Rašytojas Antanas Vienuolis, tikroji pavardė Žukauskas, pergyveno ilgą ir įdomų gyvenimą. Jis gimė Anykščių valsčiuje, Užuožerių kaime, valstiečių šeimoje dar praeitame šimtmetyje, 1882m. balandžio 7d. (mirė 1957m. rugpjūčio 17d. Anykščiuose). Šventosios sidabrine vaga atžymėta, kalnuota, miškais ir ežerais išmarginta Anykščių žemė dar sunkios carizmo priespaudos metais pagimdė du žymius lietuvių raštijos pionierius- A. Baranauską, nuostabios simfonijos „Anykščių šilelio“ autorių, ir sielvartingos prozos meisterį- J. Biliūną. Baranausko ir Biliūno kamieno atžala, trečiasis šlovingas anykštėnas- Žukauskas-Vienuolis. Tie patys vaizdai, kuriuos matė „ant Šventosios upės kranto“ Biliūnas, lydėjo ir A. Vienuolį,- tai ponų, grafų ir carinių samdinių savivalė, lietuvių liaudies skurdas ir tamsa šiaudinėse, dūminėse pastogėse. Vienuolis žinojo, kad, norint padėti savo vargingajai liaudžiai, norint ją apšviesti, nurodyti jai tikruosius kelius- reikia pirmiausia pačiam išprusti, žinių ir patyrimo įgyti.A. Vienuolis buvo prozininkas, dramaturgas, nusipelnęs Lietuvos TSR meno veikėjas (1947), žinomas Lietuvos TSR liaudies rašytojas (1957). 1899m. A. Vienuolis baigė Liepojos gimnazijos 4 klases. Nors religingi tėvai troško savo Antanėlį išleisti į kunigus, tačiau sūnus atsisakė dvasininko karjeros, išvyko į Maskvą ir gavo vietą vaistinėje. Po darbo jis lankė vakarinius kursus, klausėsi paskaitų apie literatūrą. Maskvos universitete, medicinos fakultete, Vienuolis įgijo provizoriaus teises, dirbo vaistininku apie vienuolika metų Maskvoje, paskui Šiaurės Kaukaze- Železnovodske, Vladikaukaze (dabar Ordžonikidzė), galų gale persikėlė į Gruziją, į Tbilisį. Ten Vienuolis žavėjosi kalnų gamta, kalnėnų papročiais, jų dainomis, šokiais, legendomis. A. Vienuolis, pažadintas Kaukazo įspūdžių ir jo stebuklingos gamtos, pradėjo rašyti. 1904m. rašytojas dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose, už kuriuos 1905m. buvo suimtas ir pasodintas į garsų Tbilisio kalėjimą- Metecho pilį. Vėliau jis buvo ištremtas į šiaurę. Kalėjime rašytojas susipažino su visa eile jaunų revoliucionierių- gruzinų, rusų, armėnų, iš kurių ne vienas vėliau ėjo į pergalingą Rusijos proletariato mūšį po bolševikų vėliavomis. Jei Gruzija, jos gamtos grožis Vienuoliui, kaip rašytojui, praskaidrino ir užžiebė jo poetinį talentą, tai pažangioji rusų tautos kultūra , jos giliai humanistinės demokratinės literatūros pavyzdžiai buvo tikrieji Vienuolio įkvėpėjai ir mokytojai. Savo atsiminimuose Vienuolis pasakojo, kad ne mažesnį įspūdį nei švytinti Kazbeko viršūnė jam padarė žavi, tobula Čechovo proza.
1918m. A. Vienuolis grįžo į Lietuvą ir kurį laiką gyveno Kaune. Dėl silpno ir menkai organizuoto to meto jaunos lietuvių literatūros gyvenimo, Vienuolis buvo priverstas dirbti pašalinius darbus. Jis vėl grįžo į vaistinę, jau savo gimtinėje, Anykščiuose. Čia rašytojas praleido didesnę savo amžiaus dalį. Rūpinosi poeto A. Baranausko klėtelės apsauga. Nuo 1945m. buvo A. Baranausko memorialinio muziejaus direktorius, Lietuvos TSR rašytojų sąjungos valdybos narys. Nuo 1947m. tapo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatas. Apsakymus A. Vienuolis pradėjo spausdinti 1907m. Iš pirmojo kūrybos laikotarpio pažymėtina Kaukazo tematikos lyrinių romantinių nuotaikų legendos ir realistiniai apsakymai. Daugelyje apsakymų kritiškai vaizduojama lietuvių inteligentija, jos atitolimas nuo liaudies, dvasinis išsekimas. Reikšmingiausiame apsakyme „Paskenduolė“ sukurtas dramatiškas kaimo merginos paveikslas, smerkiami religiniai prietarai, valstiečių tamsumas. Apsakymams būdingas lyrizmas, nuotaikingi gamtos vaizdai, subtilus veikėjų dvasinių būsenų perteikimas. 