[pic]
Aukštaitijos Nacionalinis Parkas įkurtas 1974 metais. Dabartinę jo teritoriją sudaro 40570 ha. Šis parkas yra apie 100 km atstumu į šiaurę nuo
Vilniaus, apie 170 km į šiaurės rytus nuo Kauno.
Geležinkelis Sankt Peterburgas – Vilnius –Varšuva – Berlynas eina pietrytiniu parko pakraščiu. Ignalinos rajonui priklauso 50 procentų Parko teritorijos, Utenos rajonui – 25 proc., Švenčionių rajonui – 25 proc.
ANP teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros lygio – 150-155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m virš jūros lygio. Žemiausios įdubos siekia 40-60 m, užlietos vandens. Paviršiaus nelygumų amplitudė beveik 100 m.
Reljefą suformavo ledynai, kurie ne vieną kartą dengė Lietuvą.
Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos.
Labai įdomus Šiliniškių kalvagūbris, kurio tąsoje yra Ginučių ir
Papiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios ežerų rinos.
Klimatas yra jūrinis – žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707
valandas šviečia saulė. Metinė temperatūra yra +5,5 laipsniai C.
Šilčiausias yra liepos mėnuo (vidut. temperatūra +18,5 laipsnių C).
Pirmosios šalnos prasideda antroje rugsėjo pusėje, paskutinės trunka iki gegužės 20 d. Pastovi sniego danga susidaro gruodžio antroje pusėje.
Metinis kritulių kiekis 600 –650 mm. Aukščiausia oro temperatūra — +33
laipsnių C — buvo 1992 metų vasarą.
Labai įvairi Aukštaitijos nacionalinio parko flora sudaro svarbią Parko saugotinų vertybių dalį. Taigi augaliją sudaro apie 1000 rūšių aukštesniųjų augalų ir samanų. Mūsų rūpestis – išsaugoti nuo išnykimo retuosius augalus, pirmiausia tuos, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (LRK). Tokių
Parke net 64 rūšys. Čia aptinkame ir apie 150 rūšių labai retų augalų, neįtrauktų į LRK.Tokia įvairovė liudija, kad ANP yra tikra retųjų augalų saugykla. Kiekvienas jums nematytas augalas , ypač jeigu jis yra dekoratyvus, gali būti iš retųjų kategorijos.
Be įdomios augalijos Parke randama apie 630 rūšių grybų. Iš jų 8
rūšys įtrauktos į LRK, 112 rūšių yra valgomieji grybai. Be to, yra 85 rūšys kerpių. Išsamiau apie augalus ir grybus galima sužinoti Parko Mokslo skyriuje.
Didžiąją ANP dalį užima miškai – 28190 ha, t. y. 69 procentai viso ploto. Miškų medynų tūris – apie 4,7 milijonai kietmetrių medienos. Metinis prieaugis – apie 95000 kietmetrių. Pušynai sudaro apie 80 procentų, eglynai
– 7 proc., kita dalis yra lapuočių ir mišrūs miškai. Didžiausią miškų dalį sudaro pusamžiai ir jauni medynai. Vidutinis medynų amžius – 60 metų.
Ažvinčių girioje yra pušynų, sulaukusių 200 ir daugiau metų. Apie 1500 ha užima šimtamečiai pušynai, daugiau kaip 200 ha – eglynai. Baluošo ežero šiaurės rytų pakrantėje, ties Šuminų kaimu, auga savitas 4 ha kadagynas.
Tarp Linkmeno ir Aseko ežerų – Ginučių ąžuolynas (19 ha) – vienintelis ir unikalus parke. Didžiausios girios yra: Ažvinčių – 4603 ha, Linkmenų –2621
ha, Minčios – 2964. Rezervatinės zonos miškai užima 700 ha. Tai sudaro 1,8
proc. viso Parko teritorijos. Čia galima lankytis tik su Parko administracijos atstovu. Remiantis miškotvarkos medžiaga, miškuose leidžiami įvairūs kirtimai. Plynai kertami tik pažeisti ir perbrendę medynai.
Ūkiniu požiūriu miškai suskirstyti į 4 girininkijas, girininkijos – į 23
eiguvas. Visi miškai suskirstyti į 660 kvartalų. Be valstybinių miškų dar yra daugiau kaip 4500 ha privačių, kuriuose ūkininkaujama laikantis saugomų teritorijų reikalavimų.
