analizė

V. Mykolaitis-Putinas – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, vertėjas, universiteto profesorius ir lietuvių literatūros simbolistas. Poetas gyveno (1893 – 1967), per jo gyvenimą vyko karai, valdžios perversmai, taigi ir jo kūryboje pastebima šių įvykių įtaka.

„Margų sakalų“ eilėraščio forma tobula, kas būdinga įžymių simbolistų darbuose. Eilėraštį,kadangi jis simbolistinių bruožų, gaubia paslapties šydas, paslėpta prasmė. Visa nuotaika sudaroma taip, kad būtų veikiama ne sąmonė, o pasąmonė. Kai kurie žodžiai netenka savo prasmės, o įgauna simolistinę prasmę.

Vinco Mykolaičio- Putino eilėraštis „Margi sakalai“ iš 1927 m. išleisto eilėraščių rinkinio „TTarp dviejų aušrų“. Pažvelkime giliau į šį eilėraštį.

,,Lydėdami gęstančią žarą, vėlai /Pakilo į dangų margi sakalai.“- pirmosios eilutės eilėraštyje paslaptingai atskleidžia kūrinyje esančias dvi erdves. Pirmoji mums plačiau nupasakojama žemės platybė: „<.>vylingi žemės sapnai“ „<.>kalnai ir pakalnės aptemę“ „<.>mieganti žemė“, – tai lyrinio subjekto žodžiai, dėstantys žemės erdvės bruožus. Lyg paralelė, toliau seka dangaus vaizdas, mums perteikiamas simboliais. Kalbant apie dangų minima šviesa, nušvitimas. Tokios frazės, kaip ,,skaisčiąją aušrą“ dar labiau parodo danguje tvyrantį gerumą. Puikiausias simbolis, nusakantis dangų yra saulė. Saulė – šviesos, šilumos, tyyrumo simbolis. Sakalų sparnų ištiesimas padangėse taip pat yra labai svarbus, juk ištiesti sparnai vaizduoja laisvę. Taigi, dangui būdinga ne tik šviesa, šiluma, bet ir LAISVĖ.

Priešprieša dangui – žemė. Kai danguje esti šviesa, žemėje viešpatauja tamsa, aptemimas. Žemės erdvė, kaip ir da

angaus, yra atvira, be ribų. Aiškaus horizontalumo ar vertikalumo taipogi nejaučiame. Žemės erdvėje viskas rutuliojasi daugiau horizontaliai, tačiau aptinkame ir tam tikrų šuolių (sakalų pakilimas į padanges). Horizantalumo principu eilėraščio eilutės piešia kalnus, pakalnes, laukus ir uolynus. Lyrinis subjektas viską mato tarsi iš paukščio skrydžio, tai yra iš šalies : „aptemę kalnai ir pakalnės“.

Padangėse erdvė labiau vertikali, sakalų kilimas į saulę skaisčiaisiais keliais. Dangaus platybė aprašoma, lyg skrendant kartu su paukšiais į šviesą.

Bendrai žiūrint eilėraščio erdvę, ji vertikali. Visiškai tikslių rėmų erdvėje nėra, tačiau juntamas atstumas tarp dviejų taškų :žemėsir dangaus(saulės). Erdvė nors ir vertikali, bet šokinėjanti, nes kylant nuo žemės į padangių platybes , staiga vėl grįžtama žemėn, ir vėl ją palikus peršokama į dangų.

Finaliniame strofe dangaus platybių šviesa nusileidžia į žemę ir nušviečia uolas ir laukus. Taai tarsi erdvių susiliejimas.

„Vėlai, kol,štai, kolei, jau nei anksti, nei vėlai“ – tai žodeliai rodotys „Margųjų sakalų“ laiką. Laikas, kaip ir erdvė, kūrinyje nepastovus. Visas siužetas pasakojamas būtuoju laiku. Pradedant tuo, kad : ,,Pakilo į dangų margi sakalai“ ir baigiant : „Negrįžo į žemę margi sakalai“ visa margųjų istorija tapoma praeities laiko atspalviais.

