B. Sruoga “Milžino paunksmė” interpretacija

B. Sruogos dramos “Milžino paunksmė” ištraukos analizė ir interpretacija
Balys Sruoga – XX a. pradžios įvairiapusio talento lietuvių rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką daugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. Tai modernistinio meno kūrėjas, simbolistas, pasižymėjęs žanrų įvairumu – prozininkas, poetas, dramaturgas. Žymiausi kūriniai – memuarų knyga “Dievų miškas”, eilėraščių rinkiniai: “Saulė ir smiltys”, “Dievų takais”, dramos: “Apyaušrio dalia” ir “Milžino paunksmė”. Pastarasis dramaturgijos darbas (kaip įvardino pats rašytojas) yra “trilogiška istorijos kronika, parašyta eiliuota kalba 500 Vytauto Didžiojo mirties metinėms paminėti. Šiame kūrinyje vaizduojami autentiški XV a.. pradžios Lietuvos istoriniai įvykiai ir politiniai veikėjai.
Nagrinėjama ištrauka yra trečiojo veiksmo (“Žemės trauka”), pirmojo paveikslo, ketvirtosios scenos dalies. Tai Lenkijos karaliaus Jogailos ir Benzino vaito Sieščenso dialogas, vykstantis 1430m. Vilniaus pilyje, sunkiai sergančio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto rezidencijoje.
Ištrauka pradedama Sieščenso žodžiais Jogailai, kuriais ironizuoja vyskupą Zbignevą: “Ką aš galiu daryt? Kai pamatau/Ganytoją – širdis niežtėti ima.” Jis ir ganytojas – tai tarsi du nesuderinami dalykai, tikra priešprieša. Sieščenso kreipinys “žinai” parodo jo ir Jogailos tarpusavio santykių ypatumą. Benzino vaitas – Lenkijos karaliaus drraugas. Tai įrodo ir pirmieji Jogailos žodžiai: “<.> man kaskart sunkiau tave beginti”. Nors ir karalius pataria Sieščensui, bet nėra patenkintas jo tiesmukišku atvirumu. Jogaila suvokia vaito likimą: “Tu – žūsi”. Jis žino to meto žmonių moralės padėtį, supranta, jog vardan tu

urtų, valdžios, galių yra meluojama, veidmainiaujama, net žudoma. Tad teisingi žmonės tokioje aplinkoje pasmerkiami žūti. Jogaila net nuogąstauja dėl to: “Ir taip retėja mūsų eilės baisiai.” Mūsų – tai dar nežlugusios moralės žmonių.
Jogaila, pagrindinis ištraukos veikėjas, yra senas ir nelaimingas. Jo brolio Vytauto, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio, sunki liga “prislėgė senatvę kaip akmuo”. Palyginimui “lyg sulaužė kaulus” parodomas jo sukrėtimas. Tačiau tai ne vienintelis karaliaus sielos skausmas. Jogaila trokšta laisvės, jį skaudina varžantys įstatymai ir galvažudžio vardas. Karalius svetimas savo rūmuose. Sieščensas yra bene vienintelis branginamas žmogus. Jis atviras, nesuktas, neveidmainis. Jogaila gerbia vaitą už tai (“Todėl ir branginu tave kaip draugą”). Karalius nesijaučia pilnaverčiu žmogumi. Jo siela tarsi geležinėmis grandinėmis supančiota tūno karaliaus soste, be jokios laisvės:
Karalius! Dengia galvą karūna!
Bet paats tu – kalinys! Tu – juodas vergas,
Visiems tu tarnas vienas visuomet!
Antruoju asmeniu Jogaila kreipiasi ne į pašnekovą, bet pats į save. Prasideda samprotavimas. Karalius suvokia, jog yra valdomas valdovas: “Aš – užkurys!/ Karalius užkurys?!” Jis – tarsi prekė: “Parduos tave su sąžine, su siela,/Už menką pinigą, už žemės šiukšlę” Jogaila ne pats įsakinėja, bet turi klausyti kitų įsakymų: “Kalbėti ką. Mylėti. Jausti. Vesti.” Daugtaškis įrodo, kad tai ne vieninteliai dalykai, kuriems turi paklusti. Privalo toleruoti ir tai, kad: “Laiške ne tai parašo, ką man sk
kaito,/ Ir skaito man ne tai, kas parašyta!” Jogaila pats save ironizuoja: “Cha cha! Nešioju/ Karūnos auksą ant žilos galvos!” Ši karūna ant galvos – tai gėda. Toji gėda – tėvynės išsižadėjimas. Jogaila kenčia dėl tokio likimo. Jis gyvena ten, kur nemiela, skaudu, bjauru, o norėtų būti tėvynėje. Ten, kur viskas miela jo širdžiai, kur alsuot lengviau, kur: “Net dargana, šalna rudens vėlyvo- / Kaip laimės sapnas Viešpaties paunksmėj!” Pasikartojantys tritaškiai parodo veikėjo ilgesį. Deminutyvai (kalneliai, sodeliai), epitetas(švelnioji) – tarsi meilės apraiška tėvynei. Toji meilė – vienintelė, kuri liko. Jo žmona Jadvyga, kurią šventąja vadina, mirusi, o dabar ir “Vytautas mirtingam patale”. Jogaila skaudžiai tai išgyvena. Jis lieka vienas, nusivylęs gyvenimu, nesupratęs, kodėl ne pats, o jo artimieji miršta. Karaliui tamsusis kapas savo Lietuvoj mielesnis už auksinę karūną senatvėje. Mirtis Jogailai tarsi būtų išganymas, išsivadavimas iš visų blogybių svetimame krašte. Juolab, kad ir draugas Sieščensas ruošiasi jį palikti.
Ši ištrauka – labai svarbi, nes monologai atskleidžia vidinį Jogailos skausmą, charekterizuoja jį. Šioje ištraukoje Jogaila pavaizduotas ne toks, kokį visuomet charekterizavo istorikai. B.Sruoga mato Jogailą kitokį: kenčiantį, nelaimingą, besiilgintį tėvynės.

Leave a Comment