Ar mums dar gražus lietuviškas žodis

Ar mums dar gražus lietuviškas žodis?

Daugelis net nesuprantame kokia brangi yra Tėvynė, koks brangus yra gimtasis žodis. O Lietuvių poetai suprantantys Tėvynės ir gimtojo žodžio reikšmę tai mums perteikia eilėmis:

Tavo ir mano Tėvynė ten,Kur lygumos žalios,Kur šypsenos ramios,Kur dainos lyg beržo ošimas?

J. Nekrošius

Čia mes gyvename, čia mūsų tėvai ir seneliai, ir mūsų protėviai gyveno. Čia daug kraujo pralieta ginant Tėvynę nuo priešų. Tėvynės žemė mus maitina ir rengia.MYLĖKIM JĄ IR GINKIM!!!Nuo ko ir kaip? Nuo piktadario rankos! Nuo rankos pakeltos prieš žmogų, prieš mano Tėvynės medelį, prieš gėlę ir paukštį, prieš margą pievos drugelį.O kaip mes mylime Tėvynę? Ta meilė nebūtinai turi pasireikšti dideliais darbais. Jei myli Tėvynę.Mes saugome Tėvynės grožį: nešiukšlindami, stengdamiesi, kad visur būtų tvarka… Bet ar visi mes darome Tėvynę gražią? Ar mes branginame gimtąją kalbą? Ar mes jos neteršiame negražiais žodžiais? Čia iš tiesų labai geri klausimai. Labai daug lietuvių į savo gimtąją kalbą primaišo svetimybių. Tai tarsi nusikaltimas gimtajam žodžiui. Visi mes pasitaisykime ir mokykimės kalbėti taisyklingai ir vaizdingai savo gimtąja kalba.GARBĖ DAUG KALBŲ MOKĖTI, bet DIDELĖ GĖDA SAVOSIOS GERAI NEMOKĖTIO, kad gerai išmoktume savo kalbą, mums reikia mokytis skaityti ir skaityti labai daug knygų, stengtis išmokti mums patinkančius eilėraščius ir lietuvių liaudies daineles. Įsiklausykime kokia graži jų kalba. Nors kojos jau neina,Nors linksta nugara,Bet ten, kur žybsi žiburėlis,Ten dar gyva lietuviška kalba.Močiutė ir mama,Senelis ir tėvelis,Vis žiūri pro langelį.

Ar dar nėra, ar dar nėra. Knygnešio su knygom ant pečių?Ir štai iš tolių toliųSušmėkščioja žmogus.Tai knygnešys ateinaPer pievas ir miškus.Jau žiba žiburėlis –Ir linksmas, ir jaukus,Nėra visam pasauly tokioKaip knygnešys narsus. J. V. Baužys

Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865 –1866 m. uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o paskui ir gotišku raidynu ir mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido lietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, t.y. iki 1904 m. Vilnius, nuo XVI a. buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru, prarado savo tradicinę funkciją. Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus ir surusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandoma atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio ar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas nuo XVI a. Lietuvoje veikęs Vilniaus universitetas ir kitos universiteto bazėje sukurtosios specialios aukštosios mokyklos – Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, Vilniaus dvasinė akademija. Uždraustieji leidiniai buvo nešami per sieną ir transportuojami po visą Lietuvą. Rusijos pasieniečiai, akcizo kontrolės tarnautojai, policija, žandarmerija sekė ir tikrino visus įtarimą keliančius keliautojus pasienio zonoje ir atokiuose rajonuose, darė kratas namuose, turguose ir mugėse pas prekiautojus. Persekiotojams į rankas papuldavo nemaži kiekiai draudžiamos lietuviškos literatūros. Išlikau aš ne knygose, o sodžiaus žmonių lūpose arba, kaip sako S. Daukantas, mane „ne raštai užlaikė, bet motinos, ant kurių kaulų senai jau spindi saulė su žvaigždėmis“. Išlikau aš dainose, pasakose, raudose, mįslėse, patarlėse, jūsų bočių, baudžiauninkų, vargdienių lūpose…Tad kalbėkime lietuviškai ir džiaukimės savąja LIETUVIŲ KALBA!!!