AUKŠTAITIJOS NACIONALINIS PARKAS

[pic]

Aukštaitijos Nacionalinis Parkas įkurtas 1974 metais. Dabartinę joteritoriją sudaro 40570 ha. Šis parkas yra apie 100 km atstumu į šiaurę nuoVilniaus, apie 170 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Geležinkelis Sankt Peterburgas – Vilnius –Varšuva – Berlynas einapietrytiniu parko pakraščiu. Ignalinos rajonui priklauso 50 procentų Parkoteritorijos, Utenos rajonui – 25 proc., Švenčionių rajonui – 25 proc.

ANP teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūroslygio – 150-155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m virš jūroslygio. Žemiausios įdubos siekia 40-60 m, užlietos vandens. Paviršiausnelygumų amplitudė beveik 100 m. Reljefą suformavo ledynai, kurie ne vieną kartą dengė Lietuvą.Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos. Labai įdomus Šiliniškių kalvagūbris, kurio tąsoje yra Ginučių irPapiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi giliosežerų rinos. Klimatas yra jūrinis – žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707valandas šviečia saulė. Metinė temperatūra yra +5,5 laipsniai C.Šilčiausias yra liepos mėnuo (vidut. temperatūra +18,5 laipsnių C).Pirmosios šalnos prasideda antroje rugsėjo pusėje, paskutinės trunka ikigegužės 20 d. Pastovi sniego danga susidaro gruodžio antroje pusėje.Metinis kritulių kiekis 600 –650 mm. Aukščiausia oro temperatūra — +33laipsnių C — buvo 1992 metų vasarą.Labai įvairi Aukštaitijos nacionalinio parko flora sudaro svarbią Parkosaugotinų vertybių dalį. Taigi augaliją sudaro apie 1000 rūšių aukštesniųjųaugalų ir samanų. Mūsų rūpestis – išsaugoti nuo išnykimo retuosius augalus,pirmiausia tuos, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (LRK). Tokių Parke net 64 rūšys. Čia aptinkame ir apie 150 rūšių labai retų augalų,neįtrauktų į LRK.Tokia įvairovė liudija, kad ANP yra tikra retųjų augalųsaugykla. Kiekvienas jums nematytas augalas , ypač jeigu jis yradekoratyvus, gali būti iš retųjų kategorijos. Be įdomios augalijos Parke randama apie 630 rūšių grybų. Iš jų 8

rūšys įtrauktos į LRK, 112 rūšių yra valgomieji grybai. Be to, yra 85 rūšyskerpių. Išsamiau apie augalus ir grybus galima sužinoti Parko Moksloskyriuje. Didžiąją ANP dalį užima miškai – 28190 ha, t. y. 69 procentai visoploto. Miškų medynų tūris – apie 4,7 milijonai kietmetrių medienos. Metinisprieaugis – apie 95000 kietmetrių. Pušynai sudaro apie 80 procentų, eglynai– 7 proc., kita dalis yra lapuočių ir mišrūs miškai. Didžiausią miškų dalįsudaro pusamžiai ir jauni medynai. Vidutinis medynų amžius – 60 metų.Ažvinčių girioje yra pušynų, sulaukusių 200 ir daugiau metų. Apie 1500 haužima šimtamečiai pušynai, daugiau kaip 200 ha – eglynai. Baluošo ežerošiaurės rytų pakrantėje, ties Šuminų kaimu, auga savitas 4 ha kadagynas.Tarp Linkmeno ir Aseko ežerų – Ginučių ąžuolynas (19 ha) – vienintelis irunikalus parke. Didžiausios girios yra: Ažvinčių – 4603 ha, Linkmenų –2621ha, Minčios – 2964. Rezervatinės zonos miškai užima 700 ha. Tai sudaro 1,8proc. viso Parko teritorijos. Čia galima lankytis tik su Parkoadministracijos atstovu. Remiantis miškotvarkos medžiaga, miškuoseleidžiami įvairūs kirtimai. Plynai kertami tik pažeisti ir perbrendęmedynai.Ūkiniu požiūriu miškai suskirstyti į 4 girininkijas, girininkijos – į 23eiguvas. Visi miškai suskirstyti į 660 kvartalų. Be valstybinių miškų daryra daugiau kaip 4500 ha privačių, kuriuose ūkininkaujama laikantis saugomųteritorijų reikalavimų.