1919-1940m. laikotarpiu daugiausia kūrė apysakas ir romanus. Apysakoje „Inteligentų palata“ parodyti carinio režimo gynėjai Lietuvoje ir jų moralinis bankrotas, apysakoje „Vėžys“- feodalinės dvarininkijos degradacija ir žlugimas. Apysakoms būdingi socialiniai apibendrinimai, istorizmas. Romane „Prieš dieną“ vaizduojamas buržuazinių valdininkų savivaliavimas, ką tik susikūrus buržuazinei Lietuvos valstybei, socialiniai prieštaravimai kaime. Istorinio romano „Kryžkelės“ tema- XIVa. lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tarybinio laikotarpio apysakoje „Išdukterė“ keliamos buržuazinio laikotarpio valstiečių gyvenimo moralinės psichologinės ir socialinio išnaudojimo problemos. Romane „Puodžiūnkiemis“ parodyta buržuazijos moralinė degradacija, klasių kova ikitarybinių metų kaime. Drama „1931 metai“ 1939m. pastatyta Valstybės teatre (Kaune), „Prieblandoje“-1941m. Kauno dramos, operos ir baleto teatre (pavadinimu „Dauboje“), 1945m. Panevėžio dramos teatre, 1956m. Kapsuko dramos teatre. Vienuolio apsakymo motyvais LTSR akademiniame dramos teatre 1956m. pastatyta pjesė „Paskenduolė“ (A. Liobytės ir K. Kymantaitės inscenizacija), 1958m. Kauno muzikiniame dramos teatre- opera „Paskenduolė“ (kompozitorius V. Baumilas). Romano „Puodžiūnkiemis“ inscenizacija 1969m. pastatyta Lietuvos televizijoje. Romanas „Puodžiūnkiemis“ išleistas rusų, ukrainiečių, lenkų, bulgarų, vokiečių kalbomis, apsakymų, legendų knygų- rusų, latvių, estų, gruzinų, lenkų, vokiečių kalbomis. Dvylika stambių Vienuolio raštų tomų yra išėję iki šiolei. Didelė jo žodinės kūrybos dalis šiandien jau pateko į klasikinės lietuvių literatūros fondą. Ne vienam jaunesnės kartos rašytojui Vienuolis buvo ir tebėra mokytojas. Vienuolis sukaupė savo prozoje įžymiausių lietuvių pažangių rašytojų tradicijas, ir giliai liaudiška sveika gija, besitęsianti nuo Donelaičio, Žemaitės, Biliūno, atgijo Vienuolio plunksnos darbuose. Daugelis Vienuolio apysakų, apybraižų akivaizdžiai patvirtina, kad rašytojas buržuazinės Lietuvos laikais skausmingai ieškojo laimės savo tautai, kad buržuazinės santvarkos tikrovė jį apvylė ir, kad rašytojas ne kartą stovėjo kryžkelėj, kaip ir daugelis lietuvių pažangiosios inteligentijos atstovų, ieškodamas sau ir savo tautai tikrojo kelio. Tačiau rašytojas niekuomet nenutraukė ryšių su savo mylima tauta, visuomet tikėdamas jos galiomis, jos šviesios ateities diena. Savo mylimai lietuvių tautai Vienuolis atidavė geriausias savo valandas, ją šviesdamas ir rašydamas, mokydamas ją ir žadindamas joje gerus, pažangius pradus. Psichologizmas- esminis A. Vienuolio kūrybinės individualybės bruožas, ir jį aprašant galima pažinti svarbių šio rašytojo ypatybių. Tai integralinė jo prozos dalis, ne atsitiktinis priedas, turįs „pagilinamąją“ prasmę. Iškilo jis pačioje rašytojo kūrybos pradžioje ir reiškėsi iki pat paskutiniųjų kūrinių (tiesa, nevienodai intensyviai). Akademinėje „Lietuvių literatūros istorijoje“ sakoma, kad A. Vienuolio kalba „yra labai artima liaudies šnekamajai kalbai“. Šią mintį ne kartą yra kartoję ir literatūros tyrinėtojai, ir kalbininkai. Nuo mažens į Vienuolio kraują įaugo aukštaitiškas nuoširdumas, jautrumas, kaimo žmogaus betarpiškumas bendraujant su kitais. Gėrio siekė visi, bet ne visi pasiekė. A. Vienuolio kūriniuose jaučiasi, kaip jam sparnus suteikia gyvinime pajustas grožis ir gėris ir, kaip žeidžia širdį smurtas ir prievarta, neteisybė ir klasta, prietarai ir tamsa, kadangi jis turėjo nepaprastai jautrią poeto širdį, kuri nuolatos sielvartavo, kaip sielvartauja kiekvieno poeto širdis, blogio paliesta. A. Vienuolis- didelės vidinės šilumos žmogus, jaunas savo dvasia, pažangus savo mąstymu, didžiai mylįs savo tautą, savo liaudį, gyvenąs jos rūpesčiais, jos potroškiais. Ir išlaisvintoji lietuvių liaudis, pasirinkusi šlovingą socializmo kelią, plačias galimybes įgijusi pareikšti savo teisėmis ir troškimams, neužmiršo savo geriausių sūnų gerųjų darbų. Svarbu, kad ir šiandien Vienuolio kūryba tebežadina teatralų vaizduotę ir mintį, tad galime turėti vilčių ir ateičiai.Literatūra:1. J. Stonys. „Antanas Vienuolis literatūros moksle ir kritikoje“. Vilnius, 1980;2. E. Dagytė ir D. Straukaitė. „Tarybų Lietuvos rašytojai“. Vilnius, 1984;3. S. Lipskys. „Antanas Vienuolis šiandien“.Vilnius, 1984.