???Dievų miškas” – atsiminimų knyga, kurioje B.Sruoga aprašė ne tik skausmą
ir pažeminimą. Jis sugebėjo aprašyti ir juoką sukeliančius įvykius bei
charakterius.
B.Sruoga – šakoto talento rašytojas. Knyga “Dievų miškas” – atsiminimai
apie koncentracijos lagerį. Joje rašytojas kelia gilius klausimus : kodėl
atsirado nežmoniška fašizmo ideologija, kodėl žmogus virsta žvėrimi.
Knygą autorius parašo per keletą mėnesių, grįžęs iš Štuthofo koncentracijos
stovyklos. 1945 metais. Griežtai laikydamasis tikrovės faktų, rašytojas
pasiekė plačių meninių apibendrinimų, sukūrė įsimenančius ir giliai
jaudinančius žmogaus ir žmogiškumo dramos fašistinėje sistemoje paveikslus.
Pasakojimas “Dievų miške” suskirstytas į mažus skyrelius: informuojančius,
apibendrinančius, portretinius. Pasakojimas ramus, bet ašštrus ir
smingantis. Pagrindiniu ginklu prieš nežmonišką lagerio tikrovę jis
pasirenka juoką. Rašytojas nesistengia graudinti, nesileidžia į dūsavimus.
Ironija, atsainumas, sarkastiškas pasakojimo būdas – tokį stilių knygai
pasirenka B.Sruoga. Rašytojui labiausiai rūpi žmogus. Lageryje nėra nieko
švento. Žmogus niekinamas, iš jo tyčiojamasi, jis žeminamas. Jis – darbo
jėga, daiktas, kurį galima daužyti, trypti. Mirtis lageryje kasdieniška,
purvina, netekusi paslapties. Miršta šimtai. Lagerio taisyklė – bet kokia
kaina išlikti. Skųsk, mušk, niekink – toks būsi reikalingas viršininkams.
Tik retkarčiais “dievų miške” išvysi žmogiškumo švystelėjimą – verkia
esesininkė mergina, palydėjusi į mirtį koloną žydų tautybės moterų. Kuo
rūstesni laikai, tuo tvvirtesnis žmogus turi būti. Rašytojas nepalūžo šiame
pragare.Jam padėjo žmonės, sugebėję atsilaikyti prieš aplinkos žvėriškumą.
Knygoje jis pasakoja, kaip jį globojęs kažkoks nematomas lenkų komitetas,
kaip vieni lenkai gynę lietuvius nuo kitų lenkų – mušeikų, gelbėję nuo
alkanos mirties. Mini jis ir vokiečius, kalinčius lageryje. Kn
pabrėžiama visų tautų dorų žmonių vienybė, tarpusavio pagalba. Ne iš karto
“Dievų mišką” cenzoriai priėmė. Neatitiko jų mąstymo žodžiai, tonas. Juokas
artimas ašarai, juokas kaip žmogaus dvasinė savigyna – toks B.Sruogos
knygos stilius, tuo ji savita XXa. lietuvių literatūroje.
Mano nuomone, įdomiausia lietuvių rašytojo knyga – ,,Dievų miškas” –
garsiausias Balio Sruogos romanas. Mano tikslas atskleisti sarkazmą šiame
B. Sruogos romane. Autorius apie žiaurius dalykus rašė su ironija, pašaipa,
kartais perskaičius norėdavosi juoktis, o vėliau supranti koks šiurpus
dalykas aprašytas. ,,Dievų miškas” paliko turbūt stipriausią įspūdį iš visų
skaitytų kietuvių autorių knygų dėl to, kad joje Štuthofo koncentracijos
lagerio žiaurumai aprašyti labai savitu stiliumiu, nes visi kraupūs įvykiai
yra nupasakojami su humoristine gaidele ir trupučiu ironijos, tarsi nieko
ypatingo ir žiauraus lageryje neįvyko.
