Barokas

Alytaus Likiškėlių vid. m-klos
11dr kl. mok. Kęstutis Rudenko

REFERATAS
BAROKAS LIETUVOJE

2002-11-10
Keliaujantis “Baroko keliu” per Europą turėtų sekti ne šiuolaikinį žemėlapį, o kurį nors iš XVII ar XVIII amžiaus. To laiko valstybių sienos, voetovadžiai, didžiųjų miestų panoramos padėtų vaizduotei atkurti pasaulį, kurio kontūrus brėžia baroko paminklai. Besidominčiam Lietuvos baroku vaizduotės pagalba ir seni žemėlapiai itin pravartūs, nes baroko laikais etninė Lietuva buvo daugiatautės ir daugiareliginės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras. Negalima kalbėti apie “Lietuvos baroką” neturint omenyje visos ano laiko teritorijos ir jos kultūrinio saavitumo.
Dviejų tautų Respublikoje – Lietuvos ir Lenkijos valstybėje barokas nevienodinamas, nes jungia skirtingus etninius ir konfesinius pradus į vieną. Gali būti, kad prie šio stiliaus suklestėjimo Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, be visa ko kito, prasidėjo ir jo atvirumas skirtingos kilmės plastiniams motyvams bei citatoms.
Tuo paliudijama įvairelypė Vidurio ir Rytų Europos realybė, dabar tai daugialiui atrodo siektina svajonė. Keliaujantis Baroko keliu nuo Italijos į Rytus – nesijaus išklydęs iš kelio. Keisis peizažai, kalbos, veidų tipai, bet įvažiavęs į kiekvieną naują valstybę jausis vis toje pačioje žemėje. Baroko Euuropa tam tikra prasme yra mūsų svajonių Europa. Tai Europa, kur jautiesi savas, sugebanti išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairovės ir bendrumo.
Kai kuriuos anos trijų šimtų metų senumo realybės lementus Lietuvoje galima atpažinti tik gatvių ir kvartalų pavadinimuose. Galima bandyti įsivaizduoti, kaip at

trodė mūsų miestai, kai juose gyveno gausios žydų bendruomenės, kai totorių, karaimų, vokiečių kvartalai buvo realybė, o ne miglotas prisiminimas.
Tai, ką būtų galima vadinti Lietuvos dialektu Europos kontekste, iš tikrųjų yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Vilnius yra tos valstybės centras, sostinė, didžiausias miestas, daugybe ryšių susietas su vakarais, su kita dviejų tautų Raspublikos sostine Krokuva ir ne mažiau tvirtais saitais susaistytas su rytinėmis valstybės žemėmis.
Lietuvai barokas yra viena didžiausių epochų, palikusių labai gilius pėdsakus šakies kultūriniame mentalitete. Kodėl – į tai atsakyti gali padėti trumpas istorinis ekskursas.
Etninė Lietuva yra jauniausia krikščioniškoje Europoje. Besipriešindami vokiečių ordino pastangoms jėga apkrikštyti, lietuviai sugebėjo ne tik sukurti savo valstybę, bet ir gindami vakarinę jos sieną išplėsti rytines sienas į Senosios Rusios žemes. Iki oficialaus Lietuvos krikšto 1387 metais paagonybę tebeišpažinę lietuviai kunigaikščiai valdė valstybę, kurios bent du trečdalius sudarė stačiatikiai krikščionys. Tos valstybės didikų luomas buvo pagonys lietuviai ir krikščionys rusinai. Miestuose nuo XIV amžiaus antrosios pusės daugėjo svetimšalių amatininkų ir pirklių – vokiečių, rusų, armėnų, po “Juodosios mirties” apidemijos iš Vakarų Europos emigravusių žydų. Dar iki krikšto Lietuvoje veikė, ka dir negausiai, katalikiškos vienuolijos – yra žinių apie pranciškonų ir dominikonų brolius Vilniuje, atkeliavusius iš Čekijos.
Krikštas reiškė politinę LDK sąjungą su Lenkijos karalyste ir radikalų Lietuvos atsigręžimą į vakarus. Lietuvą ir
r Lenkiją valdžiusiai gediminaičių dinastijai Krokuvos ir Prahos dvarų kultūrinė tradicija darė didelę įtaką. Bet ne tik jiems – nuo penkiolikto amžiaus LDK didikai pasirodo prie Europos dvarų ir Europos universitetuose, pasiekdami net tolimą, bet patrauklią Italiją. LDK nebuvo labai grižtai centralizuota valstybė, tad didikų galia ir puikybė – svarbus kultūrinės raidos variklis.
