ANTANAS BARANAUSKAS 1835-1902
Žymiausias 19 a. lietuvių poetas. Pagrindinis jo kūrinys – poema“Anykščių šilelis”. Gimė poetas Anykščiuose, gausioje valstiečių šeimoje (5vaikai). Gyveno miesto pakrašty. Tėvai sunkiai vertėsi, bet į baudžiavąnėjo. Vaikystė sunki ir varginga, nuo mažens ganė bandą, dirbo sunkius ūkiodarbus, bet buvo linksmas, labai mėgo dainas ir pats sudėdavo piemenųdaineles, bet dėl prasto balso pravardžiuojamas Jurkštu ir pan. (vėliaupasirašinėjo Jurkštas Smalaūsis).Pirmosios mokslo žinios iš tėvo, mokėjusio lenkiškai skaityti ir rašyti.Žiemomis lankė Anykščių parapinę mokyklą, buvo gabus, ypač matematikai.Trūkstant lėšų mokslui, metus tarnavo Gelvonų klebonui, paskui dirbo tėvųūkyje. Buvo silpnokos sveikatos. 16 metų – Rumšiškių valsčiaus mokykla.Mokėsi raštininku 2 metus. Ten mokslas buvo nemokamas, bet mokiniai turėjoatidirbti raštinėse. Ten Antanas išmoko rusų kalbos. Vėliau dirbo Skuode,Raseiniuose ir kitur raštinėse. Matė caro valdininkų kyšininkavimą,girtuokliavimą. Rašė dienoraštį ir gausius laiškus tėvams. Dienoraštyjeišlikę jo “Įstatai kasdieniniam gyvenimui” (1853 m.): negerti, nerūkyti,užlaikyti griežtai dietą, laikytis tylėjimo, kasdien tą pačią valandąkeltis ir gultis ir t.t. Rasdavo laiko skaityti ir mokytis. Sedojedirbdamas susipažino su Karolina Praneuskaite, poete, rašiusia lenkų kalbair šiek tiek lietuviškai. Ji turėjo didelės įtakos Baranausko kūrybai.1856 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją. Baigusį, jį, kaip gabų mokinį,bažnytinė vyriausybė išsiuntė į Peterburgo dvasinę akademiją. Baigęs, gavostipendiją studijuoti užsienyje (Romoje, Miunchene ir kt.). BūdamasMiunchene, rašė atsišaukimus prieš caro valdžią.Baigęs mokslą, 1867-1884 profesoriavo Kauno dvasinėje seminarijoje. Be kitųdalykų dėstė pamokslų sakymo metodiką (homiletiką). Pirmus 2 metus mokė ir
lietuvių kalbos. Tuo metu labai susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjoir aprašinėjo tarmes, rengė gramatiką, bandė sudaryti rašybos gramatiką(kuri dėl sudėtingumo neprigijo), palaikė ryšį su žymiais pasauliokalbininkais. Kai kurie Baranausko filologiniai darbai, ypač tarmiųtyrinėjimai, turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.Tapęs Žemaičių pavyskupu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A.Baranauskas užleido lietuvių kalbos tyrinėjimą, atsileido matematikai.Susirašinėjo su matematikais, bandė spręsti matematines problemas. Didelėsįtakos jo tyrinėjimai neturėjo. Pasirodo, tie dėsniai jau seniai žinomi.Į senatvę vėl grįžo prie lietuviškos raštijos. Parašė keletą lietuviškųgiesmių. Vertė Bibliją, skirdamas po keliolika valandų per dieną. Betnespėjo… Mirė 1902 m. Seinuose. Ten ir palaidotas.Poema “Anykščių šilelis”
Ją sudaro 342 eilutės. Pirmą dalį (iki 178-tos eilutės) Baranauskasrašė Anykščiuose 1858 m. atostogaudamas, grįžęs iš Varnių. Kitą pusę – 1859m. grįžęs atostogų iš Petrapilio. Kai kuriuos “kąsnelius” pridėjo 1860 m.(20 eilučių Puntuko aprašymo ir šilelio išpardavimo epizodą). BūdamasVarniuose, prof. Gapševičius yra sakęs: “Vaizdingai apdainuoti gamtą galimatik lenkų kalba. Lietuvių kalba yra piemenų ir tamsuolių kalba.” A.Baranauskui lyg peiliu širdin įsmigo šie žodžiai. Bet tai ne vienintelėpriežastis, paskatinusi rašyti poemą. Kai kuriuos žodžius ir posakius jisišgirdo iš tėvelio, idėją – iš A. Mickevičiaus ir S. Daukanto kūrinių(girių aprašymų). Yra kontrastas tarp gyvenamojo meto ir praeities. Graudžia lyrinenuotaika pradžioje (1-18 eilutės), išniekinto miško vaizdais pradedamapoema. 19-21 eilutės – prisimena, kad neseniai dykumos vietoje klestėjošilelis. 21-100 eilutės – regiamieji vaizdai (pradžioje – apie grybus, poto – apie krūmus, medžius), 101-174 eilutės – uodžiamieji vaizdai, kvapai,
toliau girdimieji vaizdai, o dar toliau – apie paukščius. Poetas tarsisuvokia, kad tai, ką jis vaizdavo, jau yra praeitis. Ir vėl motyvas: “visaprapuolę” (177-194 eilutės). Be socialinių reiškinių, galima įžvelgti ir nacionalinį engimą,nacionalinių teisių varžymą. Valdžia varžė lietuvių gyvenimo būdą,papročius. Tauta, kaip šilelis, netekusi laisvės ir nepriklausomybės,sunyko, jai grėsė visiškas išnykimas. Taip poetas reiškė protestą priešcarizmą ir nacionalinę priespaudą. Taiklūs žodžiai, epitetai (“musmirės raupsuotos”), palyginimai(“berželiai kaip meldai”), metaforiški, sugyvinti vaizdai, sinoniminėsformos (“paukščiai, paukšteliai, paukštytės”), vaizdiniai veiksmažodžiai(teškena, taukši, mekena) – didelio talento vaisius. Į medžių aprašymąįjungiami pasakos “Eglė – žalčių karalienė” motyvai. Žodžiu, “Anykščių šilelis” – vieningos kompozicijos kūrinys.