Antanas Baranauskas

Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta.
Tris žiemas Baranauskas lankė pradžios mokyklą. Čia jis išsiskyrė darbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi aritmetika. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi trylikos metų ganęs tėvų bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs liokajumi, meistravęs, porą metų tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties — rusų kalbos. Pats mookęsis groti klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs tapyti, bet, neturėdamas pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė mokslai. 1851 m. vasario 10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvo valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus raštininkams, kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo raštvedybos — kaligrafiškai „cirkuliuoti” aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei inventorių knygas.
Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai. Mokytojų ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno potvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo ir paats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano eilių ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų mano. Mano eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir kanceliaristams, ir visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų”.
Baigęs Rumšiškių mokyklą ir Ka

aune atlikęs praktiką, Baranauskas 1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko padėjėju į Vainutą, pasienio miestelį. Čia poetas pajuto sunkų liaudies gyvenimą, liaudies rūpesčius ir vargus.
Vainute poetas pažino caro valdininkų gyvenimą. Dienoraštyje ir laiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį: „Viršaitis nusigėrė. sukėlė skandalą. su raštininku susimušė”. „Žuvo Jurgaitis už pinigus, imtus iš rekrūtų.” „ .Nors badu mirk patvoryje, o net ir negyvą viršininkas privers eiti savo pareigas”. Vainute jaunuolis susidūrė su dvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. ,,.Ne kartą įpuoliau į priešo pinkles. nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmių žodžių, mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius, apkaltinama”,— rašė Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė vietos dvarininkai, kai jis pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkų ir dvaro įtaka atsimušė į stiprų poeto charakterį, analitinį protą. Nuo moralinės degradacijos jį gynė kultūros troškimas, poetinis įkvėpimas ir gamtos meilė.
Iš Vainuto Baranauskas buvo perkeltas į Raseinius, bet čia dirbo neilgai. Netrukus jis turėjo vykti į Sedą. Tarsi nujausdamas, kad ši vietovė jo gyvenime turės lemiamos reikšmės, klausė savęs: , „O Telšiai, Telšiai, o Žemaitija, Žemaitija! Kokią įtaką mano likimui padarysite?” Sedoje poeto gyvenimas pasisuko visai nauja linkme. Čia jis susipažino su poete K. Praniauskaite, kuri turėjo didelės įtakos Baranausko asmenybei ir kūrybai. Ji žadino jaunuolio pasitikėjimą sa
avo jėgomis, skatino siekti mokslo, kurti, tarnauti savo liaudžiai. Apie draugystės pradžią poetas taip rašo dienoraštyje: ,,.Gavau p. K. Praniauskaitės eilėraštį „Dvasios atsiuntimas”. po poros dienų Sirokomlės „Pokalbius” ir pridėtas p. Praniauskaitės eiles, pavadintas „Jaunajam poetui”. Paprasta eilių intonacija., vilties ir meilės žodžiai tose eilėse galingai prabilo į mane. To paveiktas, grąžindamas perskaitytą Sirokomlę, parašiau atsakymą: „Puikaus Žemaičių krašto poete”. Po kelių dienų į tas eiles sulaukiau atsakymo: „Už ką man teiki tokį garbingą vardą”, kur. ji suniekino visą mano nebrendusios vaizduotės nykumą ir labai padėjo man pabusti iš to letargo”. Be minėto eilėraščio, Baranauskas dar yra dedikavęs keletą kūrinių K. Praniauskaitei: „P.K.P.”, „Žemaičių poetei”, „Kilnioji Poete”. Juose rašoma, kad poetės daina žadinanti iš snaudulio, kaip tylus gegužės lietus palaimintu gėrimu pagirdanti sielą, dėkojama poetei, kad ji skatinanti kurti daineles broliams, kad jos dvasios tvirtumas būsiąs pavyzdys: „Ilgesingoje dainoje broliams padės iš storų praeities pelėsių atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų kerintis grožis”.
