“Kiek nubėgo vandens į mares tolimąsias nuo to giedro rudens…” (bandymas grįžti į Jono Mačiulio paauglystę)
Žmonės vienas kitam artimi arba tolimi gali būti įvairiais atžvilgiais: charakterio, veiklos, interesų, polinkių. Kūrėją su skaitytoju galėtų sieti tema, problema, kalbos maniera, pasaulėžiūra. Man pačiam atrodytų įdomu į Maironį – vieną įspūdingiausių XX amžiaus asmenybių – pažvelgti kaip į bendraamžį – paauglį, gimnazistą. Dabar, XXI amžiaus pradžioje, man – trylika metų. Maironiui (teisingiau Jonui Mačiuliui) tiek buvo 1875 metais. Kur jis? Koks jis? Kas sudaro jo gyvenimą? Per paauglystės slenkstį į jaunystę bežengiantį Joną Mačiulį randame pirmoje gimnazijos klasėje. Iki mokyklos baigimo dar likę septyneri metai (man pačiam šiek tiek mažiau – penkeri). Jonas Mačiulis mokosi Kauno gimnazijoje. Verta stabtelėti ties pačia mokymo įstaiga. Ji tada buvusi dar visai nauja, tik prieš dvylika metų (1863m.) pastatyta. Gimnazija puikiai įrengta: turėjo fizikos, mineralogijos ir gamtos kabinetus, mokymo priemonių geografijai ir istorijai, įvairių vietovių fotografijų, monetų ir medalių rinkinių. Ypač vertinga buvo biblioteka, kurioje sukaupta literatūra iš uždarytų Panevėžio ir Kėdainių bibliotekų. Kauno gimnazijoje dirbo aukštos kvalifikacijos pedagogai. Profesorė Vanda Zaborskaitė monografijoje “Maironis” mini, kad dauguma mokytojų buvo įvairių Rusijos universitetų auklėtiniai. Nerusai (daugiausia vokiečiai) tedėstė užsienio ir senąsias kalbas. Tad mokymosi sąlygas Jonas Mačiulis turėjo geras. Įdomu, kaip jam sekėsi mokytis.Detalių duomenų iš Maironio paauglystės išlikę labai mažai. Nedaug jų ir apie mokslą. Tikrai žinoma, kad Jonas Mačiulis gimnaziją baigė ne ypatingai gerai: daugiausia turėjo ketvertų; graikų, lotynų kalbų, fizikos, matematinės geografijos – po trejetą ir tik iš tikybos gavo vienintelį tradicinį penketą.Matyt, ir žemesnėse klasėse rezultatai buvo panašūs. Visas vėlesnis Maironio gyvenimas rodo, kad jis – ne tas žmogus, kuris pareigą atliktų atmestinai, dirbtų abejingai. Juk tiek daug pasiekė: baigė gimnaziją, kunigų seminariją ir Dvasinę akademiją, buvo profesorius ir net seminarijos rektorius, Lietuvos Universiteto Teologijos–Filosofijos fakulteto dekanas, moralinės teologijos katedros vedėjas ir žymiausias XIX amžiaus pabaigos –XX amžiaus pradžios lietuvių poetas. Be abejonės, Maironiui pakako ir universalių, ir intelektualinių, ir organizacinių, ir meninių gabumų. Tad kodėl mokytasi gana vidutiniškai?
Priežastis rasčiau dvi. Pirmoji – valstiečio (nors ir stipraus ūkininko) vaikui buvo labai sunki mokslo pradžia. Juk skyrėsi namie vartota ir mokyklos kalba. Namuose Mačiuliai šnekėjo lietuviškai (retkarčiais lenkiškai), o gimnazijoje dėstyta rusų kalba. Jos Jonukas vos pusmetį (gal metus) mokėsi valdinėje Betygalos mokykloje pas rusiškai kalbantį mokytoją.Antroji ne ypatingai gerų mokslų priežastis, manyčiau, susijusi su pagrindiniu gimnazijos tikslu – ugdyti meilę ir ištikimybę carui, “su dvasios pakilimu nuolatos kovoti visuomenės švietimo ir literatūros keliu su viskuo, kas priešiška Rusijos valstybei ir rusiškumui”. Carizmo idėjas turėjo ryškinti visi dėstomi dalykai. Norėtųsi prisiminti profesorės V. Zaborskaitės pateiktą faktą. Pasirodo, buvo svarstyta, ar galima gimnazistams dėstyti rašytojo Fonvizino kūrybą. Leista su sąlyga: tekstą turi lydėti atitinkami mokytojo komentarai. Galima daryti išvadą, kad mokymas Kauno gimnazijoje buvo itin ideologizuotas, nutolęs nuo elementarios logikos, gyvenimo realybės. Jis su nacionalinio sąjūdžio dvasia, kuri plito tautoje, kuri buvo gyva Mačiulių šeimoje, neturėjo nieko bendro. Paprastai mokyklos suole pasireiškia jauno asmens gabumai, polinkiai. Dažnai jie nulemia tolesnį gyvenimo kelią. Jeigu pažvelgtume porą metų į priekį, Joną Mačiulį regėtume šeštoje klasėje. Tada atbus jo literatūrins talentas. Jonas pasižymės rašomaisiais darbais, literatūra taps labiausiai dominanti sritis, tada parašys pirmuosius eilėraščius lenkų kalba. Dar vėliau, seminarijoje, Jonas pradės kurti lietuviškai ir pasielgs labai patriotiškai – lenkiškus eilėraščius sudegins. Toje pačioje šeštoje klasėje Jonas Mačiulis pradeda rašyti Lietuvos istoriją. Šis darbas rodo ne tiek vaikino domėjimąsi istorijos mokslu, kiek jo sąmoningumą, tautinį susipratimą, idėjinę brandą. 1906 metais Maironis sukūrė poemą “Jaunoji Lietuva”, kurioje nostalgiškai atsidūstama:Kiek tai metų praslinko!… Kiek nubėgo vandens Į mares tolimąsias nuo to giedro rudens…
