Lengvoji atletika

Sportinis-tai ėjimas nelenkiant kojų per kelius atremteis padėtyje. Sport. ėjime žingsnis ilgėja dėl galingesnio atsispyrimo ir dubens pasisukimo per vertikalią ašį. Kuo greičiau ir galingiau atsispiriama tuo aukščiau pakyla nuo pagrindo BKMC. Tai trumpina dvigubos atremties trukmę, abi kojas kartu atplėšia nuo žemės ir pažeidžia sportinio ėjimo varžybų taisykles. Norint to išvengti, ėjikas turi eiti taip, kad jo BKMC dvigubo žingsnio ciklo fazėse kuo mažiau svyruotų vertikaliai. Sport. ėjime kūno kritimo neamortizuoja (kaip bėgime) per kelį sulenkta atraminė koja. Amortizaciją attlieka dubens ir pėdos skliautas. Einant reikia vengti nereikalingo horizontalaus BKMC svyravimo, nes jis trukdo greitai eiti, eikvoja daugiau energijos. Reikia: Einant tiesiai galima racionaliau panaudoti atsispyrimo jėgą, galingiau atsispyrus, ėjimo žingsniai dažnėja ir ilgėja. Svarbu ėjikų ūgis. Aukštesnio ūgio ėjikai perspektyvesni.Metodika- supazindinti su sportinio ejimo echnika,mokyti sportinio ejimo teisingu koju judesiu, mokyti dubens judesiu, mokyti ranku judesiu, tobulinti sportinio ejimo technika.

Bėgimas-bėgikai skirtingai nuo ėjikų neturi nuolatinio sąlyčio su žeme. Bėgikas pagrindą liečia viena koja, atsispyręs lekia ore, paskui liečia paagrindą kita koja ir t.t.
Bėgimo greitis priklauso nuo žingsnių ilgio ir dažnio. Bėgant kojos atremties trukmė daug trumpesnė už lėkimo trukmę. Kai bėgimo technika tobula, horizontalus ir vertikalus BKMC svyravimas nedidelis. Vertikaliai aukščiausiai kūnas pakyla beatraminėje-lėkimo fazėje, žemiausiai-vienatramėje, vertikalioje padėtyje. Bė

ėgant atsispyrimo kampas keičiasi priklausomai nuo bėgimo greičio. Didėjant greičiui priekinės atremties metu mažėja stabdantis-neigiamas atrmties reakcijos poveikis bėgiko kūnui, todėl kad greičiau bėgant koja statoma ant žemės statesniu kampu. Labai svarbu statyti pėdą ant pirštų.
Svarbiausia bėgimo žingsnio ciklo fazė-užpakalinis atispyrimas. Atsispyrimo galingumas priklauso nuo dubens ir kelio raumenų tiesėjų ir čiurnos lenkėjų darbo efektyvumo. Šių raumenų sklandus darbas leidžia galingai atispirti. Svarbų vaidmenį bėgant turi dubens judesiai, su jais glaudžiai susiję rankų ir pečių judesiai. Ėjimo ir bėgimo rungtims nuo starto iki bėgimo pabaigos būdingos 5 fazės: 1.startinė padėtis; 2.startas ir startinis įsibėgėjimas; 3.nuotolio ėjimas ir bėgimas; 4.finišavimas; 5.sustojimas po finišo. Metodika- suteikti ziniu, suformuoti supratima apie begimo technika apskritai, stebeti begima ir nurodyti klaidas kas ka blogai daro, mookyti begti tiesiaja, tolygiu bei kintanciu greiciu, mokyti begimo technikos osukyje, mokyti begimo technikos is auksto starto, tobulinti begimo technika.
Supažindinti su bėgimo technika: kinogramų, kino juostų, plakatų peržiūra, bėgimo demonstravimas. Susipažinti su mokinių bėgimo technika. Nustatyti pagrindines klaidas: kartotinis bėgimas 40-60 m (3-5 krt.). Mokyti bėgimo tiesiojoje: specialūs bėgimo pratimai (tankus bėgimas, šuoliai nuo vienos kojos ant kitos, aukštai mojant kelius ir kt.), greitėjimai, atkarpų bėgimas ivairiu greičiu. Pradžioje pratimai atliekami individualiai, krūvis individualizuojamas, parenkami specialūs pratimai individualioms klaidoms taisyti. Bėgimo pratimai at
tliekami laipsniškai didinant greiti, be itampos, kartojimų skaičius (3-8 krt) priklauso nuo fizinio pasirengimo ir amžiaus. Mokyti bėgti posūkiu: bėgimas ratu ivairiu greičiu, greitėjantis bėgimas, aukštas startas posūkyje. Mokyti žemo starto ir startinio isibėgėjimo. Mokyti žemo starto posūkyje. Parodyti atramėlių išdėstymo vietas, savarankiškas atramėlių išdėstymas. Mokyti finišuoti.. Paaiškinti ir pademonstruoti finišo techniką. Pradžioje judesius atlikti einant, lėtai bėgant po vieną ir grupėmis. Bėgti 20-40 m, finišo juostą liesti krūtine arba petimi. Ugdyti valią, pratinti, kad sportuojantieji per anksti nesilenktų, neatliktų šuolio link finišo plokštumos. Kai pratimus atlieka keli mokiniai kartu, parinkti vienodo pajėgumo bėgikus. Tobulinti bėgimo techniką, bėgimas i kalną ir nuokalnę, 20-40 m bėgimas iš žemo starto, nuo 60 iki 400 m bėgimas ivairiu greičiu, dalyvavimas ivairaus masto varžybose.