Bet Baranauskui nebuvo lemta ilgai džiaugtis ta draugyste. Neišbuvęs nė trijų mėnesių Sedoje, jis turėjo kraustytis į Skuodą. „Prieš mano norą paskyrė mane Skuodo raštininku”, — guodžiasi poetas dienoraštyje. Visur valsčiaus raštininko darbas buvo nuobodus: rašyti mokesčių ir prievolių knygas, žiniaraščius, su
udarinėti šaukiamųjų sąrašus, registruoti ir tvarkyti raštus, priiminėti duokles ir mokesčius. Slėgė beteisė mažo valsčiaus tarnautojo padėtis, atlyginimas buvo menkas — neužteko net maistui ir aprangai. Visi tie nemalonumai Skuode dar ryškiau buvo jaučiami. Apie tai Baranauskas kalba ir savo dienoraštyje: „Apleistas raštinės darbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų tvarka, aukštesnių valdininkų vienašališkumas priešiškomis įtemptomis aplinkybėmis, supainiotos valstiečių prievolių sąskaitos, valsčiaus vyresnybės piktnaudžiavimas. Valsčius didelis ir daug darbo reikalaujančios pareigos., daug valsčiuje besipešančių grupių ir kitos nesuskaičiuojamos aplinkybės tarsi suplaukė į vieną, iš kur audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip nuodijo man ramybe ir sveikatą”. Stengdamasis išsivaduoti iš tų visų nemalonumų, Baranauskas nukreipia žvilgsnį į kunigų seminariją.
Padedamas K. Praniauskaitės brolio, įtakingo dvasininko O. Praniausko, ir kitų asmenų, poetas, įsigijęs Telšių bajoriškosios mokyklos 4 klasių baigimo pažymėjimą, 1856 m. rudenį įstojo į Varnių kunigų seminariją. Čia vyravo lenkiška dvasia, bet tarp klierikų buvo jaunuolių, mylinčių savo kraštą ir savo kalbą. Prie tokių priklausė ir K. Kairys bei P. Viksva, su kuriais Baranauskas greitai susidraugavo. Juos jungė patriotiniai ir kultūriniai interesai. Visi trys jaunuoliai pasiryžo lenkiškoje seminarijos atmosferoje tarpusavyje tekalbėti tik lietuviškai. Baranauskui didelės įtakos turėjo ypač K. Kairys. Jam dedikuotuose eilėraščiuose Baranauskas apie savo bičiulį atsiliepia labai pakiliai. „Broli Klemensai, — rašoma poezijos rinkinio įraše,— Ta
avo jaunuoliška dvasia ir Tavo tyki daina skamba tokiu taktu, kad nuostabi gaida, tyli ir virpanti, iš krūtinės išblaško pasaulio smūgius. Ir mano sielą patraukia.” Baranauskas džiaugėsi K. Kairio draugyste ir troško su juo kasdien bendrauti. Varniuose Baranauskas palaikė ryšius ir su lietuvių kalbos puoselėtoju A. Kašarausku. Šio prašomas, Baranauskas užrašinėjo Anykščių apylinkių liaudies dainų melodijas.
Seminarija turėjo gausią biblioteką. Poetas daug skaitė, brendo jo talentas, kuris greitai buvo kitų pastebėtas. M. Valančius paprašė parašyti giesmių aukštaičių tarme jo leidžiamam giesmynui. Baranauskas sukūrė penkias giesmes. Čia subrendo ir reikšmingiausi jo kūriniai „Dainų dainelę” bei „Anykščių šilelis”.
Baigęs Varnių kunigų seminariją, Baranauskas, kaip gabus jaunuolis, J. Dovydaičio, kuris tuo metu buvo M. Valančiaus sekretorius, iniciatyva 1858 m. buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1862 m.
Dvasinės akademijos siųstas, Baranauskas 1863 – 1864 m. buvo išvykęs į užsienį gilinti studijų Miuncheno, Liuveno ir Romos universitetuose. Atostogaujantį Insbruke, jį pasiekė žinia apie 1863 m. sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai Jonas ir Anupras. Už dalyvavimą sukilime jie buvo ištremti į Sibirą, iš kur sugrįžo tik po 12 metų. Susirūpinęs poetas rašė tėvams: „Tamstos man parašykit apie Joną, Anuprą ir Steikūną, ar da negrįžo namuos. Tamstos ar da gyvi krutat?!! Būkit sveiki, tik kepkit visus obuolius, ba čėsas nesveikas”. Obuoliais Baranausko tėvai vadinę sūnaus eilėraščius. Poetas, dėl jų nerimaudamas, šiame laiške prašo juos sudeginti. Bet motina juos išsaugojo, visą sukilimą nešiodamasi užantyje. Iš tolesnių šio laiško žodžių galima spręsti, kad poetas pritarė sukilimui. Yra žinių, jog buvo lietuviškai parašęs net atsišaukimą į savo tautiečius, tik nuodėmklausiui įsakius, jį įmetė į ugnį. Poetą, be abejo, sujaudino ir žinia apie jo artimiausio bičiulio K. Kairio ištrėmimą į Sibirą ir tragišką mirtį. Baranausko nuotaikos 1863 m. sukilimo laikotarpiu atsispindėjo eilėraštyje „Ko gi skaudžia man širdelę”. Į Peterburgą Baranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas akademijos dėstytoju. Bet jo pažiūros nepatiko akademijos vadovybei, ir tais pačiais metais jis grįžo į Lietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1867 m. kunigų seminarijos profesoriumi: Baranauskas dėstė įvairias teologines disciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Pats jis ėmėsi lietuvių kalbos tyrinėjimų, sudarė savo rašybos sistemą, pagrįstą garsų kilmės principu. Baranauskas pripažino, kad rašyba turi būti bendra, o šnekėti siūlė tarmiškai. Savo tarmių studijomis Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai. Jis buvo ir pirmasis lietuviškų gramatikos terminų kūrėjas.