Valdant dviem paskutiniesiems gediminaičių dinastijos atstovams – Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui – Lietuvoje kūrėsi humanistinės kultūros židiniai, kurių didžiausias buvo kunigaikščio dvaras Vilniuje. Tuo pat metu į Lietuvą atkeliavo ir bažnytinės reformos idėjos, suradusios atgarsį ne vieno didiko dvare ir net karaliaus rūmuose.
Lietuva priėmė krikštą sunkiais Vakarų krikščionybei laikais – pačiame didžiausios schizmos įkarštyje. Tad ir bažnytinio gyvenimo ydos netrugdo pasireikšti jaunoje krikščioniškoje valstybėje. Nenuostabu, jog šešiolikto šimtmečio vidurys ir antroji pusė Lietuvos valstybėje paženklinta nepasitenkinimu esamomis bažnytinio gyvenimo formomis. Šešiolikto šimtmečio antroji pusė – aktyvaus religinio ieškojimo, asmeninio santykio su Dievu siekio laikas. Iš Europos universitetų jauni didikai parsivežė Erazmo, Lutherio ir Kalvino idėjas, tolerantiški Lietuvos įstatymai sudarė patogią terpę plisti patiems radikaliausiems to meto religiniams judėjimams. Proceas dar suaktyvėjo, kai užgeso gediminaičių dinastija ir į Lietuvos bei Lenkijos sostą buvo išrinktas savo simpatijomis reformai pagarsėjęs didikas iš Transilvanijos – Steponas Batoras, kurio valdymo metais išaugo didikų autonomija. Tarp magnatų ir šlėkos itin išplito kalvinizmas, ku
urio iškiliausi rėmėjai – stipri Radvilų giminė. Miestuse susidarė gana gyvi liuteronizmo židiniai. Gausėjo radikalių evangelinių sektų – savos rūšies fundamentalistų, atmetusių plitusias visuomenės gyvenimo forma sir siekusių atkurti ankstyvąją, apaštalų darbuose aprašytą krikščionišką bendruomenę.
Reformacijos procesas neapsėjo nė stačiatikybės. Daug senųjų kilmingų rusinų stačiatikių seimų atstovų perėjo į kalvinizmą, kita vertus, – reformacijos idėjos skverbėsi į LDK stačiatikių bažnyčią, skatindamos joje Šventojo Rašto studijas, gausią katechetinę leteratūrą liaudies kalba.
Tačiau reformacija, atrodo, įsitvirtinusi LDK, šešiolikto amžiaus pabaigoje ima užleisti vietą reformuotai katalikybei. Būtent tada Lietuvą pasiekia ir pirmieji barokinės kultūros impulsai, radę čia labai palankią dirvą. Šešiolikto amžiaus paskutinysis ketvirtis – sunkus laikas LDK. Taigi amžių sandūra – sudėtingas pereinamasis laikas, kai asmuo tūrėjo pirmiausia pasitikėti savo nuojauta, protu, savo sprendimais, nes nusistovėję kriterijai sparčiai kito, ir tai, kuo savo gyvenime vadovavosi tėvai, nebetiko vaikams. Laikas, kai gilesnę įžvalgą turintis asmuo suprato, kad jo protas ir valia yra riboti irk ad žmogus gyvenimo prasmė – daugiau negu tik jo siekių išsipildymas. Būtent ši patirtis atvėrė kelią Vakarų Europoje besiklosčiusiai baroko kultūrai. Trys tos kultūros aspektai itin aktualūs Lietuvai – religinis patosas, sekuliarinis paradiškumas ir daugialypiškumas.
Šešiolikto – septyniolikto šimtmečių sandūra LDK yra tvirtų, originalių ir valdingų asmenybių, žvelgusių ne tik į laikinąjį, bet ir į angamtinį horizontą, laikotarpis. Sapiega fundavo rūmus Antakalnyje, tuometinėse miesto pr
rieigose, ir bernardinių vinuolyno Šventojo Mykolo arkangelo bažnyčią, kurią didysis kancleris panoro pastatyti kaip gimtinės mauzoliejų. Iki tol atskirų giminės mauzoliejų Lietuvoje nebųta. Katalikiškoji Radvilų atšaka savo giminės lizde Nesvydžiuje sukūrė vieną pirmųjų barokinių urbanistinių ansamblių, kuriame svarbi vieta tenka jėzuitų bažnyčiai, pastatytai pagal Romos pavyzdį. Svarbu pažymėti, jog tuo pavyzdžiu sekta užsakovo, o ne jėzuitų valia. Tai liudija, kad būtent Radvila Našlaitėlis, kaip ir kiti jo luomo vyrai, norėjo savo valdose turėti architektūrą, lygiavertę naujiesiems to laiko pastatams Romoje ar kituose prestižiniuose kultūros centruose.