Parke gyvena dauguma gyvūnų, aptinkamų visoje Lietuvoje. Yra žinoma apie
60 rūšių žinduolių. Iš retųjų (LRK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos, bet jie pas mus nėra reti, kadangi miškai tebėra seni ir užima didelį plotą, o upeliai – švarūs. 1991 metais vasarą Ažvinčių girioje gyveno meška. 2001 metais suskaičiuota apie 50 briedžių, 80 elnių, 160 stirnų,
100 šernų, 60 lapių, 200 pilkųjų kiškių ir 5 vilkai. Čia gyvena daug bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinoma apie 200 paukščių rūšių, iš kurių 48
įrašytos į LRK. Įdomiausios jų putpelė, juodkaklis naras, startsakalis, erelis žuvininkas, lututė, žvirblinė pelėda, juodasis gandras, kuolinga ir t. t. Kasmet per migraciją pasirodo jūrinių ir kilniųjų erelių, daug retų tilvikų. Peri apie 130 rūšių paukščiai. Parke randame apie 60 proc. šalies ornitofaunos, o retųjų paukščių perėjimas rodo, kad jiems gyvenimo sąlygos tebėra geros.
Parke esama žalčių, gyvačių, aptinkamos trys driežų rūšys ir 11
rūšių varliagyvių, iš jų kūmutė, česnakinės varlės ir skiauterėtieji tritonai (LRK). Žuvų yra 29 rūšys. Upėtakiai gyvena švariausioje upėje –
Žeimenoje, o unguriai į Parko ežerus atplaukia iš Atlanto vandenyno.
Parke yra apie 600 rūšių vabalų, daugiau kaip 75 rūšys dieninių drugių. Dauguma jų – dekoratyvūs, gamtą puošiantys vabzdžiai.
ANP vandenys priklauso Žeimenos baseinui. Čia tyvuliuoja 126 dideli ir maži ežerai, kurių plotas — 5930 ha (15,5 % viso ploto). Gausiausia ežerų yra centrinėje Parko dalyje. Didelių ežerų, kurių plotas daugiau negu 100 ha, yra 14, nuo 50 ha iki 100 ha – tik 6, nuo 5 iki 50 ha – 35 ežerai, kiti ežerai yra mažesni kaip 5 ha. Mažieji ežerai yra negilūs, daugelis jų baigia supelkėti.
Didžiausi ežerai yra Kretuonas – 829 ha, Dringis – 725 ha, Baluošas – 442
ha. Parko teritorijoje tyvuliuoja ir giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (
60,5 m).
Ežerai jungiasi protekomis ir upeliais, todėl čia palankios sąlygos pažintiniam vandens turizmui. Iš Žeimenos ežero išteka Žeimena, kuri vingiuoja Parko teritorija 22 km. Iš Aukštaitijos nacionalinio parko upėmis galima nuplaukti į Kuršių marias.
ANP yra 116 kaimų, kuriuose gyvena apie 2000 žmonių. Didžiausia yra
Kaltanėnų gyvenvietė (apie 300 gyventojų). 10 gyvenviečių turi apie 100
gyventojų. Dauguma kaimų – kelių sodybų grupė. Rečiausiai gyvenama šiaurinė
– miškingiausia – Parko dalis. Čia kaimai įsikūrę paežerėse arba paupiuose.
Yra išlikusių vienkiemių.
Išlikę šeši etnografiniai kaimai – Šuminai, Strazdai, Vaišnoriškė,
Varniškės II, Salos II, – išsaugoję senąją planinę kaimo užstatymo struktūrą. Kretuonys, Šakališkė, Meironys, Ginučiai yra gatviniai kaimai.
Jiems būdinga tai, kad abipus kelio gyvenamieji namai buvo statomi galu, toliau, už jų, stovi ūkiniai pastatai. Pagal architektūrinį išplanavimą išskiriami trys kaimų tipai: gatviniai, padriki ir vienkieminiai.
Pirmosios gyvenvietės minimos jau 14 a.: Stripeikiai -1357 m.,
Linkmenys ir Gaveikėnai – 1377 m. 16 a. viduryje, Valakų reformos metu, susiformavo gatviniai rėžiniai kaimai. Juose sodybos išdėtytos abipus gatvės ir visi trobesiai galais atgręžti į ją. Arčiausiai gatvės stovi gyvenamasis namas, o už jo – tvartas. Antroje linijoje priešais gyvenamąjį namą stovi klėtis, toliau – rūsys. Sodybos gale stovi kluonas. Toks išplanavimas būdingas Ginučiams, Vaišniūnams, Meironims, Gaveikėnams. Ypač įdomūs yra Kretuonų ir Šakališkės kaimai. Kretuonų kaimas paskelbtas etnografiniu ir saugomas valstybės.