1884 m. Baranauskas buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Šiuo metu jį buvo vergte pavergusi matematika. Laiške H. Vėberiui guodėsi, kad matematika „loskos” neprašanti, „prisispyrusi speičia, ir gan — nors tu kur gyvas dėkis”. Aprašydamas skaičiavimus, pastebi, kad „kruvina buvo procia”. Šioje srityje būdamas savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. Bet ir čia minėtinas kaip lietuviškų matematikos ir ypač geometrijos terminų kūrėjas. 1897 m. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Atliekamu nuo pareigų laiku jis atkakliai dirbo, vertė į lietuvių kalbą bibliją. Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 26 d. askezės ir fizinių negalavimų išsekintas.
Maironis apie Baranauską sakė, kad „buvo tai vyras aukšto ūgio, gilaus mokslo, tvirto būdo, geležinės valios. nepaprastai gabus”. Vienas ryškiausių Baranausko asmenybės bruožų yra atkaklumas ir valingumas. Tos charakterio ypatybės pasireiškė ir smulkmenose, ir dideliame darbe. Jis, dar Rumšiškių mokinys, žaisdamas sniego gniūžtėmis, atsilaikė vienas prieš visą būrį, kai kiti išbėgiojo. Vainute Baranauskas atkakliai pasipriešino kontrabandininkams, nors už tai ir teko jam nukentėti. ,,.Mečiausi į visas puses, su įkarščiu įrodinėjau jų niekšingumą ir tuo kai ką sutramdžiau., atskleidžiau jų nusikaltimus”,— rašė Baranauskas tėvams. Atkaklumą jis parodė ir Skuode, pats save gindamas. Pagal poeto brolio Anupro pasakojimą, Skuodo viršaitis Vilgockis, negaudamas iš raštininko kyšių, buvo pradėjęs prie jo kibti ir kartą norėjęs jį rykštėmis nubausti. Viršaičio lieptas, Baranauskas buvo jau nusimetęs švarką. Tik paskutinę akimirką viršaitis atlyžęs, kai Baranauskas jau buvo betraukiąs peilį.
Valingai jis siekė mokslo — labai gerai baigė Varnių kunigų seminariją. Baigdamas Peterburgo dvasinę akademiją, vienintelis iš savo mokslo draugų gavo pirmojo laipsnio atestatą ir teologijos magistro laipsnį. Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, Baranauskas atsidėjo lietuvių kalbos tyrinėjimams, vėliau atkakliausiai pasinėrė į matematikos pasaulį. Senatvėje dėl fizinių negalavimų tegalėjo dirbti klūpsčiomis, bet atkakliausiai vertė į lietuvių kalbą bibliją.
Baranausko vidinis pasaulis buvo turtingas ir sudėtingas. Nuo pat jaunystės jis įprato save stebėti ir analizuoti. Jau Rumšiškių mokykloje aštuoniolikametis jaunuolis svarstė, kokia esanti gyvenimo prasmė, jei jis nejaučiąs jokio malonumo gyventi. Jis klausė savęs, kas yra laimė, ir atsakė, kad nieko daugiau nematąs pasaulyje, tiktai blyškius žiburėlius, į kuriuos žmonės taip uoliai veržiasi. Kas pirma atrodę laime, dabar jam tesą tiktai tušti sapnai. Bet tai ne pesimistiniai svarstymai. Juos kėlė prasmingesnio, turtingesnio gyvenimo ilgesys. Baigdamas aštuonioliktus metus, Baranauskas sau linki „laimės, bet ne tos laikinos, o anos amžinos”, linki sau sielos laisvės arba kad protas valdytų pats save, visas aistras ir geidulius. Tas sielos nerimas, svarbiausias kūrybos variklis, buvo būdingas Baranauskui visą gyvenimą. Vainute jis nerimavo dėl ateities, dėl žmogaus dvasinių sugebėjimų ribotumo, dėl nepakankamo valingumo atsispirti gyvenimo blogiui. Net senatvėje, kai jis jau buvo įtakingas dvasininkas ir turėjo didelį autoritetą, dvasinis nerimas jo neapleido. 1884 m. H.Vėberiui jis rašė: „Ir aš kaip tas žolynėlis, tarpu erškėčių ir dagilių išžėlęs, vargstu, kartais suvaitoju, dažniaus savo skaudulį tarpu keturių sienų nubraškinu. Dėl to ir kito sopulį numanau, ir draug man sopa.”
