AUKŠTAITIJOS NACIONALINIS PARKAS

[pic]

Aukštaitijos Nacionalinis Parkas įkurtas 1974 metais. Dabartinę jo
teritoriją sudaro 40570 ha. Šis parkas yra apie 100 km atstumu į šiaurę nuo
Vilniaus, apie 170 km į šiaurės rytus nuo Kauno.
    Geležinkelis Sankt Peterburgas – Vilnius –Varšuva – Berlynas eina
pietrytiniu parko pakraščiu. Ignalinos rajonui priklauso 50 procentų Parko
teritorijos, Utenos rajonui – 25 proc., Švenčionių rajonui – 25 proc.

ANP teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros
lygio – 150-155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m virš jūros
lygio. Žemiausios įdubos siekia 40-60 m, užlietos vandens. Paviršiaus
nelygumų amplitudė  beveik 100 m.

Reljefą suformavo ledynai, kurie ne vieną kartą dengė Lietuvą.
Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežžeringos moreninės aukštumos.

Labai įdomus Šiliniškių kalvagūbris, kurio tąsoje yra Ginučių ir
Papiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios
ežerų rinos.

Klimatas yra jūrinis – žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707
valandas šviečia saulė. Metinė temperatūra yra +5,5 laipsniai C.
Šilčiausias yra liepos mėnuo (vidut. temperatūra +18,5 laipsnių C).
Pirmosios šalnos prasideda antroje rugsėjo pusėje, paskutinės trunka iki
gegužės 20 d. Pastovi sniego danga susidaro gruodžio antroje pusėje.
Metinis kritulių kiekis 600 –650 mm. Aukščiausia oro temperatūra —  +33
laipsnių C — buvo 1992 metų vasarą.
Labai įvairi Aukštaitijos nacionalinio parko flora sudaro svarbią Parko
saugotinų vertybių dalį. Taigi auugaliją sudaro apie 1000 rūšių aukštesniųjų
augalų ir samanų. Mūsų rūpestis – išsaugoti nuo išnykimo retuosius augalus,
pirmiausia tuos, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (LRK). Tokių 
Parke net 64 rūšys. Čia aptinkame ir apie 150 rūšių labai  retų augalų,
neįtrauktų į LRK.Tokia įvairovė liudija, kad ANP yra tikra retųjų au

ugalų
saugykla. Kiekvienas jums nematytas augalas , ypač jeigu jis yra
dekoratyvus, gali būti iš retųjų kategorijos.

Be įdomios augalijos Parke randama apie 630 rūšių grybų. Iš jų  8
rūšys įtrauktos į LRK, 112 rūšių yra valgomieji grybai. Be to, yra 85 rūšys
kerpių. Išsamiau apie  augalus ir grybus galima sužinoti Parko Mokslo
skyriuje.

Didžiąją ANP dalį užima miškai – 28190 ha, t. y. 69 procentai viso
ploto. Miškų medynų tūris – apie 4,7 milijonai kietmetrių medienos. Metinis
prieaugis – apie 95000 kietmetrių. Pušynai sudaro apie 80 procentų, eglynai
– 7 proc., kita dalis yra lapuočių ir mišrūs miškai. Didžiausią miškų dalį
sudaro pusamžiai ir jauni medynai. Vidutinis medynų amžius – 60 metų.
Ažvinčių girioje yra pušynų, sulaukusių 200 ir daugiau metų. Apie 1500 ha
užima šimtamečiai pušynai, daugiau kaip 200 ha – eglynai. Baluošo ežero
šiaurės rytų pakrantėje, ties Šuminų kaimu, auga savitas 4 ha kadagynas.
Tarp Linkmeno ir Aseko ežerų – Ginučių ąžuolynas (19 ha) – vienintelis ir
unikalus paarke. Didžiausios girios yra: Ažvinčių – 4603 ha, Linkmenų –2621
ha, Minčios – 2964. Rezervatinės zonos miškai užima 700 ha. Tai sudaro 1,8
proc. viso Parko teritorijos. Čia galima lankytis tik su Parko
administracijos atstovu. Remiantis miškotvarkos medžiaga, miškuose
leidžiami įvairūs kirtimai. Plynai kertami tik pažeisti ir perbrendę
medynai.
Ūkiniu požiūriu miškai suskirstyti į 4 girininkijas, girininkijos – į 23
eiguvas. Visi miškai suskirstyti į 660 kvartalų. Be valstybinių miškų dar
yra daugiau kaip 4500 ha privačių, kuriuose ūkininkaujama laikantis saugomų
teritorijų reikalavimų.