Parke gyvena dauguma gyvūnų, aptinkamų visoje Lietuvoje. Yra žinoma apie60 rūšių žinduolių. Iš retųjų (LRK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos,bet jie pas mus nėra reti, kadangi miškai tebėra seni ir užima didelįplotą, o upeliai – švarūs. 1991 metais vasarą Ažvinčių girioje gyvenomeška. 2001 metais suskaičiuota apie 50 briedžių, 80 elnių, 160 stirnų,100 šernų, 60 lapių, 200 pilkųjų kiškių ir 5 vilkai. Čia gyvena daug

bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinoma apie 200 paukščių rūšių, iš kurių 48įrašytos į LRK. Įdomiausios jų putpelė, juodkaklis naras, startsakalis,erelis žuvininkas, lututė, žvirblinė pelėda, juodasis gandras, kuolinga irt. t. Kasmet per migraciją pasirodo jūrinių ir kilniųjų erelių, daug retųtilvikų. Peri apie 130 rūšių paukščiai. Parke randame apie 60 proc. šaliesornitofaunos, o retųjų paukščių perėjimas rodo, kad jiems gyvenimo sąlygostebėra geros. Parke esama žalčių, gyvačių, aptinkamos trys driežų rūšys ir 11rūšių varliagyvių, iš jų kūmutė, česnakinės varlės ir skiauterėtiejitritonai (LRK). Žuvų yra 29 rūšys. Upėtakiai gyvena švariausioje upėje –Žeimenoje, o unguriai į Parko ežerus atplaukia iš Atlanto vandenyno. Parke yra apie 600 rūšių vabalų, daugiau kaip 75 rūšys dieniniųdrugių. Dauguma jų – dekoratyvūs, gamtą puošiantys vabzdžiai.

ANP vandenys priklauso Žeimenos baseinui. Čia tyvuliuoja 126 dideli ir mažiežerai, kurių plotas — 5930 ha (15,5 % viso ploto). Gausiausia ežerų yracentrinėje Parko dalyje. Didelių ežerų, kurių plotas daugiau negu 100 ha,yra 14, nuo 50 ha iki 100 ha – tik 6, nuo 5 iki 50 ha – 35 ežerai, kitiežerai yra mažesni kaip 5 ha. Mažieji ežerai yra negilūs, daugelis jųbaigia supelkėti.Didžiausi ežerai yra Kretuonas – 829 ha, Dringis – 725 ha, Baluošas – 442ha. Parko teritorijoje tyvuliuoja ir giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60,5 m).Ežerai jungiasi protekomis ir upeliais, todėl čia palankios sąlygospažintiniam vandens turizmui. Iš Žeimenos ežero išteka Žeimena, kurivingiuoja Parko teritorija 22 km. Iš Aukštaitijos nacionalinio parko upėmisgalima nuplaukti į Kuršių marias.

ANP yra 116 kaimų, kuriuose gyvena apie 2000 žmonių. Didžiausia yraKaltanėnų gyvenvietė (apie 300 gyventojų). 10 gyvenviečių turi apie 100gyventojų. Dauguma kaimų – kelių sodybų grupė. Rečiausiai gyvenama šiaurinė– miškingiausia – Parko dalis. Čia kaimai įsikūrę paežerėse arba paupiuose.

Yra išlikusių vienkiemių.Išlikę šeši etnografiniai kaimai – Šuminai, Strazdai, Vaišnoriškė,Varniškės II, Salos II, – išsaugoję senąją planinę kaimo užstatymostruktūrą. Kretuonys, Šakališkė, Meironys, Ginučiai yra gatviniai kaimai.Jiems būdinga tai, kad abipus kelio gyvenamieji namai buvo statomi galu,toliau, už jų, stovi ūkiniai pastatai. Pagal architektūrinį išplanavimąišskiriami trys kaimų tipai: gatviniai, padriki ir vienkieminiai. Pirmosios gyvenvietės minimos jau 14 a.: Stripeikiai -1357 m.,Linkmenys ir Gaveikėnai – 1377 m. 16 a. viduryje, Valakų reformos metu,susiformavo gatviniai rėžiniai kaimai. Juose sodybos išdėtytos abipusgatvės ir visi trobesiai galais atgręžti į ją. Arčiausiai gatvės stovigyvenamasis namas, o už jo – tvartas. Antroje linijoje priešais gyvenamąjįnamą stovi klėtis, toliau – rūsys. Sodybos gale stovi kluonas. Toksišplanavimas būdingas Ginučiams, Vaišniūnams, Meironims, Gaveikėnams. Ypačįdomūs yra Kretuonų ir Šakališkės kaimai. Kretuonų kaimas paskelbtasetnografiniu ir saugomas valstybės.Kiti mažesni kaimeliai atsirado tik 18 a. Jie susiformavo iš „užusienių“ –taip buvo vadinamos naujakurių sodybos. Dažniausiai jose apsigyvendavomiško darbininkų, eigulių šeimos. 1909 m., po Stolypino žemės reformos,dalis kaimų gyventojų išsikėlė į viensėdžius. Taip atsirado vienkieminiaisvadinami kaimai: Pelakas, Pabiržė, Darželiai, Gineitiškis – tai tikkeletas iš jų.

