Antikinė literatūra

Graikų literatūra
Archajinis epas
Homeras
„Iliada”
„Odisėja”

Žodis antikinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio antiquus, kuris reiškia „senovinis”. Tačiau antikinė literatūra nėra vienintelė senovės literatūra. Dar senesnės yra senovės egiptiečių, šumerų-akadų, hetitų ir churitų, taip pat ugaritų-finikiečių literatūros, maždaug tokio pat senumo yra senovės hebrajų, indų, kinų bei iraniečių literatūros. Antikinė literatūra – tai senovės graikų ir romėnų literatūra, seniausia Europoje, padariusi didelį poveikį ne tik vėlesnei europiečių, bet ir (kaip dabar jau aišku) viso pasaulio literatūros raidai.

Graikų literatūra

Graikijos literatūros raidą galima suskirstyti maždaug į tokius laaikotarpius:

1) archaikos, arba archajinis, laikotarpis, VIII – VI a. pr. Kr.; žodis „archaika” (gr. arche) reiškia pradžią;

2) klasikinis laikotarpis, V – IV a. pr. Kr., kitaip dar vadinamas atikiniu laikotarpiu, nes tada vyravo Atikos tarmė, o literatūros centras buvo Atėnai;

3) helenistinis laikotarpis, III – I a. pr. Kr., kuriam davė pradžią Aleksandro Didžiojo (mirusio 323 m. pr. Kr.) užkariavimai ir kuriam būdinga ano meto oikumenės (sen. gr. oikumene – visos žmonių gyvenamos žemės) helenizavimas (arba graikinimas; sen. gr. Hellen – helenas, graikas, Hellas – Graikija), graikų kalbos ir kultūros didelis iššplitimas, ypač į Rytus;

4) Romėnų imperijos laikotarpis, I – VI amžiai po Kr.

Nuo V a. literatūra graikų kalba sudaro Bizantijos literatūrą, o 1453 m. turkams užkariavus Bizantiją, ji tampa naująja graikų literatūra, jos kalba irgi žymiai pakinta.

Indoeuropiečių kalbų grupei priklausančios graikų kalbos tarmėmis ka

albėjusios gentys II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje atkilo į Balkanų pusiasalį. ten jų kalbą ir kultūrą paveikė tiek vietiniai gyventojai, susilieję su atsikėlėliais, tiek Kretos kultūra (iš Kretos salos Viduržemio jūroje) ir bendravimas su Mažosios Azijos tautomis, visų pirma hetitais, kurių literatūros paminklai (XVII – XIII a. pr. Kr.) yra seniausi iš mus pasiekusių, parašytų indoeuropiečių kalba.

Po Kretą ištikusios stichinės nelaimės, kurią greičiausiai sukėlė į šiaurę nuo jos esančioje salelėje išsiveržęs ugnikalnis, apie XV a. pr. Kr. vidurį graikai užėmė Kretą ir tapo jos kultūros paveldėtojais. Suklestėjo du šimtmečius trukusi vadinamoji Mikėnų kultūra. (Mikėnai buvo viena iš svarbiausių graikų tvirtovių Peloponeso pusiasalyje.) Sekdami kretiečių linijiniu A raštu (iki šiol neiššifruotu), graikai savo kalbai sukūrė linijinį B raštą (iššifruotas XX a. šeštajame dešimtmetyje). Šiuo raaštu parašytose molinėse lentelėse tėra administraciniai tekstai (inventoriniai sąrašai, panašios į važtaraščius ar priėmimo dokumentus žymos), tačiau jų vertė Graikijai ir graikų kalbos istorijai yra didžiulė; juose minimi kai kurie dievų ir žmonių vardai, aptinkami ir mus pasiekusiuose literatūros kūriniuose.

Iš Mikėnų laikotarpio yra kilę daug herojinio epo motyvų ir daugelis mitų (pasakojimų apie dievus ir senovės didvyrius, kuriuos graikų vaizduotė ilgainiui įvairiai išplėtojo ir kurie buvo naudojami meninėje kūryboje).

XIII ir XII amžių pr. Kr. sandūroje Viduržemio jūros valstybes paveikė rimti sukrėtimai &#

#8211; atsikraustymas vadinamųjų jūrų tautų buvo lemtingas ir hetitų valstybei, ir Mikėnų epochos Graikijai, kurios įprastinio gyvenimo žlugimas siejamas su dar vienos graikų genties, karingųjų dorėnų, įsiveržimu į pietines Balkanų žemes. Dėl šių įsiveržimų visiškai suiro ligtolinė gyvenimo tvarka, žmonės būriais patraukė ieškoti naujų gyvenamųjų vietų. Raštas, ligi tol puoselėtas turbūt negausaus pulkelio profesionalių rašto žmonių, buvo visų užmirštas.

XII – IX amžiai pr. Kr. Graikijos istorijoje laikomi tamsiais amžiais, kurie buvo sunkūs graikams ir sunkiai suprantami istorikams. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo naujas pakilimas: buvo gaminama geležis, kuri ilgainiui išstūmė bronzą; formavosi nauja pasaulėžiūra – aktyvi ir kovinga, pasirengusi priimti naujoves; buvo siekiama nuodugniai išaiškinti įvairius gyvenimo reiškinius.

