???Dievų miškas” – atsiminimų knyga, kurioje B.Sruoga aprašė ne tik skausmąir pažeminimą. Jis sugebėjo aprašyti ir juoką sukeliančius įvykius beicharakterius.B.Sruoga – šakoto talento rašytojas. Knyga “Dievų miškas” – atsiminimaiapie koncentracijos lagerį. Joje rašytojas kelia gilius klausimus : kodėlatsirado nežmoniška fašizmo ideologija, kodėl žmogus virsta žvėrimi.Knygą autorius parašo per keletą mėnesių, grįžęs iš Štuthofo koncentracijosstovyklos. 1945 metais. Griežtai laikydamasis tikrovės faktų, rašytojaspasiekė plačių meninių apibendrinimų, sukūrė įsimenančius ir giliaijaudinančius žmogaus ir žmogiškumo dramos fašistinėje sistemoje paveikslus.Pasakojimas “Dievų miške” suskirstytas į mažus skyrelius: informuojančius,apibendrinančius, portretinius. Pasakojimas ramus, bet aštrus irsmingantis. Pagrindiniu ginklu prieš nežmonišką lagerio tikrovę jispasirenka juoką. Rašytojas nesistengia graudinti, nesileidžia į dūsavimus.Ironija, atsainumas, sarkastiškas pasakojimo būdas – tokį stilių knygaipasirenka B.Sruoga. Rašytojui labiausiai rūpi žmogus. Lageryje nėra niekošvento. Žmogus niekinamas, iš jo tyčiojamasi, jis žeminamas. Jis – darbojėga, daiktas, kurį galima daužyti, trypti. Mirtis lageryje kasdieniška,purvina, netekusi paslapties. Miršta šimtai. Lagerio taisyklė – bet kokiakaina išlikti. Skųsk, mušk, niekink – toks būsi reikalingas viršininkams.Tik retkarčiais “dievų miške” išvysi žmogiškumo švystelėjimą – verkiaesesininkė mergina, palydėjusi į mirtį koloną žydų tautybės moterų. Kuorūstesni laikai, tuo tvirtesnis žmogus turi būti. Rašytojas nepalūžo šiamepragare.Jam padėjo žmonės, sugebėję atsilaikyti prieš aplinkos žvėriškumą.Knygoje jis pasakoja, kaip jį globojęs kažkoks nematomas lenkų komitetas,kaip vieni lenkai gynę lietuvius nuo kitų lenkų – mušeikų, gelbėję nuoalkanos mirties. Mini jis ir vokiečius, kalinčius lageryje. Knygoje
pabrėžiama visų tautų dorų žmonių vienybė, tarpusavio pagalba. Ne iš karto“Dievų mišką” cenzoriai priėmė. Neatitiko jų mąstymo žodžiai, tonas. Juokasartimas ašarai, juokas kaip žmogaus dvasinė savigyna – toks B.Sruogosknygos stilius, tuo ji savita XXa. lietuvių literatūroje.Mano nuomone, įdomiausia lietuvių rašytojo knyga – ,,Dievų miškas” –garsiausias Balio Sruogos romanas. Mano tikslas atskleisti sarkazmą šiameB. Sruogos romane. Autorius apie žiaurius dalykus rašė su ironija, pašaipa,kartais perskaičius norėdavosi juoktis, o vėliau supranti koks šiurpusdalykas aprašytas. ,,Dievų miškas” paliko turbūt stipriausią įspūdį iš visųskaitytų kietuvių autorių knygų dėl to, kad joje Štuthofo koncentracijoslagerio žiaurumai aprašyti labai savitu stiliumiu, nes visi kraupūs įvykiaiyra nupasakojami su humoristine gaidele ir trupučiu ironijos, tarsi niekoypatingo ir žiauraus lageryje neįvyko.Epitetai, kaip klipata, bei trumpi žodeliai, tokie kaip netyčia, trupučiukądaro didelę įtaką sakinio prasmei. Įvairiausi epitetai yra pritaikomicharakterizuojant personažus, ypač lagerio viršininkus. Tokia pasirinktasavita prisiminimų forma žymiai stipriau išryškina visus koncentracijosstovyklose patirtus baisumus, todėl ji man sukėlė tiek jausmų : užuojautą,simpatiją ir pagarbą B. Sruogai ir kitiem kaliniams. Pasirodo, žmogus galiiškęsti nesibaigiančius kankinimus, mušimą keiksmus ir vis dėlto išliktižmogumi. Juk Sruoga grįžęs iš ten sugebėjo parašyti tokią įspūdingą knygą,kurioje susipina ir sarkazmas, juodasis humoras, ir užuojauta, simpatija,pagarba likimo bendrams. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimosistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldąir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtinofantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visatai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti žmogaus žvilgsniu.Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštriironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai – tragiškiausi momentaivaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiamiironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnęplotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokoliniodaiktiškumo į literatūros meno sritį. “Dievų miškas” atskleidė hitlerinėspriverčiamųjų darbų stovyklos tikrovę. Tačiau kūrinys turi ir platesnėsapibendrinančios reikšmės. Panašūs vaizdai kartojasi kiekvienostotalitarinės sistemos žmonių naikinimo pragare, ypač Sibire. Nors kūrinyjeveiksmo nedaug, bet pats vaizdavimo būdas yra toks gyvas, kad kūrinysintriguoja ir yra skaitomas kaip įdomus romanas. Balio Sruogos biografijaBalys Sruoga gimė 1896 m. vasario 2 dieną Baibokuose (Biržų rajone). Jisbuvo poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, publicistas, literatūros irtautosakos tyrinėtojas. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, nuoketvirtos klasės uždarbiavo privačiomis pamokomis. 1912 m. pradėjospausdinti savo kūrinius ,,Aušrinėje”, ,,Rygos Naujienose”, ,,Lietuvosžiniose”, ,,Naujam take”, literatūros žurnale ,,Vavorykštė”. 1914 m. įstojoį Petrogrado miškų institutą, vėliau studijavo literatūrą Petrogrado irMaskvos universitetuose. Šalia studijų, B.Sruoga domėjosi teatru, dalyvavolietuviškuose vaidinimuose. Maskvoje B.Sruoga parašė dauguma savo geriausiųlyrinių kūrinių. 1918m. B.Sruoga grįžo į Lietuvą. Kurį laiką dirbo mokytojuVilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Spaudos biure, Lietuvos dienraščioredakcijoje, rašė daug publicistinių straipsnių. B.Sruoga buvo vienas išsatyrinio Vilkolakio teatro organizatorių, rašė teatrui scenos veikalus,įsitraukė ir į politinę veiklą,dalyvavo Šaulių sąjungos, Meno kūrėjųdraugijos, žurnalistų sąjungos veikloje. 1921m. B.Sruoga išvyko į Miunchenouniversitetą. Studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas. 1924m. apgynėdisertaciją iš lietuvių tautosakos ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.Grįžęs į Lietuvą, B.Sruoga dėstė Kauno universitete Humanitarinių Mokslųfakultete, įsteigė teatro Seminarą, o kiek vėliau ir akademinę dramosstudiją. Greta universitetinio darbo B.Sruoga skelbė spaudoje daugliteratūros ir teatro kritikos straipsnių. Nuo 1930m. pasireiškė kaip dramųkūrėjas. 1939m. Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių,B.Sruoga tęsė universitetinį darbą. Sovietų okupacijos metu, dalyvavopogrindžio spaudoje. 