Untitled
Vincas Mykolaitis-Putinas-lietuvių literatūros simbolizmo atstovas, viena iš iškiliauzių XX amžiaus personų. Jis pirmą kartą lietuvių literatūros istorijoje parašė psichologinį intelektualinį romaną „Altorių šešėly“, kuriame susipina pagrindinio veikėjo vidiniai ir išoriniai konfliktai, sprendžiamos savęs atradimo ir savo tikrojo gyvenimo kelio ieškojimo problemos.
Romaną sudaro trys dalys: pagrindinio kūrinio veikėjo Liudo Vasario studijos seminarijoje, kunigystės metai Kalnynuose ir kunigo pasaulietinis gyvenimas. Nagrinėjamoji ištrauka yra iš antrosios romano dalies. Ištraukoje yra pasakojama apie paskutinius Liudo Vasario metus seminarijoje
Analizuojama ištrauka pradedama Liudo Vasario jausmų aprašymu. Matome, kad Vasaris tikrai pasiryžęs būti kunigu išoriškai, tačiau jo vidus ir jausmai sako visai ką kitą – jis yra morališkai silpnas, nusivylęs savo kūrybiniu gyvenimu : „Bet savo viduje jis anaiptol nesijautė stirpus…“. Taigi prieš baigiant seminariją Vasariui visai nebuvo aišku, kuriuo gyvenimo keliu jam eiti, maža to jo vidinės problemos ėmė atvirai konfliktuotisu išorinėmis.
Prieš tampant kunigu Vasaris dar nežinojo , kuo norįs tapti, tačiau jis puikiai suprato, kad kunigystė yra visiška priešingybė jo asmenybei ir jo tikrajam pašaukimui: „kunigystė – jo prigimties ir jo talento priešas.“ Tai yra dar vienas įrodymas, kad tokiu svarbiu gyvenimo laikotarpiu Vasaris mąsto apie prarandamas svajones, o ne apie kunigystės reikalus.
Nieko nebesuprasdamas ir pasimetęs Liudas Vasaris nusprendžia savo pašaukimo ieškoti platesniame pasaulyje. Susitikęs su ponia Brazgiene jis išsiaiškina, kad tapo tuo, kuo neturėjo tapti, tapo tuo, kuo aplinkiniai jį įspėdinėjo, kad taps: „Jis tapo bedvasiu kunigu…“ Kunigystė jam tapo tik darbas, kurio jis dar ir nemėgo, nes jis slopino jo poetiškumą-jo tikrąjį gyvenimo pašaukimą.
Po kiek laiko Vasaris suprato, kad taip gyventi toliau nebegalės:su užgožtais kaip poeto jausmais , su atimta paskutine kūrybingumo dalele. Matome, kad Liudas Vasaris nusprendžia kovoti dėl savo likimo, nors ir gerai žinodamas, kad tai bus labai skaudi vidinė kova: „Jo sąžinė taps skaudžių konfliktų arena.“ Kova tarp dviejų Vasario asmenybių : kunigo ir poeto bus igla ir nuožmi.
Galiausiai, pažadintas savo gyvenimo kelio ir likimo ieškojimo, Liudas Vasaris nusprendžia kautis ir daryti tai, kas anot jo dabartinio statuso nėra labai priimtina – rašyti. Tačiau Vasaris žino, kad kova bus ilga ir dar daug kas gali pasikeisti, kol galutinai apsispręs, kuriuo gi keliu jam tęsto savo gyvenimą.
Galima teigti, kad Liudas Vasaris įveikia savo neapsisprendimą ir jo dids poetas laimi, tačiau pažvelgęs realybei į akis pamato, kad kurti jam nebeišeina: „negali iš savęs išskelti jokios kūrybinės kibirkštėlės…“ Tuomet jam ir vėl tampa nebeaišku, kuris gi kelias yra jo.
Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“ kalbama apie neeilinį savęs ieškojimo ir gyvenimo pažinimo kelią. Knyga turtinga savo sąlyčiu tarp gamtos ir pagrindinio veikėjo. Nagrinėjamoje ištraukoje išryškinama Liudo Vasario gyvenimo kelio ieškojimas, kurio jam taip ir nepavyksta atrasti šiame fragmente.