Literatūros istorijai ypač svarbu tai, kad VIII a. pr. Kr. graikai vėl išmoko rašyti ir skaityti – jų abėcėlė buvo pasiskolinta iš semitų (finikiečių) ir pritaikyta graikų kalbai. Tačiau iki II a. pr. Kr. graikai neturėjo bendros nei šnekamosios, nei literatūrinės kalbos (panašiai taip antikos laikais nebuvo nė vieningos valstybės, o vien poliai , arba miestai-valstybės). Kalbą sudarė keletas tarmių, o tarmės savo ruožtu skirstėsi į patarmes. Daugelis literatūros žanrų, atsižvelgiant į tai, kur buvo sukurti, atspindėjo vieną ar kitą tarmę, ir tas ryšys išliko ilgai – verčiant tekstą, šios savybės beveik neįmanoma perteikti. Literatūrine kalba tapo šios tarmės: ajolų tarmė, ku

uria kalbėjo Balkanų šiaurės rytuose esančios Tesalijos gyventojai (XI a. pr. Kr. antroje pusėje prasidėjus žmonių persikėlimams, kai ėmė kurtis kolonijos, ši tarmė paplito ir Mažosios Azijos vakarinės pakrantės šiaurėje, taip pat Lesbo saloje); jonėnų tarmė, iš Balkanų rytinės dalies išplitusi daugelyje Egėjo jūros salų ir Mažosios Azijos pietinėse srityse; jonėnų tarmei labai artima Atikos tarmė Atikos srityje, kurios centras buvo Atėnai; dorėnų tarmė, kuria kalbėjo didžioji dalis Peloponeso pusiasalio gyventojų, kretiečiai, kai kurių Egėjo jūros salų gyventojai; ji paplito daugelyje graikų kolonijų šiaurinėje Afrikoje, Sicilijoje ir pietų Italijos pakrantėse. Tik IV a. pr. Kr. ėmė rastis bendrinė kalba koinė (gr. koine – bendras, bendrinis), susikūrusi Atikos tarmės pagrindu, nors buvo veikiama ir jonėnų tarmės. Tą procesą paspartino Aleksandro Didžiojo užkariavimai Rytuose – nuo tada graikų kalba, kaip visuotinė kultūros kalba, paplito toli už Graikijos ribų. Koinė įtaka ypač žymi proziniuose raštuose, dažniausiai mokslinėje literatūroje; koinė parašyti ir Naujojo Testamento tekstai.

Archajinis epas

Homeras

Homeras – tai vardas, žymįs ir graikų, ir visos Europos literatūros pradžią. Deja, tiktai vardas, nes apie jį patį ir jo gyvenimą dar antikos laikais nebuvo jokių patikimų žinių. Tradicinis aklo dainiaus – graikų aoido – įvaizdis galbūt susijęs su ta aplinkybe, kad iš „Odisėjoje” pavaizduotų dviejų dainių (Femijas iš Odisėjo gimtosios salos It

takės ir Demodokas iš fajakų salos) vienas, t.y. Demodokas, buvo aklas. Tačiau sprendžiant iš kūrybos, Homeras bent jaunystėje turėjo būti regintysis, daug matęs stebėtojas. Jis laikomas dviejų mus pasiekusių epų – „Iliados” ir „Odisėjos” – autoriumi. Abiejuose epuose yra po 24 giesmes.

„Iliada” (liet. 1930, 1962, 1981) – senovės graikų epinė poema apie Ilijo, arba Ilijono (Trojos), miestą, sukurta VIII a. pr. Kr. viduryje, turinti per 15 600 eilučių. Epo siužetas remiasi Trojos karo mitais, kuriuos dainius manė esant žinomus klausytojams.

Titanas Prometėjas (jo vardas reiškia „numatantis, mąstantis”) išpranašavo žinąs moterį, su kuria vyriausiasis dievas Dzeusas negalįs turėti palikuonio, nes tas atimsiąs iš tėvo valdžią. Galiausiai Dzeusas, sužinojęs, kad toji moteris yra nemirtinga jūrų nimfa Tetidė, ir norėdamas išvengti pavojaus, ištekino ją už mirtingojo graikų didvyrio Pelėjo. Į jų vestuves liko nepakviesta nesantaikos deivė Eridė, kuri puotaujantiems vestuvininkams numetė aukso obuolį su užrašu „gražiausiajai” ir, aišku, tuo sukiršino deives. Susikivirčijo trejetas žymiausių: Dzeuso žmona Hera, išminties ir teisingo karo deivė Atėnė ir meilės bei grožio deivė Afroditė. Išspręsti ginčą, kuri iš jų gražiausia, turėjo Paris Aleksandras, Trojos karaliaus Priamo sūnus. Iš deivių siūlomų dovanų – galios bei turto, karinės šlovės ir gražiausios pasaulio moters – Paris išsirinko pastarąją, priteisdamas obuolį Afroditei. Gražuolių gražuolė Helenė (gr. Heléne) jau buvo ištekėjusi už Spartos karaliaus Menelajo, tačiau jam išvykus, Paris, Afroditės padedamas, pasigrobė Helenę kartu su daugybe turtų. Taip prasidėjo Trojos karas. Patraukusiems kariauti su Troja graikams vadovavo Menelajo brolis, Mikėnų valdovas Agamemnonas. Dešimtaisiais karo metais graikai sugalvojo gudrumu užimti Troją. Jie padirbdino didelį medinį arklį – Trojos arklį, – kurio viduje pasislėpė būrys narsiausių graikų. Trojiečiai, patikėję graiku kurstytoju, įsivežė arklį į miestą, manydami, kad jis atnešiąs jiems sėkmę. Tą pačią naktį Troja žlugo.