Parke gyvena dauguma gyvūnų, aptinkamų visoje Lietuvoje. Yra žinoma apie
60 rūšių žinduolių. Iš retųjų (LRK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos,
bet ji

ie pas mus nėra reti, kadangi miškai tebėra seni ir užima didelį
plotą, o upeliai – švarūs. 1991 metais vasarą Ažvinčių girioje gyveno
meška. 2001 metais suskaičiuota apie 50 briedžių, 80 elnių, 160 stirnų,
100  šernų, 60 lapių, 200 pilkųjų kiškių ir 5 vilkai. Čia gyvena daug
bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinoma apie 200 paukščių rūšių, iš kurių 48
įrašytos į LRK. Įdomiausios jų  putpelė, juodkaklis naras, startsakalis,
erelis žuvininkas, lututė, žvirblinė pelėda, juodasis gandras, kuolinga ir
t. t. Kasmet per migraciją pasirodo jūrinių ir kilniųjų  erelių, daug retų
tilvikų. Peri apie 130 rūšių paukščiai. Parke randame apie 60 proc. šalies
ornitofaunos, o retųjų paukščių perėjimas rodo, kad jiems gyvenimo sąlygos
tebėra geros.

Parke esama žalčių, gyvačių, aptinkamos trys driežų rūšys ir 11
rūšių varliagyvių, iš jų kūmutė, česnakinės varlės ir skiauterėtieji
tritonai (LRK). Žuvų yra 29 rūšys. Upėtakiai gyvena švariausioje upėje –
Žeimenoje, o unguriai į Parko ežerus atplaukia iš Atlanto vandenyno.

Parke yra apie 600 rūšių vabalų, daugiau kaip  75 rūšys dieninių
drugių. Dauguma jų – dekoratyvūs, gamtą puošiantys vabzdžiai.

ANP vandenys priklauso Žeimenos baseinui. Čia tyvuliuoja 126 dideli ir maži
ežerai, kurių plotas — 5930 ha (15,5 % viso ploto). Gausiausia ežerų yra
centrinėje Parko dalyje. Didelių ežerų, kurių plotas daugiau negu 100 ha,
yra 14, nuo 50 ha iki 100 ha – tik 6, nuo 5 iki 50 ha – 35 ežerai, kiti
ežerai yra mažesni kaip 5 ha. Mažieji ežerai yra negilūs, daugelis jų
baigia supelkėti.
Didžiausi ežerai yra Kretuonas – 829 ha, Dringis – 725 ha, Baluošas – 442
ha. Parko teritorijoje tyvuliuoja ir giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (<


60,5 m).
Ežerai jungiasi protekomis ir upeliais, todėl čia palankios sąlygos
pažintiniam vandens turizmui. Iš Žeimenos ežero išteka Žeimena, kuri
vingiuoja Parko teritorija 22 km. Iš Aukštaitijos nacionalinio parko upėmis
galima nuplaukti į Kuršių marias.    

ANP yra 116 kaimų, kuriuose gyvena apie 2000 žmonių. Didžiausia yra
Kaltanėnų gyvenvietė (apie 300 gyventojų). 10 gyvenviečių turi apie 100
gyventojų. Dauguma kaimų – kelių sodybų grupė. Rečiausiai gyvenama šiaurinė
– miškingiausia – Parko dalis. Čia kaimai įsikūrę paežerėse arba paupiuose.
Yra išlikusių   vienkiemių.
Išlikę šeši etnografiniai kaimai – Šuminai, Strazdai, Vaišnoriškė,
Varniškės II, Salos II, – išsaugoję senąją planinę kaimo užstatymo
struktūrą. Kretuonys, Šakališkė, Meironys, Ginučiai yra gatviniai kaimai.
Jiems būdinga tai, kad abipus kelio gyvenamieji namai buvo statomi galu,
toliau, už jų, stovi ūkiniai pastatai. Pagal architektūrinį išplanavimą
išskiriami trys kaimų tipai: gatviniai, padriki ir vienkieminiai.

Pirmosios gyvenvietės minimos jau 14 a.: Stripeikiai -1357 m.,
Linkmenys ir Gaveikėnai – 1377 m. 16 a. viduryje, Valakų reformos metu,
susiformavo gatviniai rėžiniai kaimai. Juose sodybos išdėtytos abipus
gatvės ir visi trobesiai galais atgręžti į ją. Arčiausiai gatvės stovi
gyvenamasis namas, o už jo – tvartas. Antroje linijoje priešais gyvenamąjį
namą stovi klėtis, toliau – rūsys. Sodybos gale stovi kluonas. Toks
išplanavimas būdingas Ginučiams, Vaišniūnams, Meironims, Gaveikėnams. Ypač
įdomūs yra Kretuonų ir Šakališkės kaimai. Kretuonų kaimas paskelbtas
etnografiniu ir saugomas valstybės.
Kiti mažesni kaimeliai atsirado tik 18 a. Jie susiformavo iš „užusienių“ –
taip buvo vadinamos naujakurių sodybos. Dažniausiai jose apsigyvendavo
miško darbininkų, eigulių šeimos. 1909 m., po Stolypino žemės reformos,
dalis kaimų gyventojų išsikėlė į

viensėdžius. Taip  atsirado vienkieminiais
vadinami kaimai: Pelakas, Pabiržė,  Darželiai, Gineitiškis – tai tik
keletas iš jų.

