Untitled
Anot literatūrologo, rašytojo Regimanto Tamošaičio, ,,atsiremdami į klasiką mes daromės tiesūs, teisingi, mūsų mintis atranda tikrąsias vertybes ir per jas randame kelią į kitą žmogų“. Argumentuotai pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite.
Žmonės dažnai siekia suvokti įvairiais savo gyvenimo vertybės. Žinoma, kad tai yra labai svarbi kiekvieno individo gyvenimo dalelė. Vertybės – tai mus supančios aplinkos objektai ir reikšmės, kuriančios pozityvią naudą ar energiją. Kiekvienas žmogus begyvendamas stengiasi suprasti ir surasti tai, kas jam yra svarbu. Kai kurie to ieško interneto platybėse ar televizoriuje, kiti visgi renkasi klasikinę literatūrą. Šiandien savo kalboje pagrįsiu literatūrologo Regimanto Tamošaičio mintį, kad dėka klasikinės literatūros mes daromės tiesūs, teisingi, atrandame tikrąsias vertybesir kelią į kitą žmogų.
Visų pirma, reiktų apibrėžti, kas tai yra klasikinė literatūra. Mano galva, tai yra per šimtus metų susiformavusių kultūrų palikimas, kuris išlieka aktualus ir šiomis dienomis. Klasikinė yra labai plati, apimanti tiek antikos laikus, tiek ir kiekvienos valstybės žymiausius praeities kūrinius ir juose atskleidžiamas vertybes. Neabejoju, kad literatūrinę pajautą ir skonį galima suformuoti tik su klasikos pagalba. Prisiminkim, kad viskas jau yra kažkada kažkieno parašyta. Visa šiuolaikinė literatūra mokosi iš klasikos. Pastaroji tampa begaliniais intelektualumo šaltiniais, kuriuos, priklausomai nuo savo apsiskaitymo lygio, atpažįstame arba ne.
Pirmiausia norėčiau aptarti antikos laikais parašyta kūrinį – Homero „Odisėja“. Homeras buvo pirmasis Europos poetas. Išmintingas, senas, aklas dainius – tokį jo paveikslą buvo susikūrę Antikos žmonės ir perdavė jį vėlesnėms kartoms. Savo kūrinyje „Odisėja“ Homeras aprašė pagrindinio veikėjo, Itakės karaliaus Odisėjo grįžimą iš Trojos karo. Tai dešimt metų trukusi kelionė, pilna pagrindinio veikėjo išgyvenimų, nuotykių, bet svarbiausia – vidinių apmąstymų. Man labiausiai įstrigo Odisėjo išgyvenimai Kalipsės saloje, kurioje jis praleido septynerius metus. Salos valdove Kalipsė buvo stipriai įsimilėjusi Odisėją ir žadėjo jam nemirtingumą, jei tik šis pasiliks. Tačiau pastarasis išvyko, kadangi labiau už viską pasaulyje jis mylėjo savo žmoną Penelopę. Kalipsė tuo tarpu mirė iš nevilties. Apibendrinant visą kūrinį galima pasakyti, kad Odisėjas kelionės metu supranta, kokiądidelę meilę jaučia Penelopei. Jis tiki, kad net ir toks ilgas laiko tarpas jų neišskirs, tačiau grįžus namo, žmona neatpažįsta savo vyro. Tai labai įskaudina Odisėją. Kūrinys baigiasi tragiška pagrindinio veikėjo mirtimi, kurį nužudo jo sūnus, neatpažinęs savo tėvo. Taigi, jau antikos laikais, literatūros kūrėjai norėdavo skaitytojams perteikti šeimos ir meilės vertybes, taip pat siekė parodyti, kokius vidinius išgyvenimus patiria žmogus savo gyvenimo metu. Homero „Odisėja“ – ne išimtis. Jame yra begalę pagrindinio veikėjo apmąstymų ir gyvenimo prasmės ir vertybių ieškojimų.
