“Baltaragio malūnas” folkloriškumas

„ Baltaragio malūno“ folkloriškumas

Tai sakmę primenantis Kazio Borutos prozos kūrinys, kuriame susipina epiškumas ir lyrizmas, realistinis pasakojimas ir fantastika. Romane yra dvi vaizdavimo plotmės, kurios dažnai mainosi tarpusavyje. Tos dvi plotmės yra realybė ir fantastika. Romane vaizduojamas velnio Pinčuko ir paprastų žmonių gyvenimas.
Tekste vyrauja sakmiškas paslaptingumas, dainiškasis tyrumas, jausmų tikrumas, nes yra daug meninės raiškos priemonių: epitetų, deminutyvų, palyginimų, frazeologizmų. Tai primena pasaką ar mitologinį romaną. Taip pat pasakotojas tiki šia istorija ir nori tuo įtikinti skaitytoją.
Vienas svarbiausių roomano veikėjų yra velnias Pinčukas. Jis gyvena pelkėse netoli Baltaragio malūno. „Pinčukas buvo toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei bloga, nei gera. Toks jau buvo nevykėlis, kad nieku, net pačiu savimi nesidomėjo, tik amžinai snūduriuodavo“. Pinčukas nebuvo blogas velnias, jis net leisdavo piemenims jį po pelkes vaikyti. Dažniausiai jis snausdavo, o kai pabodavo, tai apie žmoną pasvajodavo, bet tai ir liko svajonėmis.
Kaip ir visi velniai, Pinčukas turėjo galių. Jis galėjo pasiversti žmogumi, panorėjęs sukelti baaisią audrą, skleisti rūką, skraidyti, dieną paversti naktimi, keisti pavidalą ir net skaityti žmonių mintis.
Pinčukui nerūpėjo žmonių reikalai, mažai jis su jais bendravo. Dažniausiai Pinčukas su žmonėmis turėdavo reikalų tik tada, kai jie patys neapgalvotai velniuką prisišaukdavo. Pradžioje buvęs me

enkas velniukas staiga virto baisiu velniu. Apgautas, įskaudintas, įžeistas, staiga prisiminė, kas jis – velnias. Tada jis parodė savo tikrąjį, žiaurųjį veidą. Kaip ir reikėjo tikėtis, velnio kerštas buvo baisus. Matome, jog blogio įveikti neįmanoma. Žmogus lieka vienišas kovoje su blogiu.
Nors romane tikrovė pinasi su fantastika, tačiau piršlybų tradicijos papročiai, vaizduojami labai tikroviškai. Piršliai važiuoja į mergelės namus, juos pasitinka su duona ir druska, mergelei uždedamas rūtų vainikėlis, o tai yra tradiciškų lietuvių vestuvių papročiai.
Viena pagrindinių romano veikėjų – Jurga. Jai „ visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga“. Ji „ buvo viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti. Tai buvo tikra išdykėlė, naašlio tėvo išpaikinta vienturtė, kuri iš visko juokus krėtė ir pati pirmoji juokėsi“.
Linksma ir nerūpestinga Jurga suviliodavo bet kurį vaikiną, po kurio laiko jį palikdavusi ir dar smagiau kvatodavo iš savo išdaigos. Bet vieną dieną Girdvainis atvažiavo į jos namus, ko neįstengdavo padaryti nei vienas jaunikaitis. Jis garsėjo savo šaunumu, išdidumu ir obuolmušiais žirgais. Tai merginą labai sužavėjo, ji tiesiog pametė dėl jo galvą, nors pradžioje kalbėjo ne mandagiai ir vis šaipydamasi iš jo. Jurga galiausiai sutiko už jo tekėti. Ta
ačiau pasitaikius blogoms aplinkybėms šį kartą Girdvainis paliko Jurgą. Jis pamišęs dėl savo obuolmušių žirgų nulėkė paskui juos, o ne su Jurga daryti užsakų. Taip ir liko Jurga viena, sėdinti prie langelio, lyg laukdama kažko, vergdama dėl bernelio netekties. Tokia situacija primena lietuvių liaudies dainų mergelę.
Taigi Kazio Binkio romane „ Baltaragio malūnas“ pinasi sakmių, padavimų, liaudies dainų, pasakų motyvai, todėl šį romaną turėtume vadinti folklorišku romanu.

Leave a Comment