Homero epas pasakoja tik apie vieną Trojos karo dešimtųjų metų epizodą, o epo tema išryškėja jau pirmosiose eilutėse. Dainius prašo Mūzos jo lūpomis giedoti „pyktį Pelėjo sūnaus Achilo”, kuris (pyktis) achajams, t.y. graikams, „tiek negandų nešė”. Pirmojoje giesmėje pasakojama, kas užrūstino Achilą, galingiausią graikų didvyrį. Tai Agamemnono užsispyrėliška didybė: paėmęs į nelaisvę Apolono žynio dukrą, Agamemnonas atsisakė net už didelę išpirką grąžinti ją tėvui; žyniui maldaujant, šis poelgis užtraukia graikų kariuomenei marą ir galiausiai Agamemnonas priverstas nusileisti. Išpuikėliškai rodydamas savo valdžią, jis atlygio pareikalauja Achilo belaisvės. Taip elgtis jį skatina ne noras turėti belaisvę, o įžeista savimeilė. Įniršio pagautas Achilas ketina pulti ir vietoje nudurti Agamemnoną.

Pirmosios giesmės centre yra du aršiai susikivirčiję karo vadai. Ir „Iliadoje”, ir „Odisėjoje” pagrindinis meninio vaizdavimo objektas yra žmonės, o pagrindinės vaizdavimo priemonės – veikėjų kalba ir jų žygių aprašymas. Tačiau šalia didvyrių veikia ir dievai. Įniršusiam Achilui iš dangaus pasirodo tik jam vienam matoma deivė Atėnė, kuri jį sulaiko, žadėdama vėliau atmokėti už patirtą įžeidimą. Dievų įsikišimu epe paprastai aiškinami ūmūs, impulsyvūs žmonių poelgiai, kartu tai ir meninė priemonė: dievų valia nukreipia veiksmo eigą (kaip dera mitologinei epinei tradicijai) net tada, kai iš veiksmo logikos ar dainiaus ir klausytojų palankumo tikėtina kitokia atomazga. Netgi Dzeusui nėra lemta visada veikti savo nuožiūra, kaip antai, XVI giesmėje jis negali išgelbėti nuo žūties savo sūnaus Sarpedono, nes taip norėjusi likimo deivė Moira. Achilo dvikovos su Hektoru, narsiausiu trojiečių didvyriu, baigtį nulemia Dzeuso laikomos lemties svarstyklės.

Priešingai negu žmonės, dievai yra nemirtingi, nors pažeidžiami. Kitais atžvilgiais jie dažniausiai net žemiškesni už herojus žmones – žiūrint žmogaus akimis, jie kur kas žemesnės dorovės (tai irgi pabrėžia jų išskirtinumą), ne tokie gailestingi, paprastai priešiški žmonėms, nenuspėjamos elgsenos; vis dėlto žmonės yra visiškai priklausomi nuo dievų ir lemties valios. Tačiau laisvės rinktis ir neišvengiamybės problemų graikai anuomet dar nebuvo įsisąmoninę: žmogaus gyvenimo lygmenyje kiekvienas elgiasi tarsi būtų savo lemties šeimininkas ir galėtų laisvai rinktis. Hektoras, lyg ir žinodamas, kad jo miestui lemta žlugti, veikia tartum to būtų galima išvengti. Achilas, žinodamas, kad tame kare turės žūti, elgiasi kaip niekur nieko. „Iliadoje” tiesiogiai nepasakojama apie jo žūtį, tačiau sumaniai komponuodamas kūrinį dainius, veiksmui tolydžio rutuliojantis, vis dažniau primena apie neilgą Achilo gyvenimą.

Pranašystės irgi neturi sprendžiamos reikšmės, nes graikams svarbiausia kitų įvertinimas (didvyriui jo šlovė, taip pat pomirtinė) ir praktiniai poreikiai, nauda. Hektoras apie blogą pranašystę sako (XII giesmė):

Nesuku sau galvos aš dėl jųjų ir skrydžio nepaisau,

Ar jie po dešinei skrenda, į rytus, kur pateka saulė,

Ar sau keliauja po kairei į tamsią saulėlydžio šalį.

Šiandien klausykim geriau visagalio Dzeuso Kronido,

Kurs nemirtingų visų ir mirtingų didis valdovas.