1943m. buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofokoncentracijos stovyklą. 1945m. jis grįžo į Lietuvą, kur vėl dėstė Vilniausuniversitete, vėl kūrė lyriką, parašė Štuthofo atsiminimų knygą “Dievųmiškas”, kuri yra bene populiariausia jo knyga. Mirė Balys Sruoga 1947 m.spalio 16 dieną. Balio sruogos kūryba Lyrikos sfera Sruogai – negnoseologija, kaip skelbė pereito amžiaus pozityvistai, o spontaniškažmogaus vidinės būsenos ekspresija. Eilėraštis – ūmus sielos judesys,gaivališkas išsiliejimas, giliųjų psichikos galių kalba, nepaliestaracionalaus pažinimo ir nepajungta jokiems moralizacijos uždaviniams. Rusųsimbolizmo poetinė kalba, sukūrusi savo autonomiją iš dematerializuotostikrovės vaizdinių ir virtuoziškos melodingumo žaismės, Sruogai buvofundamentalus atradimas. Savo eilėraščių rinkiniuose ,,Saulė ir smiltys”(1920), ,,Dievų takais” (1923) jis taip pat stengėsi susikurti tokią uždarąpoetinio įstabumo erdvę iš nudaiktintų gamtos elementų, laisvai vartomųšėlstančios vaizduotės, kuri nujaučia nežinomus dydžius už regimumo ribosir tikisi kažkokio stebuklo. Tačiau charakteringi simbolistinės lyrikosįvaizdžiai – saulė kaip dominuojantis „kertinis žodis” (K.Balmontosugestija), varpa ir dalgis (J.Baltrušaičio skolinys), mėlyna paukštė,gulbė, žvaigždė, baltas svečias, žibintas, šventovė, vergas – čia nevirstapastovių reikšmių ženklais. Jie slenka ne į filosofinių kategorijų centrą,kaip M.Gustaičio ir F.Kiršos lyrikoje, o rezonuoja emocinių būsenų kaitą.Sruogos eilėraščiuose tie patys įvaizdžiai atsiveria vis naujais niuansais,kurie varijuojami tarytum muzikiniai akordai siekiant nuolatbesikaitaliojančių ir skambančių reikšmių sugestijos. Eiliuotose istorinėsekronikose “Milžino paunksmė” (1932), “Baisioji naktis” (1935), “Kazimierassapiega” (1938-19410), “Apyaušrio dalia” (1941) vaizduojami autentiškiLietuvos istoriniai įvykiai ir politiniai veikėjai. Istorijos šaltiniaisgrindžiami pagrindiniai konfliktai, aplinkos, papročių ir elgsenoskoloritas, žinojimo ribos, kuriose gyvena to ar kito laikotarpio žmonės.Tačiau B.sruoga visai nesiruošė iliustruoti tautos istorijos ar kurtisuidealintų nacionalinių herojų galerijos, kaip buvo įprasta tautinioatgimimo laikotarpiu. B.Sruogos dramose istorija praeina tarytum šaliažmogaus, nepaisydama jo norų ir valios, palikdama jam teisę vien stebėti irapmąstyti. Lietuvių lyrikoje Sruoga įteisino nepastovią, nuolatbesikeičiančią sąmonės tėkmę, iš kurios kilo laki, lengva pustonių,asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjųlaikų moderniajai lyrikai. Štuthofo lageris 1943 m. kovo 16 d. 23 val. 30min. pas vieną žymiausių to meto inteligentų, Balį Sruogą, atėjo duvokiečių gestapininkai ir jį išsivedė. Liepė ką nors pasiimti, tik ne perdaug, nes neilgam ,,dviem trim dienom – daugiau nereikėsią”. Iš tikrųjų,Štuthofe Balys Sruoga gavo numerį, kuris atstojo pasą, ir raudoną trikampį,kuris reiškė, kad esi uždarytas į koncentracijos lagerį iki karo pabaigos.