūkių pajamas;

– integruoti į BŽŪP aplinkosaugos tikslus;

– padėti kurti papildomas ar alternatyvias pajamas ir įsidarbinimo galimybes kaimo vietovėse.
1997 m. Komisija savo programiniame dokumente “Darbotvarkė 2000” paskelbė naujas iniciatyvas dėl tolesnės BŽŪP reformos. Jų esmė – nuodugnesnis pajamų garantavimo principo įgyvendinimas, taip pat siūlymas iš dalies renacionalizuoti žemės ūkio politiką. Toliau reformuoti BŽŪP režimą reikia ir dėl to, kad jo pradinis variantas tik konservavo tuometinę žemės ūkio gamybos struktūrą, paremtą mažais ir vidutiniais ūkiais, o ne skatino jos pokyčius.

“Darbotvarkę 2000” sudaro du tomai ir priedai. Pirmasis tomas pavadintas “Už stipresnę ir platesnę sąjungą”. Jo pirmojoje dalyje aptariamos ES politikos sritys, kurias būtina reformuoti, taip pat pateikiami apibendrinti Komisijos pasiūlymai, kaip geriausiai tai padaryti. Be to, išdėstoma ES plėtros strategija, pagal kurią numatomos naujos finansinės priemonės, skirtos valstybių kandidačių pasirengimui narystei remti. Atsižvelgiant į tai pateikiami pasiūlymai dėl naujų ES biudžeto finansinių perspektyvų 2000 – 2006 m. Antrasis tomas pavadintas “Plėtros uždaviniai”. Jo pirmojoje dalyje aptariamos ES galimybės teikti paramą valstybėms kandidatėms, numatomos konkrečios tos paramos sritys ir būdai. Antrojoje dalyje daug išsamiau aptariamas plėtros poveikis daugeliui ES politikos sričių ir jos padariniai visos ES veiklos veiksmingumui.

“Darbotvarkėje 2000” pateikti atskirų žemės ūkio sektorių plėtros pasiūlymai. Grūdų sektoriuje siūloma toliau mažinti intervencines kainas iki 95,35 ECU/t 2000 m. Toks minimų kainų sumažėjimas leido sumažinti eksporto subsidijas.

Jautienos sektoriuje buvo rekomenduojama mažinti jautienos supirkimo kainas iki 1950 ECU/t. Nuostoliai, kuriuos patirs ūkininkai, bus kompensuojami tiesioginėmis išmokomis.

Pieno sektoriuje siūloma palikti pieno kvotų sistemą iki 2006 m. ir per šį laikotarpį palaipsniui pieno supirkimo kainas sumažinti 10 proc. (17).

Numatoma, kad sprendžiant “Darbotvarkės 2000” iškeltus klausimus sunkiausia bus siekti sutarimo tokiais klausimais kaip bendrosios žemės ūkio politikos, regioninės – struktūrinės politikos finansavimas ir su tuo susijęs ES bendro biudžeto formavimas. Nepaisant sunkumų, “Darbotvarkė 2000” neretai vadinama ES strategija žengiant į XXI amžių, kurio jau pirmajame dešimtmetyje ES valstybių narių gali padaugėti iki dvidešimt penkių.

BŽŪP virto gerovės valstybe žemdirbiams: joje kainos buvo stabilios, o pajamos – beveik garantuotos. Fenomenalų BŽŪP režimo, turėjusio didžiulių, akivaizdžių trūkumų, stabilumą galima paaiškinti BŽŪP formavimo mechanizmo ypatybėmis. Esminis jo ypatumas yra neproporcingai didelė, palyginti su kitomis ES politikos sritimis, interesų grupių įtaka. Kai kurios ES valstybių vyriausybės iš esmės tapo žemdirbių asociacijų spaudimo įkaitėmis ir, bijodamos prarasti politinę paramą, pasiduoda jų reikalavimams.