Epitetai, kaip klipata, bei trumpi žodeliai, tokie kaip netyčia, trupučiuką
daro didelę įtaką saakinio prasmei. Įvairiausi epitetai yra pritaikomi
charakterizuojant personažus, ypač lagerio viršininkus. Tokia pasirinkta
savita prisiminimų forma žymiai stipriau išryškina visus koncentracijos
stovyklose patirtus baisumus, todėl ji man sukėlė tiek jausmų : užuojautą,
simpatiją ir pagarbą B. Sruogai ir kitiem kaliniams. Pasirodo, žmogus gali
iškęsti nesibaigiančius kankinimus, mušimą keiksmus ir vis dėlto išlikti
žmogumi. Juk Sruoga grįžęs iš ten sugebėjo parašyti tokią įspūdingą knygą,
kurioje susipina ir sarkazmas, juodasis humoras, ir užuojauta, simpatija,
pagarba likimo bendrams. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo
sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą
ir pačius kalinius. Kū
fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa
tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti žmogaus žvilgsniu.
Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri
ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai – tragiškiausi momentai
vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami
ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę
plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio
daiktiškumo į literatūros meno sritį. “Dievų miškas” atskleidė hitlerinės
priverčiamųjų darbų stovyklos tikrovę. Tačiau kūrinys turi ir platesnės
apibendrinančios reikšmės. Panašūs vaizdai kartojasi kiekvienos
totalitarinės sistemos žmonių naikinimo pragare, ypač Sibire. Nors kūrinyje
veiksmo nedaug, bet pats vaizdavimo būdas yra toks gyvas, kad kūrinys
intriguoja ir yra skaitomas kaip įdomus romanas. Balio Sruogos biografija
Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario 2 dieną Baibokuose (Biržų rajone). Jis
buvo poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, publicistas, literatūros ir
tautosakos tyrinėtojas. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, nuo
ketvirtos klasės uždarbiavo privačiomis pamokomis. 1912 m. pradėjo
spausdinti savo kūrinius ,,Aušrinėje”, ,,Rygos Naujienose”, ,,Lietuvos
žiniose”, ,,Naujam take”, literatūros žurnale ,,Vavorykštė”. 1914 m. įstojo
į Petrogrado miškų institutą, vėliau studijavo literatūrą Petrogrado ir
Maskvos universitetuose. Šalia studijų, B.Sruoga domėjosi teatru, dalyvavo
lietuviškuose vaidinimuose. Maskvoje B.Sruoga parašė dauguma savo geriausių
lyrinių kūrinių. 1918m. B.Sruoga grįžo į Lietuvą. Kurį laiką dirbo mokytoju
Vilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Spaudos biure, Lietuvos dienraščio
redakcijoje, rašė daug publicistinių straipsnių. B.Sruoga buvo vienas iš
satyrinio Vilkolakio teatro organizatorių, rašė teatrui scenos veikalus,
įsitraukė ir į politinę veiklą,dalyvavo Šaulių sąjungos, Meno kū
draugijos, žurnalistų sąjungos veikloje. 1921m. B.Sruoga išvyko į Miuncheno
universitetą. Studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas. 1924m. apgynė
disertaciją iš lietuvių tautosakos ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.
Grįžęs į Lietuvą, B.Sruoga dėstė Kauno universitete Humanitarinių Mokslų
fakultete, įsteigė teatro Seminarą, o kiek vėliau ir akademinę dramos
studiją. Greta universitetinio darbo B.Sruoga skelbė spaudoje daug
literatūros ir teatro kritikos straipsnių. Nuo 1930m. pasireiškė kaip dramų
kūrėjas. 1939m. Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių,
B.Sruoga tęsė universitetinį darbą. Sovietų okupacijos metu, dalyvavo
pogrindžio spaudoje. 1943m. buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo
koncentracijos stovyklą. 1945m. jis grįžo į Lietuvą, kur vėl dėstė Vilniaus
universitete, vėl kūrė lyriką, parašė Štuthofo atsiminimų knygą “Dievų
miškas”, kuri yra bene populiariausia jo knyga. Mirė Balys Sruoga 1947 m.
