Ar meniniam talentui padeda reikštis emigracija, susidūrimai su svetimomis kultūromis?

Untitled

Pasaulyje yra daug menininkų, tačiau ne visi pripažįstami didžiais talentais. Menininkus formuoja patirti išgyvenimai, emocijos. Dažnai atsitinka taip, kad patyrę didelių gyvenimo nelaimių arba neradę kūrybinio kelio, menininkai nutyla, nebekuria. Tai, tarsi vykstanti natūralioji atranka, leidžia iškilti didiesiems talentams, kurie yra patyrę sunkumų, tačiau iš jų gauna impulsų kurti. Šių menininkų kūryba būna išskirtinė ir labai vertinama meniniu požiūriu. Tokie didieji talentai yra rašytojai emigrantai, išgyvenimus perkėlę į kūrybą, atradę išeitį kurti ir neapleidę bei puoselėję savąją kultūrą.

Sunkus emigranto kelias varžo ir gniuždo kūrėją, bet kartu leidžia save realizuoti kūryboje, kuri tampa menininkosaviraiška. Antanas Škėma – vienas skausmingiausių XX a. vid. lietuvių rašytojų, kurio kūryba siekė sukilti prieš pasaulio absurdą ir banalumą. 1949m. priverstinai emigravęs į JAV kūrėjas susidūrė su sunkiais ir monotoniškais fiziniais darbais: buvo fabriko darbuotoju, lifto aptarnautoju. A.Škėmai jaunystėje neteko dirbti tokių varginančių darbų. Jis gimė mokytojo šeimoje, mokėsi aukštosiose mokymosi įstaigose, buvo priimtas i Valstybės teatrą ir vaidino beveik visuose tuo metu statytuose spektakliuose, vėliau buvo ir režisierius. Meniškos sielos žmogui, kuris stipriai domėjosi Vakarų kultūra (F.Kafkos, A.Kamiu proza), susidūrimas su sumaterialėjusia Amerikos visuomene tapo asmenine krize. Įkvėptas išgyvenimų A.Škėma parašė romaną „Balta drobulė“, kuris stipriai atitiko rašytojo gyvenamąją tikrovę. Tai romanas apie absurdą, leidžiantis suvokti, jog žmogus negali jo įveikti. Pagrindinis veikėjas menininkas Antanas Garšva turi nemažai panašumų su autoriumi, o kūriniui būdingas sąmonės srautas lengvai supainioja skaitytoją kuris iš jų yra veikėjas, o kuris autorius. A. Garšva nori kurti, tačiau jo laisvę negailestingai suvaržo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Liftas – lyg XX a. Sizifo bausmės kalnas, lyg narvas, į kurį yra uždarytas vis dar laisvės jausmo nepamiršęs laukinis žvėris. Tačiau kitų galimybių, išskyrus bukinantį keltuvininko darbą, intelektualas A.Garšva neturi. A. Škėma, taip pat ir jo personažas, išgyveno kaip kūrėjas emigrantas iš mažos šalies – Lietuvos. Išeivijoje jis nematė kam turėtų rašyti,kas galėtų jį skaityti. Tai jam sukėlė konfliktą su absurdiška aplinka. Kūrinyje perteiktas absurdas stipriai veikia personažo A.Garšvos psichiką, kuri ir taip jau yra pakrikusi dėl praeities išgyvenimų. Romano pabaigoje taškus sudėlioja artimos kolegos savižudybė. Po šio įvykio A.Garšva išprotėja. A. Škėmos pavaizduotas personažas perteikė emigranto dalią, žlugo kaip asmenybė ir kaip kūrėjas, neištvėręs buvimo didelio mechanizmo sraigteliu. Šis kūrinys parodo, kad ne kiekvienas kūrėjas realizavo save emigracijoje, kad ne kiekvienam žmogui lemta gyventi harmonijoje su būtimi. Pasak kritikų, šis romanas įveikė to meto lietuvių literatūros atsilikimą nuo Vakarų kultūros, o pats A.Škėma, kuris imtas vadinti didžiausiu novatoriumi lietuvių literatūroje, patyręs panašius išgyvenimus išlieka klasikinėje lietuvių literatūrojeir mūsų vadovėliuose. Sunkus emigranto kelias labai jį varžė, tačiau leido save realizuoti kūryboje.