Galima VRE valstybių narystė ES tapo kitu nemenku BŽŪP reformos stimulu. Šalių kandidačių žemės ūkyje dirba tiek pat žmonių, kiek ir ES valstybėse narėse. Remiantis įvairiais apskaičiavimais nustatyta, kad visose šalyse kandidatėse taikant dabartinį BŽŪP režimą būtinai reikėtų padvigubinti ES biudžeto lėšas šiam tikslui. Dėl to BŽŪP ir toliau bus reformuojama mažinant garantuojamų supirkimo kainų lygį ir renacionalizuojant žemės ūkio politiką, o šalims kandidatėms bus siūlomi gana ilgi pereinamieji laikotarpiai, kai joms dar nebus taikomos visos BŽŪP nuostatos. Kai kurios valstybės narės siūlo būsimosioms ES narėms iš VRE valstybių išvis taikyti kitokį BŽŪP režimą ir VRE valstybių žemdirbiams nemokėti kompensacijų, kurios šiuo metu yra mokamos dabartinių ES narių žemdirbiams. Abejotina, ar šis pasiūlymas bus įgyvendintas, nes jis pažeistų esminį nediskriminavimo principą, kuriuo paremtas visas Europos integracijos projektas. Todėl labiau tikėtina, kad bus tariamasi dėl ilgų pereinamųjų laikotarpių, kai senbuvės ES narės stengsis ir toliau mažinti ES biudžeto išlaidas bendrajai žemės ūkio politikai (16).

Pastaruoju metu ES žemės ūkio politikoje vis daugiau dėmesio skiriama aplinkosaugai, ekologinei žemdirbystei. Subsidijuojami ekologiškas technologijas taikantys ūkiai, todėl vis daugiau ūkininkų imasi ekologinės žemdirbystės. Toks ūkininkavimas yra palankus daugeliu požiūriu. Ūkininkas dirba ir gyvena sveikesnėje aplinkoje, jam pakanka mažiau apyvartinių lėšų, o sumažėjusį laukų derlingumą kompensuoja subsidijos ir aukštesnė produkcijos kaina.

8. Struktūrinė, kaimo vystymo ir aplinkos apsaugos politika

Suvokiant, kad pagrindinės žemės ūkio problemos negali būti išsprendžiamos kainų rėmimu, palaipsniui buvo kuriamos platesnio masto struktūrinės reformos priemonės. Pokyčių būtinumas atsirado dėl intensyvaus šiuolaikinio ūkininkavimo metodų neigiamos įtakos aplinkai.
Struktūrinė reforma rėmėsi tam tikrais principais:
1) pastangų koncentravimas nustatant prioritetinius tikslus,
2) partnerystė tarp Europos Komisijos ir regiono valdžios,
3) programų ruošimas,
4) papildymas, kaip priedas prie nacionalinių fondų skiriamų lėšų.
Pirmas tikslas susijęs su regionų vystymo ir struktūriniais koregavimais (infrastruktūrai, drėkinimui ir pan.). Antras tikslas skirtas regionų, turinčių struktūrinių problemų, ekonominiam ir socialiniam restruktūrizavimui. Tai tie rajonai, kuriuose vyksta ekonominiai pokyčiai pramonėje arba paslaugų srityse, krizės paveikti regionai, priklausomi nuo žuvininkystės pramonės, taip pat smunkantys kaimo rajonai. Trečias tikslas nukreiptas į “žmogiškų resursų vystymą”, t.y. prioritetas teikiamas įdarbinimo galimybių gerinimui, mokymosi vystymui ir vietinio įdarbinimo iniciatyvų rėmimui.
Tačiau paskirstant struktūrinių fondų lėšas susiduriama su tam tikrais sunkumais: nepakankamas regiono situacijos įvertinimas, kvalifikuoto personalo trūkumas, lėšų stygius šalies viduje, regionų aplinkos specifika ir pan.
Aplinkos apsaugos priemonės. Šiuolaikiniai ūkininkavimo metodai sukėlė didėjantį visuomenės susirūpinimą dėl jų įtakos aplinkai: vandens ir oro teršimo chemikalais, bei iš intensyvios gyvulininkystės įmonių, laukinės gamtos naikinimas, kaimo vietovių vaizdo pasikeitimas ir t.t. Kai kurios šalys įvedė griežtas aplinkos apsaugos kontroliavimo priemones ūkininkams: buvo uždrausta tam tikrų pesticidų naudojimas, priimtos “Direktyvos dėl gruntinio vandens”, “Direktyva dėl nitratų”, “Direktyva dėl natūralių egzistavimo sąlygų”.
Siekiant skatinti nekenksmingą aplinkai ūkininkavimo praktiką, numatyta speciali parama “pažeidžiamos aplinkos rajonams”. Parama suteikiama ūkininkams, kurie vykdo gamybą, suderinamą su aplinkos ir landšafto apsaugos reikalavimais, ir šią praktiką taiko ne mažiau kaip 5 metus. “Agroaplinkos apsaugos” planas, pagal kurį parama gali būti teikiama ūkininkams, kurie imasi mažiausiai 5 metams pritaikyti ir tęsti aplinkos gerinimo ir saugojimo praktiką, apima: chemikalų naudojimo apribojimą, perėjimą prie ekstensyvesnių pasėlių kultūrų gamybos formų, galvijų skaičiaus mažinimo, miškingų vietovių priežiūrą, žemės ūkiui tinkamų žemių nenaudojimą 20 metų. (22)
“Darbotvarkėje 2000” pažymimas neišvengiamas pasikeitimas rinkoje, politikoje ir prekybos taisyklėse, todėl kaimo rajonai turi vykdyti aplinkos apsaugos ir atkuriamąsias funkcijas. Dėl didėjančios šių veiksnių svarbos, atsiranda naujų vystymosi galimybių, dėl kurių ūkininkai gautų pajamas.