Baranausko vidinio pasaulio turtingumą rodo ir jo dvasinio gyvenimo intensyvumas bei interesų platumas. Jis nuo pat jaunystės daug skaitė. Skaitymą Baranauskas laikė „mieliausia pramoga”, atkakliausiai veržėsi į mokslą. Jau senatvėje Baranauskas rašė: „Mokslą gi mėgiu, noriu jo, ieškau kiek išgalėdamas ir dėl to džiaugiuos, tiesos žodį užgirdęs.” Iš labiausiai jo mėgstamų poetų minėtini: A. Puškinas, M. Lermontovas, I. Krasickis, kurį jis yra pavadinęs poetų kunigaikščiu, J. Slovackis, A. Mickevičius. „Vėlinių” III dalį Baranauskas slapta nusirašinėjo Varnių kunigų seminarijoje, o „Pono Tado” ištisus puslapius mokėjo atmintinai. Poetas turėjo gražų balsą, jaunystėje buvo nepakeičiamas pakasynų giesmininkas. Buvo jis pramokęs ir muzikos bei galėjo užrašyti dainų melodijas. Be to, poetas dar domėjosi daile, vėliau, jau būdamas dvasininkas,— kalbotyra, matematika. Baranausko interesų platumą rodo ir jo laiškai. Jis palaikė ryšius su žymiais rusų kalbininkais J. Boduenu de Kurtenė, A. Aleksandrovu, J. Grotu, A. Byčkovu, su vokiečių mokslininkais A. Šleicheriu ir H. Vėberiu, su lenkų filologu J. Karlovičiumi, su latvių etnografu ir kalbininku J. Kuznecovu, su lietuvių kultūros veikėjais, mokslininkais ir literatais: A. Kašarausku, S. Didžiuliu, J. Dovydaičiu, F. Kuršaičiu, J. Zauerveinu, J. Juška, A. Dambrausku-Jakštu, E. Volteriu ir kt.
Baranauskas buvo jautrus žmogus. Jis sielojosi dėl savo nesėkmių, skriaudų, įžeidimų, artimųjų bėdų. Tai atsispindi iš jo dienoraščio, laiškų bei asmeninio pobūdžio lyrikos, kur gausu tiesiogiai reiškiamų jausmų. Ypač jausmingai aprašomi atsiskyrimai su tėviške, artimaisiais: „Prieš saulėtekį išvažiuoju, griaudžiai atsisveikinęs, širdis man iš skausmo plyšta, jokiomis priemonėmis negaliu sulaikyti dviem upeliais besiliejančių ašarų”. Arba kitoj vietoj jis rašo: ,,Mano vaizduotė buvo išmušta iš proto vėžių, kupina svajonių, ji aplėkė Anykščių apylinkes ir ten nuo pat vaikystės praleistas visas valandas. Širdis smarkiai plakė tėvų meile”. Baranauskas sielojosi ir dėl savo bičiulių likimo. Jo laiškuose, rašytuose H. Vėberiui, gausu nuoširdžiausio rūpinimosi bičiulio sveikata, tarnyba, moksline veikla. Viename laiške jis prašė: „Atsiųsk man keturis žodžius: 1. gyvas, 2. sveikas, 3. gromatą apturėjau, 4. nepykstu. Man tie keturi žodžiai, kaip tam pavytusiam žolynui gausi rasa, širdelę atgaivins.”
Visą gyvenimą Baranauskas buvo augte suaugęs su gamta. Iš dienoraščių ir korespondencijos matyti, kaip jis nuo pat vaikystės mėgo gamtą, kaip mokėjo ją stebėti ir įsijausti į jos paslaptis. Jo dienoraštyje aprašoma kiekvieno mėnesio gamta.
Visą savo gyvenimą poetas mėgo būti gamtoje. Laiške H. Vėberiui kalba apie dažnus pasivaikščiojimus: „Sveikata mano vis buvo gera; tik šią vasarą ėmiau per daug vaikščioti, ūmai ir ilgai eidamas, per ravus peršokdamas, gavau trūkį.” A. Vienuolis savo atsiminimuose pasakoja apie kasdienines vyskupo keliones į mišką.