Būtent minėtos ambicingos ir stiprios giminės, kurių atstovai lavinosi Vakarų Europos dvaruose ir universitetuose, buvo svarbus naujosios baroko kultūros laidas. Nuo septyniolikto amžiaus pradžios unijinę valstybę valdė Vazų dinastijos valdovai. Jų dvaras Vilniuje tapo svarbiu barokinės kultūros židiniu ir pavyzdžiu, į kurį orientavosi smulkesnės didikų šeimos. Bet ne tik menines madas diktavo valdovų ir magnatų giminės. Jos prisidėjo ir prie dvasinio šalies peizažo pokyčio. Šešiolikto šimtmečio pabaigoje – septynioliktojo pradžioje ne tik Leonas Sapiega atsigręžė į katalikybę. Tą patį darė daugelio didžiųju giminių atžalos. Kultūros istorijai šis katalikybės atgimimas LDK labai svarbus, nes būtent jis nulėmė baroko kultūros suklestėjimą krašte. Negalima kalbėti apie LDK baroką neprisimenant, kad svarbi į katalikybę perėjusių didikų religinės veiklos sritis buvo naujų mūsų žemėms vienuolijų globa ir jų “persodinimas” į Lietuvą. Šios naujos, iki tol Lietuvoje nebusios vienuolijos, be abejonės, turtino iki tol gana monotonišką krašto dvasinio gyvenimo peizažą, atnešdamos savas ankstyvojo baroko pamaldumo formas – škaplieriaus brolijas, kryžiaus kelio stotis, Marijos sodalicijas, eucharistines brolijas. Labai daug šioje srityje nuveikė jėzuitai ir jų įsteigtas universitetas Vilniuje.
Deja, daug septyniolikto šimtmečio pradžios ankstyvojo baroko paminklų žuvo to amžiaus vidurio ir pabaigos karuose su Rusija ir Švedija. Ypač giliai įsirėžė į Lietuvos kultūrą 1654 – 1660 metų karas, kurio metu Maskvos kariuomenė buvo užėmusi ir negailestingai niokojusi sostinę Vilnių. Bet ne tik visas kraštas tvyrojo griuvėsiuose. Po šio karo krašto kultūroje ir gyvenime nusibrėžė esminiai pakitimai. Nyko religinės tolerancijos tradicija, stiprėjo priešiškumas protestantams ir kaimyninei stačiatikiškai Rusijai, prisijungusiai didžiulius plotus buvusių slaviškų LDK žemių.
LDK politiniame ir kultūriniame horizonte septyniolikto ir aštuoniolikto šimtmečių sandūroje susilpnėjo karaliaus dvaro vaidmuo ir iškilo Pacų bei Sapiegų giminės, kurių mecenavimo orbitoje suklestėjo brandaus baroko kultūra.
Aštuonioliktame šimtmetyje LDK ne tik sekė iš svetur ateinančiais pavyzdžiais, bet ir įnešė savo originalų indėlį. Pirmiausia paminėtos Vilniaus ir Polocko architektūros mokyklos. Jose telkėsi iš kitų Europos kraštų išvarytų jėzuitų veikla. Vilniaus baroko architektūros mokykla savaip nužymi senosios Lietuvos valstybės sienas, paženklindama anuometinės valstybės miestus išnašiais bažnyčių bokštais. Skirtingai nei septynioliktame šimtmetyje, aštuonioliktajame Lietuvos barokas patyrė ne tiek Italijos ir Nyderlandų, kiek pietinių Vokietijos žemių ir Austrijos įtaką. Šio laikotarpio architektūrinė kalba sudėtingesnė, joje jaučiamos Francesco Borromini kūrinių citatos, itin matomos karpytuose karnizuose, angų aprėminimuose, frontonų siluetuose, žaidime architektūriniu orderiu.
