Škėmos romano „Balta drobulė“ interpretacija
Antanas Škėma- žymiausias katastrofinio modernizmo atstovas XXa.vidurio lietuvių literatūroje, išsakęs didžiuosius Vakarų civilizacijossukrėtimus išgyvenusio žmogaus dvasinę patirtį ir suradęs meninę kalbą,tinkamą išreikšti suskilusiam žmogaus pasauliui, nevilties, grėsmės, baimėsir aistringo prarastų vertybių ilgesio išgyvenimams. Škėmos kūryba labaiautobiografiška, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminėskalbos formų. Tematika, žmogaus samprata ir savo kūrinių forma Škėma yravienas reikšmingiausių XXa. lietuvių literatūros novatorių. Filosofiniu,pasaulėžiūros požiūriu jo kūryba artima egzistencializmui ir šiek tiekankstesnei pesimistinio modernizmo klasikai. Svarbiausi šio autoriauskūriniai yra apysakų knygos „Šventoji Inga“(1952), „Čelesta“(1960), dramos„Živilė“, „Pabudimas“, o didžiausią pripažinimą turi romanas „Baltadrobulė“(1958), kuriame kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina įvidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkospiešinys. Ši ištrauka taip pat pradedama aplinkos, pakitusios erdvės ir laikonusakymu („Šį rytą jauku Garšvos kambaryje“).Visame kūrinyje, kaip irGaršvos gyvenime šis kūrybiškas momentas yra tarsi trumpas nušvitimastamsoje, akimirka tvarkos iki šiol vyravusiame chaose. Pagaliau į jo sieląatėjo ramybė, jis dėkoja „savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikųmišias, rungtynes, pamestinuką.“ Garšva džiaugiasi pagaliau pamiršęs jįlydėjusį skausmą. Veikėją dabar supanti aplinka yra artima meno žmogui(„knygų dulkės“, cigaretės dūmai, „krėslas“, „plunksna“). Jis vertinakūrybą, nes kambaryje kabo iškilaus biblinio menininko Chagallo paveikslas(kuris, beje, tolimesniame tekste, Garšvos priepuolio metu, „apsiverčia irpakimba atvirkščia“. Šis motyvas – beprotystės, kūrybos nebesuvokimosimbolis.) Tekste vyrauja trumpi ir gan aiškūs sakiniai („Sėda prie stalo.“ ,,Imaplunksnakotį.“ „Dėkoju už ruselį.). Taip pat ramios spalvos, tvarką
apibūdinantys epitetai ir daiktavardžiai („skaidri mėlyna spalva“,,,ritmingas alsavimas“, ,,dvasios sintezė“). Iš to sprendžiame, kad ryšyssu kūryba Garšvos suskilusį pasaulį sudėlioja į savo vietas, trumpam įvedajame harmoniją („Mano retortos suvirino mano gyvenimą“). Tos retortos,šiaip jau chemijos terminologijoje reiškiančios bandymams skirtus indus,čia yra tie kūrybiniai Garšvos bandymai, „keletas eilėraščių.“, kurieveikėjui tapo „vienintele apčiuopiama tiesa.“. Rašymas šiam poetui nėra kažkokia ypatinga saviraiškos, aplinkiniųšokiravimo arba pripažinimo, garbės siekimo priemonė. Jis nesistengia koptiį kūrybos aukštumas, kuria galima sakyti sau („esu mediumas, nenoriu būtiabsoliučiai originalus“, „būsiu nežinomas, lyg senovinis japonųtapytojas“). Kūryba tiesiog padeda krintančio bedugnėn kūrėjo dvasiaiatrasti nutrūkusį santykį su pasauliu. Jis pripažįsta: „pagaliau tikrojiramybė aplankė mane.“ Svarbios asociacijos su Japonija ir Kinija- šalimis,kuriose didžiausia vertybe laikoma vidinė žmogaus ramybė, susitaikymas susavimi, mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais. Garšva palygina save suChinu Shengt‘anu, kinų dramaturgu, parašiusiu kūrinį „trisdešimt trysdžiaugsmo akimirkos“. Savo dabartinę būseną jis sugretina su tryliktąjatame kūrinyje aprašyta laimės akimirka, kai visas pasaulis atrodo toksskaidrus ir šviesus- su prašviesėjimu po audros ir lietaus. Būtent taipdabar ir jaučiasi Garšva: jo sieloje trumpam nurimo audros ir atėjo- kaipžinome iš tolesnio teksto- laikina ramybė. Beveik visoje ištraukoje vyrauja atvirai patetinis stilius („saulėsspindulys, įsmukęs pro langą“, „girdi paukščių balsus“). Tai dera surašančiojo pakilia būsena. Tik pora žodžių tarsi netyčia atklysta iš ano,žemojo realybės pasaulio („gabalus“, „suvirino“). Nuotaiką pasakotojas kuria vaizdais ( išsimaudžiusi saulė, šviečiantivirš miško) ir garsais ( „girgžda krėslas“, „čerška plunksna“, „ritmingasalsavimas“). Visa tai dvelkia ramybe ir jaukumu. Pats pasakotojas kalba tikdviejose pirmose pastraipose, kuriose kalbama trečiuoju asmeniu, o likusiostrys pastraipos- tai Garšvos mintys, jo sąmonės srautas, jausmai irnuotaikos. Škėma atsisako aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skirties,laiko bei erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto. Tačiau įsižiūrėjus įtekstą atsiskleidžia simbolinis planas, pagrįstas pasikartojančiomisnuorodomis į kultūros ženklus, į Bibliją, į mitologinį pasaulėvaizdį,kurios atskleidžia veikėjų išgyvenimų reikšmę, turiningas filosofineskūrinių potekstes. Todėl Škėma, panašiai kaip Jurgis Savickis arba AlfonsasNyka-Niliūnas, yra nelengvai prieinamas rašytojas, reikalaujantis nemažoišsilavinimo, modernios kūrybos principų supratimo, taip pat irtolerancijos šokiruojantiems, tradicinį pasaulėvaizdį sukrečiantiemspožiūriams bei vaizdiniams.