Paaugliškas ir jaunatviškas mokslų dienas brandaus amžiaus Maironis apibūdina šiltai – “giedras ruduo”. Kažin, ar tos giedros ir šilumos užteko Jonui Mačiuliui paauglystėje. Juk mokslas jį išvedė iš jaukių, šiltų ir draugiškų namų. Kaune Jonas gyveno nuomojame bute be mylimų tėvų, seserų, be namų šilumos. Dideliame mieste, ko gero, buvo gana sunku prisitaikyti prie svetimos aplinkos ir žmonių. Man atrodo, kad Jonui Mačiuliui labai trūko dėmesio. Buto šeimininkai negalėjo atstoti darnios ir draugiškos tėvų šeimos. Kažin, ar jie nuoširdžiai domėjosi paaugliu, ar atvirai su juo pasikalbėdavo, ar jį išklausydavo. Jonui turėjo trūkti savų žmonių, kurie juo rūpintųsi, jį pagirtų, jam patartų. Gal ir mokslai geriau būtų sekęsi… Jonas labai išsiilgdavo namų ir saviškių. Man pačiam labai trūktų mamos meilės ir ruošiamo maisto. Kadangi namai buvo toli (nuo Pasandravio iki Kauno maždaug 70 km) į mokslų miestą tekdavo ir arkliais keliauti, ir laivu plaukti. Todėl Jonas savo tėviškę lankydavo retai: turbūt tik per vasaros atostogas. Man atrodo, kad žiemą jam nepavykdavo sugrįžti namo, nes užšaldavo upė. Mokslo metai – šaltasis metų laikas: ruduo, žiema ir pavasaris. Šaltis ir tamsa veikia žmogų. Neretai puolama į pesimizmą. O kaip jautėsi Jonas Mačiulis? Tarkim, paruošus pamokas, dar lieka daugiau kaip ketvirtadalis dienos (apie 4 val.). Įdomu, ką veikdavo Mačiulių Jonukas šiomis valandomis. Kadangi nėra išlikusios detalios biografinės medžiagos, galima tik paspėlioti. Gal jam būdavo sunku ir liūdna? Literatūrologė I. Slavinskaitė būsimo poeto dvasinę būseną apibendrina labai pesimistiškai: “Jaunam gimnazistui Jonui Mačiuliui kasdieninė buitis atrodė panaši į gyvenimą be šviesos, be gaivaus oro, į kalėjimą iki gyvos galvos”.
Mokslo metai – tai ne vien gimnazija, pamokos, knygos. Tai ir pažintys su naujomis asmenybėmis: mokytojais, draugais. Susipažinę mes tampame draugais arba liekame tik pažįstamais. Tai priklauso nuo mūsų charakterio, pomėgių, užsiėmimų. Mano nuomone, draugystė – tai pasitikėjimas vienas kitu, mokėjimas išklausyti, suprasti, bendravimas artimomis, dominančiomis temomis. Man draugystė labai svarbi. O Jonui Mačiuliui? Ar jis turėjo ištikimą draugą? Ir apskritai – su kuo jis bendravo? Kaune Jonas Mačiulis, kiek žinoma, turėjo vieną draugą – Antaną Vytartą. Jie kartu mokėsi, kartu gyveno pas tuos pačius nuomojamo kambario šeimininkus. Antanas buvo geras ir nuoširdus. Verta paminėti, kad jiedu buvo skirtingo charakterio: Antanas – judrus, drąsus, priešgyniaujantis, nenustygstantis vietoje, o Jonas – kuklus ir ramus. Manyčiau, jųdviejų elgesys skyrėsi ne tiek dėl amžiaus (Antanas vieneriais metais jaunesnis), kiek dėl charakterio ir brandos. Nepaisant to, jie puikiai sutardavo ir daug laiko praleisdavo kartu: vaikštinėdavo Kauno gatvėmis, deklamuodavo eilėraščius, dalindavosi mintimis apie gimtinę, svajodavo. O vasaros atostogų metu tai Antanas lankydavosi Mačiuliuose, tai Jonas – Vytartuose . Kaune vaikinus, matyt, artino abiems būdingas savasties ilgesys: savo namų, artimųjų, gimtosios kalbos. Antanas labai stipriai veikė Joną. Kai pirmasis nusprendžia po ketvirtos klasės stoti į kunigų seminariją, antrasis ketina pasielgti taip pat. Tik griežtas tėvo noras, kad Jonas baigtų visą gimnaziją, pakeičia vaikino planus. Taigi, Antano ir Jono draugystė buvo labai stipri. Jono Mačiulio paauglystės metai nėra visiškai aiškūs. Daug ką tenka nujausti, dėl daug ko galima spėlioti. Viena yra tikra – paaugliui Jonui Mačiuliui gyventi nebuvo lengva: svetima kalba, aplinka, šaltas miestas. Bandymas grįžti į labai garsaus asmens praeitį, brendimo ir formavimosi metus buvo įdomus. Jis paliudijo bendražmogiškus dėsnius: asmens dydis nesietinas su lengvu gyvenimu; žmogaus būtį, amžiaus tarpsnius lydi problemos.