Gimtine ir mokslo metai. Antanas Vienuolis (tikra pavardė ukauskas) gimė 1882 m. balandio 7d. Uuoerių kaime. netoli Anykčių.Jo tėvas Julijonas ukauskas buvo tikras kaimo artojas, lėtas, ramus ir kantrus, kiek pramokęs skaityti. Motina Rozalija buvo i garsios giminės poeto Antano Baranausko brolio Jono duktė, pramokusi lenkikai ir lietuvikai skaityti bei rayti, atsiveusi į vyro namus ir vieną kitą knygą. Ji atmintinai mokėjo visą A. Baranausko kūrybą, dainuodavo su vaikais ,,Anykčių ilelį”. Ir pati Ji buvo gera pasakotoja, mokėjo daug liaudies dainų bei pasakų, odiu, buvo viesesnis mogus tamsaus kaimo aplinkoje. Gal daugiausia i motinos būsimasis raytojas paveldėjo pasakotojo dovaną, lakią vaizduotę ir vaizdingą liaudies kalbę.Apgyvendintas pas senelius Baranauskus, i pradių jis mokėsi Anykčių miesto mokykloje, o paskui Liepojos gimnazijoje. Materialiai sutiko remti motinos dėdėpoetas ir vyskupas Antanas Baranauskas. Jis kasmet duodavo po 300 rublių (anais laikais tai buvo dideli pinigai). Todėl Antanas galėjo mokytis, neturėdamas jokių rūpesčių. Jis net nusipirko dviratį, su kuriuo puikavosi grįęs į gimtinę atostogų tada dviratis kaime dar buvo negirdėtas daiktas.Mokslas Liepojos gimnazijoje būsimam raytojui ne itin sekėsi: geriau mokėsi geografijos, istorijos, prasčiau buvo su kalbomis ir matematika. Utat jis daug skaitėir nuotykių literatūrą, kelionių apraymus, ir lietuvikus ratus, pamėgo A. Pukiną, L. Tolstojų, A. Cechovą. Ne vienu atveju jam pavyzdys buvo anyktėnas Jonas Biliūnas, vyresnės klasės mokinys, jau tada inomas savo paangiomis paiūromis. Bet su J. Biliūnu tėvai draudė draugauti, nes is buvo atsisakęs eiti į kunigus.Ketvirtoje klasėje Antanas ėmė baimintis, kad netrukus turės stoti į kunigų seminariją. Tokia ateitis jo neviliojo. Mokslas ėme dar sunkiau sektis, jis buvo paliktas antriems metams. Tada sunerimo ir vyskupas. Jis tėvams paraė: ,,Atsiųskite man itą balvoną pasiiūrėti, juk a jo dar nesu matęs”. Būsimo raytojo atmintyje visam gyvenimui iliko kelionė į Seinus, svečiavimasis pas vyskupą, kuris neradęs jame paaukimo būti kunigu. Todėl iaip taip pagaliau baigęs keturias klases, jis be didesnių konfliktų su tėvais pasirenka kitą gyvenimo kelią nusprendia tapti vaistininku. 1900 m. vasaros pabaigoje, visos eimos palydėtas. Antanas ivyksta mokytis į Maskvą.Maskvoje ir Kaukaze. Nuvykęs į Maskvą, Zukauskas dirba vaistinėje mokiniu, o Komercijos kursuose klauso literatūros paskaitų, domisi Lietuvos istorija, lanko teatrus. Čia jis parao ir savo pirmuosius kūrinėlius. I Maskvos provizoriaus padėjėjo praktikai vaiuoja į iaurės Kaukazą, į eleznovodską. Grįęs ilaiko provizoriaus padėjėjo egzaminus ir vėl ivyksta dirbti į eleznovodską, o i čia rudenį persikelia į Tbilisį.Grįęs 1907 m. į Maskvą, Vienuolis dirba vaistinėje ir lanko Maskvos universiteto vaistininkų padėjėjų fakultetą, vėl klauso Komercijos kursuose literatūros paskaitų. Čia jis dalyvauja lietuvių draugijų veikloje, bendradarbiauja pradėjusioje eiti ,,Aurinėje”, o atostogų beveik kasmet sugrįta į tėvikę. Maskvoje jis sukuria ir geriausius jaunystės laikotarpio apsakymusGrįo, Pati, ir garsiąją Paskenduolę. Tie kūriniai susilaukia gana prietaringų vertinimų. B. Sruoga pirmasis ikelia Vienuolio talentą, kritikas marksistas V. Kapsukas palankiai sutinka Paskenduolę, tuo tarpu Maskvos studentai Paskenduolę ipeikia, o klerikalai usipuola kunigų gyvenimą vaizduojantį apsakymą Paskutinė vietelė.Kurybinis pakilimas truko neilgai. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, atsirado eimyninių rūpesčių, pasikeitė gyvenimo sęlygos, ir Vienuolis tuo laiku maai ką teparaė. Tik ivyka į Krymą davė mediagos parayti Krymo įspūdius, kuriuose nemaa su polėkiu atkurtų gamtos vaizdų.Sugrįimas į Anykčius. Po Spalio revoliucijos, 1918 m. Vienuolis grįta į Lietuvą. Kurį laiką jis gyvena Kaune, dirba spaudoje, vietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje. Pagaliau 1922 m. jis visam laikui sugrįta į Anykčius, kur dirba savo įsteigtoje vaistinėje. I senelių Baranauskų paveldėtame emės sklype jis pasistato namus, isaugo A. Baranausko klėtelę ir įsteigia joje muziejėlį. Taip Vienuolis įauga į savo gimtinės emę, kuri visada buvo svarbiausias jo kūrybos altinis, kur viskas jam buvo iki smulkmenų paįstama.Sugrįusį i Lietuvą, raytoją vėl apima kurybinis pakilimas per keletą metų parao apysakas Inteligentų palata, Vėysromaną Prie dieną, nemaa apsakymų ir feljetonų. Vėliau jis keliauja po usienįVokietiją, Italiją, grįęs i kelionės, parao istorinį romaną apie Vytauto laikus Krykėlės vieną geriausių io tipo romanų ano meto lietuvių literatūroje. Reikmingesnių apsakymų paskelbta ir rinkinyje Nemigo naktys. Tuo tarpu romanai Vienia i iaurės ir Ministeris susilaukė ir nemaos kritikos.Tarybinio gyvenimo sūkuryje. Vienuolis buvo vienas i tų vyresniosios kartos raytojų, kurie nuoirdiai jungėsi į naują, tarybinį gyvenimą. Netrukus prasidėjęs karas, hitlerinė okupacija nutraukė taikų darbą. Raytoją sukrėtė hitlerininkų piktadarystės, nekaltų monių udynės. Karo metais jis igelbėjo hitlerininkų veamą į Vokietiją rusę mergaitę ir ją uaugino. Vaduojant Tarybų Lietuvą, vykstant mūiams Anykčiuose, nukentėjo jo sodyba, biblioteka ir rankračiai.Praėjus frontui, raytojas metus mokytojavo Anykčiuose. Mokiniai jį mylėjo, jis taip pat mėgo bendrauti su jaunimu, patiko jam ir mokytojo darbas. Ir vėlesniais metais jis nenutraukė ryių su mokykla.Suprasdamas tarybinės literatūros udavinius, raytojas. tarsi atjaunėjęs, įgavęs naujų kūrybinių pajėgų, raė apsakymą Idukterė (1946), romaną Puodiūnkiemis (19491952), apsakymų ir memuarų knygą J mano atsiminimų (1957). Tie kūriniai turėjo didelę reikmę respublikos kultūros ir meno gyvenime.Vienuolis rūpinosi savo gimtinės, viso krato kultūros reikalais. Kaip Lietuvos TSR Aukčiausiosios Tarybos deputatas, jis nuolat bendravo su rinkėjais, gerai inojo jų reikalus, sielojosi monių buitimi, vietimo, sveikatos ir kultūros reikalais. Deputato veikla dar labiau padėjo raytojui painti savo krato mones, jų rūpesčius ir siekimus.Vienuolis tvarkė ir A. Baranausko muziejėlį klėtelę, rūpinosi jos isaugojimu, priiminėjo gausias ekskursijas i visos Lietuvos. Jis taip pat buvo vienas i tų, kurie daug nuveikė perkeliant i Zakopanės į Liudikių piliakalnį J. Biliūno palaikus ir statant jam paminklą.1946 m. Vienuolis kartu su P. Cvirka, J. Paukteliu, Alb. ukausku keliavo po Uka-ukazės respublikas. Tai buvo sugrįimas