A.Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) gimė Zaosėje netoli Naugarduko 1798m. gruodžio 24d. Baigęs mokslus universitete, A.Mickevičius išvyko į Kauną mokytojauti. Ankstyvoji kūryba. Dar universitete A.Mickevičius uoliai studijavo lenkų ir kt. tautų literatūrą, mėgo F.Šilerio, J.V.Gėtės kūrinius, žavėjosi Žukovskio baladėmis, Dž.G.Bairono poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studentaudamas. Juose nesunkiai galima įžvelgti F.Šilerio kūrybos pėdsakus. Poetas rašė balades, romansus, kt. žanrų kūrinius; 1822m. Vilniuje išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys “Poezija”. Lietuviškoji tematika A.Mickevičiaus kūryboje. Jau vaikystėje būsimasis poetas domėjosi senomis sakmėmis, vietinių gyventojų liaudies kūryba ir papročiais, o vėliau – Lietuvos istorija. Todėl įkvėpimo sėmėsi iš Lietuvos praeities, rašė lietuviškos tematikos kūrinius. Iš jų vienas reikšmingiausių – istorinės heroinės poemos “Gražina” ir “Konradas Valenrodas”. Jose vaizduojama kovų su kryžiuočiais epocha. Abi poemos yra ryškūs romantinės poezijos pavyzdžiai. “Konradas Valenrodas”. Šios poemos veiksmo laikas – senovė, 14a., Kęstučio valdymo laikai. Kūrinio problemą autorius paryškina pagrindinio personažo Konrado Valenrodo paveikslu ir jo tragiška istorija. Poetas Konrado paveikslą kuria iš neaiškių mįslingų užuominų, apgaubia jį paslaptingumo skraiste. Konradas – stipri asmenybė, atkakliai ilgus metus siekianti tikslo. Jis nori sunaikinti priešą, kad daugiau nežudytų Lietuvos žmonių, neniokotų jos žemių. Savo tikslą pasiekia: nualina Ordiną. Konradas Valenrodas – istorinis asmuo, tačiau poetas, kurdamas jo paveikslą, nevengia pramanytų dalykų. Tai yra tragiškas personažas. Jis kovoja toli nuo tėvynės, pergalės perspektyva neaiški. Vienintelis ištikimas bičiulis vaidila Albanas nuolat jam primena sunkią pareigą. Retkarčiais Konradas kalbasi su Aldona, esančia bokšte, tačiau jų susitikimai tik paaitrina gėlą.
Poemos romantiškumas – ne vien mįslingi personažai, ypatingas istorinis įvykis; romantiškas yra kontrastingas dviejų Nemuno krantų supriešinimas: vienoje pusėje – pagonių šventovės, kitoje – krikščionių kryžius. Romantiškai fragmentiška ir poemos struktūra: nuo vieno epizodo staigiai pereinama prie kito ir tik vėliau paaiškėja, kas juos sieja. Romantiška ir poemos dramatinė įtampa – dviejų nesutaikomų jėgų susidūrimas, kai kompromisinis sprendimas neįmanomas. Turtinga poemos kalba, įdomus ir įvairus eiliavimas. Kūrinyje pinasi dramatiški dialogai, bažnytinės giesmės iškilmingas skambesys, epinė vaidilos sakmė, švelni lyrinė daina, alegorinė daina.