Trumpų nuotolių bėgimo technika ir mokymo metodika.Trumpųjų nuotolių bėgimas priskiriamas prie ciklinių pratimų. Judesio ciklą sudaro dvigubas žingsnis. Bėgimo judesiai turi būti atliekami maksimaliomis pastangomis, tikslingai, laisvai, didžiausiu dažnumu ir plačia amplitude. Bėgimo technika skirstoma į fazes: startas, startinis įsibėgėjimas, nuotolio bėgimas ir finišavimas. Naudojamas žemas startas, kuris leidžia greitai pradėti bėgti bei greičiau pasiekti maksimalų greitį trumpoje atkarpoje. Žemam startui naudojamos atramėlės, kurios priklauso nuo sportininko ūgio, masės, kojų stiprumo, reakcijos ir kit. Starto variantai: paprastas, priartintas ir atitolintas, priklauso nuo bėgiko pasirinkimo. Pradedantieji naudoja paprastą st
tarto variantą: pirmoji atralėmė statoma per pėdą pusantros nuo starto linijos, antroji per blauzdos ilgį ir toliau nuo pirmosios. Atstumas tarp atramėlių ašių 0.18-0.20 m. Atitolinto atramėlių išdėstymo variantą dažniausiai naudoja aukštaūgiai, o priartintą- žemo ūgio, stiprių kojų bėgikai. Startukų vinutės turi remtis į plokštumą, taką liečia tik priekinė startukų dalis. Po komandos “į vietas” bėgikas stoja prieš atramėles, remiasi rankomis į bėgimo taką prieš starto liniją, stipriąja koja atsiriamia į priekinę atramėlę, kita koja- į tolimesnę atramėlę ir tos kojos kelį nuleidžia ant tako. Ištiestomis rankomis liečiasi į bėgimo taką už starto linijos, pečių platumu. Paskirstomas kūno svoris. Po komandos “dėmesio” bėgikas neskubėdamas pakelia dubenį aukščiau už pečius ir pasvyra į priekį. Žvilgsnis žemyn, dėmesys sukoncentruotas į judesį. Po starto atsispiriama abejomis kojomis vienu metu. Bėgant iš starto judesius reikia atlikti didžiausiu greičiui. Ilgėjant žingsniams laipsniškai tiesiasi liemuo. Bėgikas greitėja pirmuosius 25-30m. Po startinio įsibėgėjimo žingsnius reikia dažninti ir ilginti. Rankos sulenktos per alkūnes energingai juda pirmyn ir atgal. Baigiant nuotolį reikia išlaikyti didelį greitį. Nemažinti žingsnių dažnio. Bėgant paskutinį žingsnį, reikia lenktis pirmyn ir siekti krūtine finišo juostelės arba pasisukti šonu ir petimi. 200 ir 400 m bėgimo technika skiriasi tuo, kad bėgama posūkyje ir kitaip išdėstomos starto atramėlės. Bėgant posūkyje, reikia palinkti į tako vidų, kad įveikta išcentrinė jėga. Kv
vėpavimas. 100 m bėgikai prieš startą ir bėgdami pirmąjį žingsnį, keletą kartų giliai įkvepia ir iškvepia. Toliau bėgdami kvėpuoja dažnai tačiau negiliai. 200 ir 400 m bėgime reikia nuo pirmųjų bėgimo žingsnių kvėpuoti intensyviai, ritmingai ir pakankamai giliai. Metodika. Galima pradėti mokyti kai yra išmokstama bėgti vidutinius nuotolius.
1 Vidutinių ir ilgų nuotolių bėgimo technika ir mokymo metodika.
Vidutinių ir ilgų nuotolių technika skirstoma į pradmę (aukštas startas), startinį jsibėgėjimą, bėgimą distancijoje ir finišavimą. Vidutinius ir ilgus nuotolius sportininkai pradeda bėgti iš aukšto starto. Bėgikai sustoja savo takuose arba išsidėsto per visą stadiono takų plotį prie susirinkimo linijos. Po komandos “Į vietas!”, sportininkai pribėga prie starto linijos ir sustoja startinėje (statinėje) padėtyje. Į priekį prie starto linijos statoma atraminė koja, ji sulenkta per keli, kairė taip pat truputį sulenkta remiasi į pagrindą 1,5-2 pėdų atstumu už dešinės. Liemuo palinkęs į priekį ir fiksuotas padėtyje. Kairė ranka nuleista žemyn, šiek tiek sulenkta per alkūnę, šiek tiek sugniaužtas delnas ties kelio sąnariu. Dešinė ranka sulenkta per alkūnę, atvesta atgal. Galva kūno atžvilgiu tiesi, žvilgsnis nukreiptas į priekį. Jei sportininkas pageidauja, leidžiama remtis viena ranka žemę prie starto linijos. Po signalo “Marš!” sportininkai pradeda bėgti. Startinio jsibėgėjimo greitis yra didesnis už vidutinį distancinį, nes sportininkai stengiasi užimti geresnę bėgimo padėti prie kairiojo bėgimo tako krašto. Startinio jsibėgėjimo ilgis nuo 60 iki 110-130 metrų. Įveikiant šią atkarpą, sportininko kūnas būna palinkęs pirmyn. Po startinio spurto distancijoje sportininko kūnas mažiau pasviręs į priekį. Tokia bėgiko padėtis sąlygoja mažesnį nugaros raumenų apkrovimą. Per mažas kūno pasvirimo kampas sudaro blogesnes sąlygas atsispirti (tačiau palengvina šlaunies mosto pirmyn aukštyn galimybes) bei sąlygoja liemens atlošimą atgal. Bėgimo metu galva laikoma tiesiai, bėgantys grupėje stebi varžovus ir taką priekyje. Vienas svarbiausių bėgimo technikos elementų – atsispyrimas. Nuo atsispyrimo kampo ir galingumo priklauso bėgimo greitis ir ekonomiškumas. Atremties reakcijos jėga stumia sportininką pirmyn. Bėgimo judesys turi būti tiesiaeigis su kuo mažesniais vertikaliais svyravimais. Atsispyrimo judesys pradedamas dubens, šlaunies raumenimis, po to jsijungia blauzdos ir užbaigiama pėdos pirštų raumenimis. Galiniame atsispyrimo taške koja būna ištiesta per keli ir čiurną. Tuo pačiu momentu, išmojus kitą koją, sulenktą per keli pirmyn aukštyn, užbaigiamas mojamasis judesys Mojamosios kojos blauzda beveik lygiagreti su atsispiriamąja šlaunimi. Dėl atsispyrimo ir mojamosios kojos mosto įvyksta polėkio fazė. Bėgimo metu svarbu rankų judesiai. Jie turi derėti prie kojų judesių. Rankų judesiai padeda išlaikyti kūno pusiausvyrą, išvengti leimens svyravimo į šonus. Rankos bėgimo metu būna sulenktos per alkūnes, pirštai šiek tiek sugniaužti į kumštį. Rankų judesiai turi būti laisvi. Bėgant bėgikas įkvepia ir iškvepia kas du žingsniai. Pradiniame mokymo etape patartina daugiau žaisti. METODIKA. Suteikti žinių, suformuoti supratimą apie bėgimo techniką apskritai. Papasakoti apie bėgimo reikšmę, jo technikos elementus; kur ir kokiomis sąlygomis vyksta varžybos. Paaiškinti bėgimo stadiono, maniežo taku, plentu ypatumus. Pademonstruoti 100 m, 200 m, 400 m, esant galimybei (videoįrašus ar varžybas) ir ilgesnių nuotolių bėgimo techniką. Pasiūlyti bėgti (greitai ir lėtai) 60-100 m distancijas. Stebėti bėgimą ir nurodyti, kas, kokias klaidas padarė, akcentuoti į ką atkreipti dėmesį bėgant. Mokyti bėgti tiesiąja, tolygiu bei kintančiu greičiu. Tolygūs greitėjimai 20-60 m atkarpoje. Bėgant maksimaliu greičiu, judesiai turi būti atliekami didele amplitude, laisvai. Jeigu labai įtempti kūno raumenys bei sukaustyti judesiai, būtina mažinti bėgimo greitį. Mokant keisti bėgimo tempą, lavinant sugebėjimą greitėti bet kurioje distancijos dalyje, bėgamos ilgesnės atkarpos ir pagal komandą spurtuojama. Po bėgimo rekomenduojama staiga nesustoti, o bėgti iš inercijos toliau palengva mažinant greitį. Stebėti, kad bėgimas būtų tiesiaeigis, kad būtų atliekami laisvai rankų, sulenktų per alkūnę 90″ kampu mostai.