Šiame lageryje buvo apie 20000 žmonių – lenkų, rusų bei lietuviųinteligentų, – o gyvų liko tik apie 2000. Vienus pražudė kelionė, kiti mirėnuo bado ar lageryje išplitusių ligų. Juk lavonai, keiksmai, mušimas,utėlės, alkis, sutinusios kojos, svaigstanti galva buvo lagerio gyventojųkasdienybė. Jų maistas buvo duonos plutos, sušvinkęs vanduo, draugai –,,gyvi numirėliai’ – kiti ,,klipatos”, artimieji – ,,balti gyvulėliai” –utėlės. Tie klipatos buvę inteligentai, išsilavinę, protingi žmonės, tapęšnekančiais, mąstančiais, jaučiančiais numirėliais, o vėliau – jau tik,,mirksinčiais”, žiopčiojančiais numirėliais. Ir šis lageris netgi nebuvotoks žiaurus kaip lageriai pačioje Vokietijoje. Baliui Sruogai, kuris buvotikras inteligentas buvo sunku prisitaikyti prie baisaus gyvenimo lageryje,kuriame su kaliniais buvo elgiamasi blogiau nei su šunimis. Mat šunysėsdavo specialiai jiems gaminamas bandeles, o kaliniai kartais išgyvendavotik valgydami savo mirusių draugų žarnas… ,,Dievų miškas” ,,Dievų miškas”-modernizmo kūrinys, Balio Sruogos atsiminimų knyga, kurią parašė grįžęs išŠtuthofo lagerio. ,,Dievų miškas”- tai ne tik sukrečiantis dokumentas, betir viena iš geriausių lietuvių prozos knygų. Skaudus asmeninis patyrimasčia virsta ironišku, groteskišku pasakojimu. Ironiškas jau pats knygospavadinimas – „mirties fabrikas“ vadinamas poetišku dievų mišku.Koncentracijos stovykla pateikiama kaip absurdiško pasaulio modelis.Taipirmasis lietuvių literatūros kūrinys, atsivėręs per ironiškų kalambūrų,sarkastiškų aforizmų, šmaikščiai stilizuotų keiksmažodžių manierą XX a.mirties fenomenui – totalinei ištisų tautų ir ištisų klasių mirčiai.Individualus likimas ir individuali savimonė čia tik smėlio grūdeliai,genami be skaičiaus nebūtin ir jau nieko nereiškiantys. Koncentracijoslageryje – masių naikinimo fabrike – mirtis netenka „kilnaus tragizmoelemento”, mistinės paslapties, gedulingos ceremonijos – ji darosi įprasta„šiokiadienė šiukšlė”, kuri jau nieko nejaudina ir negąsdina. „Šiandien tugriuvai, aš griūsiu rytoj – koks skirtumas?” Iš nuvaryto klipatos jauišmuštas troškimas gyventi ir priešintis mirčiai. „Giltinės malūne” nėrapasirinkimo – būti ar nebūti; mirtis čia privaloma; mirtis čia ne procesas,o pabaiga, paliekanti tik beveidžius lavonus, iš kurių nebepakyla siela.Surūdijusiomis replėmis iš mirusiojo burnos išplėšiami auksiniai dantys,„numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke”, paskui sumeta įvežimą „kaip pas mėsininką paskerstus paršus”, o lavonus deginakrematoriume ir duobėse, kur tenka juos „su šakėmis vartalioti it kotletaikokie, kad jie geriau keptų”. Lagerinė mirtis – masinė, prievartinė –Sruogos suvokiama kaip pasaulio degradacijos aktas, paneigiantis visasvertybes. Ji yra anapus natūralių žmogiškų santykių ir natūralių jausmųsrities. Ji nesiduoda išmatuojama gailesčio ir užuojautos emocijomis. Jinesišaukia net protesto, nes nežinia kam adresuoti tokį protestą:totalitarizmo nusiaubtoje žemėje nebėra jokių aukštesnių teisingumoinstitucijų, o dangus žiūri abejingai į muilo gamybą iš žmogienos… Tadlieka tik aiži ironija, besityčiojanti iš degraduoto žmogaus ir degraduotosmirties, iš sužvėrėjusio budelio ir bejėgės aukos, kuri neturi gailėtissavęs, iš aukštų idealų patetikos, kuri priklauso