Asmenybės laisvės problema lietuvių literatūroje.

Asmenybės laisvės problema lietuvių literatūroje.

„Laisvė – tai ne dykinėjimas, o galimybė laisvai tvarkyti savo laiką ir pasirinkti veiklos sritį; trumpai kalbant, būti laisvam – vadinasi, ne tuščiai leisti laiką, o pačiam spręsti, ką daryti ir ko nedaryti” – taip laisvės sąvoką apibūdino prancūzų rašytojas ir moralistas Žanas de La Briujeras. Kiekvienas asmuo labai individualiai supranta, ką jam reiškia būti laisvam. Vieni tai įvardintų, kaip galimybę daryti visus malonius dalykus, kiti – kaip nepriklausomybę nuo pareigų. Laimės samprata yra subjektyvi: kas vienam individui suteikia laaimės, kitam gali pasirodyti, kaip išklydimas iš doros kelio, veltui švaistomas brangus gyvenimas. Žanas de La Briujeras akcentavo, kad laisvas asmuo ne tas, kuris tuščiai leidžia laiką, o tas, kuris geba jį praleisti prasmingai, turėdamas pasirinkimo laisvę. Literatūroje dažnai analizuojama, ką reiškia būti laisvam, kokias galimybes tai atveria žmogui, ar visada asmuo turi pasirinkimo teisę, ar visuomenė sugeba tinkamai pasinaudoti suteikta laisve?

Protestas prieš sistemą – savotiška laisvės išraiška. Kovoti dėl nepriklausomybės galima įvairiais būdais, tačiau tie, kurie atkakliai siekia laisvės, pasirenka saavo kelią. Vienas iš jų – protestuoti prieš sistemą, jos skelbiamus stereotipus ir sukurtas taisykles. Galimybė jas laužyti ir priimti savas – visada žavėjo visuomenę. Žmonės yra linkę rizikuoti, kovoti, kartais net pasiaukoti dėl nepriklausomybės. Vis dėlto dažniausiai ši kova vyksta individualiai, kiekvienas si

iekia laisvės sau,  gali susikurti asmenines taisykles,  pats spręsti, ką nori daryti, kaip gyventi, ir būti laisvas nuo visų įsipareigojimų. Apie tokio žmogaus gyvenimą rašė ir prozininkas bei publicistas Jurgis Kunčinas. Autorius dirbo įvairiausius darbus, bet svarbiausia – stebėjo gyvenimą. Pavaizdavo žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje. Nors reikšmingiausius kūrinius J. Kunčinas parašė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau viena pagrindinių kūrinių temų – sovietmetis. Autobiografinis romanas „Tūla” parašytas 1991 m., o išleistas 1993 m. Jį dauguma kritikų laiko geriausiu J. Kunčino kūriniu, atskleidžiančiu valkatos, bohemiečio, paraštės žmogaus gyvenimą. Romano veiksmas vyksta sovietmečiu. Pagrindinis kūrinio veikėjas – valkata. Romano protagonistas – žmogus, neturintis nuolatinio darbo, nuolatinės gyvenamosios vietos, kitaip sakant, tvarkingo pasaulio požiūriu – veltėdis. Totalitarinėje visuomenėje veltėdžiavimas, kaip ir nusikaltimas, buvo oficialiai baudžiamas laisvės atėmimu. Tiesa, romano protagonistas nėra visiškas vaalkata, nes ryšiai su aplinkiniais, draugais, pažįstamais, nėra visiškai nutraukti. Neretai iš pažįstamų pasakotojas sulaukia pagalbos: nakvynės, drabužių, bendravimo. Tačiau ryšys su kitais žmonėmis dažniausiai yra atsitiktinis, nes valkatos gyvenimas – nesibaigiantis nuotykis. Išsiskyręs su komunistų partijai simpatizuojančia neištikima žmona (partijai ji prijaučia dėl karjeros, nenuoširdžiai), pasakotojas praranda ryšį su sūnumi, netenka namų, tenkinasi atsitiktiniu uždarbiu. Jis niekada iš anksto nežino, kur nakvos, su kuo bendraus, kaip baigsis jo diena. Valkatavimas tampa savotišku protestu prieš sistemą, iš kurios neįmanoma ištrūkti. Kad le
engviau ištvertų valkatos gyvenimą, pagrindinis romano veikėjas nuolat geria. Alkoholis – neatsiejama jo gyvenimo dalis. Kita vertus, sovietmečiu buvo geriama ir todėl, kad būtų galima užmiršti sistemos absurdą, ir bent trumpam laikui pasijusti nuo jos nepriklausomam. Be to, alkoholis suartina valkataujantį inteligentą su įvairiausiais žmonėmis, bet apsunkina ryšius su tvarkingu pasauliu. Todėl valkatos gyvenimas kupinas chaoso, pavojingų nuotykių, nežinomybės. Vienos pačių žiauriausių romano vietų – gydymo(si) nuo alkoholizmo scenos – tiek psichiatrinėje ligoninėje, tiek kalėjime. Toks gyvenimas suteikia beribę laisvę, išvaduoja iš sistemos gniaužtų. Deja, romano protagonistas – silpnavalis žmogus, neprisiimantis atsakomybės, vengiantis įsipareigoti, todėl artimesnių santykių su aplinkiniais neužmezga. Laisvė reiškia ne tik nepriklausomybę, bet ir atsakomybę, todėl daugelis jos bijo ir vengia. Žmogus turi būti brandus, kad sugebėtų sąmoningai priimti šį sprendimą ir jo pasekmes. Visuomenė ne visada gali tinkamai pasinaudoti suteikta laisve, jei nesugeba prisiimti atsakomybės.