Pranašas vienas visiems – tai stoti kovon už tėvynę.

(Vertė A. Dambrauskas;

tolesnės Homero epų citatos irgi iš jo vertimų)

Kalbant apie Hektorą, pažymėtinas bręstantis pilietinės savimonės motyvas – jis gina savo gimtąjį miestą, savo šeimą ir kartu visus miesto gyventojus. O graikų didvyrių idealas dažniausiai yra asmeninė „šlovė nemirtinga” tiek jiems gyviems esant, tiek po mirties. Tokia dvasia skamba ir Hektoro žodžiai prieš susirėmimą su Achilu (XXII giesmė):

Jau nelaboji mirtis už mano pečių atsistojo,

Nebeištrūksiu. Matyt, iš seno yra taip nusprendęs

Dzeusas ir jojo sūnus taiklusis, kurie maloningai

Globė lig šiolei mane, o šiandien dalia pasitinka.

Kas bus – tebūna, kad tik be kovos negarbingai nežūčiau.

Bet po grumtynių smarkių, kad vaikų vaikai paminėtų.

Agamemnono įžeistas Achilas atsisako kariauti, ir jo motina Tetidė meldžia Dzeusą padėti trojiečiams, kol graikai atlygins Achilui už skriaudą.

Antrojoje giesmėje veiksmas rutuliojamas lėčiau, tai simetriškai pasikartoja ir priešpaskutinėje, XXIII giesmėje. Agamemnono surengtą nesėkmingą karių patikrinimą išgelbsti nuovokusis Odisėjas, ir kariuomenės kovinė parengtis užbaigiama vadinamuoju laivų katalogu – visų ties Troja susirinkusių graikų genčių išvardijimu, kuris, pasak istorikų, atspindi vėlyvojo Mikėnų laikotarpio istorinę geografiją. Ankstesnės epinės tradicijos poveikis žymu ir scenoje iš III giesmės – Helenė iš gynybinio mūro bokšto rodo ir apibūdina Priamui žymiausius graikų didvyrius; tai vyksta dešimtaisiais karo metais, tartum Priamas nebūtų pakankamai jų prisižiūrėjęs! Tačiau aiškus nesusipratimas gyvenimo logikos atžvilgiu yra pateisinamas menine logika: toks pristatymas visai tinkamas klausytojams ir skaitytojams priminti veikėjus, be to, sumažinti įtampai prieš Menelajo ir Pario dvikovą, kuri turi nulemti karo eigą. Čia vėl pažymėtina simetrija – XXII giesmėje vyksta epo kulminacija, Achilo grumtynės su Hektoru.

Afroditė pagrobusi išgelbsti nugalėtą Parį, ir karas tebevyksta. VI giesmėje lyriškos eilės pasakoja, kaip Hektoras prieš naują mūšį iš kovos lauko eina į pilį atsisveikinti su savo žmona Andromacha ir sūneliu. Trojiečių įnirtingai puolami, achajai traukiasi. Jie prašo Achilą liautis pykus, bet Achilas savo palapinėje smaginasi dainuodamas apie didvyriškus žygius (IX giesmė) ir nenusileidžia. Achilas netiesiogiai yra dėmesio centre net neminimas – jo atkaklus užsispyrimas nekovoti tebeneša pražūtį ir nulemia graikų pralaimėjimą, nors smulkmeniškai pavaizduotose kautynių scenose jų didvyriai narsiai priešinasi. Tačiau trojiečiams artėjant prie graikų laivų ir kėsinantis juos padegti (tada būtų atkirstas kelias sugrįžti į namus), Achilas leidžia mylimam bičiuliui Patroklui užsidėti jo šarvus ir vesti karius į mūšį. Palaikę Patroklą Achilu, dabar jau traukiasi trojiečiai. Pernelyg įsismaginęs Patroklas įsiveržia į priešų tirštymę, ir Hektoras jį nukauna. Patroklo kūnas išgelbstimas ir deramai palaidojamas, o jo šarvus pasigrobia Hektoras. Bičiulio mirtis įžiebia Achilo kerštą trojiečiams, visų pirma Hektorui. Achilo prašoma Tetidė užsako jam pas Hefaistą naujus šarvus (XVIII giesmė). Ypač vaizdingai aprašomas skydas, kurio paviršių Hefaistas išpuošė įvairiais gyvenimo paveikslėliais.

Achilas susitaiko su graikais, Agamemnonas gailisi dėl savo poelgio. Achilas pasirengia kautis, nors jo žirgas Ksantas, staiga prabilęs, pranašauja jam greitą žūtį. XX giesmėje vėl vaizduojami atsinaujinę mūšiai, kuriuose dalyvauja ir patys dievai, kol Achilas nukauna Hektorą (XXII giesmė). XXIII giesmėje pasakojama apie Patroklo laidotuves, iškilmingą palaikų sudeginimą ir rungtynes didvyrio garbei. XXIV giesmėje Hektoro tėvas Priamas atvyksta pas Achilą išpirkti sūnaus kūno, kurį tas per visą laiką nuo Hektoro žūties niekino vilkdamas paskui savąjį karo vežimą. Gedinčio senelio meldimas, o ypač tai, kad Priamas Achilui primena jo paties tėvą, sugraudina didvyrį. Taigi herojinio epo pabaigoje Achilo pyktis atlėgsta, Hektoro palaikai atiduodami trojiečiams, kurie iškilmingai palaidoja savo didvyrį.

