“Balta drobule”

Škėmos romano „Balta drobulė“

interpretacija

Antanas Škėma- žymiausias katastrofinio modernizmo atstovas XXa.
vidurio lietuvių literatūroje, išsakęs didžiuosius Vakarų civilizacijos
sukrėtimus išgyvenusio žmogaus dvasinę patirtį ir suradęs meninę kalbą,
tinkamą išreikšti suskilusiam žmogaus pasauliui, nevilties, grėsmės, baimės
ir aistringo prarastų vertybių ilgesio išgyvenimams. Škėmos kūryba labai
autobiografiška, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės
kalbos formų. Tematika, žmogaus samprata ir savo kūrinių forma Škėma yra
vienas reikšmingiausių XXa. lietuvių literatūros novatorių. Filosofiniu,
pasaulėžiūros požiūriu jo kūryba artima egzistencializmui ir šiek tiek
ankstesnei pesimistinio modernizmo klasikai. Svarbiausi šio autoriaus
kūriniai yra apysakų knygos „Šventoji Innga“(1952), „Čelesta“(1960), dramos
„Živilė“, „Pabudimas“, o didžiausią pripažinimą turi romanas „Balta
drobulė“(1958), kuriame kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į
vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos
piešinys.

Ši ištrauka taip pat pradedama aplinkos, pakitusios erdvės ir laiko
nusakymu („Šį rytą jauku Garšvos kambaryje“).Visame kūrinyje, kaip ir
Garšvos gyvenime šis kūrybiškas momentas yra tarsi trumpas nušvitimas
tamsoje, akimirka tvarkos iki šiol vyravusiame chaose. Pagaliau į jo sielą
atėjo ramybė, jis dėkoja „savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikų
mišias, rungtynes, pamestinuką.“ Garšva džiaugiasi pagaliau pamiršęs jį
lydėjusį skausmą. Veikėją dabar supanti aplinka yra artima mmeno žmogui
(„knygų dulkės“, cigaretės dūmai, „krėslas“, „plunksna“). Jis vertina
kūrybą, nes kambaryje kabo iškilaus biblinio menininko Chagallo paveikslas
(kuris, beje, tolimesniame tekste, Garšvos priepuolio metu, „apsiverčia ir
pakimba atvirkščia“. Šis motyvas – beprotystės, kūrybos nebesuvokimo
simbolis.)

Tekste vyrauja trumpi ir gan aiškūs sakiniai („Sėda prie stalo.“ ,

,,Ima
plunksnakotį.“ „Dėkoju už ruselį.). Taip pat ramios spalvos, tvarką
apibūdinantys epitetai ir daiktavardžiai („skaidri mėlyna spalva“,
,,ritmingas alsavimas“, ,,dvasios sintezė“). Iš to sprendžiame, kad ryšys
su kūryba Garšvos suskilusį pasaulį sudėlioja į savo vietas, trumpam įveda
jame harmoniją („Mano retortos suvirino mano gyvenimą“). Tos retortos,
šiaip jau chemijos terminologijoje reiškiančios bandymams skirtus indus,
čia yra tie kūrybiniai Garšvos bandymai, „keletas eilėraščių.“, kurie
veikėjui tapo „vienintele apčiuopiama tiesa.“.

Rašymas šiam poetui nėra kažkokia ypatinga saviraiškos, aplinkinių
šokiravimo arba pripažinimo, garbės siekimo priemonė. Jis nesistengia kopti
į kūrybos aukštumas, kuria galima sakyti sau („esu mediumas, nenoriu būti
absoliučiai originalus“, „būsiu nežinomas, lyg senovinis japonų
tapytojas“). Kūryba tiesiog padeda krintančio bedugnėn kūrėjo dvasiai
atrasti nutrūkusį santykį su pasauliu. Jis pripažįsta: „pagaliau tikroji
ramybė aplankė mane.“ Svarbios asociacijos su Japonija ir Kinija- šalimis,
kuriose didžiausia vertybe laikoma vidinė žmogaus ramybė, susitaikymas ssu
savimi, mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais. Garšva palygina save su
Chinu Shengt‘anu, kinų dramaturgu, parašiusiu kūrinį „trisdešimt trys
džiaugsmo akimirkos“. Savo dabartinę būseną jis sugretina su tryliktąja
tame kūrinyje aprašyta laimės akimirka, kai visas pasaulis atrodo toks
skaidrus ir šviesus- su prašviesėjimu po audros ir lietaus. Būtent taip
dabar ir jaučiasi Garšva: jo sieloje trumpam nurimo audros ir atėjo- kaip
žinome iš tolesnio teksto- laikina ramybė.

Beveik visoje ištraukoje vyrauja atvirai patetinis stilius („saulės
spindulys, įsmukęs pro langą“, „girdi paukščių balsus“). Tai dera su
rašančiojo pakilia būsena. Tik pora žodžių ta
arsi netyčia atklysta iš ano,
žemojo realybės pasaulio („gabalus“, „suvirino“).

Nuotaiką pasakotojas kuria vaizdais ( išsimaudžiusi saulė, šviečianti
virš miško) ir garsais ( „girgžda krėslas“, „čerška plunksna“, „ritmingas
alsavimas“). Visa tai dvelkia ramybe ir jaukumu. Pats pasakotojas kalba tik
dviejose pirmose pastraipose, kuriose kalbama trečiuoju asmeniu, o likusios
trys pastraipos- tai Garšvos mintys, jo sąmonės srautas, jausmai ir
nuotaikos.

Škėma atsisako aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skirties,
laiko bei erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto. Tačiau įsižiūrėjus į
tekstą atsiskleidžia simbolinis planas, pagrįstas pasikartojančiomis
nuorodomis į kultūros ženklus, į Bibliją, į mitologinį pasaulėvaizdį,
kurios atskleidžia veikėjų išgyvenimų reikšmę, turiningas filosofines
kūrinių potekstes. Todėl Škėma, panašiai kaip Jurgis Savickis arba Alfonsas
Nyka-Niliūnas, yra nelengvai prieinamas rašytojas, reikalaujantis nemažo
išsilavinimo, modernios kūrybos principų supratimo, taip pat ir
tolerancijos šokiruojantiems, tradicinį pasaulėvaizdį sukrečiantiems
požiūriams bei vaizdiniams.

Leave a Comment