Teksto pobūdis:
- 1. Ką rodo pirmieji texto ženklai: grafinė forma, pavadinimas, pirmosios eilutės?
- 2. Ar aišku kokio žanro, tipo kūrinys?
- 3. Kokia problematika, kalbėjimo kryptis (apie tai ypač daug pasako pavadinimas, jei yra, paantraštė, epigrafas)?
- 4. Kox texto pradžios ir pabaigos vaidmuo kūrinio reikšmės struktūroje (“pradžia duoda kodą, pabaiga – mitą” Lotmanas)?
- 5. Kox texto statusas (programinis eilėraštis ar juodraštinis variantas, klasika ar debiutas, tipiškas rašytojui, srovei, laikotarpiui ar išimtis)?
- 6. Kokia pasaulėžiūra, vertybių sistema ryškėja iš texto. Kas jo autoriui labai svarbu?
- 1. Kas texte kalba, kam textas adresuojamas, ar galima “apčiuopti” texto teritoriją?
- 2. Kox pasakotojas (lyrikoje – subjektas) – neutralus, visažinis (būtina atskirti pasakotoją ir autorių)?
- 3. Ar įvykiai atpasakoti tokia tvarka kaip jie įvyko?
- 4. Kokia texto kompozicija?
- 5. Kox laikas (fabulos ir pasakojimo) – istorinis ar neapibrėžtas ir pan.?
- 6. Texto erdvė: tikroviška – sąlygiška (fantastinė – mitinė), vertikalioji – horizontalioji, atvira – uždara, abstrakti – konkreti
- 7. Atlikėjai (veikėjai, personažai, herojai): subjektas – objektas, priešininkas – pagalbininkas, adresantas (lėmėjas: dievas, likimas, istorija, aistros) – adresatas (nebūtina ieškoti visų)
- 8. Kox pasakotojo, kalbančiojo santykis su kitais veikėjais, aplinka?
- 9. Kox texto siužetas, veiksmas, jo etapai?
- 10. Kokios temos (pagrindinės ir šalutinės), idėjos, neišsakytos potextės?
- 11. Ar galima textą skaidyti, kas vyksta kiekviename epizode, fragmente atkirai?
- 12. Ką textui duoda kalbinė raiška, kokie kalbos niuansai glūdi lyrikoje, metaforikoje?
- 1. Texto prasmė nuo konteksto, tikslų, su kuriais skaitoma
- 2. Ar autoriaus ir skaitytojo kultūrinis kontekstas skiriasi: kuo, lengva ar sunku suprasti tekstą, kodėl
- 3. Ar nesikartoja įvaizdis, situacija, metafora ,motyvas? Gal tai būdinga rašytojui, laikmečiui, literatūrinei krypčiai, su kuo gali palyginti
- 4. Ar regimi tekste kokie topai, kultūros ženklai: istorijos, literatūros, pasaulėžiūros (kultūros ženklų mokomės visą gyvenimą – per grožinę literatūra, dailę, viso meno istoriją)
- 5. Kokia šio teksto vieta kūrinyje, rašytojo kūryboje, biografijoje, literatūros istorijoje?
- 6. Kokia teksto šiandieninė prasmė: ką tai gali reikšti mums ir kodėl, ką tai reiškia man?
Žodynėlis:
Adresantas – siuntėjas, siunčiąs asmuo.
Adresatas – gavėjas, gaunantis asmuo.
Aliuzija (darau užuominą) – posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (istorijoje, mitologijoje, literatūroje: veikėjas, įvykis, vaizdinys)ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio literatūrinio pobūdžio reiškiniais.
Analizė (skaidymas) – visumos skaidymas į dalis tiriamaisiais tikslais.
Antitezė (priešprieša) – priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdžiui sustiprinti.
Aspektas (žvilgsnis, išraiška) – atžvilgis, kuriuo nagrinėjamas daiktas, reiškinys.
Fabula – epinio, epinio – lyrinio ar dramos kūrinio įvykių, išdėstytų chronologine ir priežastine seka, visuma.
Figūra (išvaizda, pavidalas) – esminis teksto vaizduojamo pasaulio elementas.
Interpretacija (tarpininkas) – aiškinimas, reikšmės priskyrimas, tekstą susiejant su kontekstu.
Kodas (rašymo eilutė, įrašas) – bet kokia ženklų sistema, kurios pagrindu gali būti kuriami atskiri pranešimai.
Kontekstas (surištas) – prasmės atžvilgiu išbaigta teksto ištrauka, leidžianti tiksliai suprasti į ją įeinančio žodžio, posakio ar sakinio reikšmę, kokio nors fakto, įvykio, reiškinio aplinkybes, sąlygas, aplinką.
Kritikia (sprendimas) – kokybės aptarimas, vertinimas.
Modelis (matas) – pavyzdžiai, pagal kuriuos kas nors kuriama.
Motyvas – elementarus, vaizduojamojo pasaulio vienetas, įvykių, daiktų, situacija. Tai smulkiausias, daugiau nedalomas aprašymo ar pasakojimo elementas.
Segmentas (atkarpa) – teksto atkarpa tarp dviejų pauzių.
Semantika – žodžių junginių, žodžių ir žodžių formų reikšmės.
Semiotika (ženklas, požymis) – mokslas, tiriantis ženklus ir jų sistemas.
Sintezė (sujungimas, sudarymas, derinys) – įvairių dalių prijungimas į visumą.
Struktūra (sujungimas, sudėjimas) – teksto elementų tarpusavio ryšiai.
Subjektas – pasakotojas, žmogus kuris pasakoja objektyviai pažindamas tikrovę, padaro ją savo veiklos objektu.
Tezė – teiginys, kuris turi būti įrodytas.
Topas (vieta) – pastovus, nuolat pasikartojantis kultūros tradicijos motyvas ar tema, išreiškianti tam tikrą kokio nors dalyko sampratą, vertinimą.