Kiti mažesni kaimeliai atsirado tik 18 a. Jie susiformavo iš „užusienių“ –
taip buvo vadinamos naujakurių sodybos. Dažniausiai jose apsigyvendavo miško darbininkų, eigulių šeimos. 1909 m., po Stolypino žemės reformos, dalis kaimų gyventojų išsikėlė į viensėdžius. Taip atsirado vienkieminiais vadinami kaimai: Pelakas, Pabiržė, Darželiai, Gineitiškis – tai tik keletas iš jų.
Akmens amžiaus gyvenviečių, pilkapynų, piliakalnių ir kitų gynybinių sutvirtinimų Aukštaitijos nacionaliniame parke išties gausu. Gynybinės pilys turėjo ypač didelę reikšmę ginantis nuo Kalavijuočių ordino, puldinėjusio iš šiaurės.
[pic]Ginučių piliakalnis – 9-12 a. archeologijos paminklas. Manoma, jog čia stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H.Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Ant piliakalnio stovi paminklinis akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsi prezidentas Antanas Smetona.
[pic]Taurapilio piliakalnis stūkso ant pietinio Tauragnų ežero kranto. Prie jo šliejasi to paties vardo kaimelis. Iš trijų pusių piliakalnį saugo vandenys, o iš ketvirtosios – specialūs gynybiniai įrengimai.
Seni žmonės pasakoja, kad kitados kalno viršūnėje augęs storas ąžuolas, jo šovoje gyvenęs vaidila, vaidilutės kūrenusios ugnį. Įvedus krikščionybę, jo viršūnėje buvusi pastatyta bažnyčia, tačiau po kiek laiko išnykusi ir dabar esanti kalno viduje.
Legenda byloja, kad kartą vienas drąsuolis atidžiau pažvelgęs į tą duobę ir pamatęs kalno gelmėse apleistą bažnyčią su išgriuvusiais altoriais, o viduje groję apdulkėję vargonai. Tačiau šv. Jono naktį, lygiai 12 valandą, piliakalnis atsidengiąs, deja, tik vienai sekundei. Kas turi geras akis, galįs pamatyti bažnyčią ir grojančius vargonus.
[pic]Reškutėnų piliakalnis – šis piliakalnis yra Švenčionių raj., vakarinėje Reškutėnų kaimo dalyje, rytinėje Kretuono ežero pakrantėje.
Piliakalnis aptiktas 1980 m. Kretuono akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėjimo metu. Vietiniai gyventojai jo piliakalniu nelaikė, o kalną vadino Galo kalnu.
[pic]Reškutėnų yra vienas iš vėlyviausių Brūkšniuotosios keramikos kultūros paminklų Lietuvoje. Tyrinėjant šį piliakalnį rasta įvairių keramikos, molinių , geležinių, akmeninių, titnago dirbiniai. Pagal aptiktus radinius, galima daryti išvadą, kad piliakalnyje gyventa gana trumpą laiką – IV-V a.
riboje. Po statinių sudeginimo jame daugiau nebuvo gyvenama, jis buvo žmonių apleistas. Tuos įvykius galima siedinti su ženkliu Europos istorijos tarpsniu – Didžiuoju tautų kraustymosi laikmečiu
[pic]
[pic]
[pic]
Rytų Lietuva – pilkapių kraštas. Čia rasta apie 250 pilkapių grupių kuriose yra daugiau kaip 6500 pilkapių!
Pilkapis – tai senovinė laidojimo vieta, kur iš žemes ir akmenų supilamas kapas. Rytų Lietuvoje nuo V iki VI a. pradžios dalis mirusiųjų pilkapiuose buvo laidojami nedeginti, o nuo VI iki XII a. – visi sudeginti.
Nedeginti mirusieji su įkapėmis laidoti duobėje, virš kurios buvo daromas pilkapio sanpilas. Didžiausi pilkapynai yra Gedžiūnėliuose (Ignalinos raj.)
ir Kretuonyse (Švenčionių raj.). Palūšėje eksponuojamas V-VI a. pilkapis atkurtas remiantis archeologiniais radiniais Kretuono apylinkėse.
Aukštaitijos nacionaliniame parke yra šeši vandens malūnai:
Minčios, Ginučių, Pakretuonės, Pakaso (Valiuko), Gaveikėnų ir Brukninės
(Šilinės). Kai kurie iš jų yra valstybės saugomi architektūros paminklai, kai kuriuose įrengtos poilsinės.
Ginučių vandens malūnas – vienintelis iš šešių parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą ir yra 19 a. technikos paminklas.
Buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti kambariai, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias.
Parke yra net 16 gamtos paminklų, todėl čia paminėti tik patys įdomiausi.