9. Svarbiausios Europos Sąjungos agrarinės politikos raidos kryptys

Minėti pokyčiai Europos šalių rinkoje bei pasaulinės rinkos sąlygų pokyčiai leidžia numatyti, kad išliks svarbiausios Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos kryptys: tiesioginis kaimo ir žemės ūkio plėtros rėmimas; vidaus rinkos reguliavimas; poveikis į užsienio rinką. Didėja ir ateityje dar labiau didės agrarinės politikos pirmosios krypties reikšmė. Kartu vyksta pokyčiai ir keliose dviejose šios politikos kryptyse. Jie labiau išryškėja nagrinėjant atskirų žemės ūkio produktų rinkotvarkos pokyčius.

Pastovi kaimo teritorijų plėtra turi būti vienas iš svarbiausių ES uždavinių ir tapti jos žemės ūkio politikos pagrindu artimiausioje ateityje, taip pat po jos išplėtimo. Šio tikslo realizavimas turi sudaryti galimybę sustabdyti gyventojų nutekėjimą iš kaimo, kovoti su skurdu, kurti naujas darbo vietas, užtikrinti lygias galimybes bei patenkinti augančius gyvenimo kokybės pagerinimo lūkesčius šiose srityse: kaimo gyventojų sveikatos, saugumo, asmeninio vystymosi ir poilsio pagerinimo reikalavimus, sustiprinti kaimo gerovę. Visose su kaimo plėtra susijusiose Bendrijos strategijose reikia atsižvelgti į būtinumą saugoti kaimo aplinką ir gerinti jos būklę. Viešosios išlaidos, investicijos į infrastruktūrą, taip pat švietimo, sveikatos apsaugos ir ryšių paslaugos turi būti skirstomos kaimo ir miesto teritorijoms. Vis didesnės lėšos turi būti skiriamos kaimo vietovių plėtros rėmimui ir aplinkos apsaugos tikslams (8,6-7).