Akmens amžiaus gyvenviečių, pilkapynų, piliakalnių ir kitų gynybiniųsutvirtinimų Aukštaitijos nacionaliniame parke išties gausu. Gynybinėspilys turėjo ypač didelę reikšmę ginantis nuo Kalavijuočių ordino,puldinėjusio iš šiaurės.

[pic]Ginučių piliakalnis – 9-12 a. archeologijos paminklas. Manoma, jog čiastovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H.Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Antpiliakalnio stovi paminklinis akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsiprezidentas Antanas Smetona.

[pic]Taurapilio piliakalnis stūkso ant pietinio Tauragnų ežero kranto. Priejo šliejasi to paties vardo kaimelis. Iš trijų pusių piliakalnį saugovandenys, o iš ketvirtosios – specialūs gynybiniai įrengimai. Seni žmonėspasakoja, kad kitados kalno viršūnėje augęs storas ąžuolas, jo šovojegyvenęs vaidila, vaidilutės kūrenusios ugnį. Įvedus krikščionybę, joviršūnėje buvusi pastatyta bažnyčia, tačiau po kiek laiko išnykusi ir dabaresanti kalno viduje. Legenda byloja, kad kartą vienas drąsuolis atidžiaupažvelgęs į tą duobę ir pamatęs kalno gelmėse apleistą bažnyčią suišgriuvusiais altoriais, o viduje groję apdulkėję vargonai. Tačiau šv. Jononaktį, lygiai 12 valandą, piliakalnis atsidengiąs, deja, tik vienaisekundei. Kas turi geras akis, galįs pamatyti bažnyčią ir grojančiusvargonus.

[pic]Reškutėnų piliakalnis – šis piliakalnis yra Švenčionių raj.,vakarinėje Reškutėnų kaimo dalyje, rytinėje Kretuono ežero pakrantėje.Piliakalnis aptiktas 1980 m. Kretuono akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėjimometu. Vietiniai gyventojai jo piliakalniu nelaikė, o kalną vadino Galokalnu.

[pic]Reškutėnų yra vienas iš vėlyviausių Brūkšniuotosios keramikos kultūrospaminklų Lietuvoje. Tyrinėjant šį piliakalnį rasta įvairių keramikos,molinių , geležinių, akmeninių, titnago dirbiniai. Pagal aptiktus radinius,galima daryti išvadą, kad piliakalnyje gyventa gana trumpą laiką – IV-V a.riboje. Po statinių sudeginimo jame daugiau nebuvo gyvenama, jis buvožmonių apleistas. Tuos įvykius galima siedinti su ženkliu Europos istorijostarpsniu – Didžiuoju tautų kraustymosi laikmečiu

[pic]

Rytų Lietuva – pilkapių kraštas. Čia rasta apie 250 pilkapių grupiųkuriose yra daugiau kaip 6500 pilkapių!

Pilkapis – tai senovinė laidojimo vieta, kur iš žemes ir akmenųsupilamas kapas. Rytų Lietuvoje nuo V iki VI a. pradžios dalis mirusiųjų

pilkapiuose buvo laidojami nedeginti, o nuo VI iki XII a. – visi sudeginti.Nedeginti mirusieji su įkapėmis laidoti duobėje, virš kurios buvo daromaspilkapio sanpilas. Didžiausi pilkapynai yra Gedžiūnėliuose (Ignalinos raj.)ir Kretuonyse (Švenčionių raj.). Palūšėje eksponuojamas V-VI a. pilkapisatkurtas remiantis archeologiniais radiniais Kretuono apylinkėse.

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra šeši vandens malūnai:Minčios, Ginučių, Pakretuonės, Pakaso (Valiuko), Gaveikėnų ir Brukninės(Šilinės). Kai kurie iš jų yra valstybės saugomi architektūros paminklai,kai kuriuose įrengtos poilsinės.

Ginučių vandens malūnas – vienintelis iš šešių parke esančių vandensmalūnų, išsaugojęs autentišką įrangą ir yra 19 a. technikos paminklas.

Buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirtikambariai, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias.

Parke yra net 16 gamtos paminklų, todėl čia paminėti tik patys įdomiausi.