„Odisėja” (liet. 1921, 1964 – vertė J.Ralys, 1979, 1997 – vertė A.Dambrauskas) – tai epinė poema apie Odisėjo keliones, turinti per 12 000 eilučių, sukurta greičiausiai apie 50 metų vėliau už „Iliadą”. Didžioji dalis šių laikų Homero tyrėjų, kurie remiasi tematikos skirtumais ir naujais visuomeninės buities reiškiniais, mano, kad „Odisėjos” autorius nebuvo „Iliados” kūrėjas, bet vėlesnis, sekęs Homeru ir ketinęs su juo rungtyniauti dainius; tačiau nestinga ir tų, kurie palaiko jau antikos laikais susidariusią nuomonę, kad „Iliadą” Homeras sukūrė būdamas jaunas, o „Odisėją” – senatvėje.

„Odisėjos” veiksmas irgi sutelktas tik apie vieną pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodą. Odisėjas, sumaniausias ir gudriausias graikų didvyris, be kita ko, sugalvojęs ir kaip užimti Troją (t.y. medinio arklio idėjos autorius), jau dešimti metai po Trojos karo nesugrįžta į namus. Jo rūmuose gimtojoje Itakės saloje tuo metu lėbauja pasiturintys jaunikiai, kurie peršasi Odisėjo žmonai Penelopei, ketindami paveldėti jo galią ir turtus. Odisėjo sūnus Telemachas dar nesuaugęs jaunuolis. Pats Odisėjas po kelerių metų klajonių jūromis ir visokiausių nuotykių septynerius metus gyvena nimfos Kalipso saloje. Kalipso čia jį laiko prievarta. Epo pradžioje ima rutuliotis net trys siužetinės linijos: dievai nutaria grąžinti Odisėją į tėvynę; jaunikiai reikalauja, kad Penelopė galutinai apsispręstų; Telemachas iškeliauja pas Odisėjo draugus surinkti žinių apie dingusį tėvą.

„Odisėjos” kompozicija yra daug sudėtingesnė už „Iliados”, kurios veiksmas sutelktas apie pagrindinę pasakojimo liniją. Pirmojoje „Odisėjos” giesmėje vaizduojamas dievų pasitarimas, kuriame, Atėnei siūlant, nutariama, kad Odisėjas turi sugrįžti namo. Pati Atėnė, nulėkusi Itakėn, patarė Telemachui sukviesti Itakės vyriją ir viską išdėstyti, o paskui leistis į kelią teirautis negrįžusio tėvo pas jo kovos draugus. I – IV giesmės iš esmės yra „Tetemachija” – epinis pasakojimas apie Telemachą.

Nuo V giesmės įvykių centre jau Odisėjas – giesmės pradžioje vaizduojamas naujas dievų pasitarimas, kuriame Dzeusas siunčia dievą Hermį nunešti žinią nimfai Kalipso, kad toji išleistų Odisėją. Odisėjas, pasistatęs plaustą, leidžiasi į kelionę, tačiau jam priešiškas jūrų valdovas Poseidonas užleidžia audrą ir sudaužo plaustą, o keliauninkas vargais negalais nusigauna į nežinomą salą. Tai pasakiškos tautos, fajakų, žemė. Kad pagelbėtų Odisėjui, Atėnė jį sutikti jau yra parengusi karaliaus Alkinojo dukterį Nausikają (VI giesmė). Šioje giesmėje šalia realistinių buities vaizdų žymu ir lyriškas meilės laukimo motyvas. Fajakai svetingai priima Odisėją, jį labai sujaudina aklo dainiaus giesmė apie Trojos paėmimą, ir Odisėjas prisipažįsta, kas esąs.

Alkinojo prašomas Odisėjas pasakoja apie savo klajones nuo tada, kai pasitraukęs iš Trojos pateko į nimfos Kalipso salą, vadinasi, apie tai, kas vyko per pirmus trejus Odisėjo plaukimo metus, dar iki epo įvykių pradžios. Pasakojimuose (IX – XII giesmės) daug pasakos elementų, pavyzdžiui, apie Poseidono sūnaus vienaakio žmogėdros (kiklopo) Polifemo salą. Odisėjas gudrumu pabėgo nuo Polifemo, nugirdęs jį vynu ir išdūręs jam vienintelę akį, taip užsitraukdamas Poseidono pyktį (IX giesmė). Odisėjas lankėsi ir burtininkės Kirkės saloje, kuri jo bendrakeleivius pavertė kiaulėmis, bet Odisėjas išlaisvino draugus ir pats išsivadavo (X giesmė). Norėdamas išgirsti pranašystę, jis nusileido į mirusiųjų karalystę (XI giesmė). Grįžęs iš Hado valdų, jis sėkmingai praplaukė mirtį nešančias sirenas, nors girdėjo jų viliojančią dainą, jam pavyko praplaukti pro siaurą sąsiaurį, abipus kurio tykojo žmones ryjanti Skilė ir baisioji Charibdė. Galiausiai dėl nepalankaus vėjo kiek ilgiau užtruko vienoje saloje, kur jo bendrakeleiviai, bado verčiami, pjovė dievo Helijo jaučius. Už bausmę jie visi žuvo per Dzeuso pasiųstą audrą, ant sudužusio laivo liekanų Kalipso salą pasiekė tik vienas Odisėjas (XII giesmė).