 

Asmuo privalo pasirinkti savo kelią ir išsivaduoti iš sociumo sukurtų stereotipų. Didelius sunkumus patiria žmonės, kurie nėra tikri, kad atrado savo pašaukimą, o veikti juos skatina visuomenė. Ypač didelės įtakos turi artimi žmonės. Deja, kartais net ir norėdami gero, jie gali nukreipti asmenį ne ta linkme, ir dėl šios priežasties žmogus patiria vidinį konfliktą, prieštaravimus, praranda laisvę rinktis savo kelią. Moderniosios literatūros kūrėjas Vincas Mykolaitis-Putinas taip pat rašė, ko

odėl svarbu išsivaduoti iš sociumo primetamų stereotipų ir būti laisvam. Modernizmo epochos atstovo psichologiniame romane „Altorių šešėly” teigiama, kad gyvenimą nulemia ne išorinės kliūtys, bet vidiniai apsisprendimai. Svarbu pačiam pasirinkti gyvenimo kelią, nes tik pats individas geriausiai žino, ko nori. Iškeliama romane asmenybė, bandanti rasti individualius savo būties dėsnius, ieškantisavęs. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi istorijos iki V. Mykolaičio-Putino, niekas nebuvo pavaizdavęs. Išryškėja nedrąsi prigimtis, savęs nepažinimas, prastai vertinimas jaunuolio nuolankumas. Liudas Vasaris negali aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, todėl tėvų valia stoja į seminariją. Be to, jį stipriai veikia socialinė aplinka: nori dirbti Lietuvai, o žymiausi patriotai yra iš kunigų luomo. Romane vaizduojamas ilgas pažinimo, tvirtėjimo ir apsisprendimo kelias. Liudas Vasaris – ne romantizmo laikų maištininkas. Jis greičiau primena Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto, savianalizės kelią. Bando sau atsakyti į klausimą, kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Išgyvenęs vidines kovas ir kentėjimus suvokia, kad kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti prie jų, vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Liudas Vasaris suvokia būtinybę pasirinkti, nes kompromisas žudo talentą ir žmogų. Sociumo primetami stereotipai neretai trukdo formuotis bręstančiai individo asmenybei. Vyresniųjų autoritetas ir valia, visuomenės nusiteikimas, vyraujančios mados slopina žmogaus in
ndividualumą, neskatina kritinio mąstymo. Ypač atsiskleisti trukdo prastas savęs vertinimas, nuolankumas – šie faktoriai dažnai suformuojami sociumo. Romane, turinčiame rašytojo autobiografijos apraiškų, atsiskleidžia savivertės trūkumas ir nuolankumas. Bręstanti Liudo Vasario asmenybė užgožiama tėvų valios, visuomenės autoritetų, seminarijoje vyraujančios slogios atmosferos. Sociumo atžvilgiu, kunigas negali pažinti moterų, negali skaityti pasaulinės literatūros, o juk bundantis poetas privalo būti atviras gyvenimo įvairovei – taip bręsta konfliktas tarp kunigo ir poeto. Liudui Vasariui belieka tik nuslopinti savo prigimtį. Jo laikyseną atspindi rusų poeto F. Tiutčevo eilutės: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk/ Svajones savo ir jausmus”. Individo išsivadavimas ir būties įprasminimas svarbus, nes netinkamas gyvenimo kelio pasirinkimas (parinkimas), nesuteikia laimės ir pasitenkinimo, trukdo pažinti save ir pasaulį. Sociumo primetamos vertybės dažnai svetimos, nes tik nuo žmogaus vidinio nusiteikimo priklauso tolesni jo žingsniai. Anksčiau ar vėliau individas priverstas išsivaduoti iš sociumo jam primetamų stereotipų, nes supranta, kad įsiklausydamas į save, ras tikrąjį gyvenimo kelią.

Taigi, nepriklausomybė yra labai svarbi, kad asmuo galėtų pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tačiau žmogus yra laisvas tiek, kiek geba prisiimti atsakomybės, kuri yra neatsiejama nuo asmens laisvės. Valdžia dažnai stengiasi ją apriboti, nes taip lengviau valdyti žmones. Vis dėlto kiekvienas asmuo, išsikovojęs laisvę, turėtų būti laimingas, tinkamai ir prasmingai ją išnaudoti bei priimti svarbiausius savo gyvenimo sprendimus nieko neverčiamas ir neskatinamas, atsižvelgiant į savo norus ir tikslus.

Leave a Comment