spalio 16 dieną. Balio sruogos kūryba Lyrikos sfera Sruogai – ne
gnoseologija, kaip skelbė pereito amžiaus pozityvistai, o spontaniška
žmogaus vidinės būsenos ekspresija. Eilėraštis – ūmus sielos judesys,
gaivališkas išsiliejimas, giliųjų psichikos galių kalba, nepaliesta
racionalaus pažinimo ir nepajungta jokiems moralizacijos uždaviniams. Rusų
simbolizmo poetinė kalba, sukūrusi savo autonomiją iš dematerializuotos
tikrovės vaizdinių ir virtuoziškos melodingumo žaismės, Sruogai buvo
fundamentalus atradimas. Savo eilėraščių rinkiniuose ,,Saulė ir smiltys”
(1920), ,,Dievų takais” (1923) jis taip pat stengėsi susikurti tokią uždarą
poetinio įstabumo erdvę iš nudaiktintų gamtos elementų, laisvai vartomų
šėlstančios vaizduotės, kuri nujaučia nežinomus dydžius už regimumo ribos
ir tikisi kažkokio stebuklo. Tačiau charakteringi simbolistinės lyrikos
įvaizdžiai – saulė kaip dominuojantis „kertinis žodis” (K.Balmonto
sugestija), varpa ir dalgis (J.Baltrušaičio sk
gulbė, žvaigždė, baltas svečias, žibintas, šventovė, vergas – čia nevirsta
pastovių reikšmių ženklais. Jie slenka ne į filosofinių kategorijų centrą,
kaip M.Gustaičio ir F.Kiršos lyrikoje, o rezonuoja emocinių būsenų kaitą.
Sruogos eilėraščiuose tie patys įvaizdžiai atsiveria vis naujais niuansais,
kurie varijuojami tarytum muzikiniai akordai siekiant nuolat
besikaitaliojančių ir skambančių reikšmių sugestijos. Eiliuotose istorinėse
kronikose “Milžino paunksmė” (1932), “Baisioji naktis” (1935), “Kazimieras
sapiega” (1938-19410), “Apyaušrio dalia” (1941) vaizduojami autentiški
Lietuvos istoriniai įvykiai ir politiniai veikėjai. Istorijos šaltiniais
grindžiami pagrindiniai konfliktai, aplinkos, papročių ir elgsenos
koloritas, žinojimo ribos, kuriose gyvena to ar kito laikotarpio žmonės.
Tačiau B.sruoga visai nesiruošė iliustruoti tautos istorijos ar kurti
suidealintų nacionalinių herojų galerijos, kaip buvo įprasta tautinio
atgimimo laikotarpiu. B.Sruogos dramose istorija praeina tarytum šalia
žmogaus, nepaisydama jo norų ir valios, palikdama jam teisę vien stebėti ir
apmąstyti. Lietuvių lyrikoje Sruoga įteisino nepastovią, nuolat
besikeičiančią sąmonės tėkmę, iš kurios kilo laki, lengva pustonių,
asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjų
laikų moderniajai lyrikai. Štuthofo lageris 1943 m. kovo 16 d. 23 val. 30
min. pas vieną žymiausių to meto inteligentų, Balį Sruogą, atėjo du
vokiečių gestapininkai ir jį išsivedė. Liepė ką nors pasiimti, tik ne per
daug, nes neilgam ,,dviem trim dienom – daugiau nereikėsią”. Iš tikrųjų,
Štuthofe Balys Sruoga gavo numerį, kuris atstojo pasą, ir raudoną trikampį,
kuris reiškė, kad esi uždarytas į koncentracijos lagerį iki karo pabaigos.