XIII giesmėje Odisėjas, palikęs fajakų salą, parvyksta Itakėn ir nuo čia pateikiamas nuoseklus įvykių vaizdas. XVI giesmėje su tėvu susitinka Telemachas, kuris Atėnės patarimu buvo grįžęs namo, ir XXII giesmėje įvyksta epo kulminacija – Odisėjas išžudo visus jaunikius ir neištikimus tarnus, – po ilgų kančių laimi teisingumas. XXIII giesmėje Penelopė susitinka su Odisėju ir jį atpažįsta. Baigiamąją dalį, pradedant XXIII giesmės 297 eilute, daugelis filologų jau nuo antikos laikų mano esant prirašytą vėliau.

Priešingai negu „Iliadoje”, kuri yra grynai herojinis epas, „Odisėjoje” vyrauja fantastinė pasakų tematika, susijusi su senovės jūreivių tautosaka. Įvairių tautų pasakose plačiai paplitęs motyvas apie namo iš svetur pargrįžusį vyrą, kurio ilgai našlavusi žmona kaip tik ruošiasi tekėti.

Kita vertus, abu epai turi daug bendra. Visų pirma tai metrika, kuriai būdingas (matyt, susiformavęs jau Mikėnų laikotarpiu) hegzametras (gr. hex – šeši + metron – matas). Graikų eiliavimas buvo nerimuotas ir rėmėsi ilgų (sudarytų iš ilgojo balsio ar dvibalsio, arba uždarojo skiemens, užsibaigiančio priebalsiu) ir trumpų (atvirųjų su trumpuoju balsiu) skiemenų derinio dėsningu kaitaliojimusi. Hegzametro pagrindas yra šešiapėdis daktilis, kurio pėdas sudaro vienas ilgas ir du trumpi skiemenys (– U U), o paskutinė pėda yra dviskiemenė, ir paskutinis jos skiemuo ilgas arba trumpas:

– U U / – U U / – U U / – U U / – U U / – – //

arba

– U U / – U U / – U U / – U U / – U U / – U //

Praktiškai hegzametras buvo kur kas lankstesnis, nes du trumpus skiemenis galėjo (bet neprivalėjo) pakeisti vienas ilgas, t.y. vietoj daktilio galėjo būti spondėjas (– – ). Priešpaskutinė pėda kone visada būdavo daktilis. Taigi iš esmės buvo galima vartoti 32 skirtingus metrinius variantus. Hegzametras pasižymėjo ir savita kalbos melodija. Graikų kalbai būdingas melodinis, arba muzikinis, kirtis: tam tikrų skiemenų balso spūdis kyla, krinta, o, esant ilgajam balsiui ar dvibalsiui, kyla ir krinta maždaug kvintos intervalu (do-sol-do). Žodžio kirtis neturėjo sutapti su vadinamu stipriuoju arba dinamiškai pabrėžiamu pėdos skiemeniu, pvz., daktilio pirmu ilgu skiemeniu. Taigi visų eilučių ilgiai tariant išlikdavo vienodi, nors skiemenų skaičius galėjo skirtis. Reikšmės turėjo kalbos skambesys ir keturstygiu muzikos instrumentu forminge dainiaus grojama melodija, tačiau svarbiausias buvo pasakojimas (gr. epos – žodis, kalba). Viduryje eilutės buvo įkvėpimui skirtos pauzės, vadinamos cezūromis (lot. caesura – pjūvis); eilutėje būdavo viena cezūra (paprastai po trečios pėdos pirmo arba antro skiemens) arba dvi cezūros (po antros ir ketvirtos pėdos pirmo ilgo skiemens).

Dinaminio kirčio kalbose kirčiuoti skiemenys sutapo su stipriosiomis pėdų dalimis (arsiais), nekirčiuoti skiemenys – su silpnosiomis pėdų dalimis (teziais), todėl hegzametro kiekybinius daktilius ir spondėjus pakeitė kokybiniai (toniniai) daktiliai ir chorėjai (trochėjai). Toniniame hegzametre dėsningai kaitaliojasi ne ilgų ir trumpų skiemenų, o kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų deriniai. Imkime kad ir „Iliados” lietuviškojo vertimo pradžią (kirčiuoti skiemenys paryškinti, o cezūros pažymėtos įkypu brūkšniu).

Pyktį Pelėjo sūnaus / Achilo, deive, giedoki,

Baisų piktumą, kuris / tiek negandų nešė Achajams.