5. Barjerinio bėgimo technika
Barjerinis bėgimas techniškai sudėtinga l.a. rungtis, reikalaujanti gero fizinio pasiruošimo, lankstumo, koordinacijos, drąsos ir atkaklumo. L.a. programoje vyrai rungtyniauja 110 ir 400, moterys 100 ir 400 m barjerinio bėgimo nuotoliuose (turi įveikti 10 barjerų). Uždaruose patalpose startuojama 60 m nuotolyje (turi įveikti 5 barjerus). Įvairių nuotolių bėgimo technika skirtinga, ji skirstoma į fazes: 1.žema pradinė pradmė ir startinis įsibėgėjimas 2.barjero įveikimas 3.bėgimas tarp barjerų 4.finišavimas.
Barjeriniai bėgimai reikalauja iš sportininko judesių koordinacijos, greitumo ypač lankstumo. Mokymo pagrindai: 1. supažindinti su barjerinio bėgimo technika (kvalifikuotas bėgikas rodo barjerų įveikimą, svarbu-bėgimas prieš barjerą, bėgimo ritmas) 2. išmokti įveikti barjerą einant (įveikti 2-3 50-76 cm aukščio barjerus, atkreipti dėmesį į barjero įveikimą, atsispiriamosios kojos darbą, rankų padėtį ant barjero); 3. išmokti įveikti barjerą įsibėgėjus, tinkamai derinant rankų ir kojų darbą (nesilenkti per anksti, mojamoji koja už barjero turi nusileisti greitai ir aktyviai); 4.išmokti bėgti iš starto iki pirmojo barjero ir tarp barjerų; 5. toliau tobulinti barjerinio bėgimo techniką (įvairaus aukščio barjerų įveikimas iš aukšto ir žemo starto, spec. barjerinio bėgimo ir bendro fizinio parengimo pratimai). Barjerinio bėgimo treniruotėje yra nemaža lankstumo, greitumo ir barjerų įveikimo technikos pratimų. Metinis bar. bėgimo treniruočių procesas skirstomas į 3 periodus: parengiamasis (rudens, žiemos ir pavasario), varžybų ir pereinamasis. Parengiamasis periodas-uždaviniai: jėgos, greitumo, lankstumo ir ištvermės ugdymas; bar. bėgimo technikos tobulinimas; greitumo ištvermės ugdymas; jėgos ir greitumo ypatybių ugdymas; jėgos ugdymas; bendros ištvermės ugdymas; moralinių savybių ugdymas. Priemonės: trumpų atkarpų bėgimas, kartotinis įvairių atkarpų bėgimas (120-600 m), specialūs barjerinio bėgimo pratimai, įvairaus barjerų skaičiaus įveikimas iš aukšto ir žemo starto, šoklumo pratimai serijomis, pakaitinis įvairių atkarpų bėgimas (50-600 m), specialūs jėgos pratimai su įrankiais ir partnerių, pratimai su svarmenimis, gimnastikos ir akrobatikos elementai, krosas, žaidimai, slidinėjimas, kontrolinės trumpų nuotolių bėgimo, šuolių ir barjerinio bėgimo treniruotės bei varžybos.Varžybų periodas-uždaviniai: tolesnis pagrindinių fizinių ypatybių ugdymas; bar. bėgimo technikos tobulinimas; greitumo įgijimas;moralinių savybių ugdymas; planuotų rezultatų pasiekimas svarbiausiose varžybose. 10.1 barjerinio bėgimo technika ir ir mokymo metodika
110 m barjerinio bėgimo nuotoli sportininkas iveikia 51-52 bėgimo žingsniais: 7-8 žingsniai iki pirmo barjero, 27 žingsniai tarp barjerų, 10 žingsnių – iveikiant kliūtis ir 6-7 žingsniai nuo dešimto barjero iki finišo. Žema pradmė ir startinis isibėgėjimas. Barjerininkas kaip ir sprinteris bėgimą pradeda iš žemos pradmės. Atstumas iki pirmo barjero priverčia sportininką jau VIII-X nuotolio metre ištiesti liemeni taip, kad galėtų įveikti pirmąją kliūti. Aukšti ir fiziškai stiprūs barjerininkai startini isibėgėjimą iveikia 7 bėgimo žingsniais. Šiame variante mojamoji koja remiasi i priekinę startinęatramėlę, kuri nuo starto linijos nutolusi per 25-35 cm, 0 tarpas tarp atramėlių – 40-50 cm. Dauguma sportininkų šią atkarpą nubėga 8 žingsniais. Šiuo atveju i priekinę atramėlę remiasi atsispiriamoji koja. Atstumas nuo starto linijos iki priekinės atramėlės – 40-60 cm., 0 tarp jų – 20-40 cm. Pagrindinis barjerinio bėgimo technikos elementas -‘ barjero iveikimas. Jis sąlygiškai skirstomas i dvi fazes: kliūties ataką ir nusileidimą už barjero. Barjero ataka pradedama žengus atsispiriamąja koja paskutini žingsni prieš kliūti. Koja aktyviai statoma nuo pėdos pirštų tarsi po savimi, todėl nepažemėja BKMC. Šis žingsnis būna greitesnis ir trumpesnis už priešpaskutini. Mojamoji koja, smarkiai sulenkta per keli, vientisu judesiu mojama pirmyn ir tiesiama truputj aukščiau horizontalios linijos. Kai kulnas pasiekia barjerą, koja visiškai ištiesiama. Atakos metu sportininko liemuo energingai tiesiamas į prieki. Ranka, kitavardė mojamai kojai, mojama pirmyn ir beveik siekia mojamosios kojos pirštus. Kita ranka, sulenkta per a1kflnę, mojama atgal. Taisyklingi rankų judesiai padeda išlaikyti pusiausvyrą ir tolesnius bėgimo judesius. Kai atsispiriamoji koja netenka sąlyčio su žeme, sportjnjnkas iš karto akcentuoja kojos triiUkimą aukštyn i prieki, pasukdamas keli ir pėdą i šali. Vienavardė atsispiriamajai kojai ranka mojama j ŠalĮ atgal žemyn, kita, sulenkta kaip lygiame bėgime, juda į priekį. Nusileidimas už barjero prasideda, kai sportininko mojamosios kojos kelio sąnarys perkerta kliūties lentelę. Nusileidžiama ant ištiestosios kojos pirštų už barjero. Atsispiriamoji koja greitėjančiai traukiama keliu į prieki pirmajam žingsniui. Liemens pasvirimas išlieka toks pat, kaip ir atakos metu. Barjerininkai tarpus tarp barjerų iveikia trimis bėgimo žingsniais. Finišavimas prasideda įveikus paskutinį barjerą.