į dar jaunystėje pamiltas vietas, ir raytojas nuoirdiai diau-gėsi ten įvykusia didele paanga. Į Kaukazą jis dar ne kartą keliavo ir vėliau, paraė net keletą naujų legendų.Tarybinė vyriausybė suteikė Vienuoliui LTSR liaudies raytojo garbės vardą, apdovanojo jį Lenino ir Darbo raudonosios vėliavos ordinais.Autobiografijoje, raytoje 75-mečio ivakarėse, Vienuolis sakė: Tačiau a dar nesijaučiu nei pasenęs, nei protu suglumęs, nei gyvent pavargęs ir gyvenu dar svajonėmis, svajonėmis apie neparaytas apysakas, noveles, romanus, apie neatliktas tolimesnes ir artimesnes keliones, kurias a taip mėgstu Raytojas dar i tiesų buvo valus ir kūrybingas, nors sveikata jau buvo nebe ta. Paskutinę savo gyvenimo vasarą jis poilsiavo Palangoje. Sugrįęs į Anykčius, Vienuolis staiga mirė 1957 m. rugpjūčio 17 d. Vykdant testamentę, jis buvo palaidotas graioje savo sodyboje.Asmenybės bruoai. Galima sakyti, kad Vienuolis anuo metu buvo mane vienintelis lietuvių raytojas, tiek ilgai igyvenęs ne sostinėje, o nedideliame miestelyje. Pagaliau ir ilgametis vaistininko darbas buvo tolimas literato profesijai. i aplinkybė nesu kliudė jam tapti ymiu raytoju.Raytojas tiesiog buvo sutapęs su Anykčiais, be jo nebuvo galima įsivaizduoti nei A. Baranausko klėtelės, nei Liudikių piliakalnioJ. Biliūno aminojo poilsio vietos. Jį painojo visi ne tik Anykčiuose, bet ir daugelyje Lietuvos vietų. Auktas, laibas, kiek pakumpęs, su skrybėle ir lazda rankoje, tokį jį matė ir gausūs ekskursantai, lankę Anykčius, ir literatūros vakarų dalyviai, tokį jį buvo galima sutikti pokario metais ir Vilniaus gatvėse.Pats raytojas yra sakęs, kad Vienuolio slapyvardį pasirinkęs todėl, kad jautęsis vienas vienuis, be draugų ir artimųjų. Tačiau i tiesų jis nesialino nuo gyvenimo, mylėjo mones, mokėjo bendrauti su kaimiečiais. Jį painojusieji prisimena, kad tai buvęs paprastas, kuklus, be puikybės mogus, visiems prieinamas, tiesus ir atviras. Jis buvo velnus ir dėmesingas kitiems, draugikas, mokąs taktikai pasakyti savo nuomonę, ypač apie jaurių raytojų kūrybą. Mėgo raytojas ir sąmojį, mokėjo ir pats giedrai ir gerairdikai juoktis. Pats būdamas jautrios irdies, jis ujausdavo ir kitų vargę ar sielvartą.Vienuolis buvo puikus pasakotojas, mokėjęs perteikti būdingus ir kuo nors įdomius įvykio ar asmens bruous. Jo jausmus ir vaizduotę gaivindavo gamta, o vaiktinėdamas po Anykčių apylinkes apgalvodavo būsimų kūrinių siuetus, ir personaų polgius. Raytojas igyvendavo ir kūrybinio pakilimo, ir abejonių savo pajėgomis valandas.Vienuolis buvo jausmo mogus, lyrikas kartais iki sentimentalumo. Buvo impulsyvaus ir ūmaus budo: jei girdavo, tai jau girdavo, jei supykdavo imdavo barti ir peikti, bet įkarčiui praėjus atsiprainėdavo. Raytojo jautrumas ir jausmingumas atsispindi ir jo kūryboje.Visur gyvenime Vienuolis iekojo gėrio ir groio. Tai matyti ir jo kūryboje: auktinamos taurios ir moralikai tyros monių charakterio ir elgesio ypatybės, teigiami gyvenimo reikiniai, nors kartu jis buvo ir negailestingas socialinės neteisybės ir ydų kritikas. Raytojas mokėjo diaugtis groiu ir gamtoje, ir monių santykiuose, ir kasdieninėje buityje.Paskenduoiė Sukūrimo įstorija ir konflikto pobūdis.Apsakymas prasideda tiksliu veiksmo