Tūkstančių vyrų sielas / galingas nuvaręs į Hadą,

Juosius pačius / laukuos šunims / tąsyti paliko.

Antikinės eilėdaros savybės lietuviškuose vertimuose perteikiamos kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų dėsningu kaitaliojimusi.

Su eilėdara tiesiogiai susijusios graikų epinės poezijos tradicinės formulės. Kaip antai, viena paprastesnių, pasiekusių mus iš Homero kūrybos, – pastovus pažyminys, t.y. epitetas + asmenvardis arba kitas daiktavardis. Tokios rūšies formulės kildinamos dar iš indoeuropiečių prokalbės (pavyzdžiui, „šlovė nemirtinga” – „Iliada”, IX 413, aptinkama ir senovės indų „Rigvedoje”). Graikų aoidas improvizuodamas rėmėsi atmintimi: tiek tradicine tematika, tiek tradicinėmis formulėmis. Pastovieji epitetai yra ypač dažni, pavyzdžiui, „žvaigždėtas dangus” (net ir kai veiksmas vyksta dieną), „greitakojis Achilas” (net tada, kai jis ramiai sau sėdi). Atlikdamas kūrinį, dainius eilutės pabaigoje galėjo pavartoti jau žinomą žodžių junginį (aišku, jį tiko įterpti bet kurioje deramoje eilutės vietoje), pvz., „Achilas” (U – –), „skaistusis Achilas” (U – U U – –), „Achilas Pelidas” (U – U U – –), „greitakojis Achilas (U U – U U – –) ir t.t. Vaizduodamas tam tikrą veiksmą, dainius dažnai pavartodavo pasikartojančias eilučių dalis ar net ištisus eilučių blokus. Išskirtinė Homero poemų ypatybė – gausūs labai išraiškingi palyginimai, kuriais paprastai supriešinami karas ir taika, karo veiksmai ir gamtovaizdžiai, pavyzdžiui, „Iliados” II giesmės pabaigoje žudyti pasiryžę achajai palyginami su landžių musių spiečiais šiltą pavasario dieną. Jeigu tas palyginimas ir būtų išradingo poeto kūryba, epo kompozicijoje vartojamos liaudies dainiui būdingos priemonės – tas pats palyginimas kiek pakitęs yra XVI giesmėje.

Homero epų kalba yra ilgos raidos rezultatas. Mikėnų epines tradicijas iš pradžių perėmė ajolų dainiai, o iš jų – aoidai, kurių gimtoji kalba buvo jonėnų tarmė. Tačiau atlikdami dainas savo kalba, ten, kur reikalavo metrika, jie vartojo kai kurias ajolų kalbos formas, be to, išlaikė archajinius savo tarmės bruožus. Tokiu būdu nusistojo dirbtinė epo kalba, kuria niekas niekada nebuvo kalbėjęs -ji tartum sulydyta iš kelių epochų, netgi skirtingų tarmių žodžių formų, kurios padėjo pabrėžti senovės herojų savitumą – jie kalbėjo kitaip nei to meto „paprasti” žmonės. Ši dirbtinė, nors istoriškai natūraliai susidariusi, epo kalba turėjo įtakos visai vėlesnei graikų poezijai. Verčiant, savaime aišku, to neįmanoma perteikti, nes, tarkime, literatūrinės lietuvių kalbos ir žemaičių tarmės samplaika šių laikų skaitytojui gali pasirodyti tiesiog komiška.

Poemose susipynę ne tik kelių tarmių elementai, bet ir kelių epochų buitinės detalės. „Iliados” veiksmo visuma vyksta vėlyvojoje Mikėnų epochoje, taigi maždaug XIII a. pr. Kr., tačiau kai kurie pavaizduoti daiktai, papročiai yra daug vėlesnių šimtmečių, netgi paties Homero gyvento laikotarpio, t.y. VIII a. pr. Kr. O kai kas paveldėta iš gerokai ankstesnių laikų: karo veiksmai aprašomi laikantis senovės herojinio epo reikalavimų, kaip antai, žymiųjų didvyrių dvikovų vaizdai.

Kad Troja iš tikrųjų egzistavo, patvirtino Heinricho Schliemanno kasinėjimai (pradėti 1871 m.). Vėlesni archeologiniai tyrimai pirmines atradimų prielaidas iš dalies atmetė, daug kur patikslino ir papildė. Homero pavaizduotas Ilijonas, arba Troja, žlugo maždaug apie XIII a. pr. Kr. vidurį. Hetitų archyvuose išlikusiose molinėse lentelėse rasti tuo pat metu valdžiusio karaliaus Tuhtaliaso IV užrašai, kuriuose yra žodžiai Ahhijava (plg. achajai), Vilusa (Ilias, vėliau vadintas Viliasu), Taruisas (Troja) ir kt. Akivaizdu, kad „Iliadą” paskatino sukurti kuris nors graikams reikšmingas istorinis įvykis (pavyzdžiui, hetitų įvykdytas (V)Iliaso, arba Ilijono, užkariavimas, kuriame galėjo dalyvauti ir graikai, vėliau su juo susieję jau kito miesto – Trojos – likimą). Herojinio epo pagrindas paprastai būna realus istorinis įvykis, tačiau tas kūrinys per palyginti trumpą laiką gali neatpažįstamai pasikeisti (tokia buvo ir prancūzų „Rolando giesmės” atsiradimo istorija).

