Ar turi ateiti tradicine seima

AR TURI ATEITĮ TRADICINĖ ŠEIMA?

Kai kurios tradicijos nyksta. Kai kurios atsiranda. Bent taip mums atrodo. Tradicija kurti šeimą ir auginti kartu vaikus yra gana sena. Keliolika tūkstančių metų, praėję nuo pirmykštės bandos laikų, smarkiai nepakeitė mūsų šeimos struktūros. Kas mūsų laukia ateityje?

Tai, kad kai kurios tradicijos nyksta, nėra akivaizdi tiesa. Tarkime, kadaise jus mokykloje mokė, kad buvo vergvaldystė. Po to atėjo feodalizmas. Toliau prasidėjo kapitalizmas. O vėliau. turėjo būti arba socializmas arba ..kažkoks hibridas tarp informacinės visuomenės ir bendrosios riinkos. Tačiau juk gyvenime viskas kitaip. Vergvaldystė egzistuoja ir dabar. Kariuomenėje jauni kareiviai yra vyresniųjų vergai. Kalėjimuose atstumtieji vergauja “verchams”. Vaikai vergauja bulvių laukuose ir daržuose savo tėvams. Suaugę vergauja vienas kitam.

Feodalizmas puikiai klesti kai kuriose firmose, kur jūs turite mokėti didžiulį mokestį savininkui už teisę truputį užsidirbti pačiam. Feodališki santykiai yra tarp nelabai sąžiningų verslininkų ir reketininkų. Tarp vairuotojų ir policininkų, muitininkų, pareigūnų.

Kapitalizmas šešėliniame lygyje egzistavo ir socializmo laikais.
Išvada: niekas nenyksta, viskas tik apsitveria siena, pasislepia irr puikiai egzistuoja šalia kitų formų.
Taip pat yra ir su šeima. Tik šeimos tradicija – ypatinga.
Viena iš idėjų, dėl ko šeimos nebereikalingos, remiasi seksualinės laisvės ir poligamijos faktu. Atsibodo, žinote, visos tos dramos, pavydo scenos. Nuo vaikų ir ligų yr

ra apsaugos priemonių. Seksualiai, jei giliau pasikapstysi, visi traukia visus. Taškas.

Kita mintis, dėl ko šeimos darosi nebereikalingos, yra ta, kad jai nebelieka ekonominio pagrindo. Nuo seno šeima buvo pirmiausiai ūkinis – ekonominis vienetas. Šeima apspręsdavo, kas disponuoja turtu, kam jis atiteks mirus savininkams. Nebūtų šeimos – turtas būtų išvogtas ir išnyktų. Šeima garantavo turto paveldėjimą. Į turto sąvoką įtraukdavo ir žemę, ir gyvulius, ir tarnus, ir sugulovus( es), ir vaikus. Kas kuo turtingas.

Pabandysiu argumentuoti, kodėl šeima dar ilgai gyvuos, net jei aplinkui daug kas gyvens ir be jokio turto. Tarkime, transportas bus tik visuomeninis, maistas bendras, pramogos nemokamos. Vaikus auklės gatvė, kompiuteris ar mokyklos. Na, toks megapolisas, miestas – valstybė.

Šeimoje žmonės yra susiję artumu, abipusio atsakomybe, prisirišimu ir slaptu sandėriu.

Artumas &##8211; ypatingas atvirumo vieno kitam jausmas, kai jautiesi šalia kito žmogaus laisvai ir lyg nepastebimai. Artumas nėra amžinas ir monumentalus šeimos faktas, greičiau tai yra būsena. Ji gali būti ilgalaikė, arba momentinė, gali silpnėti ir stiprėti. Artumas atsiranda tarp draugų, tarp vaikų ir tėvų, tarp sutuoktinių, tarp meilužių, tarp žmogaus ir gyvūno, galų gale tarp skaitytojo ir knygos herojaus. Blogiausiu atveju tarp žmogaus ir gamtos.

Šeimoje artumas gali realizuotis (“mes nuolat gyvename vienas kito akivaizdoje, dėl to neturime ko vienas nuo ki

ito slėpti”). Šeima ir kuriasi artumo įtakoje (“mes taip išlaisvėjame šalia vienas kito, kad gyvename kartu”). Vargiai ar gali ilgai jausti artumą bet kuriam žmogui ar visiems namo, gatvės, miesto gyventojams. Tokių momentų pasitaiko, bet jie neilgi. ( Traukinio kupė pažintys, artumo su visa žmonija akimirkos). Šeima – ilgamečio artumo oazė.