Pasakojimas apie sakalus prasideda gęstant žarai, vakare. Istorijos pradžia fiksuojama leidžiantis saulei, aptemus kalnams ir pakalnėms. Pasakojimas apie marguosius nutrūksta auštant: „<.>jau nuraudo dangus,/Jau nušvietė saulė uolas ir laukus“. Istorijos atomazgą: „Negrįžo į žemę ma

argi sakalai“- ištaria paskutinė eilėrščio eilutė. Tiesiogiai suprantame, jog sakalų skrydis truko nuo vakaro žaros iki rytą brėkštančios aušros. Žinoma, šiame kūrinyje nederėtų pasikliauti tiesiai šviesiai sakomais dalykais. Šis eilėraštis simbolistinis, o sakalų kelionės trukmė irgi simbolinė. (simbolis aukščiausias metaforos laipsnis) Paslėpta prasmė, skrydžio laike – letarginiu miegu snaudžianti tauta, apibūdinama tamsa, prieblanda, aptemimu,eilėraščio pradžioje. Saulės nušviestos uolos ir laukai, paskutiniame posmelyje vaizduoja budimą.

V. Mykolaičio- Putino eilės apie iš dangaus nei anksti, nei vėlai negrįžtančius sakalus tik dar konkrečiau pasako apie NIEKADA negrįžusiuosius. Žodžius: „nei anksti, nei vėlai ‘‘ drąsiai galima pakeisti tokiu išsireiškimu, kaip: niekada daugiau.

Pirmajame strofe atsiranda būsimasis laikas. Jis atsiskleidžia tiesioginėje kalboje, kuomet sakalai pasakoja apie savo ketinimus: „<.>miegančios žemės laukus ir uolynus/Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.“ Visas siužetas pasakojamas būtuoju laiku staiga, sakalų kalboje, peršokdamas į planų laiką rodo margųjų pasiryžimą pakeisti žemę. Jų kalba tokia užtikrinta ir aiški, jog nekyla net menkiausių dvejonių apie ateities pakitimus žemėje.

„Lydėdami gęstančią žarą, vėlai

Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.“

Pirmojo posmo pradžioje lyrinis subjektas sakalus rodo, nepasitenkinusius žeme. Jie vaizduojami trokštantys laisvės, nes sparnų išskleidimas reiškia laisvę. Iš pirmajame strofe girdimų subjekto žodžių , matome, kad margieji nori pakeisti žemę, nes esama (mieganti, aptemusi, vylinga) jiems nepatinka. Jie nusisuka nuo kl

lastingos, tamsios žemės platybės, ir skrisdami į saulę trokšta padaryti šviesią, tyrą.

Įspūdinga metafora: „kraujas užkais pavytosios saulės ieškota liepsna“- po sakalų kalbos, šneka apie stiprų siekį pavyti saulę, ir aiškina eilėraščio veikėjų užsidegimą keisti tamsiąją žemę.

Pagrindinį vaidmenį kūrinyje atlieka sakalai, tačiau sakalai tai tik simbolis. Regime, kad atlikėjai nebūtinai paukščiai. Gana svarbi vieta eilėraštyje atitenka lyriniam subjektui, stebėtojui iš šalies, kuris pasakoja istoriją apie sakalų skrydį.

Štai koks tas dramatiškos dvasios poeto simbolistinis kūrinys. Su paslėpta prasme, ženklais, metaforomis. Visas eilėraštis parašytas įspūdingai pridengiant ženklais prasmę. Dvi priešpriešinės erdvės, veikėjai užmaskuoti po sakalų kaukėmis, nakties laikas, kai žemė miega letargo miegu- teikia eilėraščiui nepaprasto simbolistinio žavesio. Eilėraštyje buriama nepaprastais veiksmais, kūrinio prasmė yra gilesnė negu atkurtasis tikrovės vaizdas.

Paskutinysis, strofas yra paslaptingiausias ir pati kulminacja, tačiau joje :,,nei anksti, nei vėlai negrįžo į žemę margi sakalai“.

Leave a Comment