Baranauskas buvo labai susijęs su liaudimi. Jis be galo vertino liaudies moralę, jos dvasinę kultūrą. „.Visados mintys skrieja prie vienos ribos, — sakė jis,— kad ir kaip pradėtum tyrinėti. O ta riba arba tas centras visada yra darbštaus kaimo artojo luomas. Ar gali būti, o Mielieji Tėveliai, didesnis malonumas ir laimė pasaulyje, kaip turėti gryną sąžinę? Garbingas kaimietis niekados jos nesuterš.” Jis labai mėgo lietuvių liaudies dainas. „Reta svieto giminė turi tokią daugybę taip gražių dainų, kaip lietuvinykai. Iš tų dainų pasirodžia gražybė jausmų, apsiėjimų ir viso lietuvių gyvenimo. Senobiškosios dainos yra tai skarbas brangiausių perlų, per tiek amžių surankiotas ir užlaikytas”,— rašė Baranauskas J. Juškai. Per atostogas pats poetas rinko tėviškėje dainas, pasakas, raudas, į tautosakos rinkimo darbą stengėsi įtraukti ir kitus. Jis labai brangino liaudies gyvąją kalbą. „Kiekvienam lietuvinykui,— sakė Baranauskas, — savoja tarmė labai brangi. Kas kita knyga, kas kita burna: knygoje kalba pusiau apmirusi; burnoje gi visa gyva. Kalba ne po knygas guli, bet žmonių burnoje tarmių upeliais teka ir, gyva būdama, pamažėl dyla ir mainos”. Lietuvių kalbą jis tyrinėjo ir būdamas Žemaičių pavyskupiu. H. Vėberiui jis tada rašė: „.Ar šiokį, ar tokį darbą turėsiu, vis lietuviškos kalbos nepamesiu”.
Baranausko suaugimas su savo gimtuoju kraštu, liaudies bei jos dvasinės kultūros meilė turtino poetinį talentą ir Baranauską įgalino sukurti labai idėjiškus ir meniškus kūrinius.
Baranauskas buvo sudėtinga asmenybė. Jaunystėje poetas užjautė liaudį, brangino jos dvasinę kultūrą, karštai kovojo dėl gimtosios kalbos ir tautinės kultūros teisių. Jo socialinės ir politinės pažiūros buvo gana radikalios. Vėliau, Baranauskui užimant vis aukštesnius dvasininko postus, jo demokratiškumas pamažu nyko. Akademinėje lietuvių literatūros istorijoje rašoma, kad, tapęs „aukštu dvasininku, visuomeninėmis pažiūromis Baranauskas vis labiau sutapo su feodaline sulenkėjusia dvasininkijos viršūne, atitrūko nuo lietuvių liaudies, virto užkietėjusiu unijinių ryšių su feodaline Lenkija šalininku, stropiausiu katalikų bažnyčios interesų gynėju. buvo nusistatęs net prieš lietuvių interesus nacionaliniame judėjime”. Dar priešiškiau jis žiūrėjo į liaudies socialinio ir nacionalinio išsivadavimo kovą. Tie ideologiniai prieštaravimai atsispindėjo ir Baranausko kūryboje.

Baranauskas savo dienoraštyje rašė, kad pradėjęs eiliuoti nuo 1849 m. Pirmaisiais kūriniais laikytini eiliavimai, kuriais jis atsikirsdavęs į bendraamžių ar namiškių erzinimus.
Rumšiškėse Baranauskas rašo daugiausia lenkiškai. Čia jis eiliuoja laiškus tėvams, sveikinimus, eilėmis apmąsto savo likimą, aprašo metų laikus, Nemuno potvynį. Jau ir šioje pačioje ankstyviausioje poeto kūryboje pastebimas talentas: laki fantazija, gebėjimas poetiškai įprasminti net buitiškiausius tikrovės reiškinius, vaizdingas žodis ir frazė. O eilėraštis „Nemuno potvynis Rumšiškėse” parašytas su švelniu humoru.