vietos, laiko ir aplinkybių apraymu. Tad jau pradioje paaikėja Kaikarių samdinės Veronikos nelaimės prieastis, jos grėsminga būklė: ji sulauo senų papročių įtvirtintą moralinį draudimą, ir atpildas jai u tai neivengiamas. Pajuntame merginos nerimą, susikrimtimą, nuolat stiprėjančios įtampos nuotaiką. Autorius pasakoja, kaip Veronika igeria daktarkos vaistų, kaip nualpsta, kaip dingsta jos veido skaistumas ir būdo linksmumas. Juozelis apsakyme nekaltinamas, ir pati Veronika apie jį blogai negalvoja: raytojui čia svarbu ne įvykio prieastys, o jo pasekmės pati apviltos merginos padėtis.Įvykių raidai, Veronikos dvasinei būklei, Jos nevilčiai ir paskutinėms pastangoms kaip nors nukreipti nelaimę labai svarbus epizodas mike prie kryiaus. Gūdų vidurnaktį ji čia ieko palengvėjimo, paskutinės paguodos: kaip ir kitos ano meto kaimo merginos, Veronika religinga, bijanti mirtinos nuodėmės. Atsako į savo maldą ji nesulaukia, tik grįta paryčiu namo ramesnė nakties baidyklės ir eėliai inyko, auta kaip reta graus rytas. Aurinės įvaizdis primenamas dar tris kartus. Raytojas jam suteikia nemaa reikmės: Aurinės motyvas siejasi su lietuvių mitologija ir folklorutai moterikumo įvaizdis. Čia Aurinė, lyg vakė gęstanti vėjyje, yra tarsi uuomina į Veronikos laukiantį likimą. Dar kartą Aurinė primenama Veronikai laukiant banyčioje ipainties ir einant skandintis.Tolesnį postūmį Veronikos istorijai duoda pokalbis su davatka Juozaponiene. Ta labai ,,dievo baiminga moterikė” pirmiausia nustemba (kaip ji, inanti visas parapijos naujienas, nepastebėjo, kas dedasi jos panosėje), o paskui ikeikia Veroniką. Nuo iol įvykiai jau nesulaikomai rieda į pakalnę. Sulaukusi sekmadienio, Veronika, primygtinai Juozaponienės paraginta, eina į banyčią ipainties, dar tikėdamasi pate rasti Juozelio laiką ir pinigų, nors gerai supranta, kad per tokį trumpą laiką jis nesuskubs udirbti imto rublių. Ji dar svarsto, pas ką eiti ipainties pas jaunąjį kunigėlį, kuris jai patikęs, ar pas senąjį kleboną. Senąjį kleboną raytojas apibūdina labai glaustai, bet kartu ir taikliai. Klebonas iurkčiai aprėkia Veroniką, o igirdęs jos nuodėmę, aukia: ,,Paleistuve tu! Begėde! Tu nori mano parapiją sutepti?!” Jis neduoda iriimo, ir Veronika pasimetusi, susigėdusi nueina nuo klausyklos, ieina i banyčios ir atsiduria netoliese esančiose kapinėse, prie savo motutės kapo..I banyčios Veronika grįta namo pas Kaikarius. Apie jos bėdą jau ino visi, i jos pasiaipo Kaikarių bernas Anicokas, o eimininkas duoda suprasti, kad tokia darbininkė jam nereikalinga. Kaimo bernai degutu ibjauroja klėtelės duris ir kiemo vartelius. Kaikarienė ją ivadina paleistuve. Bet paskutinį smūgį Veronikai suduoda tėvas: jis iauriai mua dukterį, ir tik paalinis mogus, ją igelbsti. Tėvas isiada dukters.I tėvo kako kito Veronika ir negalėjo tikėtis: jis anksčiau iauriai mudavo jos motiną, artimesnių santykių tarp jų nebuvo, tėvo ji tik bijojo, ir viskas. Ir vis dėlto visoje apsakymo sandaroje nemonikas tėvo elgesys buvo tas paskutinis laas, perpildęs Veronikos kartybių taurę: ji netenka paskutinės atramos, dar galėjusios ją, visų atstumtą, palaikyti. Tai ir yra apsakymo siueto kulminacija, po kurios jau eina tik atomazga Veronikos nusiskandinimas.