Laisva kūryba yra išsigelbėjimas nuo beviltiškos tikrovės. Tai parodo žymus XX a. vid. lietuvių poetas H. Radauskas, sakęs, jog absoliuti laisvė yra pagrindinė sąlyga menui kurti, kurios Vakaruose netrūko. H.Radauskas su Vakarų kultūra: Hugo, Gėtės, Šekspyro kūryba, susipažino dar mokykloje. Vėliau jis studijavo užsienio kalbas ir literatūras. Tai padarė didelę įtaką menininko formavimuisi. 1944m. jis pasitraukė į Berlyną, o 1949m. į JAV. Taigi, laisvės troškimas buvo emigracijos priežastis. Iš pradžių emigracijoje H.Radauskui, kaip ir A.Škėmai, teko dirbti fizinį darbą – lankstyti būsimiems stalams ir kėdėms kojas. Tačiau H.Radauskui gyventi buvo lengviau nei A.Škėmai. Jis, nors ir dirbo fizinį darbą, dėl to daug neišgyveno ir rašė ne tik apie savo kasdienybės pasaulį, bet ir kūrė gilesnės prasmės eilėraščius. Rašytojas, nors ir nutraukęs ryšį su gimtuoju kraštu, išvykęs dar labiau įsigilino į užsienio meną ir idėjas, o tai nemažai prisidėjo prie jo akiračio praplėtimo. Tai jaučiama palyginus du jo eilėraščių rinkinius: 1935 m. išleistą rinkinį „Fontanas“ ir 1950 m., jau emigravus, išleistą rinkinį „Strėlė danguje“. Abiejuose rinkiniuose vaizduojamas grožis, tačiau jie skiriasi tuo, kad rinkinyje „Strėlė danguje“ atrandame egzistencinius klausimus, žiauraus pasaulio ironizavimą: „Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės/ Ir miršta žmonės ir namai.“ Tokius kūrybinius pokyčius lėmė tai, kad Vakaruose niekas nesakė kaipir ką rašyti, menininkas buvo laisvas. Paties kūrėjo žodžiais tariant: „Laisvame pasaulyje lietuvių poezija, kad ir turėdama labai ribotą skaitytojų skaičių galėjo vystytis daug natūraliau.“ Eilėraščiai, pilni spinduliuojančio grožio išreiškia H.Radausko, kaip žmogaus ir poeto, esmę: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,/ Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“ Taigi, pasitraukus į Vakarus, menininkui atsivėrė galimybės laisvai kurti, o laisvo menininko kūrybos rezultatas jaučiamas ir šiandien – mokyklose H.Radauskas pristatomas kaip vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų, kuriam emigracijoje atsivėrusi galimybė kurti virto laisva kūryba.

Susidūrimas su svetimomis kultūromis skatina gilintis į savąją kultūrą, atverti bei pateikti ją skaitytojui per literatūrą. Kristina Sabaliauskaitė – neseniai išgarsėjusi šių dienųlietuvių rašytoja, dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, nuo 2002m. gyvenanti Londone. 2008 m. kūrėja debiutavo istoriniu romanu „Silva rerum“, tapusiu bestseleriu ir pripažintu „literatūros įvykiu“ Lietuvoje. Vėliau išleistos ir kitos dalys. Tai romanai apie senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą. Tai knygos, kurias perskaitęs niekada nebūni toks kaip prieš ją pradėdamas – ji pakeičia tave, priverčia susimąstyti ar suteikia esminių žinių. Tokie atsiliepimai iš žmonių, perskaičiusių šias knygas leidžia manyti, jog jos yra labai vertingos, kartu kyla noras pačiam jas perskaityti. Sekdamas romano siužetą skaitytojas gilinasi į Lietuvos istoriją ir kultūrą, į istorinius motyvus, kuriuos rašytoja įpiną labai išmoningai, per žmonių likimus. Menininkė atvirai sako, jog Lietuvos istorija yra didinga ir turtinga, tačiau okupacinis režimas daug metų ją menkino, todėl rašytoja jautė potraukį ją perteikti išsamiai, aprašyti tai, ką sovietiniais laikais aprašyti buvo draudžiama. Rašytoja prisipažįsta, jog didelę įtaką kūrybai padarė keliavimas ir bendravimas su įvairiais žmonėmis, kitaip sakant, įvairių kultūrų pažinimas. Jos žodžiais tariant: „Keliauti pradėjome nuo nepriklausomybės atgavimo, o dar techniškiau- nuo 2004 metų, kai nebereikėjo vizų į daugelį šalių. Mes labai godžiai metėmės keliauti, ir tai keičia mus. Dėl to mano knygoje keliavimo procesas yra labai svarbus.“ Emigracija jai leido tapti garsia rašytoja, nes išvykusi ji turėjo nemažai laiko pasinerti į kūrybinį procesą, kūrė nepriklausydamajokiai lietuvių literatų sąjungai ar grupei, o tai atskleidė savitą iš didelio darbo, užsidegimo ir meilės kūrybai gimusį talentą. Taigi, skaitant K.Sabaliauskaitės romanus „Silva rerum“ atsiveria galimybės gilinti savo žinias apie daugiasluoksnę Lietuvos istoriją, o svarbiausia yra tai, kad šių kūrinių skaitymas yra užvaldantis ne tik jausmus, bet ir protą, praturtinantis tiek žinias, tiek dvasią. Rašytoja K. Sabaliauskaitė yra kosmopolitinisžmogus, todėl susidūrimas su svetimomis kultūromis ją tik labiau paskatino gilintis į savąją kultūrą ir atskleisti ją romanuose „Silva rerum“.

Rašytojo meniniam talentui, jo kūrybai, padeda reikštis emigracija ir susidūrimai su svetimomis kultūromis. Tai parodo išvykę rašytojai, kurie emigracijoje atranda daugiau inspiracijos ir galimybių kurti. Vienų rašytojų, tokių kaip A.Škėma, ryškiausi kūriniai gimė iš skausmo, kitų, tokių kaip H.Radauskas ar kaip šiuolaikinė rašytoja K.Sabaliauskaitė, puikūs kūriniai atsirado plačiau pažinus pasaulį ir radus daugiau galimybių kurti laisvai. Taigi, šie talentingi rašytojai emigracijoje nenutilo, o priešingai – iškilo ir yra laikomi didžiais talentais, sukūrusiais įdomius bei meniniu požiūriu vertingus kūrinius.