[pic]Trainiškio ąžuolas auga ant Baluošo ežero kranto įsikūrusiame
Trainiškio kaimelyje. Ąžuolui yra beveik 800 metų. Jo kamieno apimtis –
6,1m. Šis ąžuolas mena pagonybės laikus, kai Lietuvoje ošė ištisos šventų ąžuolų giraitės.
[pic]Puziniškio ąžuolas auga to paties pavadinimo kaime, ant aukštos kalvos. Jį verta aplankyti dar ir dėl nuostabaus iš čia atsiveriančio vaizdo.
[pic]Obelų rage prie Žeimenio ežero auga net 14-os kadagių grupė.
Aukčiausias yra 12 m aukščio. Kadagiai gali užaugti iki 15 m aukščio ir išgyventi net 2000 metų. O štai netoli Šuminų kaimo ant Baluošo ežero kranto žaliuoja visa kadagių giraitė. Pabaluošės kadagynas yra vienas iš didžiausių kadagynų Lietuvoje. Jo plotas – 4 ha.
[pic]Tauragnų apylinkėje prie Šeimaties kaimo stūkso akmuo ”Mokas”, lankytojus stebinantis savo dydžiu. Šalimais guli mažesnis akmuo –
”Mokiukas”. Legenda byloja, kad tai suakmenėjusi Mokų šeima. Iš tikrųjų šiuos akmenis į Lietuvą maždaug prieš 50 tūkst. metų iš Skandinavijos atitempė ledynas.
[pic]
Senovės bitininkystės muziejus yra viena iš įdomiausių ir gausiausiai lankomų Aukštaitijos nacionalinio parko vietų. Muziejus duris atvėrė 1984
m. Muziejaus darbuotojai papasakos apie bitininkystės raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų. O bičių dievo Babilo skulptūra savyje talpina ir bičių šeimyną. Jų sunešto medaus galima paragauti muziejuje. Tik ragaudami medų atminkite – tam, kad prineštų šaukštą medaus, 200 bičių darbuojasi visą dieną.
[pic]
Kiekviename Aukštaitijos nacionalinio parko kampelyje susiduriame su čia gyvenusių lietuvių genčių istorija – piliakalniais, pilkapiais, gyvenvietėmis. Ją ne taip greitai prakalbinsi. Ilgų archeologinių tyrinėjimų išdava – šis mažas žvilgsnis į Nalšios žemės priešistorę.
Palūšės kaime lankytojams duris atveria įrengtas akmens amžiaus pabaigos būstas.
[pic]
Lūšių ežero pakrantėje, prie Meironų kaimo, stovi 16 medinių skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Ignaliniečio P.Petronio skulptūra ”Laumių pasaka” byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po
12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankina keistu būdu – užkutena. Net keletas skulptūrų vaizduoja velnius. Senieji žmonės sako, kad vienas iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiame
Taramos ežerėlyje.
[pic]
Palūšėje gimė pirmosios lietuviškos operos ”Birutė” kūrėjas, kompozitorius Mikas Petrauskas. Matyt jo tėvas tuomet vargonavęs Palūšės bažnyčioje, pasėjo sūnaus sieloje pomėgį stebuklingiems muzikos garsams, o motina, pati gimusi šiose apylinkėse, išmokė pajusti gamtos grožį. Mikas apie muziką šneka kaip apie mylimąją: ”Muzika paguodžia nelaimėje, muzika duoda patvarą žygiuose ir pasiryžimą, muzika suteikia smegenims gerą poilsį po nuovargio, sustiprina ir atnaujina mintis”. Palūšėje, 1973 m., minint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, M.Petrauskui pastatytas skulptoriaus J.Kėdainio paminklas.
Stovyklavietėse sudaromos sąlygos trumpalaikiam aktyvaus poilsio organizavimui, nakvynei palapinėse, higienos bei maitinimo poreikiams tenkinti.
Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje tik stovyklavietėse (ne poilsiavietėse) galima statyti palapines ir kurti laužus. Čia taip pat yra lauko baldai (stalai su suolais, pavėsinės), malkos, šiukšliadėžės, lauko
WC. Dauguma stovyklaviečių – nuomojamos. Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijai priklauso dvi stovyklavietės šalia Palūšės k.
Viskas yra poilsiui, turizmui ir pramogoms Rytų Aukštaitijoje:
nuomojama automobiliai, kilnojama pirtis, turistinis, sportinis inventorius, taip pat teikiamos apgyvendinimo paslaugos.
Parodomasis šakočių kepimas malkomis kūrenamame lauko židinyje. Šakočių degustacija.