humanistinės Europos„sudegusiam teatrui”, pagaliau iš pasakotojo situacijos, kuri kaitaliojasiir trupa, nebandydama pereiti į vientisą istorijų seką ir memuaristinįtoną. Ironija neleidžia prasimušti sentimentalumo gaidai ir desakralizuojamirtį, kuri netenka įprasto lietuviško lyrizmo. Drastiškas vaizdo nuogumasbe jokios guodžiančios lyrikos ir tragiškoji nužmogėjimo dimensija,paslėpta ironizuojančioje intonacijoje, suformavo groteskinę stilistiką,gana neįprastą lietuvių literatūroje. Knygoje gausu kultūrologiniųpamąstymų apie civilizacijos situaciją. Stoiška laikysena absurdoakivaizdoje šią knygą priartina prie egzistencializmo literatūros.Stalininiai funkcionieriai apkaltino knygą „cinišku šaipymusi iš vokiečiųgrobikų aukų“ ir neleido jos publikuoti. Pirmą kartą ji išėjo tik praėjusdešimtmečiui po autoriaus mirties – 1957 metais. Sunku būtų rasti kitąlietuvišką “anais laikais” parašytą knygą, kurią kaip vieną mėgstamiausiųgreta užsienio rašytojų kūrinių minėtų ne vienos kartos “jauniejimaištininkai” , kurie demonstratyviai niekina visą lietuvių literatūrą –pradedant Maironiu, ir laiko ją iš principo nuobodžia. Apie groteskiškąrealybės atvaizdavimą taip, kad pirma kvatoji, o paskui pakraupsti:viešpatie, iš ko aš juokiuos? Apie kruopščiai atskleistą pasityčiojimą išgyvybės ir mirties išniekinimą? Apie tai, kad yra knygų, kuriose kur kasatviriau aprašomi koncentracijos lagerių siaubai, bet neturinčių tos jėgos,kuri leidžia “Dievų mišką” vadinti lietuvių literatūros klasika? Ši knygamūsų literatūrai buvo tarsi ledlaužis, pralaužęs daugelio tabu ledus,tačiau paskui jį dar ilgai niekas nedrįso plaukti į tuos naujai atrastusvandenis. Bent jau aš negaliu prisiminti žymesnės knygos, kur kančia būtųparodoma panašiu būdu. Žinoma, B.Sruogos knygos neįmanoma būtų ekranizuoti.Ne vien dėl jos stiliaus specifikos, bet ir dėl to, kad joje ir siužetąišskirti sudėtinga: visas kūrinys – tarsi mozaika iš gyvenimo Štuthofolageryje gabaliukų, išmėtytų nechronologiškai – išskyrus pačią pabaigą, kailageris evakavosi. Be to, ji pasižymi retu bruožu memuaristinėjeliteratūroje, – kai daugiausia dėmesio skiriama ne pačiam sau, irasmeniniai išgyvenimai prasimuša tik retkarčiais, apie savo vargusužsimenama puse lūpų, dažnai vos ne juokais. Taip pat puse lūpų kalbama irapie tai, kaip rašytojas gelbėjo nuo bausmių kalinius, dirbdamas raštinėje.Užtat gerumo, draugiškumo apraiškas, taip retas ir taip svarbias lageryje,B.Sruoga aprašo negailėdamas padėkos žodžių kitų nuteistųjų atžvilgiu.Knyga išversta į daugelį kalbų, netgi į latvių, nors latvių portretas jojetikrai ne pats patraukliausias. Iškart prisimeni tą latvių “dzimdzi rimdzim dzim”, kuris vesdavo iš kantrybės tiek lagerio prižiūrėtojus, tiekkitus kalinius. Čia apskritai daugybė posakių ar vaizdinių, kurie vertiįsidėmėjimo. “Miutzen ab” ir “Miutzen auf”, virdulio poza, mušeikizmofilosofija, tai, kad “kulkos vis dėlto metalinis daiktas, žymiai vertesnisuž lavoną”, “tvarkinga liaudis numirėliai”, jų vartymas it kotletų, kadgeriau keptų, vokietukai su šakėmis, kaip velniukai bešokinėjantys aplinkdervos griovius, “pilvūzas su dvokiančia pypke”, be