Analize – Salomejos Neries eilerastis “Maironiui”

S.NĖRIES EILĖRAŠČIO “MAIRONIUI” ANALIZĖ

Salomėja Nėris – vienintelė Lietuvos poetė, kurios kūryba artimai susieta su asmeniniu gyvenimu. Žinome, jog rašytoja gyveno sunkiu Lietuvos istorijos laikotarpiu, tačiau tai netrukdė išleisti tikrai vertingų eilėraščių rinkinių. ,,Maironiui” – tai eilėraštis iš paskutiniojo Nėries rinkinio ,,Prie didelio kelio”, kuriame bandoma permąstyti savąjį gyvenimą, suvokti klaidas.

Pavadinimas “Maironiui”, parašytas naudininko linksniu, tarsi parodo, kam šis eilėraštis skirtas, kam skirtos šios eilutės.

Nagrinėjamas eilėraštis sudarytas iš keturių strofų, o kiekviena strofa iš keturių eilučių. Šio eilėraščio rimas yra kryžminis- melodingumas.

Jau peerskaitę pirmąją eilutę matome, kad eilėraštis parašytas dialogo forma, nes yra kreipiamasi konkrečiai į Maironį. Nors išsakyti tik lyrinio subjekto išgyvenimai, tačiau galime pamatyti ir adresato požiūrį į kai kuriuos dalykus, šiuo atveju, į tėvynę, meilę jai bei galimą numanyti poetę, kaip tautos išsižadėjusią lietuvę. Atsiskleidžia dvi priešybės, kurių viena iš tikrųjų net neturėtų būti pavadinta kaip priešybė, tiesiog antrosios gerai nesuprasta. Taigi Nėris liko Maironio nesuprasta ir dabar gailisi, stebisi, išreiškia savo jausmus jam:

,,Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir geerbiau.”
Maironis buvo ir poetės S. Nėries autoritetas. Įžvelgiame labai svarbų

ir gilų poetės ryšį su adresatu. Nepaprastas artumas išryškėja visame eilėraštyje. Lyrinis subjektas atgailauja už savo nuodėmes, nes suvokia kažkada klydęs ir dabar jam svarbu vėl būti priimtam į savąjį pasaulį, tė

ėvynę.
Poetė abejoja, ar galėjusi kažką pakeisti savo gyvenime, kalba apie savo kaltes:

,,Ar galėjau išpusiaukelės sugrįžti?”

Ar galėjau- tais pačiais keliais?

Kalbėdamas eilėraščio lyrinis subjektas naudoja retorinius klausimus, tarsi klausdamas Maironio, bet gerai žino, kad atsakymo nesulauks, kad atleista nebus O gal pats savęs klausia ir tuoj lyg save teisindamas priduria:

Gena, gena pikto Dievo rykštė,-

Atgalion ir atsigręžt neleis.

Netgi Dievas, kuris ,mūsų nuomone, turėtų atleisti bet kokias nuodėmes, čia nusakomas rūstus, piktas, neatlaidus. Lyrinis subjektas visiškai dėl to palūžęs, pergyvenantis dramatiškus jausmus: begalinį ilgesį, neviltį, skausmą. . Šiais žodžiais lyrinis “aš” tarsi patvirtina, kad buvo priverstas taip elgtis ir negalėjo atsitraukti, nes ją vertė daug stipresnė jėga už ją.

Eilėraščio žmogus: ,,aplink žemę skridęs su vėtrom”(daug išgyvenęs, matęs ir gėrio ir blogio), žino, jog atpildo susilauks, taačiau skurdaus,visiškai ne tokio, kokio trokštąs.

Vietoj šiltos brangios motinos (tėvynės) duonos gaus šaltą, kietą, sunkų akmenį, kuris vargu ar galės užpildyti tą tuštumą poetės sieloje.Tuštumą, kuri sklidina kaltės jausmo.

Suprantanti savo klaidas, kankinanti sugrįžimo vilties, poetė nebenori nieko, kaip tik leidimo sugrįžti į savąją žemę: paskutinėje strofoje lyrinis išreiškia savo meilę tėvynei.

Ir nenoriu sau geresnio nieko,

,,Tik prie žemės prisiglaust brangios”.
Eilėraščio kalba tai klausianti, tai nusivilianti, nepastovi, banguojanti.
Išreiškiant savo meilę tėvynei eilėraščio subjektas naudoja epitetus lietuvių tautinius simbolius: arimų sliekus, mė

ėlyna rugiagėlė rugiuos. Jai tereikia labai mažai, užtektų būt menkiausia tėvynės dalele, arimų slieku, mėlyna rugiagėle(kuri galėtų būti ilgesio, neišsakytos meilės, neišsipildžiusio lūkesčio simbolis). Tik tuomet ji jaustųsi laiminga. Taigi šiame eilėraštyje išsako ir dvasios kančią, ir savo kaltės jausmą, ir meilę, ir dar bando pasiteisinti. Lyrinis subjektas – daug iškentėjęs, o dabar atgailaujantis, žmogus.

Nagrinėjamo eilėraščio laikas kintantis. Tai įrodo eilėraštyje naudojamų veiksmažodžių kaita. Eilėraščio pradžioje laikas yra būtasis: keikei, surūstėjai, mylėjau, gerbiau, galėjau. Vėliau laikas pereina į dabartį: gena, nenoriu. O galiausiai eilėraščio laikas yra būtasis: išgirsiu, bus.

Erdvė reali. Eilėraščio erdvė prasideda pusiaukelėje:

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?

Pusiaukelė tarsi simbolizuoja, kad erdvė kito ir dar kis. Vėliau erdvė yra beribė:

Aplink žemę skridusi su vėtrom .

Tokia erdvės kaita parodo, kad lyrinis “aš” galiausiai suprato, jog tėviškė yra visų brangiausia.

Eilėraštis kupinas kančios jausmo, tačiau pabaigoje sužiba vilties kibirkštėlė: gal tauta supras neatstums, gal išsipildys jo noras prie žemės prisiglaust brangios.

Išryškėjusios vertybės parodo Salomėjos Nėries išgyvenimus belaukiant pasigailėjimo. Šis eilėraštis atspindi kančias, kurias patyrė poetė. Tačiau pabrėžia ir stipria S. Nėries dvasią, nes reikia labai nusižeminti ir mylėti, kad žmonės tave vėl priimtų. Ne kiekvienas sugebėtų visko atsisakyti, kad tik galėtų “prie žemės prisiglaust brangios”.

Tai ne vienintelis autorės eilėraštis, kuriame teigiamas žmogaus gyvenimo dramatizmas, ba

andomos suvokti klaidos. Jų buvo ir daugiau, tačiau bendriausios temos, siejančios juos visus, ir liks idealų siekimas, nepasiekiamybės troškimas, realybės ir svajonės priešprieša.

Leave a Comment