A.Baranausko poema “Anykščių šilelis”.
Antanas Baranauskas – žymiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas,kalbininkas, klasikinės poemos “Anykščių šilelis” ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Kurti jis pradėjo dar vaikystėje. Ganydamas bandą jis kūrė žaismingus eilėraštukus, išreiškiančius piemenuko mintis, vaikiškus jo dżiaugsmus ir rūpesčius. „Anykščių šilelis“-reikšmingiausias Baranausko kūrinys,kuriame apdainuojama gimtojo krašto gamta,idealizuojama Lietuvos senovė,kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys,išreiškiamas protestas prieš tautinį lietuvių tautos engimą.Tarp kitko, Anykščių šilelis – tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų. Pirmojoje dalyje apdainuojamas miško grožis.Poemos sumanymas romantiškas:pavaizduoti miską,kurio jau nebėra.Poemos įžanga-trumpa viso „Anykščių šilelio“ santrauka,kurioje pajuntame nusiminimą,gėlą.Nepaisant įžangos turinio,pirmoji dalis teikia turiningo vidinio džiaugsmo,kupino gamtos vaizdavimo.Iš pradžių piešiami regiamieji vaizdai:žvilgsnis kyla nuo samanų,uogenojų,grybų iki krūmų,medžių.Ypač sudvasinti lapuočiai,kurie šiuolaikinėje Lietuvoje neteko ypatingos reikšmės.Pasakos apie Eglę žalčių karalienę motyvai dar labiau paryškina lyrinį romantinį poemos pobūdį.Ilgainiui viską nustelbia kvapai,kuriuos autorius lygina su brangiausių kvepalų mišiniu.Skaitytojus žavi vidurnakčio tylos aprašymas,kupinas naktimi išreikštos ramumos,pakylėjančios žmogaus dvasią. Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramybė,tyla, malonumas). Kaip ir daugelis romantikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. Būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių – savotiškam rojuje – greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame.Viso to atgarsis-žmogaus ašaros,išlietos miške.Jausmai,atskleisti tarp ąžuolų ir eglių.Žodžiai,ištarti girdint aidui.Žmogus nepasitikėjo niekuo,tik medžių ošimu,savo paties balsu ir lakštingalų čiulbėjimu,mokančiu jį suprasti.
Antroji poemos dalis epiškesnė.Joje aprašoma Šilelio istorija nuo pagonybės laikų iki nykios dabarties.A.Baranauskas ,panašiai kaip ir S.Daukantas istoriniuose veikaluose protu ir širdimi suvokia,kad miškas yra lėmęs lietuvio gyvenimą,budą,charakterį.To įrodymas-trys etapai,kuriais autorius remiasi,norėdamas atpasakot šilelio naikinimo istoriją.Pirmasis etapas pasižymi tuo,jog tuomet imta kirsti miškus.Antrasis-bado ,karo ir maro metai.Kuomet žmogus nerado,o gal net ir neieškojo kito pasirinkimo.Trečiasis pasižymi caro valdininkų prievartos pasėkme-iškirstu mišku.Visa tai aprašoma ir pavaizduojama itin jausmingai.Skaitant emocijos patenka iki širdies gelmių.Gal net giliau. Tačiau visų liūdniausi “kalnai kelmuoti” stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, o patys žmonės savu noru susilieja su svetima kultūra.Žmonės vis mažiau prisimena patriotiškumą,kasdien gyvena vis didesnėm egoizmo apraiškom,be meilės Tėvynei.Šis faktas nuolat minimas,tačiau kasdien jis įgyja vis didesnę garantiją. Kaip liūdnai pradėta, taip liūdnai ir baigiama poema “Anykščių šilelis”, tačiau A.Baranauskas savo tikslą pasiekė, įrodė žmonėms, kad lietuvių kalba nėra skurdi, todėl autorius ne tik nepaprastai vaizdžiai aprašė šilelį, bet ir per miško paveikslą parodė lietuvių kalbos likimą. Juk iki tol, kol “atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo, / ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo” šilelis buvo gražus kaip ir lietuvių kalba prieš užplūstant svetimajai. „Anykščių šilelis“-tai kūrinys apie visą tautą,Lietuvą,žmogų.Ši poema-himnas gimtajai kalbai,jos grožiui.Tai nepamainomas Baranausko palikimas,jo paties reprezentacija kaip patrioto ir puikaus poeto,sukūrusio šį šedevrą.