abejo, klipatosklipatėlės, – visko neišvardinsi. Niekam ne paslaptis, kad “Dievų miškas”ilgai klaidžiojo cenzūros koridoriais. Na, kas gi tai matė – kai kurievokiečių esesininkai vadinami neblogais vyrais, o broliškos tautos vietomisminimos visai be pagarbos! B.Sruoga ginčijosi beveik dėl kiekvieno braukimoir taisymo, tai matyti iš “Raštuose” pridėtų komentarų. Cenzūrai kliuvo netik politiniai dalykai, bet ir “nepadorūs intarpai”; pvz., išbrauktaistorijėlė apie vokietį, kuris pakliuvo į lagerį “dėl neaiškių santykių sušeimininko telyčia” ir dėl to tapo politiniu kaliniu. Piktinosi jis ir dėlkanceliarinių eufemizmų, kuriais jo vaizdingus žodžius keisdavo cenzoriai:“Kam sausinti kalbą”, – nesuprato rašytojas, kartais tiesiog prašydamasvisai braukti skyrių, nes po iškupiūruotu variantu negalįs pasirašyti. Šis1946 m. vykęs susirašinėjimas buvo gana beprasmis, – rašytojas mirė kitaismetais, taip ir neišvydęs išspausdinto “Dievų miško”. 1946 m. vykusiameLietuvos rašytojų visuotiniame suvažiavime tuometinis Lietuvos Komunistųpartijos CK sekretorius K.Preikšas savo pranešime taip apibūdino “Dievųmišką”: “Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra <…> ciniškas šaipymasisiš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimokovą, kuri, kaip <…> mes puikiai žinome, buvo vedama. <…> Atrodo, patyskaliniai yra kalti dėl visų vargų, o vokiškieji fašistiniai budeliai yraniekuo dėti. <…> Štai kodėl yra netikusi Sruogos knyga “Dievų miškas”, irštai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi tebūtų naudinga tikpriešams”. Galima juoktis, galima piktintis, galima prisiminti B.Sruogostvirtinimą, kad kvailių skaičius begalinis… 1957 m. “Dievų miškas” visgibuvo išspausdintas, ir, beje, atstačius beveik visas kupiūras (visiškainekupiūruotas tekstas pasirodė tik 1997 m., B.Sruogos “Raštuose”). „Dievųmiškas” – savotiška tragikomedija proza, atskleidžianti iš vidausnužmoginimo procesą, kurį vykdė totalitarizmo sistemos. Šiuo atžvilgiu„Dievų miškas”, išverstas į rusų, lenkų, estų, latvių, bulgarų, čekų,ispanų kalbas, yra vienas originaliausių veikalų gausioje Europosmemuaristikoje apie konclagerius.Skaitytojas sunerimęs: kas taip gali kalbėti? Užkietėjęs cinikas?Negailestingas, neapykanta visiems žmonėms persisunkęs recidyvistas?Ilgametis lavoninės tarnas? Žinoma, tokia interpretacija galėtų būti, jeiadresatas būtų realybės konteksto nepažįstantis asmuo, tarkim, iš kokiosAfrikos ar Pietų Amerikos šalies. (Nors, kita vertus, G. Garcia’os Marquezoromanas „Patriarcho ruduo“, kuriame faktografiniai dalykai pinasi sužiauriomis grotesko scenomis, yra nesunkiai suvokiamas ir realijųnežinantiems skaitytojams.) Lietuvių skaitytojas, savaime aišku, kūrinįsuvokia platesniame kontekste. Juk B. Sruoga nėra žmogus, kurį galėtumeįtarti psichologine ar nusikaltėliška patologija. Atvirkščiai – skaudžiosironijos, pašaipos, sarkazmo žybsniais, stilizuotais liaudiškaispalyginimais „Dievų miško“ konclagerio tikrovę jis pavertė bemaž trileriškuviduramžių karnavalu, F. Goya’os sapnų košmarais. Kūrinio genezę, regis,labiausiai lėmė vos per kelis mėnesius nutolęs mirties šešėlis.