Pradėti mokyti barjerinio bėgimo galima kai mokiniai igyja pagrindinius bėgimo bei šuolių igūdžius, išmoksta greičio, lankstumo ir koordinacijos pratimų. Supažindinti su barjerinio bėgimo technika. Papasakoti apie barjerinio bėgimo techniką ir jos ypatumus 100, 110 ir 400 m nuotoliuose. Pademonstruoti geriausių barjerininkų bėgimo techniką kino filmuose, videoirašuose, kinogramose. Pademonstruoti startinio isibėgėjimo, barjero iveikimo, bėgimo tarp barjerų ir finišo atkarpos iveikimo techniką. Atkreipti dėmesi i bėgimo dinamiką, greiti ir judesių koordinaciją tarp barjerų. Po to mokiniai patys bando iveikti 3-4 žemus barjerus, išdėstytus vienas nuo kito 6-7 m atstumu. Mokyti iveikti barjerą. Paruošiamųjų ir specialiųjų barjerinio bėgimo pratimų mokymas. Barjero “atakos” ir atsispiriamosios kojos mojimo per barjerą pratimai vietoje, einant, bėgant per barjerus ir šalia jų. Stebėti sinchronišką mojamosios ir atsispiriamosios kojos darbą. Kontroliuoti rankas. Akcentuoti mojamosios kojos aktyvų nuleidimą už barjero. Mokyti barjero “atakos” ir jo iveikimo ir viena, ir kita koja. Mokyti bėgimo tarp barjerų. Keleto tarpų tarp barjerų iveikimas trimis lygiais žingsniais iš 6-8 isibėgėjimo žingsnių. Bėgimas tarp barjerų 3-5-7-9-11-12-14-15 bėgimo žingsnių. Barjerų aukštis ir tarpai tarp jų parenkami individualiai. Stebėti, kad sportininkas nepritūptų ant atsispiriamosios kojos “atakos” metu ir ant mojamosios nusileidus už barjero; nešuoliuotų, o bėgtų barjerų tarpuose. Mokyti startuoti ir įveikti pirmuosius 2-3 barjerus. Iš aukšto starto pirmojo barjero įveikimas keturiais bėgimo žingsniais. Iš aukšto starto pirmo barjero įveikimas 6 bėgimo žingsniais. Iš aukšto ir žemo starto įveikimas aštuoniais bėgimo žingsniais. Bėgimas iš aukšto ir žemo starto įveikiant 1 2 3 barjerus. Tobulinti barjerinio bėgimo techniką. Tobulinant techniką reikia supažindinti su pasitaikančiomis klaidomis
6.1. Estafetinio bėgimo technika ir mokymo metodika. TECHNIKA. Trumpų etapų bėgimas (4×100, 4×200, 4×400) vyksta stadione atskirais takais, o vidutinių nuotolių – bendru taku. Pagrindinis estafečių bėgimo technikos elementas yra lazdelės perdavimas. Lazdelė turi būti perduodama iš rankos į ranką. Yra keletas lazdelės perdavimo būdų: “perimant lazdelę iš vienos rankos į kitą bėgimo metu” ir “ neperimant lazdelės”. Neperimant lazdelės yra du perdavimo būdai: iš viršaus ir iš apačios. Kad būtų patogiau perduoti estafetės lazdelę, bėgikai bėga vidine arba išorine tako puse, priklausomai į kurią ranką perduoda lazdelę. Bėgikai laukiantys komandos nario stovi aukšto ar pusiau aukšto starto padėtyje, pasisukę į kairę arba dešinę, kad matytų kontrolinę atžymą, laukia komandos nario. Kai komandos narys su estafetės lazdele prisiartina per 5-8 m iki laukiančiojo, šis pradeda bėgti.abiejų bėgikų greitis susilygina antrojoje perdavimo zonos dalyje. Pasivijęs, per ištiestų rankų atstumą 1-1,3m perduodantysis komanduoja “Op”, priimantysis ištiesia ranką lazdelei perimti. Delnas- žemyn, lazdelė įduodama tarp praskėstų nykščio ir smiliaus. Perduodant lazd iš viršaus, priimantysis turi pasukti ranką delnu į viršų. Geru perdavimu laikoma, kai bėgikas bėga koja kojon visu greičiu ir nesutrikdo rankų darbo. Pirmojo etapo bėgikas pradeda bėgti iš žemo starto. METODIKA. Estafečių lazdelės perdavimo technikos pradedama mokyti, kai sportininkai yra išmokę trumpųjų nuotolių bėgimo technikos.

Supažindinti su estafečių bėgimo technika, varžybų taisyklėmis. Paaiškinti, parodyti atlikimo techniką, nagrinėti kinogramas, kino juostas. Mokyti estafetės lazdelės perdavimo: perdavimas iš apačios stovint vietoje, kaire ir dešine ranka; lėtai bėgant su perduodančiojo signalu; perdavimas zonoje su kontrolinėmis atžymomis; perdavimas greitai bėgant atskiru taku. Perdavimui iš viršaus naudojamos tos pačios priemonės: perdavimas stovint vietoje dviem linijomis arba poromis, atstumas apie 1,5 m. Stovėti truputį kairiau arba dešiniau. Tas pats einant ir lėtai bėgant. Laipsniškai didinti bėgimo greitį. Atkreipti dėmesį, kad būtų bėgama koja kojon. Stebėti, kad nebūtų bėgama su ištiesta ranka.
Mokyti žemo starto su lazdele ir priimančiuoju estafetės lazdelę: žemas startas posūkyje, startai su lazdele, remiantis ranka į taką, tiesiojoje ir posūkyje, startai išbėgant iš posūkio ir įbėgant į posūkį. Bėgimas perduodant lazdelę zonose. Stebėti, kad 1 ir III etapo bėgikai bėgtų ties vidine tako linija, o II ir IV – ties išorine; kad nebėgtų su ištiesta ranka ir atsisukę. Mokyti perduoti lazdelę 20 m zonoje bėgant greitai. Perdavimas bėgant greitai posūkio pradžioje ir pabaigoje, zonoje, bėgant visus etapus (4×400 m), panaudojant 30 m zoną.
Stebėti, atstumą tarp bėgikų perdavimo metu, vadovautis varžybų taisyklėmis. Nustatyti kontrolines atžymas pagal atskirus etapus. Tobulinti techniką poromis. Galima pravesti įvairias estafetes įveikiant kliūtis, priešpriešos, mišrių komandų bei įvairaus

12.1 Šuolio į aukštį būdai. Jų technika. Mokymo metodika.Technika Kad lengviau būtų nagrinėti šuolio techniką, ji skirstoma į šias fazes: 1) isibėgėjimas, 2) atsispyrimas, 3) kartelės iveikimas, 4) nušokimas. Visuose šuolių būduose šios dalys yra tokios pat, tik skiriasi jų atlikimo greitis ir judesiai.