Baranauskui raštininkaujant Vainute, Raseiniuose, Sedoje ir Skuode, lenkiška jo poezija taip pat daugiausia buvo proginė: sveikinimai, poetiniai laiškai, dedikacijos. Susipažinęs su K. Praniauskaite, jis pradėjo galvoti apie kūrybos prasmę, ketino broliams „atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu”. Lyriškumu ir nuoširdumu iki sentimentalumo išsiskiria atsisveikinimo su namiškiais bei K. Praniauskaitei skirti eilėraščiai. Šiuo laikotarpiu poetas pradeda improvizuoti. „Visiems pritariant, aš pirmąkart gyvenime išdrįsau pasakyti. šviežiai mintyse sudėtą, neparašytą eilėraštį”, — užrašo jis dienoraštyje. Netrukus Baranauskas pradėjo rašyti ir lietuviškas eiles. 1853 m. spalio mėn. poetas dienoraštyje jau pažymėjo: „Rašau lietuviškai eilėraštį, antrašte Šventoja, arba Šventupis”. Eilėraštis neišliko. Spėjama, kad gal tai esąs toliau aptariamas „Saulėtekis”.

Varniuose poetas vis daugiau rašė. Lygiagrečiai su lenkiškomis eilėmis jis parašė ir lietuviškų giesmių bei poetinių laiškų. Paminėtini du jo laiškai, skirti K. Kairiui. Iš jų matyti jauno poeto platėjantys visuomeniniai interesai. Viename laiške pranašaujama lietuvių kalbai ilga ateitis, primenamos lietuvių kovos su kryžiuočiais.
Kitame laiške aukštinami bičiulio nuopelnai kalbotyrai. Pirmasis poeto bandymas lietuviškai apdainuoti gimtojo krašto gamtą buvo eilėraštis „Saulėtekis”, kurio poetinė nuotaika jau aiškiai rodo būsimąjį „Anykščių šilelio” autorių.
Su „Anykščių šileliu” šį eilėraštį sieja ir tai, kad poetas, džiaugdamasis gamta, prisimena dvaro išnaudojamų žmonių skurdą.
„Anykščių Šilelis“ buvo sukurtas per 1858 ir 1859 m. vasaros atostogas Anykščiuose. Maironis jį pavadino tikru mūsų poezijos perlu. V. Mykolaitis-Putinas iškėlė didelę poemos reikšmę, aukštą literatūrinį lygį. Jis sakė, kad šis kūrinys „spinduliuojąs XIX a. lietuvių literatūroje.”
Poema pirmą kartą buvo išspausdinta 1860 ir 1861 m. L. Ivinskio kalendoriuose. Jos tekstas turėjo 322 eilutes. L.Ivinskis, kūrinį redaguodamas, Baranausko rytietybes pakeitė žemaitybėmis. Nors ši publikacija ir turi trūkumų, bet ji yra reikšminga tuo, kad išvedė poemą į žmones.
Antrą kartą „Anykščių šilelį” publikavo čekų filologas prof. L. Geitleris 1875 m. Ruošdamas poemą spaudai, Baranauskas iš esmės poemos netaisė, o tik atstatė kai kuriuos L. Ivinskio pakeistus žodžius. Leidėjui jis nusiuntė du kūrinio tekstus: tarminį ir perrašytą naująja savo rašyba. Baranauskas pageidavo, kad poema būtų paskelbta naująja rašyba, nes norėjęs, kad „mokyti vyrai regėtų”, kokia dabar esanti jo rašyba. L. Geitleris neišpildė autoriaus prašymo ir paskelbė tarminį tekstą, nes pirmiausia jam rūpėjo šiuo kūriniu iliustruoti rytiečių tarmę.
Trečią kartą poemą išspausdino vokiečių filologas H. Vėberis 1882 m. leidinyje „Rytų Lietuvos tekstai.” („Ostlitauische Texte.”). Tai buvo pirmas visas poemos tekstas, turėjęs 342 eilutes. Baranauskas papildė poemą dešimčia eilučių apie Puntuką, aštuonių eilučių epizodu apie kučmeistrą ir įterpė dvi eilutes.
Perrašydamas kūrinį naująja savo rašyba, poetas jį gerokai redagavo. 1882 m. leidimo „Anykščių šilelio” tekstas yra laikomas autoriniu. Juo rėmėsi visi vėlesnieji poemos leidėjai.
Nusakant „Anykščių šilelio” parašymo aplinkybes, kartais teigiama, kad Baranauskas savo poema norėjęs atsakyti Varnių kunigų seminarijos retorikos dėstytojui, šiurkščiai atsiliepusiam apie lietuvių kalbą. Tai tik dalis tiesos. „Anykščių šilelį”, tą poeto sugeltos širdies skundą, subrandino sudėtingos gyvenimo aplinkybės. Lietuvių liaudis kentė ne tik socialinę, bet ir tautinę priespaudą, kuriai palaipsniui vis labiau priešinosi. Tie prieštaravimai labai ryškiai susikoncentravo Varnių kunigų seminarijoje, kurioje prieš lenkiškąją atmosferą, prieš Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos niekinimą kilo tautiniu atžvilgiu susipratę jaunuoliai. Baranauskas, kilęs iš liaudies ir keletą metu dirbęs valsčių raštinėse, bendravęs su liaudimi, tuos prieštaravimus ypač akivaizdžiai jautė. Jie ir kurstė poeto sieloje protestą prieš gimtosios kalbos niekintojus.