Šiame lageryje buvo apie 20000 žmonių – lenkų, rusų bei lietuvių
inteligentų, – o gyvų liko tik apie 2000. Vienus pražudė kelionė, kiti mirė
nuo bado ar lageryje išplitusių ligų. Juk lavonai, keiksmai, mušimas,
utėlės, alkis, sutinusios kojos, svaigstanti galva buvo lagerio gyventojų
kasdienybė. Jų maistas buvo duonos plutos, sušvinkęs vanduo, draugai –
,,gyvi numirėliai’ – kiti ,,klipatos”, artimieji – ,,balti gyvulėliai” –
utėlės. Tie klipatos buvę inteligentai, išsilavinę, protingi žmonės, tapę
šnekančiais, mąstančiais, jaučiančiais numirėliais, o vėliau – jau tik
,,mirksinčiais”, žiopčiojančiais numirėliais. Ir šis lageris netgi nebuvo
toks žiaurus kaip lageriai pačioje Vokietijoje. Baliui Sruogai, kuris buvo
tikras inteligentas buvo sunku prisitaikyti prie baisaus gyvenimo lageryje,
kuriame su kaliniais buvo elgiamasi blogiau nei su šunimis. Mat šunys
ėsdavo specialiai jiems gaminamas bandeles, o kaliniai kartais išgyvendavo
tik valgydami savo mirusių draugų žarnas. ,,Dievų miškas” ,,Dievų miškas”-
modernizmo kūrinys, Balio Sruogos atsiminimų knyga, kurią parašė grįžęs iš
Štuthofo lagerio. ,,Dievų miškas”- tai ne tik sukrečiantis dokumentas, bet
ir viena iš geriausių lietuvių prozos knygų. Skaudus asmeninis patyrimas
čia virsta ironišku, groteskišku pasakojimu. Ironiškas jau pats knygos
pavadinimas – „mirties fabrikas“ vadinamas poetišku dievų mišku.
Koncentracijos stovykla pateikiama kaip absurdiško pasaulio modelis.Tai
pirmasis lietuvių literatūros kūrinys, atsivėręs per ironiškų kalambūrų,
sarkastiškų aforizmų, šmaikščiai stilizuotų keiksmažodžių manierą XX a.
mirties fenomenui – totalinei ištisų tautų ir ištisų klasių mirčiai.
Individualus likimas ir individuali savimonė čia tik smėlio grūdeliai,
genami be skaičiaus nebūtin ir jau nieko nereiškiantys. Koncentracijos
lageryje – masių naikinimo fabrike – mirtis netenka „kilnaus tragizmo
elemento”, mistinės paslapties, gedulingos ceremonijos – ji darosi įprasta
„šiokiadienė šiukšlė”, kuri jau nieko nejaudina ir negąsdina. „Šiandien tu
griuvai, aš griūsiu rytoj – koks skirtumas?” Iš nuvaryto klipatos jau
išmuštas troškimas gyventi ir priešintis mirčiai. „Giltinės malūne” nėra
pasirinkimo – būti ar nebūti; mirtis čia privaloma; mirtis čia ne procesas,
o pabaiga, paliekanti tik beveidžius lavonus, iš kurių nebepakyla siela.
Surūdijusiomis replėmis iš mirusiojo burnos išplėšiami auksiniai dantys,
„numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke”, paskui sumeta į
vežimą „kaip pas mėsininką paskerstus paršus”, o lavonus degina
krematoriume ir duobėse, kur tenka juos „su šakėmis vartalioti it kotletai
kokie, kad jie geriau keptų”. Lagerinė mirtis – masinė, prievartinė –
Sruogos suvokiama kaip pasaulio degradacijos aktas, paneigiantis visas
vertybes. Ji yra anapus natūralių žmogiškų santykių ir natūralių jausmų
srities. Ji nesiduoda išmatuojama gailesčio ir užuojautos emocijomis. Ji
nesišaukia net protesto, nes nežinia kam adresuoti tokį protestą:
totalitarizmo nusiaubtoje žemėje nebėra jokių aukštesnių teisingumo
institucijų, o dangus žiūri abejingai į muilo gamybą iš žmogienos. Tad
lieka tik aiži ironija, besityčiojanti iš degraduoto žmogaus ir degraduotos
mirties, iš sužvėrėjusio budelio ir bejėgės aukos, kuri neturi gailėtis
savęs, iš aukštų idealų patetikos, kuri priklauso humanistinės Europos
„sudegusiam teatrui”, pagaliau iš pasakotojo situacijos, kuri kaitaliojasi
ir trupa, nebandydama pereiti į vientisą istorijų seką ir memuaristinį
toną. Ironija neleidžia prasimušti sentimentalumo gaidai ir desakralizuoja
mirtį, kuri netenka įprasto lietuviško lyrizmo. Drastiškas vaizdo nuogumas
be jokios guodžiančios lyrikos ir tragiškoji nužmogėjimo dimensija,
paslėpta ironizuojančioje intonacijoje, suformavo groteskinę stilistiką,
gana neįprastą lietuvių literatūroje. Knygoje gausu kultūrologinių
pamąstymų apie civilizacijos situaciją. Stoiška laikysena absurdo
akivaizdoje šią knygą priartina prie egzistencializmo literatūros.
