Antanas Škėma “Balta drobulė” Ištraukos analizė

Antanas Škėma „Balta drobulė“
Ištraukos analizė ir interpretacija

A.Škėma-vienas įdomiausių XXa. prozininkų ir novelistų. Jis, kaip ir Radauskas, į psaulį žvelgia modernisto akimis, nuodugniai gilinasi į žmogaus emocijas, egzistenciją. „Balta drobulė“ – tipiškas rašytojo romanas, kuriame aiškiai atskleidžiama jo asmenybė. Meilės išgyvenimai čia susipina su tragizmu- Škėmos žmogus pralaimi. Jam lemta žūti.
Pagrindinis romano „Balta drobulė“ herojus- Antanas Garšva. Tai talentingas, meniškos sielos poetas, kuris savo charakteriu, žmogiškosios esmės suvokimu labai artimas pačiam A. Škėmai.
„B.M.T. Brodway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių poo piet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu.“
Taip prasideda romano, taip pat analizuojamos ištraukos protagonisto poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.
Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas, permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Dabartis- nemėgstamas liftininko darbas Niujorko viešbutyje, Elenos meilės netektis, pasaulis- visa jį supanti ir jam nesuvokiama aplinka- „Kodėl neįrengia panoptikumų šitokiose vitrinose?“ , „Vėl laiptai. Per daug laiptų, jie kartojasi“, pats Antanas- niekam neįdomus liiftininkas, gabus poetas, sergantis neurastenija: „Mano kišenėje tabletės. Tvarkoj.“ Visos šios mintys greitesniu tempu veda jį beprotybės link.
Antanas ironizuoja aplinką, save: „Daugelis genijų sirgo. Be glad you‘re neurotic.“ Ironija- gera saviitaiga. Taip manė ne tik Antanas Škėmas, bet ir Balys Sr

ruoga, parašęs „Dievų mišką“. Su ironija lengvaiu gyventi tamsiame lageryje, taip npat ir susitaikyti su mintimi, jog sergama.
„Aš pastatysiu šventos Onos bažnyčią Washington skvere.“ Ar gali sveikas žmogus kalbėti tokius niekus? Tai jau ryškus minčių srauto nutekėjimas. Nors ši fantazija ir beprotiška, tačiau Garšvai kelia šviesias ir malonias vizijas: „.Ir į vidų įeis dailios vienuolės su geltonom žvakėm nekaltose rankose.“ Dailios vienuolės, žvakės, jų skleidžiama šviesa, nekaltos rankos- skamba taip romantiškai, Garšva pajunta vidinę ramybę, pamiršta sunkią realybę, tačiau prisiminęs, kaip mylimoji Elena matė vienuoles, kurias vežė bolševikai, vėl griebiasi sarkazmo: „Jas vežė nuvalkiotame sunkvežimukyje, <.>, jos nebuvo sportininkės.“
Ištraukos pabaigoje Garšva išeina į gatvę pro stiklines duris. Tos durys tarsi minčių riba-perėjimas nuo sarkastiškų pamąstymų prie nostalgijos. Tarpdury sutikęs šlauotą mergina, jis vėėl prisimena mylimąją Eleną. Jis ir vėl trokšta ją pamatyti, mylėti, padovanoti karneolio žiedą. Bet, deja, tam jau nebėra laiko.
A.Škėma lieka ištikimas savo žmogaus pasaulėžiūros vaizdavimui. Tradicinės vertybės – meilė, dorybė pralaimi, nes romano herojus Garšva nepajėgia atlaikyti realybės smugių. Jis bando sudėlioti tų smūgių suskaldyto gyvenimo skeveldras į bendrą idiotiško gyvenimo visumą, tačiau veltui. Maištaudamas, ieškodamas gyvenimo prasmės, bei nuolat išjuokdamas ir ironizuodamas tikrovę, jis tik pasmerkia save.

Leave a Comment