Šuolis į aukštį peržengimu. Tai pats paprasčiausias šuolio į aukštį būldas. Įsibėgėjimas. Įsibėgėjimo ilgis – 5-7 bėgimo žingsniai. Įsibėgėjama tiesiai, 30°-40° kampu iš priešingos atsispiriamajai kojai pusės. Atsispyrimas. Atsispiriama tolesne nuo kartelės koja 60-80 cm atstumu nuo kartelės projekcijos. Paskutiniųjų žingsnių ritmas ir atsispiriamosios kojos pastatymas analogiškas šuoliui į aukštį krūtine. Mojamoji koja, sulenkta per kelį, mojama lygiagrečiai su kartele. Kartelės įveikimas. Atsispyrus kūnas išlieka vertikaliai, rankos ir mojamoji koja išmotos pirmyn ir aukštyn. Atsispiriamoji koja laisvai kabo žemyn. Pasiekusi kartelės aukštį, mojamoji koja ištiesiama ir, permojus per kartelę, aktyviai leidžiama žemyn, pėdą pasukant į kartelę. Tuo pačiu metu kūnas palinksta pirmyn link mojamosios kojos. Per kartelę permojama atsispiriamoji koja, peržengiama, kūnas šiuo metu pasisuka link kartelės. Nušokimas. Nušokama ant mojamosios kojos. Rankos, sulenktos per alkūnes, keliamos aukštyn. Mokymo metodika Mokant šuolių į aukštį, rekomenduojama laikytis laipsniškumo principo. Užsiėmimuose galima mokyti visų šuolio į aukštį būdų, jei yra reikiama mokymo bazė (tinkama nušokimui vieta). Teisingai įgyti bet kurio šuolio techniką palengvina specialiojo ir bendro fizinio rengimo pratimai.
Šuolio i aukštįj peržengimu technikos mokymas Šis šuolio į aukštį būdas naudojamas pradiniame mokymo etape, kadangi yra labai paprastas. Juo galima šokinėti sektoriuose, kur nušokimui nėra minkštų čiužinių. Mokant technikos, rekomenduotina laikytis šios sekos: supažindinti su šuolio technika (paaiškinti šuolio techniką, akcentuojant pradinius technikos elementus bei junginius, jie pademonstruojami); išmokyti atsispyrimo technikos, išmokyti įveikti kartelę ir nušokti; tobulinti šuolio į aukštį peržengimu techniką.

5.3. Ieties ir kamuoliuko metimo teisėjavimo taisyklėsIetis gali būti medinė ar metalinė, vyrų-260-270 cm, 800 g, moterų-220-230 cm, 600 g. Atstumas nuo smaigalio iki svorio centro 110 cm vyrams ir 95 cm moterims, 100 cm berniukams ir 90 m mergaitėms. Ieties metikų vidutinis svoris-80-88 kg., ūgis-182-187 cm.Trumpiausias įsibėgėjimo takas metant ietį turi būti 30 m, ilgiausias-36,5 m. Takas turi būti pažymėtas dviem lygiagrečiomis 5 cm pločio baltomis linijomis, jos per 4 m nutolusios viena nuo kitos. Ieties metimas vykdomas prieš 8 m spindulio lanką. Lankas 7cm pločio iš medžio ar metalo, ar nubrėžtas. Didžiausias leistinas įsibėgėjimo tako nuolydis 1:100 skersai ir 1:1000 išilgai metimo krypčiai. Įrankių kritimo aikštėje turi būti tokia danga, kad įrankis paliktų aiškią žymę. Rutulio stūmimas, disko ir kūjo metimas atliekamas iš rato, o ieties metimas įsibėgėjant taku. Bandymas neįskaitomas, jeigu sportininkas atlikdamas metimą: a) netaisyklingai išstūmė rutulį arba ietį; b) įėjo į ratą ir pradėjęs metimą kuria nors kūno dalimi palietė žemę už rato ar viršutinę laiko dalį; c) stumdamas rutulį bet kuria kūno dalimi palietė viršutinę nuopjovos dalį; d) mesdamas ietį bet kuria kūno dalimi arba galūnėmis palietė lanką įrankių kritimo zoną. Kad metimas būtų įskaitytas, rutulys, diskas, ieties priekinis galas turi paliesti žemę įrankių kritimo zonoje. Atlikus ieties metimą iš įsibėgėjimo tako, pirmas žingsnis į šalį žengiamas nuo lygiagrečių linijų neperžengiant 75 cm ilgio linijų, statmenų lygiagrečioms šoninėms linijoms. Visų metimų rezultatai apvalinami 0,01 m tikslumu mažėjančia linkme, jeigu atstumas nesudaro viso cm. Kiekvienas rezultatas matuojamas tuoj pat atlikus bandymą: a) nuo artimiausio rutulio, disko ar kūjo žymės iki rato centro tiesiama matuoklė ir rezultatas matuojamas ties rato kraštu; b) metant ietį-nuo vietos, kurioje metalinis antgalis pirmą kartą palietė žemę, iki rato centro, kurio dalis yra įsibėgėjimo tako pabaigą žymintis lankas, tiesiama matuoklė ir rezultatas matuojamas ties vidiniu lanko kraštu. 16.1. Ieties ir kamuoliuko metimo technika ir mokymo metodika.
Svarbiausias elementas, lemiantis rezultatą – pradinis metimo greitis. Jis pasiekiamas įsibėgėjimu ir finalinėmis metimo pastangomis. Svarbu kad metikas ne tik išvystytų kuo didesnį greitį, bet ir užimtų tokią išmetimo padėtį, kuri metimui būtų kuo efektyvesnė (įrankis lėktų ilgiausią kelią per trumpiausią laiką). Ieties metimo technikoje išskiriamos šios fazės: ieties laikymas, įsibėgėjimas, išmetimas ir susistabdymas. Naudojami du laikymo būdai – ietis apkabinama didžiuoju pirštu už apvijos, prie kurios priglaudžiamas nykštys; rodomasis – iš apačios įstrižai koto., kiti du apkabina apviją. Antruoju būdu ietis apkabinama rodomuoju pirštu už apvijos, kiti pirštai apkabina apviją. Ietis laikoma tvirtai, bet neįtemptai. I – uoju būdu laikant, ietis skrieja stabiliau, II – uoju – geriau valdoma. Įsibėgėjimas turi būti tikslus, jo ilgis dalijamas į dvi dalis: nuo pradžios iki užsimojimo ribos ir nuo ribos iki metimo sektoriaus lanko. Pirmoji atkarpa- 8-12 žingsnių bėgama didinant greitį, antroji – užsimojimas,pasirengimas metimui. Įsibėgėjama laikant ietį virš peties, galvos aukštyje. Ietis su pečiais jude lengvai atgal. Įsibėgėjama lengvais, spyruokliuojančiais žingsniais, nepritūpus ir nepalinkus liemeniu. Užsimojama per 4 žingsnius tokiu būdu: pataikius kaire koja ant užsimojimo ribos ir pradedant iš čia pirmąjį žingsnį, užsimojama ietimi palaipsniui tiesiant ranką atgal ir pasukant pečius dešinėn. Po antro žingsnio ietis atsiduria ištiestoje rankoje pečių aukštyje. Šoksniu atliekamas trečias neištęstas ir neaukštas “kryžminis” žingsnis, po jo seka ketvirtasis žingsnis, kurį atliekant ietis išmetama. Viršutinė kūno dalis dabar juda pirmyn ir aukštyn, traukdama paskui save dešinę ranką su ietimi. Šioje fazėje metikas įsiręžia nugaros srityje, sukaupdamas galingą metimo jėgą. Kūnas išsitiesia ir į metimą įsijungia petys ir viršuje esanti ranka, nukreipta metimo pusėn. Po išmetimo pašokus dešine koja pirmyn, o kairiąją atmetant atgal, kūno judėjimas sustabdomas.