Kaimo plėtros politika turi būti traktuojama kaip daugialypė konceptualiu lygiu, o praktikoje turi apimti daugelį sektorių, aiškiai pabrėžiant teritorinį aspektą. Ji turi būti taikoma visoms Sąjungos teritorijoms išlaikant lėšų koncentravimo principą, diferencijuojantį bendrąjį finansavimą pagal poreikius. Ji turi remtis kompleksiniu integruotu požiūriu, kuriančiu teisinį ir strateginį pagrindą (22):
· žemės ūkio plėtrai ir jos pobūdžio pritaikymui naujiems poreikiams;
· ekonominės veiklos įvairovės didinimui, ypatingą dėmesį skiriant smulkioms ir vidutinėms įmonėms ir paslaugoms kaimui;
· gamtinių išteklių valdymui;
· su aplinkos apsauga susijusių veiksmų rėmimui;
· kultūros, turizmui ir poilsio rėmimui.
Politika kaimo atžvilgiu turi remti plėtros modelį, palaikantį Europos kaimo kraštovaizdžio kokybę ir patrauklumą, kad dabartinė karta, naudodamasi tais ištekliais, neapribotų būsimųjų kartų galimybių.
Atsižvelgiant į kaimo teritorijų ES įvairovę, kaimo plėtros politika turi atitikti subsidiarumo principą. Ji turi būti kaip įmanoma decentralizuota ir remtis partneryste bei bendradarbiavimu tarp visų lygių. Reikia ypatingą dėmesį skirti “iš apačios kylantiems” ir bendruomeniniams veiksmams, kurie leistų atsiskleisti kūrybiniam potencialui ir pagyvintų kaimo bendruomenių kūrybingumą ir solidarumą. Europos kaimo plėtra turi remtis vietinių bendrijų dalyvavimu ir atitikti vieningą Europos politiką.(11,10)
Realizuojant vietines kaimo plėtros programas, reikia skatinti naudojimąsi vietinėmis finansinėmis lėšomis. Reikia sukurti sąlygas, leidžiančias didesniu mastu naudotis kaimo kreditavimo programose finansiniu projektavimu, kad(4,9):
· sustiprėtų ryšys tarp viešojo ir privataus finansavimo;
· sumažėtų smulkioms ir vidutinėms įmonėms taikomos finansinės prievolės;
· būti paremtos rentabilios investicijos;
· būti skatinama kaimo ūkio didesnė įvairovė.

Apskritai Europos žemės ūkis yra reikšminga gamybos šaka, kai kuriose šalyse duodanti 5 – 10 proc. nacionalinių pajamų. Jo ekonominis kilimas vilioja jaunus žmones tapti ūkininkais. Jie remiami lengvatinėmis paskolomis, subsidijomis, todėl norinčių ūkininkauti žmonių turtingose ES valstybėse nestinga.

Šiandien propaguojamas polifunkcinis žemės ūkis, kurio pagrindinius tikslus galima būtų taip apibūdinti (11,10):
– garantuotas aprūpinimas maisto produktais;
– atnaujinamų žaliavų gamyba;
– kraštovaizdžio kaip rekreacijos šaltinio ir pagrindinio kapitalo turizmui vystyti apsauga ir tausojimas;
– kaimiškųjų vertybių, gyvenimo būdo, kultūros vertybių ir kitų panašių socialinių bendruomenės funkcijų apsauga;
– sveikos gyventi aplinkos išsaugojimas ir rūpestis dėl jų tolugaus naudojimo, laikantis “natūralios” žemdirbystės ir gyvulininkystės gamybos principų;
– parama kaimiškosioms sritims, kad jos išliktų gyvybingos ir būtų išsaugotas sveikas ekonominis, socialinis ir kultūrinis kaimo gyvenimas.
Daugeliui šalių reikalingos protingos importo reguliavimo priemonės netgi žemdirbystei palankiuose regionuose, nes Europos šalyse žemės ūkio produkcijos gamyba yra brangesnė dėl griežtesnių ekologinių reikalavimų, dėl gyvūnų apsaugos reikalavimų ar kitų konkurentiškumą mažinančių dalykų. Bet nemažiau svarbu ir tarptautinis atvirumas, bendradarbiavimas ir solidarumas, o taip pat ir įsipareigojantys sąžiningos žemės ūkio prekybos reikalavimai. Vis dėlto reikia priešintis pastaraisiais metais vis stiprėjančiai tarptautinių organizacijų įtakai vidaus žemės ūkio politikos formavimui. Žemės ūkio politika iš principo turi būti valstybės vidaus ar ES rūpestis. Nors pati logiškiausia išvada būtų, jog kiekviena šalis turi gyventi pagal sutartas taisykles ir laikytis gamybos bei eksporto tvarkos, vis dėlto geresniam šių problemų sprendimui reikalingos tolesnės tarptautinės derybos.
Pačios ES žemės ūkio politikos rėmuose kuo daugiau sprendimų galių ir atsakomybės turi tekti atskiroms Sąjungos narėms sutinkamai su papildomumo ir pavaldumo principu, ypač struktūrinės ir socialinės politikos srityse, o taip pat dėl tiesioginio apmokėjimo.
Be to, žemės ūkio politikoje reikalinga speciali strategija bei priemonės specifinėms Rytų Europos šalių problemoms spręsti (18).
Daugelyje šalių reikia stabdyti perteklinę gamybą. Tam jos turi palaipsniui įvesti atitinkamus mechanizmus tiekimui mažinti; už tai būtų atsakingi patys gamintojai. Ši atsakomybė reikštų, jog žemės ūkio kainų garantijos skiriamos tik tai produkcijos daliai, kurią gali parduoti.
Ypatingo dėmesio ir didesnės paramos reikia Vidurio ir Rytų Europos kraštams. Jų specifinėms problemoms spręsti būtina speciali politikos strategija ir priemonės, kurias, kiek tai įmanoma, turi surasti ir nuspręsti pačios Vidurio ir Rytų Europos šalys. Jų pastangas ilgalaikio integravimosi į Europą linkme reikia remti atitinkamais veiksmais ir sutartimis. Tam reikalinga Europos solidarumas, partnerystė ir kooperacija. Tačiau reikia ir didesnės praktinės paramos, ypač infrastruktūrų kūrimo ir plėtimo srityje.

