Antanas Baranauskas

ANTANAS BARANAUSKAS

1835-1902

Žymiausias 19 a. lietuvių poetas. Pagrindinis jo kūrinys – poema
“Anykščių šilelis”. Gimė poetas Anykščiuose, gausioje valstiečių šeimoje (5
vaikai). Gyveno miesto pakrašty. Tėvai sunkiai vertėsi, bet į baudžiavą
nėjo. Vaikystė sunki ir varginga, nuo mažens ganė bandą, dirbo sunkius ūkio
darbus, bet buvo linksmas, labai mėgo dainas ir pats sudėdavo piemenų
daineles, bet dėl prasto balso pravardžiuojamas Jurkštu ir pan. (vėliau
pasirašinėjo Jurkštas Smalaūsis).
Pirmosios mokslo žinios iš tėvo, mokėjusio lenkiškai skaityti ir rašyti.
Žiemomis lankė Anykščių parapinę mokyklą, buvo gabus, ypač matematikai.
Trūkstant lėšų mokslui, metus tarnavo Gelvonų klebonui, paaskui dirbo tėvų
ūkyje. Buvo silpnokos sveikatos. 16 metų – Rumšiškių valsčiaus mokykla.
Mokėsi raštininku 2 metus. Ten mokslas buvo nemokamas, bet mokiniai turėjo
atidirbti raštinėse. Ten Antanas išmoko rusų kalbos. Vėliau dirbo Skuode,
Raseiniuose ir kitur raštinėse. Matė caro valdininkų kyšininkavimą,
girtuokliavimą. Rašė dienoraštį ir gausius laiškus tėvams. Dienoraštyje
išlikę jo “Įstatai kasdieniniam gyvenimui” (1853 m.): negerti, nerūkyti,
užlaikyti griežtai dietą, laikytis tylėjimo, kasdien tą pačią valandą
keltis ir gultis ir t.t. Rasdavo laiko skaityti ir mokytis. Sedoje
dirbdamas susipažino su Karolina Praneuskaite, poete, rašiusia lenkų kalba
ir šiek tiek lietuviškai. Ji turėjo diidelės įtakos Baranausko kūrybai.
1856 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją. Baigusį, jį, kaip gabų mokinį,
bažnytinė vyriausybė išsiuntė į Peterburgo dvasinę akademiją. Baigęs, gavo
stipendiją studijuoti užsienyje (Romoje, Miunchene ir kt.). Būdamas
Miunchene, rašė atsišaukimus prieš caro valdžią.
Baigęs mokslą, 1867-1884 profesoriavo Kauno dvasinėje seminarijoje. Be kitų
dalykų dėstė pa

amokslų sakymo metodiką (homiletiką). Pirmus 2 metus mokė ir
lietuvių kalbos. Tuo metu labai susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo
ir aprašinėjo tarmes, rengė gramatiką, bandė sudaryti rašybos gramatiką
(kuri dėl sudėtingumo neprigijo), palaikė ryšį su žymiais pasaulio
kalbininkais. Kai kurie Baranausko filologiniai darbai, ypač tarmių
tyrinėjimai, turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.
Tapęs Žemaičių pavyskupu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A.
Baranauskas užleido lietuvių kalbos tyrinėjimą, atsileido matematikai.
Susirašinėjo su matematikais, bandė spręsti matematines problemas. Didelės
įtakos jo tyrinėjimai neturėjo. Pasirodo, tie dėsniai jau seniai žinomi.
Į senatvę vėl grįžo prie lietuviškos raštijos. Parašė keletą lietuviškų
giesmių. Vertė Bibliją, skirdamas po keliolika valandų per dieną. Bet
nespėjo. Mirė 1902 m. Seinuose. Ten ir palaidotas.

Poema “Anykščių šilelis”

Ją sudaro 342 eilutės. Pirmą dalį (iki 178-tos eilutės) Baranauskas
rašė Anykščiuose 1858 m. atostogaudamas, grįžęs iš Varnių. Kitą pusę – 1859
m. grįžęs atostogų iš Petrapilio. Kaai kuriuos “kąsnelius” pridėjo 1860 m.
(20 eilučių Puntuko aprašymo ir šilelio išpardavimo epizodą). Būdamas
Varniuose, prof. Gapševičius yra sakęs: “Vaizdingai apdainuoti gamtą galima
tik lenkų kalba. Lietuvių kalba yra piemenų ir tamsuolių kalba.” A.
Baranauskui lyg peiliu širdin įsmigo šie žodžiai. Bet tai ne vienintelė
priežastis, paskatinusi rašyti poemą. Kai kuriuos žodžius ir posakius jis
išgirdo iš tėvelio, idėją – iš A. Mickevičiaus ir S. Daukanto kūrinių
(girių aprašymų).

Yra kontrastas tarp gyvenamojo meto ir praeities. Graudžia lyrine
nuotaika pradžioje (1-18 eilutės), išniekinto miško vaizdais pradedama
poema. 19-21 eilutės – prisimena, kad neseniai dykumos vietoje k

klestėjo
šilelis. 21-100 eilutės – regiamieji vaizdai (pradžioje – apie grybus, po
to – apie krūmus, medžius), 101-174 eilutės – uodžiamieji vaizdai, kvapai,
toliau girdimieji vaizdai, o dar toliau – apie paukščius. Poetas tarsi
suvokia, kad tai, ką jis vaizdavo, jau yra praeitis. Ir vėl motyvas: “visa
prapuolę” (177-194 eilutės).

Be socialinių reiškinių, galima įžvelgti ir nacionalinį engimą,
nacionalinių teisių varžymą. Valdžia varžė lietuvių gyvenimo būdą,
papročius. Tauta, kaip šilelis, netekusi laisvės ir nepriklausomybės,
sunyko, jai grėsė visiškas išnykimas. Taip poetas reiškė protestą prieš
carizmą ir nacionalinę priespaudą.

Taiklūs žodžiai, epitetai (“musmirės raupsuotos”), palyginimai
(“berželiai kaip meldai”), metaforiški, sugyvinti vaizdai, sinoniminės
formos (“paukščiai, paukšteliai, paukštytės”), vaizdiniai veiksmažodžiai
(teškena, taukši, mekena) – didelio talento vaisius. Į medžių aprašymą
įjungiami pasakos “Eglė – žalčių karalienė” motyvai.

Žodžiu, “Anykščių šilelis” – vieningos kompozicijos kūrinys.

Leave a Comment