Mokymo metodika. Pirmieji metimo įgūdžiai mokomi vid. m-kloje per fiz. lav. pamokas ir treniruotes. Be iečių pasitelkiamos kitos pagalbinės priemonės – kamuoliukai, rutuliai, kiamuoliai, 180 – 220cm, 200-400g ietys, lazdos, vamzdeliai. Šiais įrankiais atliekami spec.pratimai. Technika įsisamoninama nesudėtingais paruošiamaisiais ir specialiaisiais pratimais. Paruošiamaisiais prat. (kamuoliukų metimas dešine, kaire ranka į aukštį, į horizontalius ir vertikalius taikinius, sunkesnių svorių metimas abiem rankom į viršų, tolį) apsisaugoma nuo galimų traumų ir lengviau išmokstami spec.pratimai: kamuolio, rutulio metimas dviem rankom iš trijų žingsnių; kamuoliuko, ieties metimas viena ranka iš trijų žingsnių; kamuoliuko, ieties metimas stovint vietoje, pasukus pečius ir ištiesus ranką; tas pats iš trijų žingsnių; bėgimas su ietimi įvairiu greičiu; užsimojimo pratimai einant, vėliau bėgant; ieties metimas įsibėgėjus. Būdingiausios klaidos: įsibėgėjama ne greitėjančiai, o lėtėjančiai; užsimojant ietis liečia žemę; nepakankamai įsiręžiama atsilenkus, išmetus ietį svyrama į kairę, išmetant ietį dubuo juda atgal, liemuo svyra pirmyn.

13.1. Trišuolio technika ir mokymo metodika.
Technika. Išmokti trišuolio technikos ir pasiekti gerų rezultatų gali tik tas, kuris yra pakankamai greitas, stiprus, šoklus, lankstus, vikrus, koordinuotas ir gebantis visą tai derinti trišuolyje. Rezultatas priklauso nuo įsibėgėjimo greičio, greito atsispyrimo, bei aktyvaus judėjimo pirmyn. Atliekant šoksnį, žingsnį ir šuolį. Taip pat priklauso nuo sp bendros kūno masės centro, išsilenkimo kampo atsispyrus ir nuo šuolio trajektorijos lėkimo. Dėl pernelyg aukštos šuolio trajektorijos padidėja atraminės kojos apkrovimas, tai sunkina atsispyrimą ir mažina šuolininko BKMC horizontalų greitį. Trišuolį sudaro įsibėgėjimas, šoksnis, žingsnis ir šuoliai. Įsibėgėjama taip, kad max greitis būtų pasiektas paskutiniais bėgimo žingsniais ir toks jis būtų tik atsispiriant. Įsibėgėjimo atstumas gali būti apie 40 m. aukštos klasės trišuolininkai įsibėgėja per 20-24 žingsnius. Pradžioje įsibėgėjimo greitis didėja dėl žingsnių ilgio ir jų dažnio didėjimo. Tuo metu būtina išlaikyti kūno pasvyrimą į priekį ir energingai atlikti bėgimo žingsnius. Bėgimo viduryje šuolininko kūnas išsitiesia, didėja bėgimo greitis, intensyvėja kojų rankų judesiai. Paskutinius keturis žingsnius šuolininkas atlieka energingai ir nekeičia jų ilgio, bet padidina žingsnių tempą. Paskutinių bėgimo žingsnių ilgis nekinta, tai sudaro galimybę išlaikyti max greitį. Judesiai išlieka laisvi ir koordinuoti. Trišuolininkai atsispiria nuo lentelės pėdos priekiu. Liemuo tuo momentu truputį pasviręs į priekį. Atsispyrimas- išsibėgėjant paskutiniame žingsnyje atsispiriamoji koja statoma ant lentelės visa pėda greitu užgrebiančiu judesiu. Kūnas truputį pasviręs į priekį. Mojamąjai kojai priešinga ranka mojama pirmyn ir aukštyn. Galima moti ir abiem rankom kartu. Kojos pastatymas ant lentelės, momentu ji per kelį ištiesta. Šitaip atsispirdamas sportininkas nedaug sulėtina įsibėgėjimo pasiektą horizontalų bėgimo greitį. Mojamoji koja energingai lenkiama per kelį ir mojama pirmyn ir aukštyn. Atsispiriama koja pradedama tiesti iš klubo, vėliau per kelį ir baigiama energingai ištiesiant blauzdą bei pėdą. Šuolininkai atsispiria toli nuo savęs ir mojamąja koją tiesdamas pirmyn ir aukštyn, skrieja žingsnio pozoje. Lėkimo fazė. Baigiantis 1/3 šoksnio, šuolininkas sukeičia kojas. Mojamoji koja leidžiama žemyn ir atgal, o atsispiriamoji koja lenkiame per kelį pirmyn. Jei atliekant pirmąjį atsispyrimą pirmyn buvo mojamos abi rankos, tai šuolio metu abi jos mojamos atgal. Visą tai šuolininkas atlieka per paskutinį šoksnio lėkimo fazės trečdalyje. Šuolininkas kelia atsispyriamosios kojos šlaunį ir ja daro mostą. Po to užgrėbiamuoju judesiu pasiruošia antrajam atsispyrimui ir energingai stato ištiestą koją ant žemės. Ištiesiant atsispyriamąja koja, mojamoji koja buvusi sulenkta per kelį leidžiama žemyn ir kuo toliau mojama atgal. Tai ne tik padeda išlaikyti kūno pusiausvyrą, bet ir amplitudę prieš antrąjį atsispyrimą; tai padidina mojamuosius judesius. Vėliau abi kojos traukiamos viena prie kitos. Atsispyriamoji koja energingai užgrėbiamuoju judesiu statoma ant žemės, o mojamoji energingai tiesiame pirmyn bei aukštyn. Rankos mojamos kartu su mojamąja koja. Lėkimo fazėje kūnas laikomas tiesiai ir tik prieš pat užgrėbiamą judesį truputį pasvyra į priekį. Labai svarbu užsimoti ir užgrėbiamąjį judesį atlikti nenutrūkstamai ir greitėjančiai kol pėda bus pastatyta nat žemės. Visi judesiai skirti greitam ir energingam atsispyrimui. Tai padeda energingai atlikti mojamuosius judesius, energingai atsispyriant ir neprarasti horizontalaus greičio. Žingsnis. Antras atsispyrimas. Atsispiriant beveik ištiesta atsispiriamoji koja sta-toma ant žemės nuo kulno, greitai pastatoma ant visos pėdos. Liemuo laikomas tiesiai. Mojamoji koja ir abi rankos mojamos pirmyn bei aukštyn. Tuo metu mojamoji koja aplenkia atsispiriamąją. Atsispyrimo kampas truputį mažesnis nei per pirmąjį atsispyrimą. Sumažėjus atsispyrimo kampui, šuolininkas stengiasi išlaikyti horizontalų greitį. Baigiant atsispirti, liemuo truputį daugiau pasyyra į priekį. Lėkimo fazė. Atsispyręs šuolininkas skrieja plataus žingsnio pozoje. Lėkimo fazės viduryje ruošiamasi trečiajam atsispyrimui. Mojama mojamąja koja, ir tai priverčia liemenį truputį