ES agrarinė politika turi savus privalumus ir trūkumus. Įstojus į Sąjungą, galima tikėtis aukštesnių supirkimo kainų, ženklesnių subsidijų. Todėl nederėtų dėl kai kurių trūkumų ir nukrypimų pasmerkti visą politiką, o paskui, kaip dažnai atsitinka, ima apskritai abejoti Europos integracijos nauda ir tikslais. Juolab, kad tokios agrarinės politikos dėka, apie dešimt milijonų Bendrosios rinkos ūkininkų darbuojasi bene produktyviausiai pasaulyje. Jie ne tik aprūpina Europą svarbiausiais maisto produktais, bet didelė dalis šių ir kitų produktų eksportuojama į kitas šalis.(14,89)

10. Išvados

ES bendroji žemės ūkio politika yra unikalus ekonominis procesas, suformavęs vieną iš stambiausių pasaulyje žemės ūkio produktų vieningą ir apsaugotą tarpvalstybinę vidaus rinką. Ji buvo svarbus veiksnys pokario metu atkuriant ir vėliau plėtojant valstybių – ES narių žemės ūkį, kuriant ūkininkams pasiturimo gyvenimo sąlygas, tenkinant gyventojų maisto poreikius priimtinomis kainomis, ES kovojo dėl vietos žemės ūkio produktų pasaulinėse rinkose.

Šio reiškinio ekonominiams tyrimams skiriama daug dėmesio. Taip dedami tolesnės BŽŪP plėtros teoriniai pagrindai, tobulinama praktika. Jos patirtį perima ir kitos šalys, nepriklausančios ES, ar besirengiančios integruotis į ją.

ES BŽŪP nuėjo ilgą išmėginimų kelią ir įrodė savo gyvybingumą. Šiame kelyje išryškėjo tokie etapai: ūkininkų pajamų rėmimo; gamintojų kainų reguliavimo, atsižvelgiančio į pajamų tikslus ir ES biudžeto apribojimus; gamybos kvotavimo ir gamintojo kainų ribojimo; stabilizacinio reguliavimo.

Dabartiniu metu ES svarbiau ne žemės ūkio produktų rinkų reguliavimas, o struktūriniai pertvarkymai. Jeigu rinkotvarkos priemonėmis žemės ūkis buvo veikiamas iš išorės, tai struktūrinė politika žemės ūkį pageidaujama linkme kreipia iš vidaus, prieidama prie kiekvieno ūkio.

Suprantant, kad žemės ūkyje yra ribotas ir mažėjantis darbo vietų skaičius ir siekiant išsaugoti bei gausinti kaimo gyventojų skaičių, plėtoti kaimo gyvenimo būdą, BŽŪP orientuojasi struktūrinę kaimo vystymo ir aplinkos apsaugos politiką, darbo vietų už žemės ūkio ribų steigimą. Į žemės ūkio ir kaimo plėtrą imama žvelgti kaip sudėtinę šalies ekonomikos dalį ir iš visos ekonomikos pozicijų.

