B. Sruogos „Milžino paunksmė“

B. Sruogos „Milžino paunksmė“ analizė ir interpretacija

„. lyrikas iki kaulų smegenų“ – taip apie save kalbėjo Balys Sruoga, savo kūrybą pradėjęs ir užbaigęs eilėraščiais, poetas. Taip pat parašęs dramą „Milžino paunksmė“ , kurią vadina trilogiška istorijos kronika. Šios dramos ištrauką aš ir pabandysiu išanalizuoti.

Tai Jogailos ir Sieščenso dialogas. Šiame dialoge Jogaila atsiveria Sieščensui, jis Sieščensą net draugu pavadina „Todėl ir branginu tave kaip draugą.“. Jogaila pavydi riteriui, kad šis laisvas, kad jo nevaržo jokie įstatymai „ . Tu – laisvas. / tu šiandien čia, rytoj – kitur.“ . kalbėdamasis Joogaila su Sieščensu ir svaičiodamasis replikomis puikiai parodo jog jam žinomos visos rūmų intrigos:

„Žinau tave. Žinau aš visą tiesą.

Bet atviras esi žmogus. Ne suktas.

Tu vienas prieš mane neveidmainiauji.“

Šis Jogailos ir riterio pašnekesys po truputį mus veda Jogailos monologo link. Iš pradžių jie kalbasi apie bendrus dalykus, apie Sieščenso ilgą liežuvį bei aštrų charakterį, vėliau kalba pereina prie Vytauto, Jogailos pusbrolio, „ Nelaimė Vytauto mane lyg sužalojo / Mane, lyg, rodosi, sulaužė kaulus.“, tada Jogaila skundžiasi kaip jam sunku ir koks laimingas Siieščensas jog jis laisvas nuo įstatymų, ir štai pirmasis Jogailos monologas „kaip liūdna mirt senam“ .šiame monologe Jogaila pavadina save elgeta. Iškyla klausimas „kodėl?“ manau karalius save elgeta vadina todėl, kad net ir būdamas didžiu žmogumi, su auksine karūna ant ga

alvos, jis turėjo klausyti kitų patarimų ir elgtis taip kaip reikėjo, o ne taip kaip norėjo.. „Bet pats tu – kalinys . tu juodas vergas,/ Visiems tu tarnas vienas visuomet. „ o Sieščenso įsiterpimas į Jogailos monologą, dar kartą atskleidžia karštakošišką riterio būdą. „Varyk velniop klastingus patarėjus, – / Geruoju neis – iškarti pusę liepk.“

Ši riterio replika karalių įpykdo, o kart u ir „atveria“, jis išsilieja, papasakoja vos ne visą savo gyvenimo istoriją. Sieščensas net moterim karalių pavadino. Šią monologo dalį galima pavadinti sukrečiančia išpažintimi. Karalius papasakoja viską nuo to kaip jis tapo karaliumi, kaip žmoną jam įpiršo, kurios jis nemylėjo, kaip liepė jam mylėti jausti ir vesti ne tai ką jis norėjo, o tai ką jam liepė. Jis net pasakė, jog žinąs kaip laiškus skaito irr atrašo „ Laiške ne tai parašo, ką man skaito,/ Ir skaito man ne tai kas parašyta „

Visą šį Jogailos monologą nudažo tamsio spalvos, ir liūdesys. O karaliaus būseną šio monologo metu geriausiai nusako paskutinės dvi eilutės „Ne karūna man guli ant galvos,/ Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“

Sieščensas nustemba karaliaus atvirumu ir pavadina jį moterimi. Karalius dar niekad nebuvo toks atviras ir juo labiau riteriui.
Jogaila nesupyksta dėl šio šaižios Sieščenso replikos ir dar labiau atveria savo užgniaužtą širdį, ir lyg pa
aaiškina riteriui kodėl jis taip atsivėrė „Gyvenimą tylėjau visą./ Kenčiau. Nebegaliu. Širdis pratrūko.“

Vėliau kalbant apie Vilnių nuotaika pasikeičia, spalvos šviesesnės tampa, Jogailos tonas nusileidžia. Jei pirmoje monologo dalyje, kur kalbėjo ir pasakojo apie savo nenusisekusi gyvenimą karalius buvo įtūžęs ir rėkė, tai antroje monologo dalyje, apie Vilnių, Jogaila kalba ramiai, mažybiniais žodeliais „kalneliai“, „sodeliai“, su malonumu prisimindamas lakštingalos giesmes alyvų krūme, Neries bangų švelniąją pyniavą.

Jogailos monologą perskaičius susidaro įspūdis, kad norint suvokti kas yra tikrosios vertybės reikia pasenti. Kad suprastum ką reiškia tėvynės ilgesys, nepatirtas meilės jausmas ir gėda, bet ne karūna ant karaliaus galvos.

Leave a Comment