Baranauskui, be abejo, turėjo poveikio vis labiau aktyvėjanti lietuvių inteligentų veikla. Jis palaikė ryšius su M. Valančium, J. Dovydaičiu, A. Kisarausku, skaitė S. Daukanto veikalus. Vėliau laiške H.Vėberiui skundėsi, kad čekų kalbininkui L. Geitleriui paskolinęs „ant keleto nedėlių” Daukanto „Būdą senovės lietuvių”, bet šis knygos nesugrąžinęs. Laiške „Aušros” redakcijai Daukanto veiklą jis labai vertino ir sakė, kad „didžiausioji garbė Daukantui yra jo triūsas, jo ištrivojimas ir apieravojimas visų materiališkų ir morališkų sylų už lietuvystės labą”. Baranauskui įtakos turėjo ir lenkų romantikų A. Mickevičiaus, J. Slovackio, J.Kraševskio lietuviškosios tematikos kūriniai. Kai kurie „Anykščių šilelio” vaizdai turi tiesioginį ryšį su „Pono Tado” peizažais.
Parašyti poemą Baranauską skatino ir gimtojo krašto gamtos grožis. Anykščių šilelis, kurį apdainavo poetas, yra gražus miškas. Per jį teka Šventoji. Jam jaukumo teikia raižytas reljefas, proskynos, versmės ir upeliai, miško pakraštyje stūksąs vienas didžiausių Lietuvos akmenų Puntukas. Dar ligi šių dienų anykštėnai pasakoja legendas apie įspūdingesnes miško vietas — Šlavę, Marčiupį ir kitas. Kai valdžia iš žmonių atėmė mišką, jie jautė didelę nuoskaudą. Pats Baranauskas ragino namiškius ir visą apylinkę rašyti dėl to skundą Valstybinių turtų rūmams. Poemos vaizdus su konkrečiu gyvenimu sieja ir poemos prierašai. Viename jų aiškinamas šilelio likimas: „Nuo 1845 m. Anykščių šilelį nuo žmonių atėmė ant skarbo ir po tam dalimis kas metai davė karališkiems žmonėms iškirsti. Kučmeistras negalėdavo niekam medžių pardavinėti, bet paslapčiomis pardavinėdavo. Anykščių vaitą Samulį Ignatą, apskundusį vyresnybėms už tatai, kučmeistras Ozerskis. taip labai priplakė 1846 metuose, kad šis keletą mėnesių sunkiai sirgo”. Pagaliau poeto glaudų ryšį su gimtinės gamta rodo laiškai ir dienoraštis. Iš meilės savo kraštui bei liaudžiai „išaugo” „Anykščių šilelis”.
Tobula „Anykščių šilelio” eilėdara rodo aukštą meninį poezijos lygį. Po K.Donelaičio „Metų” tai buvo pirmas tikrai labai meniškas kūrinys. ,,Metai” šviečiamojo laikotarpio poema, o „Anykščių šilelis” yra romantinė poema.
„Anykščių šilelis” buvo gana anksti pradėtas versti į kitas kalbas. Šiandien poema jau yra išversta į rusų, lenkų, latvių, vokiečių, anglų ir japonų kalbas.
Reikšmingas lietuvių literatūrai yra „Anykščių Šilelio” vertimas į vokiečių kalbą. Poemą hegzametru išvertė (1967) H. Budenzygas. Vertime atkurta ne tik stilistinė, bet ir intonacinė poemos struktūra. Išsaugota sudėtinga poetinių ir sintaksinių figūrų sistema — anaforos, išskaičiavimai, palyginimai, metaforos. Ypač gerai atkurti miško kvapai, nakties tyla, išlaikoma antrosios poemos dalies epinė nuotaika. Tačiau vertime nėra deminutyvinių formų, dingęs stiliaus lakoniškumas, rimai.