Vėlesni amžiai buvo negailestingi LDK baroko palikimui – vietinių autonomijų naikinimas Rusijos imperijoje užsmaugė nedidelius kultūros centrus. Prieš 1830 ir 1863 metų antirusiškų sukilimų dalyvius nukreiptos represijos nutraukė daugelio vienuolynų gyvavimą.
Valstbės nepriklausomybės praradimas aštuoniolikto amžiaus pabaigoje suteikė barokui ypatingą statusą kultūrinėje Lietuvos atmintyje. Tie, kurie valstybės žlugimo priežasčių ieškojo paskutiniuose jos gyvavimo amžiuose, tapatino baroką su nuosmūkiu, paviršutiniškumu, magnatų ambicijom. Bet antrasis Lietuvos nepriklausomybės praradimas – sovietinė okupacija – iškėlė dilemą. Daugialiui už geležinės uždangos gyvenančių baroko paminklai reiškė kultūrinę vienybę su Vakarų Europa, nuo kurios Lietuva jautėsi atskirta ir ryšio su kuria tradiciją rūpestingai saugojo. Tas pats pasakytina ne tik apie dailės paminklus, bet apie liaudiškąją krikščionybę, kuri, iš pradžių katalikybės, o vėliau ir bet kurios kitos religijos persekiojimo laikais užkonservavo ją stiprei paveikusias barokinio religingumo formas, išlaikydamas jas iki mūsų dienų. Norint suprasti, ką barokas reiškė Lietuvos folklorinei kultūrai, pakanaka užeiti į liaudies dailės skyrius Vilniaus, Kauno, Šiaulių muziejuose, pamatyti skulptoriaus Svirskio drožinėtus kryžius, siuvinėtas procesines vėliavas, kryžiaus kelius, spausdintą grafiką arba paprasčiausiai apsilankyti Žemaičių Kalvarijos atlaiduose.
Norinčiam susipažinti su LDK baroko pasauliu, patartina neapsiriboti dabartine Lietuvos Respublikos teritorija. Lankymasis Vilniuje ir Kaune duoda galimybę pamatyti daug svarbiausių tiek septyniolikto, tiek aštuoniolikto šimtmečių sakralinės architektūros paminklų, o kelios išvykos į Šiaurės Varakų Lietuvą leidžia susidaryti gana išsamų įspūdį apie vadinamąjį “medinį baroką”, kurio puikūs pavyzdžiai išlikę Alsėdžiuose, Sedoje, Smilgiuose, tuo tarpu ryškiausi residencinės architektūros paminklai yra už Lietuvos ribų. Nor sir daug nukentėję, Nesvyžiaus ir Ružanų dvarai Baltarusijoje papildys Biržų Radvilų pilies vaizdą ir padės susidaryti įspūdį apie barokinius didžiųjų LDK gaminių “lizdus”. Vieną kartą atsidūrus Baltarusijoje nereikėtų praleisti progos aplankyti Polocką bei gana netoli esantį Glubokoje miestelį ir pamatyti puikias barokines bažnyčias. Na, o noričiam pasiekti pietinę LDK sieną ir nuvažiuoti iki Kamenec Podolsko barokinio miesto – tvirtoves, galima tik patarti išklysti iš kelio ir pradėti nuo senosios Galicijos centro Lvovo, kurio meninė kultūra su kitu dviejų tautų respublokos miestu – Gdansku veikė Lietuvos baroko formavimąsi.
Architektūros paminklai, tegu ir laiko apnaikinti, dar tebestovi savo vietose, to negalima pasakyti apie kilnojimus dailės kūrinius, kurie buvo dažnų karų ir juos lydėjusių plėšimų aukos arba karo grobis. Vilniaus ir Kauno bei mažesnių Lietuvos miestų – Šiaulių, Telšių, Kretingos muziejuose esančius barokinės vaižduojamosios ir taikomosios dailės rinkinius papildo taip pat Baltarusijos sostinės Minsko valstybinio muziejaus kolekcijos, ypač puikus septyniolikto – aštuoniolikto amžių Radvilų portretų rinkinys iš Nesvyžiaus dvaro. Šios kolekcijos dalis septynioliktame amžiuje priklausė Biržų Radviloms.
Besidominties Lietuvos baroku galima patarti kelis maršrutus – tai priklauso nuo interesų. Tiems, kurie domisi Vakarų Europos meistrų darbais Vidurio ir Rytų Europos šalyse, patartina ilgiau apsistoti Vilniuje ir numatyti kelionę į Kauna. Pradėti vertėtų nuo šv. Kazimieros koplyčios Vilniaus katedroje ir nuo ankstyvųjų Itališkųjų pavyzdžių – Šventosios Teresės Avilietės bažnyčios.