Akmens amžiaus gyvenviečių, pilkapynų, piliakalnių ir kitų gynybinių
sutvirtinimų Aukštaitijos nacionaliniame parke išties gausu. Gynybinės
pilys turėjo ypač didelę reikšmę ginantis nuo Kalavijuočių ordino,
puldinėjusio iš šiaurės.

[pic]Ginučių piliakalnis – 9-12 a. archeologijos paminklas. Manoma, jog čia
stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H.Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Ant
piliakalnio stovi paminklinis akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsi
prezidentas Antanas Smetona.

[pic]Taurapilio piliakalnis stūkso ant pietinio Tauragnų ežero kranto. Prie
jo šliejasi to paties vardo kaimelis. Iš trijų pusių piliakalnį saugo
vandenys, o iš ketvirtosios – specialūs gynybiniai įrengimai. Seni žmonės
pasakoja, kad kitados kalno viršūnėje augęs storas ąžuolas, jo šovoje
gyvenęs vaidila, vaidilutės kūrenusios ugnį. Įvedus krikščionybę, jo
viršūnėje buvusi pastatyta bažnyčia, tačiau po kiek laiko išnykusi ir dabar
esanti kalno viduje. Legenda byloja, kad kartą vienas drąsuolis atidžiau
pažvelgęs į tą duobę ir pamatęs kalno gelmėse apleistą bažnyčią su
išgriuvusiais altoriais, o viduje groję apdulkėję vargonai. Tačiau šv. Jono
naktį, lygiai 12 valandą, piliakalnis atsidengiąs, deja, tik vienai
sekundei. Kas turi geras akis, galįs pamatyti bažnyčią ir grojančius
vargonus.

[pic]Reškutėnų piliakalnis – šis piliakalnis yra Švenčionių raj.,
vakarinėje Reškutėnų kaimo dalyje, rytinėje Kretuono ežero pakrantėje.
Piliakalnis aptiktas 1980 m. Kretuono akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėjimo
metu. Vietiniai gyventojai jo piliakalniu nelaikė, o kalną vadino Galo
kalnu.

[pic]Reškutėnų yra vienas iš vėlyviausių Brūkšniuotosios keramikos kultūros
paminklų Lietuvoje. Tyrinėjant šį piliakalnį rasta įvairių keramikos,
molinių , geležinių, akmeninių, titnago dirbiniai. Pagal aptiktus radinius,
galima daryti išvadą, kad piliakalnyje gyventa gana trumpą laiką – IV-V a.
riboje. Po statinių sudeginimo jame daugiau nebuvo gyvenama, jis buvo
žmonių apleistas. Tuos įvykius galima siedinti su ženkliu Europos istorijos
tarpsniu – Didžiuoju tautų kraustymosi laikmečiu

[pic]

[pic]

[pic]

Rytų Lietuva – pilkapių kraštas. Čia rasta apie 250 pilkapių grupių
kuriose yra daugiau kaip 6500 pilkapių!

Pilkapis – tai senovinė laidojimo vieta, kur iš žemes ir akmenų
supilamas kapas. Rytų Lietuvoje nuo V iki VI a. pradžios dalis mirusiųjų
pilkapiuose buvo laidojami nedeginti, o nuo VI iki XII a. – visi sudeginti.
Nedeginti mirusieji su įkapėmis laidoti duobėje, virš kurios buvo daromas
pilkapio sanpilas. Didžiausi pilkapynai yra Gedžiūnėliuose (Ignalinos raj.)
ir Kretuonyse (Švenčionių raj.). Palūšėje eksponuojamas V-VI a. pilkapis
atkurtas remiantis archeologiniais radiniais Kretuono apylinkėse.

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra šeši vandens malūnai:
Minčios, Ginučių, Pakretuonės, Pakaso (Valiuko), Gaveikėnų ir Brukninės
(Šilinės). Kai kurie iš jų yra valstybės saugomi architektūros paminklai,
kai kuriuose įrengtos poilsinės.

Ginučių vandens malūnas – vienintelis iš šešių parke esančių vandens
malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą ir yra 19 a. technikos paminklas.

Buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti
kambariai, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias.

Parke yra net 16 gamtos paminklų, todėl čia paminėti tik patys įdomiausi.

