Augustas leicheris gimė 1821m. vasario 19d. Vokietijoje apskrities gydytojo eimoje. Augusto vaikystė prabėgo netolimuose Zonebergo ir Koburgo miestuose, kur jis , tėvams persikėlus, 1835-1840m. lankė gimnaziją. Tėvai norėjo matyti sūnų pastorių arba sodininką. Tačiau jis dar gimnazijoje susidomėjo klasikinėmis graikų ir lotynų kalbomis, pas Zonebergo gimnazijos direktorių privačiai mokėsi arabų kalbos, gavo progos susipainti su sanskritu, kinų kalba. Viliojo leicherį ir botanikos paslaptys, jis turėjo gabumų ir muzikai. Gabus ir darbtus mokinis abiturientas egzaminus ilaikė, nebaigęs gimnazijos kurso, tai yra pasirengęs savarankikai. 1840m. pabaigoje jis pradėjo studijuoti teologiją ir orientalistiką Leipcigo universitete. Po semestro studijas tęsė Tiubingėne, kur plačiai susipaino su vokiečių idealistinės filosofijos atstovo Leorgo Megelo ir organizmų evoliucijos teorijos kūrėjo Čarlzo Darvino paiūromis. Megelio ir Darvino idėjos, galima sakyti, atitraukė leicherį nuo teologijos ir turėjo lemiamos reikmės jo lingvistinėms paiūroms susidaryti. 1843m. leicheris baigė teologiją, pasakė pirmąjį ir drauge paskutinįjį savo pamokslą. Pastorium jis netapo, nesiėmė ir lotynų kalbos mokytojo pareigų, bet pasikėlė į Bonos universitetą, kuriame, remdamasis anksčiau įgytomis iniomis, pradėjo klasikinės filosofijos studijas. Čia jis neumiro sanskrito ir arabų kalbos, toliau domėjosi ir filosofija. leicherio profesoriai Bonos universitete buvo ymus to meto lingvistikos specialistai. 1846m. leicheris, apgynęs disertaciją apie lotynų kalbos gramatikos kūrėją, baigė Bonos universitetą. Netrukus leicheris gavo trejus metus atostogų darbui Londono ir Paryiaus bibliotekose. Tačiau dėl ligos visomis iomis atostogomis pasinaudoti. Prasidėjusią 1848m. revoliuciją leicheris sutiko Vienoje, o vėliau buvo priverstas palikti Bonos universitetą ir lingvistikos problemas. Dirbdamas dviejų vokiečių laikračių politiniu korespondentu leicheris imoko čekų kalbą ir pradėjo gilintis į slavų kalbų istoriją. 1849m. leicheris grįo į Bonos universitetą. Savo moksliniais darbais jis jau spėjo pagarsėti ir dėl to 1850m. buvo pakviestas Prahos universiteto klasikinės filologijos profesoriumi, o po metų – paskiras lyginamosios kalbotyros ir sanskrito profesoriumi. 1852m. buvo ileistas pagrindinis leicherio slavistikos veikalas, turėjęs epochinę reikmę slavistikai, be to, atvedęs leicherį ir prie baltų kalbų studijavimo. Prahoje profesoriaudamas, leicheris galutinai subrandino dar profesoriaus Loreno įdiegtą mintį apie baltų ir slavų kalbų studijavimą ir vargais isirūpino leidimą ir lėų mokslinei kelionei į Rytų Prūsiją lietuvių kalbos studijoti. Grįęs i ios kelionės, buvo paskirtas vokiečių ir lyginamosios kalbotyros bei sanskrito profesoriumi. Prahoje leicheris parengė ir 1856-1857m. ileido savo “Lietuvių kalbos vadovą”. Katalikų vadovaujamame Prahos universitete jis garsėjo kaip tvirtas ateistas. U savo radikalias politines paiūras leicheris neįtiko imperijos valdiai: jo bute policija padarė kratą, o patį kuriam laikui buvo igabenusi į Vieną. Tokia atmosfera nesudarė leicheriui palankių mokslinio darbo sąlygų ir atsiliepė jo sveikatai. Gavęs semestrą atostogų. Jis ėmėsi tyrinėti gimtąją Zonebergo tarmę, rūpinosi sustiprinti savo sveikatą. Pagaliau ryosi atsisveikinti su Praha ir persikėlė profesoriauti arčiau savo tėvikės, į Jenos universitetą, nors sostinės ir profesoriams čia temokėjo perpus maesnį atlyginimą. Tačiau leicheris diaugėsi itrūkęs i Prahos ir stengėsi nepasiduoti sunkioms gyvenimo sąlygoms. Mokslininko autoritetas nuolat augo: vienas po kito pasirodo jo straipsniai ir kapitaliniai kalbotyros veikalai. Jie sparčiai verčiami į kitas kalbas. leicheris netrukus tapo to meto indoeuropiečių komparatyvistikos įymybę ne tik Vokietijoje, bet ir kitose valstybėse. Vienas po kito kviečia jį profesoriauti Varuvos, Peterburgo, Dorpato universitetai. 1867m. Jugoslavų Mokslo ir meno akademija Zagrebe irenka leicherį savo garbės nariu. Tačiau didysis vokiečių kalbininkas visai nesirengė palikti savo gimtinės. Jis tikėjosi galėsiąs pagerinti savo gyvenimo sąlygas ir ramiai bei produktyviai darbuotis steigiamoje Leipcigo universiteto slavistikos katedroje. Tačiau staigi liga 1868 metais 6 dieną nutraukė jo gyvenimo siūlą. leicheris teigyveno 47 metus, tačiau paliko tiek daug lingvistikai reikmingų darbų, kad jo mokslinis produktyvumas ir teorinė mintis stebino amininkus, tebekelia nuostabą ir mums. Nors iandien Jenos kapinėse ir nėra leicheriui jokio paminklo ar antkapio, jo vardas tebegyvas indoeuropiečių kalbų tyrinėtojų tarpe. leicheris savo darbais padėjo įsitvirtinti kalbotyroje sisteminiam poiūriui į kalbą kaip organizmą, turinti savo struktūrą.jo bandymai rekonstruoti indoeuropiečių prokalbę buvo tokio poiūrio pavyzdys ir padėjo patikslinti kalbos rekonstrukcijos metodiką, geriau suprasti kalbos struktūrikumą.