Stiuko lipdybos mėgėjams patartina aplankyti Mykoliškių bažnyčią Baltarusijoje, netoli Lietuvos sienos. Nepakankamas šis maršrutas būtų be išvykos į šalia Kauno esantį Pažaislį. Dėja, daug blogiau išliko ir sunkiau prieinamas kitas panašaus užmojo komlleksas Antakalnyje – Sapiegos dvaras Vilniuje su Triniturių bažnyčia ir vienuolynu. Tas pats pasakytina apie kita puikų statinį Vilniuje, dabar tik iš lauko matomą – Viziečių bažnyčią.
Tiems kurie domisi Vidurio ir Rytų Europos “aukštojo baroko atspindžiais vietinėje kultūroje, derėtų Vilniuje pradėti nuo šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios ir nuo toje bažnyčioje esančio Leono Sapiegos ir dviejų jo žmonų puikaus ankapio.
Aštuonioliktojo amžiaus brandaus baroko turtingumas Vilniuje yra akivaizdus. Šio laikotarpio dailėje nėra pasidalijimo į “vietinę” ir “atveštinę” manierą. Baroko meninė kalba prigija ir suveši LDK kultūroje. Vienas iš įdomių jo pavyzdžių yra Šventosios Dvasios cerkvės interjieras, liudijantis, kad stačiatikiškoje aplinkoje barokas taip pat buvo visiškai prigijęs. Bet bene aukščiausias šio stiliaus kompozicinių galimybių pavyzdys – neprilystamas Vilniaus šv. Jono fasadas. Įėjęs pro šio iškilaus fasado duris baroko mylėtojas atsidurs viename iš puikiausių aštuoniolikto šimtmečio vėlyvojo baroko interjierų.
Įpatinga vėlyvojo baroko architektūros sritis – “medinis barokas”, kurio paminklai išsimėtę po visą Lietuvą. Medinėse baroko bažnyčiose dar yra išlikę ir įdomių to laiko vietinės altorių pavyzdžių. Šio vėlyvojo baroko paminklai buvo tarpininkai tarp “aukštojo” meninio sluoksnio ir folklorinės kultūros. Tai liudija Žemaičių Kalvarija, kurios koplyčių dauguma sukurta praėjusiame šimtmetyje. Dėja, neišliko nė vienas medinis barokinis dvaras.
Vienas iš labai įdomių Varakų – Rytų sankirtos Lietuvos barokinėje kultūroje vaisių – puošnūs, ornamentais kalineti sidabriniai ar auksuoti altorių paveikslų aptaisai, liudijantys ypatingą vietinę atvaizdo sakralumo sampratą ir didžiulį dekoratyvumo pomėgį. Kalinėtų aptaisų gausu įvairiose bažnyčiose. Bene vienas iš puikiausių puošia Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą.
Baroko kultūra Lietuvoje kompleksiška ir judri. Jos vaidmuo kultūriniam mūsų regiono identitetui labai svarbus ir tik dabar giliau įsisamoninamas. Tam padeda galimybė geriau pažinti visą “baroko pasaulį”, galimybę lyginti Lietuvos baroko kultūrą su kitų regionų, pavyzdžiui Ispanijos, Portugalijos, Lotynų Amerikos kultūra. Baroko įsigalėjimas Lietuvos kultūroje labai panašus į procesus, vykusius tuose kraštuose, bet tų procesų dėsningumai iki šiol faktiškai dar netyrinėti.
Pažintis su Lietuvos baroku, be abejonės, padeda geriau pažinti pačią Lietuvą, atskleisti mažai matomą, bet egzistuojantį teatrinį ir misterinį jos kultūros dėmesį. Barokinė pasaulio vizija tebe rusena po šiaurietiško santūrumo skraiste ir prasišviečia daugelyje dabartinės meninės kultūros apraiškų, bet tai jau kita tema, kurią pagilinti gali kiekvienas besidomintis Lietuvos baroku.
Naudota Literatūra

1. Prarasto laiko kelias – Irena Vaišvilaitė
2. Barokas Lietuvoje – Danutė Kalinauskaitė
3. Baroko pradžia Lietuvoje – Irena Vaišvilaitė
4. Tarybų Lietuvos enciklopedija – I tomas

Leave a Comment