pasvirti į priekį. Ruošiantis energingai atsispirti, šuolininkas “užgriebiamuoju” judesiu energingai moja mojamąją koją žemyn bei pirmyn, kaip atlikdamas šoksnį. Prieš pastatant koją į atremtį, rankomis ir kita koja atliekami judesiai pirmyn bei aukštyn. Šuolis. Trečias atsispyrimas. Koja statoma visa pėda. Greitas atraminės kojos ištiesimas leidžia energingai atsispirti trečią kartą. Didelę įtaką turi energingas mostas koja ir abiem rankom. Paskutinis atsispyrimas atliekamas mažesniu horizontaliu greičiu negu 1 ir 2. Lėkimo fazė. Viši judesiai lėkimo fazėje atliekami kaip šuolio į tolį. Skirtumas tik tas, kad šis šuolis atliekamas atsispiriant silpnesniąja koja. Trečiojo šuolio būdai yra trys: susilenkus, išsilenkus ir žirklėmis. Visais būdais nušokama kaip šuolyje į tolį. Mokymo metodika. Mokyti trišuolio technikos galima tiktai gerai išmokus keletą koordinacijos pratimų ir praėjus tam tikrą bendrosios ir specialiosios jėgos pamoką. Tai pasiekiama bėgant trumpus nuotolius, atliekant šuolius į tolį ir aukštį, atsispiriant ir viena, ir kita koja. Nepakankamas pradedančiojo sportininko fizinis bei spedalusis pasiruošimas gali būti sunkių traumų priežastis. Jos vėliau trukdys siekti gerų rezultatų. Mokant trišuolio technikos ir atliekant bet kuriuos daugkartinius šuolius, būtiniausia atsižvelgti į išvystomą jėgą, šuolio amplitudę ir greitį atsispiriant. Pirmiausia mokoma šuolio elementų – šoksnio, žingsnio ir šuolio, vėliau – jų junginių Soksnis+žingsnis ir žingsnis+šuolis ir tik pabaigoje, pailginus įsibėgėjimą, – viso trišuolio. Uždaviniai:Supažindinti su trišuolio technika (paaiškinti trišuolio techniką ir ją pademonstruoti) Parodyti šuolį dalimis. Mokyti atsispirti atliekant šoksnį ir žingsnį. Mokyti viso trišuolio technikos elementų. (Trišuolis iš vietos; Trišuolis nuo kojos ant kojos įsibėgėjus 2-4 žingsnius; Trišuolis įsibėgėjus 6-8 žingsnius).

11.1 Šuolių į tolį būdai. Šuolių technika. Mokymo metodika.
Šuolį į tolį sudaro šios fazės: įsibėgėjimas, atsispyrimas, skriejimas oru ir nušokimas. Pagal tai, kokius judesius šuolininkas atlieka ore, šuolių į tolį būdai: susilenkus, išsilenkus ir žirklėmis.
Šuolio į tolį rezultatą lemia įsibėgėjimo greitis, atsispyrimo galingumas ir judesių ore tobulumas. Greitis, šokant į tolį, turi labai didelę įtaką rezultatui. Tačiau šuolininko išvystytas greitis turi derintis su kitomis sportininko ypatybėmis: šoklumu, jėga, koordinacija, taip pat tobula įsibėgėjimo, atsispyrimo ir lėkimo technika.
Įsibėgėjimas. Vyrų ir moterų šuolininkų įsibėgėjimo ilgis skiriasi. Įsibėgėjimo ilgis keičiasi (ilgėja) priklausomai nuo sportinio meistriškumo. Staigesni ir greitesni šuolininkai įsibėgėja iš trumpesnio, lėtesni – iš ilgesnio nuotolio. Įsibėgėjimo ilgis ir žingsnių skaičius iš dalies priklauso ir nuo šuolininko fizinių duomenų. Kiekvieno šuolininko įsibėgėjimo ilgis gali keistis priklausomai nuo varžybų sąlygų. Prieš vėją įsibėgėjimo ilgis trumpėja, o pavėjui ilgėja. Įtaką turi ir tako kokybė, ir sportininko forma bei psichologinis nusiteikimas. Pradedantiems sportininkams patartina įsibėgėti 20-27 m.
Yra keli isibėgėjimo būdai:1. Ant įsibėgėjimo pradinės linijos statomos abi kojos. Toks įsibėgėjimas padeda pasiekti žingsnių pastovumo ir tiksliau pataikyti ant lentelės. 2. Atsispiriamoji koja satoma ant įsibėgėjimo pradinės linijos, o mojamoji – šiek tiek atgal; svyrant i priekį, pradedama įsibėgėti. 3. Pabėgėjus keletą metrų, koja statoma ant įsibėgėjimo pradinės linijos; pradedama įsibėgėti.
Atsispyrimas. Paskutinio žingsnio metu atsispiriamoji koja į priekį mojama sulenkta per keli. bet žingsnio pabaigoje greitai ištiesiama ir tokioje padėtyje aktyviai užgriebiamuoju judesiu statoma truputį nuo kulno ant lentelės. Nuo šio momento iki atsispyrimo viskas turi būti sukoncentruota per kuo trumpesnį laiką.
Skriejimo fazė. Atsispyrus nuo lentelės jokie judesiai ore negali pakeisti BKMC judėjimo kreivės. Be to, šuolio būdas ir jo judesiai neturi lemiamos įtakos rezultatui, o tik sudaro tam tikras sąlygas nušokti. Kuo didesnis išlėkimo kampas, tuo geresnių rezultatų pasiekiama. Atsispyrus kūno judesiai turi nemažą itaką pusiausvyrai išlaikyti ir nušokti.Kai skriejimo tazė trumpesnė, geriau paprastesnis šuolio į tolį būdas: susilenkus arba išsilenkus. Jie siūlomi pradedantiesiems bei blogesnės koordinacijos, mažiau lankstiems sportininkams. Tačiau visi būdai pradedami vadinamuoju šuoliniu žingsniu. Ši padėtis leidžia gerai išlaikyti kūno pusiausvyrą skriejimo pradžioje. Šuolinis žingsnis užima 1/4 skriejimo. Jaunuosius šuolininkus mokant šuolio į tolį būdų, reikėtų laikytis principo – nuo lengvesnio prie sunkesnio. Pirmiausia reikia išmokyti šuolio į tolį susilenkus, paskui išsilenkus ir žirklėmis. Vėliau, kai šuolininkas sustiprėja fiziškai, pasirenka tinkamesnį būdą, atsižvelgdamas į savo fizinius duomenis bei savybes.
Šuolis į tolį susilenkus. Kadangi šis būdas judesių struktūra yra nesudėtingas, patartina jį naudoti pradiniame technikos mokymo etape. Po šuolio žingsnio sportininkas abi kojas pritraukia prie krūtinės. Abi rankos išmotos aukštyn padeda tiesiai laikyti liemenį. Po to kojos per kelius tiesiamos pirmyn, liemuo lenkiamas prie kojų ir nušokama. Rankos staigiai mojamos žemyn – atgal-pirmyn. Mokant šio būdo technikos, ypatingą dėmesį reikia skirti įsibėgėjimui ir atsispyrimui, nes šuolis į tolį susilenkus yra pereinamasis etapas į kitus du būdus.