Kitas žymus autorius – Viljamas Šekspyras. Didysis anglų dramaturgas, renesanso atstovas visuomenės santykių vingrybes ir vertybes aprašo savo klasika tapusiame kūrinyje “Hamletas”. Pagrindinis Įvykis šioje tragedijoje, kurstantis aistras, yra Hamleto tėvo nužudymas.Klaudijus apsvaigęs nuo valdžios ir meilės troškulio, slapta įvykdo šią brolžudystę, perima valdžią ir veda Hamleto motina. Hamletas neįprastu būdu – sutikęs Tėvo šmėklą, sužino Klaudijaus nešvarų darbelį. Nuo tos akimirkos princo širdyje įsiliepsnoja keršto ugnis. Hamletas ją dar valdo, nors ir aplinkiniai pastebi, kad princas pasikeitė, tapo nebesavas. Klaudijus nujausdamas beprotybės priežastį paveda sekti, kamantinėti sūnėną įvairiems dvariškiams. Šioje tragedijoje tarp Hamleto ir aplinkinių atmosfera įkaista. Vienintelis žinodamas Tėvo mirties aplinkybes, negali atskleisti šios paslapties, nors ją mėgina išgauti daugelis. Puikiai šią situaciją iliustruoja patarlė “Trysegalima išsaugoti paslaptį, – jei du iš jų yra negyvi.”. Hamletas vedamas šių nuostatų privalo atsiriboti nuo visuomenės, su ja santykis tampa atšiaurus bei tolimas. Ši įtampa žinoma slegia žmogaus protą, todėl po kurio laiko jis prasitaria ką žinąs savo geriausiam draugui. Hamletui to reikėjo tik todėl, kad kažkas patvirtintų šią tiesą. Išaiškėjus, kad tai tiesa, princas vedamas tik aistros, kuri tapo nebevaldoma, nuduria Polonijų besislepiantį už užuolaidos. Žinoma tai turėjo būti karalius. Atvėsęs po šito netikėto akibrokšto Hamletas vis tiek nepajėgia atsispirti keršto aistrai ir dūris galiausia pasiekia ir patį Klaudijų. Ši tragedija yra puikus atspindys ką gali padaryti aistra, bei atskleidžia santykių įvairovę netikėtais siužeto vingiais. Šiame kūrinyje taip pat akcentuojamos šeimos vertybės, meilė artimam žmogui. Tačiau taip pat skatinamaskaitytoją susimąstyti, ar tikrai tikslinga yra kerštauti kitam žmogui. Juk dėl to dažnai gali nukentėti ir niekuo dėti žmonės.
Klasikinės literatūros svarba siekiant suprasti vertybes yra akivaizdi. Tačiau šiomis dienomis mano nuomone, ji yra primiršta. Tikriausiai daugiausiai įtakos mūsų klasikinės kultūros nuvertinimui turi nauja ir viešai skleidžiama „pop“ kultūra, kai žmogui nereikia mąstyti – viskas pateikiama čia ir dabar. Todėl nenuostabu, kad daugeliui žmonių praleidžiančių kiauras dienas prie televizijos ekranų ir nuolat stebint tas pačias, jokios naudos neteikiančias pramogines laidas knygos tampa nuobodžios ir nieko vertos. Juk tai kas mus pamoko, verčia įsigilinti ir suprasti šiais laikais yra vertinama kaip darbas, kurio, žinoma, nekasnenori dirbti. O kai nesupranti apie ką vyksta kalba, kas sakoma ir teigiama klasikinėje literatūroje, tai numoji ranka. Žiniasklaida bei pati visuomenė palyginus mažai kalba apie senovės kultūros būtinybę, naudą ne tik augantiems vaikams, bet ir dažnai savo karjerose paskendusiems suaugusiems. Šiuo atveju galima prisiminti tautosakos įvairias pasakas apie tris brolius, kurių vienas kvailelis. Tie „nekvailiai“ būdavo užtikrinti, kad daugelio dalykų jiems nereikia, jie ir taip viską sugebėjo, tačiau kodėl tuomet tokiose pasakose visada laimi kvailelis, stropiai atlikęs reikalavimus, mokėsis ir netingėjęs dirbti. Dėl šiuo metu vyraujančios „pop“ kultūros, televizijų prioritetų, jog publikai reikia kuo daugiau pramogų, klasikinė kultūra neretai nustumiama į šoną, kaip atgyvena.
Neliekaabejonių, kad klasikinė literatūra, visuomet išliks labai aktuali ir šių dienų žmogui. Jose gausu naudingų patarimų, pamokimų, priverčiančių susimąstyti apie tikrąsias vertybes. Tai yra labai aktualu ypač šiuo momentu, kuomet mums nuolat per televiziją ar internetą yra siūloma vakarietiška banali „pop“ kultūra. Klasikinė literatūra yra nesenstanti, tai lyg žmonių papročiai, kurie niekad nesikeičia. Tad kai aš renkuosi skaityti kokią knygą, aš visad mieliau pasirenku klasikinę literatūrą, kuri padeda suprasti tikrąsias žmogaus vertybes.