„Kelionė Peterburgan”— tai 14 atskirų dalių poetinis kūrinys, kurį sudaro apie 700 eilučių. Nusakant šio kūrinio žanrą, linkstama jo atskiras dalis laikyti savarankiškomis. Tai poeto įspūdžiai, jausmai ir mintys kelionės į Peterburgą metu, poetiškas jo atsisveikinimas su tėvais, artimaisiais ir gimtuoju kraštu. Idėjinis kūrinio turinys labai prieštaringas. Čia žadinamas patriotizmas, protestuojama prieš carizmo vykdomą socialinę ir nacionalinę priespaudą. Šiose Baranausko eilėse nemažai klerikalinio fanatizmo, neretai pereinančio ir į nacionalizmą. Atskirų kūrinio dalių idėjinė bei meninė vertė labai skiriasi.
Eilėraščiai „Nu, Lietuva, nu, Dauguva”, „Sudiev, Lietuva”, „Sveiki, tėveliai”, kuriuose ginamos nacionalinės teisės ar reiškiamas susirūpinimas dėl krašto ateities, yra poetiški. Juose kūrybiškai panaudojama tautosaka, išradingai ieškoma naujų meninės išraiškos priemonių, greta silabinės eilėdaros yra nemažai posmų, sueiliuotų tautosakiniais metrais. Daugelis tų eilėraščių posmų skamba lengvai ir žaismingai. .
„Giesmininko pasikalbėjimas su Lietuva”. Tai prieštaringas 1851 m. kūrinys, parašytas poetiniu dialogu. Jame poeto pasikalbėjimo su Lietuva forma svarstoma tautos ateitis. Čia kertasi poeto Baranausko ir klerikalinio ideologo pozicija. Baranauskas poetas meniniais vaizdais ragina siekti nacionalinės, materialinės ir dvasinės, kultūros, užtikrinančios laimę, laisvę, gerovę.
Bet Baranauskas klerikalinis ideologas paneigė Baranauską poetą. Galutinėje išvadoje jis siūlė laimę po mirties. Teisingai yra literatūros vertintojų pastebėta, kad „Giesmininko pasikalbėjime su Lietuva” atsispindėjo ne tik Baranausko, bet ir to meto visuomeninės pažiūros į nacionalinės kultūros kūrimą, jos esmę ir galutinį tikslą.
„Dievo rykštė ir malonė” (1859). Kiekybiškai tai didžiausias Baranausko kūrinys, turintis 800 eilučių. Juo poetas atsiliepė į M.Valančiaus blaivybės veiklą. „Dievo rykštėje ir malonėje” parodomas girtavimo pragaištingumas.
Vaizduodamas senovės laikus, poetas lietuvių tautos istorinį kelią parodo iškreiptai, tematydamas vien karus ir marus, „dievo rykštes”, kuriomis buvo baudžiami žmonės už savo nuodėmes.
„Ko gi skaudžia man širdelę”. Šis eilėraštis buvo parašytas Miunchene 1863 m. Iš jo matyti, kaip Baranauskas vertino 1863 m. sukilimą. Poetas sukilimui pritarė. Eilėraščio parašymo aplinkybės buvo tokios. Sukilimo įvykiai Baranauską buvo labai sujaudinę: jis atidžiai sekė pranešimus iš gimtojo krašto. Sukilimo šalininkų raginamas, Baranauskas buvo net parašęs lietuviškai atsišaukimą į savo tautiečius. Bet nuodėmklausiui įsakius, atsišaukimą jis įmetęs į ugnį. O tų dienų eilėraštį „Ko gi skaudžia man širdelę” turime ir šiandien. Kūrinyje betarpiškas poeto jausmas išauga į nerimą, sielvartą dėl liaudies kančių.
Tautosakinės stilistinės priemonės — deminutyvai, sintaksiniai paralelizmai, žmogaus gyvenimo ir gamtos paralelės, aukštų kalnelių, žalių girių, ašarų giesmelių įvaizdžiai visam kūriniui teikia liaudišką atspalvį. „Ko gi skaudžia man širdelę” yra tikrai meniškas eilėraštis ir pirmasis mūsų poezijoje tobulo chorėjo pavyzdys.
Baranausko kūryba suvaidino didelį vaidmenį lietuvių literatūros raidoje. Ji yra tarsi tiltas tarp K.Donelaičio ir Maironio. K.Donelaitis apibendrino trijų šimtmečių lietuvių literatūros patirtį švietėjo ir humanisto akimis. Baranauskas literatūrinėmis tradicijomis susijęs su K. Donelaičiu, bet tai jau visai kitos epochos žmogus, į pasaulį žiūrėjęs romantiko žvilgsniu. Jis apibendrino XIX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros patirtį, visus jos realistinius ir romantinius laimėjimus. Jis nutiesė kelius tolesnei romantinei lietuvių literatūrai, paruošė dirvą Maironiui.

Leave a Comment