[pic]Trainiškio ąžuolas auga ant Baluošo ežero kranto įsikūrusiame
Trainiškio kaimelyje. Ąžuolui yra beveik 800 metų. Jo kamieno apimtis –
6,1m. Šis ąžuolas mena pagonybės laikus, kai Lietuvoje ošė ištisos šventų
ąžuolų giraitės.

[pic]Puziniškio ąžuolas auga to paties pavadinimo kaime, ant aukštos
kalvos. Jį verta aplankyti dar ir dėl nuostabaus iš čia atsiveriančio
vaizdo.

[pic]Obelų rage prie Žeimenio ežero auga net 14-os kadagių grupė.
Aukčiausias yra 12 m aukščio. Kadagiai gali užaugti iki 15 m aukščio ir
išgyventi net 2000 metų. O štai netoli Šuminų kaimo ant Baluošo ežero
kranto žaliuoja visa kadagių giraitė. Pabaluošės kadagynas yra vienas iš
didžiausių kadagynų Lietuvoje. Jo plotas – 4 ha.

[pic]Tauragnų apylinkėje prie Šeimaties kaimo stūkso akmuo ”Mokas”,
lankytojus stebinantis savo dydžiu. Šalimais guli mažesnis akmuo –
”Mokiukas”. Legenda byloja, kad tai suakmenėjusi Mokų šeima. Iš tikrųjų
šiuos akmenis į Lietuvą maždaug prieš 50 tūkst. metų iš Skandinavijos
atitempė ledynas.

[pic]

Senovės bitininkystės muziejus yra viena iš įdomiausių ir gausiausiai
lankomų Aukštaitijos nacionalinio parko vietų. Muziejus duris atvėrė 1984
m. Muziejaus darbuotojai papasakos apie bitininkystės raidą nuo seniausių
laikų iki šių dienų. O bičių dievo Babilo skulptūra savyje talpina ir bičių
šeimyną. Jų sunešto medaus galima paragauti muziejuje. Tik ragaudami medų
atminkite – tam, kad prineštų šaukštą medaus, 200 bičių darbuojasi visą
dieną.

[pic]

Kiekviename Aukštaitijos nacionalinio parko kampelyje susiduriame su
čia gyvenusių lietuvių genčių istorija – piliakalniais, pilkapiais,
gyvenvietėmis. Ją ne taip greitai prakalbinsi. Ilgų archeologinių
tyrinėjimų išdava – šis mažas žvilgsnis į Nalšios žemės priešistorę.
Palūšės kaime lankytojams duris atveria įrengtas akmens amžiaus pabaigos
būstas.

[pic]

Lūšių ežero pakrantėje, prie Meironų kaimo, stovi 16 medinių
skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose
įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Ignaliniečio P.Petronio
skulptūra ”Laumių pasaka” byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po
12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankina
keistu būdu – užkutena. Net keletas skulptūrų vaizduoja velnius. Senieji
žmonės sako, kad vienas iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiame
Taramos ežerėlyje.

[pic]

Palūšėje gimė pirmosios lietuviškos operos ”Birutė” kūrėjas,
kompozitorius Mikas Petrauskas. Matyt jo tėvas tuomet vargonavęs Palūšės
bažnyčioje, pasėjo sūnaus sieloje pomėgį stebuklingiems muzikos garsams, o
motina, pati gimusi šiose apylinkėse, išmokė pajusti gamtos grožį. Mikas
apie muziką šneka kaip apie mylimąją: ”Muzika paguodžia nelaimėje, muzika
duoda patvarą žygiuose ir pasiryžimą, muzika suteikia smegenims gerą poilsį
po nuovargio, sustiprina ir atnaujina mintis”. Palūšėje, 1973 m., minint
kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, M.Petrauskui pastatytas
skulptoriaus J.Kėdainio paminklas.

 Stovyklavietėse sudaromos sąlygos trumpalaikiam aktyvaus poilsio
organizavimui, nakvynei palapinėse, higienos bei maitinimo poreikiams
tenkinti.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje tik stovyklavietėse (ne
poilsiavietėse) galima statyti palapines ir kurti laužus. Čia taip pat yra
lauko baldai (stalai su suolais, pavėsinės), malkos, šiukšliadėžės, lauko
WC. Dauguma stovyklaviečių – nuomojamos. Aukštaitijos nacionalinio parko
direkcijai priklauso dvi stovyklavietės šalia Palūšės k.

Viskas yra poilsiui, turizmui ir pramogoms Rytų Aukštaitijoje:
nuomojama automobiliai, kilnojama pirtis,  turistinis,
sportinis inventorius, taip pat teikiamos apgyvendinimo paslaugos.
Parodomasis šakočių kepimas malkomis kūrenamame lauko židinyje. Šakočių
degustacija.

Leave a Comment