“Meilužis – ne tas, su kuriuo miegi, o tas, su kuriuo malonu pabusti lovoje “. (V.Jerofeevas, “Rusų gražuolė”)

Abipusio atsakomybė atsiranda tuomet, kai jauti, jog nuo tavęs priklauso kito žmogaus būsena. “Aš jį nuraminu”. “Ji mane jaudina”. “Aš ją prajuokinu”. “Jis ją palaiko”. Gali būti ir priešingai: “Jis mane kažkaip erzina”. “Ji mane pykdo”. Bet ir neigiamų jausmų mums reikia. Jei ne per daug. Esmė tame, kad savo rankose laikai kito žmogaus jausmus. Reikia sirgti didybės manija, eiti į sceną, į mesijas bei politikus, kad įtikėtum, jog tavo rankose masės žmonių nuotaikos.

Dauguma normalių žmonių supranta, kad gali įtakoti nebent vieno – dviejų žmonių jausmus. Šeimoje tam idealios sąlygos. Juk joje kaip tik yra keli žmonės, kurių emocinę būseną gali įtakoti. Žinoma, tai vaikai. Ir kai maži, ir kai išaugę, jei yra emociškai jautrūs tėvų žodžiams. Vadinasi, tėvai neišvengiamai jaučia už juos atsakomybę. Kompiuteris, gatvė, mokykla dažniausiai jos nejaučia. Ir, be abejo, tai sutuoktinių emocinė atsakomybė.

/p>

Vienas kitam nuotaiką pakeisti tikrai gali bet kada. Klausimas – kaip paveikti. Nejausti jokios atsakomybės už nieką – padaryti žmogaus gyvenimą beprasmišką. Mes to nemėgstame. Mums norime kažkuo rūpintis.

Prisirišimas – jausmas, išryškėjantis, kai artimas žmogus tolsta, nyksta, susiriša su kitu ar tik žada tai padaryti. Tai toks slaptas jausmas, kuris iškyla, tik kai jam kyla grėsmė. Taip, orą pajaučiame, tik kai jo trūksta. Kad mes nejaustumėme per didelio išsiskyrimo skausmo, mums reikalingos garantijos – susitarimas gyventi kartu, t.y. šeima. Žinoma, mes ieškome ne tik tokių garantijų. Mes ilgai žiūrime vienas kitam į akis, žadame vienas kitam meilę iki grabo lentos ir darome panašius triukus.

Tačiau mums ramiau, kai bažnyčioje prižadame rūpintis ir mylėti vienas kitą visą gyvenimą. Pažadėta – padaryta. Visuomenėje be šeimos atsirastų didžiulė tokio skausmo grėsmė. Nes prisirišti – žmogiška. Tam ir hormonų specialių yra smegenyse.

Slaptas sandėris – tai nerašytos taisyklės, kurių privalu laikytis. Tarkime, “kai aš juokauju, tu juokiesi”. Arba “kai man bloga, tu dėl manęs pasiaukoji”. Ir, žinoma” kai aš aktyvus, tu pasyvus”. Nerašytos taisyklės egzistuoja įvairiose bendrijose, o šeimose jos ypač ryškios. Juk jei žmonės kartu miega, bendrauja, mylisi, pramogauja, mokosi ir žaidžia, tai taisyklių atsiranda aibė.

Kas po ko dalina maistą? Kas sutvarko stalą? Kas sutvarko butą? Kas kokius žaidimus ža

aidžia? Kas maudosi pirmas, o kas paskutinis? Kas po ko eina miegoti? Ir su kuo ? Tarp kitko, chaosas arba taisyklių neturėjimas šeimoje irgi yra savotiška taisyklė. Gyventi trumpalaikiais ryšiais – per menkas laiko tarpas, kad susikurtų nerašytos taisyklės. Jau nekalbant apie tai, kad reikia laiko perimti protėvių tradicijas. Visus tuos mielus ir niekingus žaidimus, kurie žmonės žaidžia vienas su kitu jau daugelį metų.

Šeimoje susikerta, integruojasi ir sutuoktinių kūrybiškai perdirbami dviejų linijų – vyro ir žmonos – protėvių mitai, tradicijos, psichologiniai žaidimai ir papročiai. Tokia, žinote, selekcija. Kad rezultatas būtų patvaresnis, stipresnis ir nenusakomesnis.

Štai kodėl aš tikiu, kad šeima gyvuos dar labai ilgai. Palinkėsiu jai tik gyvumo, judrumo ir lankstumo. Laikai kokie – patys žinote.

Leave a Comment