Ir „Iliada”, ir „Odisėja” yra vientisi kūriniai ir tuo skiriasi nuo tradicinės tautosakinės epikos. Liaudies dainius dažniausiai atlikdavo vieną giesmę, pasakojančią apie kurį nors įvykį (pavyzdžiui, Demodoko pasakojimas apie medinį arklį „Odisėjos” VIII giesmėje), arba dėstydavo įvykius vieną po kito pagal jų chronologinę seką. Taip mitologinę tematiką ir pasakojimą apie Trojos karą traktavo jau po Homero gyvenę poetai. Iš jų kūrybos mus tepasiekė fragmentai; jie kūrė tada, kai gyva pasakojamojo epo tradicija jau buvo išmirštanti, o ją keitė literatūrinis, rašytinis epas. Tautosakinio herojinio epo veikėjai buvo arba geri („mūsiškiai”), arba blogi („kitokie”). Tokio dainiaus pateiktas kūrinys, net jei jis rėmėsi kokiu ankstesniu pavyzdžiu, dažniausiai būdavo improvizuojamas, pritaikytas tam tikram atvejui arba tam tikriems klausytojams, todėl bet kuris anksčiau sukurtas tekstas taip atliekamas būtų iš esmės pakitęs. Tai paaiškintų tų Homero tyrėjų pažiūras, anot kurių kurdamas tiek „Iliadą”, tiek „Odisėją” poetas (arba poetai) epus (bent reikšmingiausias jų dalis) turėjo užrašyti ar padiktuoti rašančiajam. Abiem tikrai dideliems epams būdingas gana detalus komponavimas ir platesnių scenų bei pavienių užuominų apgalvotas išdėstymas. Pažymėtina ir tai, kad, nepaisant įvykių gausos, visas pasakojimas sutelktas apie vieną teminę ašį. Tai meninio vaizdavimo būdas, kurį graikų filosofas Aristotelis pavadino vientiso vyksmo pamėgdžiojimu, veiksmo vienovės principu. Nors „Iliada” yra herojinis epas apie karą, pasakotojo požiūris čia nėra šališkas: visų pirma iškeliama didybė, grožis, žmogiškumas, nepaisant stovyklos, kuriai priklauso veikėjas. O šalia herojiniam epui būdingos aristokratinės etikos dainius tarpais pateikia ir naują pažiūrą – štai kokį pamokymą duoda Trojos karys Polidamantas („Iliada”, XIII 726):

Hektorai! Tu neveikus paklausyti kitų patarimo.

Dievas mat davė tau pranašumą karo dalykuos,

Ir išmintim dėl to kiekvieną tu nori pralenkti.

Visko aprėpti tačiau pats vienas tikrai nevaliosi.

Dievas davė šitam pranašumą karo dalykuos,

Šokio lengvumą anam, kankles ir giesmę trečiajam.

Kito širdin visa regintis Dzeusas teikias įdėti

Protą šviesesnį, ir tuo atsidžiaugti žmonės negali,

Jis ir kitus išvaduos iš bėdos, ir sau bus naudingas.

„Odisėjos” autorius pabrėžia, kad epinė daina yra savaiminė vertybė; kalbant šių laikų terminais – teigia estetinės vertės savaimingumą ir didybę, fajakų karaliaus Alkinojo lūpomis tardamas („Odisėja”, VIII 579):

Visa patvarkė dievai nemirtingi ir prapultį baisią

Leido žmonėms, kad jų vardą dainoj minėtų vaikaičiai.

Homero epai, išaugę tiesiogiai iš gyvos tautosakinės tradicijos ir kartu būdami jau vieno ar dviejų genialių kūrėjų literatūrinė kūryba, nuolat darė poveikį visai graikų kultūrai, visų pirma, aišku, literatūrai, poetinės kalbos plėtrai. Iš jų apie tūkstantį metų buvo mokomasi skaityti ir rašyti, eilių mokytasi atmintinai, jos buvo cituojamos kaip didžiausio autoriteto teiginiai. Naujajai Europos literatūrai epų poveikį pirmiausia perteikė romėnų poetas Vergilijus, nes graikų kalba buvo nugrimzdusi į užmarštį, o ir to meto skaitytojų skonio būta palankesnio literatūriškiau rašančiam poetui.

Nuo XVIII a. pabaigos prasidėjo mokslinis Homero poemų tyrimas. 1795 m. A.F.Wolfas lotyniškai parašė veikalą „Homero kūrybos pratarmė”, kuriame Homero epai nagrinėjami kaip tautosakos sakmių rinkiniai. Pirmas lietuviškas homerologijos veikalas – V.Šilkarskio studija „Homeras ir epinė kūryba” (1937). V.Šilkarskis nepritarė Wolfo idėjai ir laikė Homerą poemų autoriumi.

Leave a Comment