Stalininiai funkcionieriai apkaltino knygą „cinišku šaipymusi iš vokiečių
grobikų aukų“ ir neleido jos publikuoti. Pirmą kartą ji išėjo tik praėjus
dešimtmečiui po autoriaus mirties – 1957 metais. Sunku būtų rasti kitą
lietuvišką “anais laikais” parašytą knygą, kurią kaip vieną mėgstamiausių
greta užsienio rašytojų kūrinių minėtų ne vienos kartos “jaunieji
maištininkai” , kurie demonstratyviai niekina visą lietuvių literatūrą –
pradedant Maironiu, ir laiko ją iš principo nuobodžia. Apie groteskišką
realybės atvaizdavimą taip, kad pirma kvatoji, o paskui pakraupsti:
viešpatie, iš ko aš juokiuos? Apie kruopščiai atskleistą pasityčiojimą iš
gyvybės ir mirties išniekinimą? Apie tai, kad yra knygų, kuriose kur kas
atviriau aprašomi koncentracijos lagerių siaubai, bet neturinčių tos jėgos,
kuri leidžia “Dievų mišką” vadinti lietuvių literatūros klasika? Ši knyga
mūsų literatūrai buvo tarsi ledlaužis, pralaužęs daugelio tabu ledus,
tačiau paskui jį dar ilgai niekas nedrįso plaukti į tuos naujai atrastus
vandenis. Bent jau aš negaliu prisiminti žymesnės knygos, kur kančia būtų
parodoma panašiu būdu. Žinoma, B.Sruogos knygos neįmanoma būtų ekranizuoti.
Ne vien dėl jos stiliaus specifikos, bet ir dėl to, kad joje ir siužetą
išskirti sudėtinga: visas kūrinys – tarsi mozaika iš gyvenimo Štuthofo
lageryje gabaliukų, išmėtytų nechronologiškai – išskyrus pačią pabaigą, kai
lageris evakavosi. Be to, ji pasižymi retu bruožu memuaristinėje
literatūroje, – kai daugiausia dėmesio skiriama ne pačiam sau, ir
asmeniniai išgyvenimai prasimuša tik retkarčiais, apie savo vargus
užsimenama puse lūpų, dažnai vos ne juokais. Taip pat puse lūpų kalbama ir
apie tai, kaip rašytojas gelbėjo nuo bausmių kalinius, dirbdamas raštinėje.
Užtat gerumo, draugiškumo apraiškas, taip retas ir taip svarbias lageryje,
B.Sruoga aprašo negailėdamas padėkos žodžių kitų nuteistųjų atžvilgiu.