[pic]Trainiškio ąžuolas auga ant Baluošo ežero kranto įsikūrusiameTrainiškio kaimelyje. Ąžuolui yra beveik 800 metų. Jo kamieno apimtis –6,1m. Šis ąžuolas mena pagonybės laikus, kai Lietuvoje ošė ištisos šventųąžuolų giraitės.

[pic]Puziniškio ąžuolas auga to paties pavadinimo kaime, ant aukštoskalvos. Jį verta aplankyti dar ir dėl nuostabaus iš čia atsiveriančiovaizdo.

[pic]Obelų rage prie Žeimenio ežero auga net 14-os kadagių grupė.Aukčiausias yra 12 m aukščio. Kadagiai gali užaugti iki 15 m aukščio irišgyventi net 2000 metų. O štai netoli Šuminų kaimo ant Baluošo ežerokranto žaliuoja visa kadagių giraitė. Pabaluošės kadagynas yra vienas išdidžiausių kadagynų Lietuvoje. Jo plotas – 4 ha.

[pic]Tauragnų apylinkėje prie Šeimaties kaimo stūkso akmuo ”Mokas”,lankytojus stebinantis savo dydžiu. Šalimais guli mažesnis akmuo –”Mokiukas”. Legenda byloja, kad tai suakmenėjusi Mokų šeima. Iš tikrųjų

šiuos akmenis į Lietuvą maždaug prieš 50 tūkst. metų iš Skandinavijosatitempė ledynas.

[pic]

Senovės bitininkystės muziejus yra viena iš įdomiausių ir gausiausiailankomų Aukštaitijos nacionalinio parko vietų. Muziejus duris atvėrė 1984m. Muziejaus darbuotojai papasakos apie bitininkystės raidą nuo seniausiųlaikų iki šių dienų. O bičių dievo Babilo skulptūra savyje talpina ir bičiųšeimyną. Jų sunešto medaus galima paragauti muziejuje. Tik ragaudami medųatminkite – tam, kad prineštų šaukštą medaus, 200 bičių darbuojasi visądieną.

[pic]

Kiekviename Aukštaitijos nacionalinio parko kampelyje susiduriame sučia gyvenusių lietuvių genčių istorija – piliakalniais, pilkapiais,gyvenvietėmis. Ją ne taip greitai prakalbinsi. Ilgų archeologiniųtyrinėjimų išdava – šis mažas žvilgsnis į Nalšios žemės priešistorę.Palūšės kaime lankytojams duris atveria įrengtas akmens amžiaus pabaigosbūstas.

[pic]

Lūšių ežero pakrantėje, prie Meironų kaimo, stovi 16 mediniųskulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai joseįamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Ignaliniečio P.Petronioskulptūra ”Laumių pasaka” byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankinakeistu būdu – užkutena. Net keletas skulptūrų vaizduoja velnius. Seniejižmonės sako, kad vienas iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiameTaramos ežerėlyje.

[pic]

Palūšėje gimė pirmosios lietuviškos operos ”Birutė” kūrėjas,kompozitorius Mikas Petrauskas. Matyt jo tėvas tuomet vargonavęs Palūšėsbažnyčioje, pasėjo sūnaus sieloje pomėgį stebuklingiems muzikos garsams, omotina, pati gimusi šiose apylinkėse, išmokė pajusti gamtos grožį. Mikasapie muziką šneka kaip apie mylimąją: ”Muzika paguodžia nelaimėje, muzikaduoda patvarą žygiuose ir pasiryžimą, muzika suteikia smegenims gerą poilsįpo nuovargio, sustiprina ir atnaujina mintis”. Palūšėje, 1973 m., minint

kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, M.Petrauskui pastatytasskulptoriaus J.Kėdainio paminklas.

Stovyklavietėse sudaromos sąlygos trumpalaikiam aktyvaus poilsioorganizavimui, nakvynei palapinėse, higienos bei maitinimo poreikiamstenkinti. Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje tik stovyklavietėse (nepoilsiavietėse) galima statyti palapines ir kurti laužus. Čia taip pat yralauko baldai (stalai su suolais, pavėsinės), malkos, šiukšliadėžės, laukoWC. Dauguma stovyklaviečių – nuomojamos. Aukštaitijos nacionalinio parkodirekcijai priklauso dvi stovyklavietės šalia Palūšės k.

Viskas yra poilsiui, turizmui ir pramogoms Rytų Aukštaitijoje:nuomojama automobiliai, kilnojama pirtis, turistinis,sportinis inventorius, taip pat teikiamos apgyvendinimo paslaugos.Parodomasis šakočių kepimas malkomis kūrenamame lauko židinyje. Šakočiųdegustacija.