Apžvelgus ES agrarinę politiką nuo susiformavimo pradžios iki šių dienų, galima išskirti pagrindinius jos keliamus uždavinius:

-būtina kelti žemės ūkio našumą, plėtojant techninę pažangą ir naujas technologijas;

-efektyviau naudoti gamybos veiksnius, ypač darbo jėgą; garantuoti kaimo žmonėms deramas gyvenimo sąlygas;

-stabilizuoti rinką, garantuoti jos aprūpinimą;

-aprūpinti vartotojus maisto produktais už prieinamą kainą;

-daugiau dėmesio skirti aplinkosaugai, ekologinei žemdirbystei;

-reguliuoti produkcijos perteklių;

-įvertinti asocijuotų šalių pasirengimą tikrajai narystei į ES.
Negalima tvirtinti, kad, įgyvendinant ES žemės ūkio politiką, nepasitaiko problemų. Plečiantis Sąjungai, į ją įsitraukia ir mažiau turtingos šalys, tokios kaip Ispanija ir Portugalija. Jų žemės ūkiui paremti reikia daugiau lėšų. Ginant Europos šalių rinką, imta proteguoti ES šalių žemės ūkio produkciją, neįsileisti į ją JAV, Kanados, Australijos produkcijos. Šios valstybės gali imtis (ir imasi) panašių atsakomųjų veiksmų.

Sunkokai sekasi suvienodinti ES valstybių ūkininkų pajamas. Ūkininkavimo sąlygos labai skirtingos, todėl ir produkcijos ūkininkai pagamina nevienodai, o nuo jos kiekio priklauso pajamos.

Viena iš didžiausių ES problemų yra produkcijos perteklius. Kartais nustatytos kainos neatitinka rinkos sąlygų. Dėl to atsiranda produktų perprodukcija. Nepaisant nustatomų kvotų ir kitokio reguliavimo, ES ūkininkai pagamina maždaug penktadaliu daugiau javų grūdų, negu reikia Europai. Netgi skiriant piniginę paramą eksportui ir strateginių atsargų kaupimui, toks perteklius yra per didelis.(2,232)

BŽŪP suvaidino ypač svarbų vaidmenį plėtojant ir gilinant integracijos procesus Europoje, kadangi žemės ūkio politika buvo kiekvienos EB šalies nacionalinės politikos dalis, kurią administruoti bei priimti sprendimus buvo patikėta bendroms EB institucijoms.

Literatūra

1. Tracy M. Maisto pramonė ir žemės ūkis rinkos ekonomikos sąlygomis (I dalis). Žemės ūkio politika Europos Sąjungoje (II dalis). – V., 1999.
2. Junevičius A. Europos Sąjunga. – K.: Technologija, 1999.
3. Veidenfeldas V. Veselsas V. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas. – Vilnius. – 1997.
4. Ašmontas V. ES biudžeto išlaidos žemės ūkiui// Ūkininko patarėjas. – 2000. – kovo 30. – P. 9.
5. Brazas A. Europos Sąjunga: struktūriniai fondai ir regioninė politika. – Vilnius, 1999.
6. Brazas A. Kaušaitė R. Europos sąjunga: politika, institucijos, Regionų komitetas. –Vilnius. – 1999.
7. Eurointegracijos žinios. Informacinis biuletenis – 2001.
8. Lazauskas P. Nuosekli ir profesionali Europos Sąjungos agrarinė politika// Žemės ūkis. – 1997. – Nr.3. – P. 6 –7.
9. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą. – Vilnius. – 1999.
10. Miniataitė D. Bendroji žemės ūkio politika// Žemės ūkis. – 1998. – Nr.3. – P. 10 – 11.
11. Miniataitė D. Ką privalome padaryti, kad integracija paspartėtų// Žemės ūkis. – 1998. – Nr1. – P. 10.
12. Pukelienė V., Mačys G. Europos integracijos politiniai ir ekonominiai procesai. – Kaunas. – 1997.
13. Sereičikas M. ES bendrosios žemės ūkio politikos reformos// Integracijos žinios. – 2000. – Nr.5. – P. 1,9,14.
14. Vilčinskas M., Paulikas V. Lietuvos žemės ūkio integracija į Europos Sąjungą. – Vilnius: Europos komitetas prie LR Vyriausybės. – 2000.
15. Europos Sąjungos enciklopedinis žinynas. – Vilnius 1999 m.
16. http://europa.eu.int/comm/agriculture/index_en.htm
17. http://terra.zum.lt/min/
18. www.zum.lt/europa/index.htm
19. www.ekm.lt
20. www.euro.lt
21. www.urm.lt
22. www.zum.lt

Leave a Comment