Knyga išversta į daugelį kalbų, netgi į latvių, nors latvių portretas joje
tikrai ne pats patraukliausias. Iškart prisimeni tą latvių “dzimdzi rim
dzim dzim”, kuris vesdavo iš kantrybės tiek lagerio prižiūrėtojus, tiek
kitus kalinius. Čia apskritai daugybė posakių ar vaizdinių, kurie verti
įsidėmėjimo. “Miutzen ab” ir “Miutzen auf”, virdulio poza, mušeikizmo
filosofija, tai, kad “kulkos vis dėlto metalinis daiktas, žymiai vertesnis
už lavoną”, “tvarkinga liaudis numirėliai”, jų vartymas it kotletų, kad
geriau keptų, vokietukai su šakėmis, kaip velniukai bešokinėjantys aplink
dervos griovius, “pilvūzas su dvokiančia pypke”, be abejo, klipatos
klipatėlės, – visko neišvardinsi. Niekam ne paslaptis, kad “Dievų miškas”
ilgai klaidžiojo cenzūros koridoriais. Na, kas gi tai matė – kai kurie
vokiečių esesininkai vadinami neblogais vyrais, o broliškos tautos vietomis
minimos visai be pagarbos! B.Sruoga ginčijosi beveik dėl kiekvieno braukimo
ir taisymo, tai matyti iš “Raštuose” pridėtų komentarų. Cenzūrai kliuvo ne
tik politiniai dalykai, bet ir “nepadorūs intarpai”; pvz., išbraukta
istorijėlė apie vokietį, kuris pakliuvo į lagerį “dėl neaiškių santykių su
šeimininko telyčia” ir dėl to tapo politiniu kaliniu. Piktinosi jis ir dėl
kanceliarinių eufemizmų, kuriais jo vaizdingus žodžius keisdavo cenzoriai:
“Kam sausinti kalbą”, – nesuprato rašytojas, kartais tiesiog prašydamas
visai braukti skyrių, nes po iškupiūruotu variantu negalįs pasirašyti. Šis
1946 m. vykęs susirašinėjimas buvo gana beprasmis, – rašytojas mirė kitais
metais, taip ir neišvydęs išspausdinto “Dievų miško”. 1946 m. vykusiame
Lietuvos rašytojų visuotiniame suvažiavime tuometinis Lietuvos Komunistų
partijos CK sekretorius K.Preikšas savo pranešime taip apibūdino “Dievų
mišką”: “Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra <.> ciniškas šaipymasis
iš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimo
kovą, kuri, kaip <.> mes puikiai žinome, buvo vedama. <.> Atrodo, patys
kaliniai yra kalti dėl visų vargų, o vokiškieji fašistiniai budeliai yra
niekuo dėti. <.> Štai kodėl yra netikusi Sruogos knyga “Dievų miškas”, ir
štai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi tebūtų naudinga tik
priešams”. Galima juoktis, galima piktintis, galima prisiminti B.Sruogos
tvirtinimą, kad kvailių skaičius begalinis. 1957 m. “Dievų miškas” visgi
buvo išspausdintas, ir, beje, atstačius beveik visas kupiūras (visiškai
nekupiūruotas tekstas pasirodė tik 1997 m., B.Sruogos “Raštuose”). „Dievų
miškas” – savotiška tragikomedija proza, atskleidžianti iš vidaus
nužmoginimo procesą, kurį vykdė totalitarizmo sistemos. Šiuo atžvilgiu
„Dievų miškas”, išverstas į rusų, lenkų, estų, latvių, bulgarų, čekų,
ispanų kalbas, yra vienas originaliausių veikalų gausioje Europos
memuaristikoje apie konclagerius.
Skaitytojas sunerimęs: kas taip gali kalbėti? Užkietėjęs cinikas?
Negailestingas, neapykanta visiems žmonėms persisunkęs recidyvistas?
Ilgametis lavoninės tarnas? Žinoma, tokia interpretacija galėtų būti, jei
adresatas būtų realybės konteksto nepažįstantis asmuo, tarkim, iš kokios
Afrikos ar Pietų Amerikos šalies. (Nors, kita vertus, G. Garcia’os Marquezo
romanas „Patriarcho ruduo“, kuriame faktografiniai dalykai pinasi su
žiauriomis grotesko scenomis, yra nesunkiai suvokiamas ir realijų
nežinantiems skaitytojams.) Lietuvių skaitytojas, savaime aišku, kūrinį
suvokia platesniame kontekste. Juk B. Sruoga nėra žmogus, kurį galėtume
įtarti psichologine ar nusikaltėliška patologija. Atvirkščiai – skaudžios
ironijos, pašaipos, sarkazmo žybsniais, stilizuotais liaudiškais
palyginimais „Dievų miško“ konclagerio tikrovę jis pavertė bemaž trilerišku
viduramžių karnavalu, F. Goya’os sapnų košmarais. Kūrinio genezę, regis,
labiausiai lėmė vos per kelis mėnesius nutolęs mirties šešėlis.