Šuolis į tolį išsilenkus. Tai populiariausias šuolio į tolį būdas. Jo pradinė fazė panaši į susilenkus būdą. Kai šuolininkas atsispyręs atlieka šuolinį žingsnį, mojamoji koja atpalaiduojama per kelį bei čiurną ir mojama atgal. Tuo pat metu dubuo per šalis vedamas atgal. Skriedamas šuolininkas išsilenkia atgal; jo žvilgsnis tuo metu nukreiptas pirmyn-aukštyn. Šitaip išsilenkęs jis lekia pusę skriejimo fazės. Artėjant prie žemės, liemuo lenkiamas į priekį. Šiuo momentu kojos energingai mojamos pirmyn, liemuo lenkiamas prie kojų, o rankos tuo metu – atgal.
Šuolis į tolį žirklėmis. Tai lyg bėgimo tęsinys ore. Paprastai šuolininkai ore atlieka 2,5 žingsnio. Aukštos klasės šuolininkai, kurie nušoka daugiau kaip 8 m, gali atlikti 3,5 žingsnio. Šuolis atliekamas šitaip: atsispyrus mojamoji koja (pirmasis šuolinis žingsnis) pradedama leisti žemyn. Atsispiriamoji koja tuo pat metu lenkiama per kelį ir mojama pirmyn (antrasis žingsnis). Mojamosios kojos nuleidimas ir atsispiriamosios mostas sutampa su nežymiu liemens atlošimu. Dubuo kartu su atsispiriamąja koja juda pirmyn. Jeigu šuolininkas atlieka 2,5 žingsnio, tai po šių judesių atsispiriamoji koja pritraukiama prie mojamosios ir nušokama. Jei sportininkas atlieka 3,5 žingsnio, tai po minėtų judesių dar seka žingsnis mojamąja koja pirmyn ir tik tada sportininkas nušoka. Rankų judesiai skriejimo metu palaiko pusiausvyrą. Šie judesiai tarytum oru tęsiamas bėgimas, verčiantis kūną judėti pirmyn (kojos ir rankos mojamos plačia amplitude).
Nušokimas. Šuolio į tolį rezultatas nemažai priklauso nuo taisyklingo nušokimo. Atlikdamas šią šuolio fazę, sportininkas pritraukia kojas prie liemens, šiek tiek palinkusio į priekį, rankos tuo metu truputį sulenktos per alkūnes mojamos pirmyn, paskui žemyn ir atgal. Nereikia per anksti pradėti lenktis pirmyn, nes tada sunku išlaikyti ištiestas į priekį kojas. Kojų pėdos kūno sulinkimo metu turi tik priartėti, bet nepakilti aukščiau BKMC. Visais šuolių į tolį būdais į šuoliaduobę nušokama vienodai. Kai tik kojų kulnai paliečia smėlį, tuoj pat reikia energingai lenkti kojas per kelius ir dubenį. Nušokama dviem būdais: dubuo juda žemyn, pirmyn ir aukštyn arba žemyn ir pirmyn ir energingai pasukamas į kurią nors pusę.
MOKYMO METODIKA. Be pagrindinių šuolininkui reikalingų fizinių ypatybių (jėgos, greitumo, lankstumo, vikrumo), reikia įgyti ir specialių įgūdžių, kurie padės sportininkui: a) atsispirti viena koja, bėgant dideliu greičiu; b) išskriejimo metu išlaikyti pusiausvyrą ir skriejant atlikti būtinus judesius; c) atsispirti nuo pažymėtos linijos arba atsispyrimo lentelės.
Mokyti šuolio į tolį technikos paprastai pradedama, kai jaunuolis jau būna susipažinęs su bėgimo technika (reikia, kad jaunuolis mokėtų specialius bėgimo pratimus, būtų išmokęs bėgti trumpuosius nuotolius ir mokėtų žemo starto techniką bei įvairius šoklumo pratimus). Per vienerias pratybas reikia išmokyti 2-3 veiksmus. Per kitas pratybas reikia trumpai pakartoti išmoktus veiksmus, o paskui mokyti naujų veiksmų. Taip mokoma šuolio į tolį technikos: 1.Supažindinti su šuolio į tolį visų būdų technika. 2. Paaiškinti šuolio techniką, išryškinant pagrindinius jos elementus ir junginius. 3.Mokyti atsispyrimo technikos, derinant su skriejimu – šuoliniu žingsniu. (Imitaciniai pratimai vietoje ir einant, šuoliai į tolį iš vietos, atsispiriant viena koja ir nušokant ant mojamosios arba ant abiejų kojų, šuolis į tolį per 0,5-0,6 m aukščio kartelę. 4.Mokyti nušokti. 5.Mokyti ritmiškai įsibėgėti (šuoliai įsibėgėjus 3-7 žingsnius, išryškinant kojos pastatymą į atsispyrimo vietą) 6. Nustatyti visą įsibėgėjimo ilgį (kartotinis įsibėgėjimas be šuolio jaunesniems šuolininkams – 23-28 m, vyresniems – 30-40 m) 7. Mokyti šuolio į tolį išsilenkus. 8. Mokyti šuolio į tolį žirklėmis. 9. Tobulinti pasirinkto šuolio būdo techniką (šuoliai į tolį iš trumpo, vidutinio ir reikiamo įsibėgėjimo; šuoliai pasirinktuoju būdu. Fazių technikos tobulinimas. Specialieji pratimai technikai tobulinti ir fizinėms ypatybėms ugdyti).
11.3 Rutulio stūmimo teisėjavimo taisyklės.
Įrankio kritimo zona Įrankio kritimo sektorius privalo būti padarytas iš tinkamos medžiagos, ant kurios nukritęs rutulys paliks savo žymę ir kartu mažiausiai nuo jos atšoks. Kritimo sektorius, kad būtų saugu kitiems sportininkams ir teisėjams, turi būti aptvertas iš šoninių pusių ir tolimojo krašto, kiek galima arčiau rato, kad sulaikytų krintantį ar atšokusį rutulį nuo kritimo zonos paviršiaus. Tolimojo krašto užtvaras turi būti ne arčiau kaip 50 cm negu vyrų arba moterų rutulio stūmimo rekordas.
Kai dėl ribotos erdvės sektoriaus linijų iki reikiamo atstumo negalima nubrėžti 40 laipsnių
Rutulio konstrukcija Priklausomai nuo rutulio kritimo zonos paviršiaus rutulys turi būti kieto metalo arba metaliniame korpuse arba, atvirkščiai, minkštos plastmasės korpuse, arba guminiame korpuse su užpildu. Abu rutulio tipai negali būti naudojami vienose ir tose pačiose varžybose.
Bendrosios taisyklės. Pramankšta varžybų zonoje. Prieš prasidedant varžyboms, visi sportininkai turi teisę atlikti bandomuosius metimus varžybų sektoriuje. Metimų rungtyse visi bandymai atliekami iš anksto burtais nustatyta tvarka ir tik vadovaujant teisėjams. Prasidėjus varžyboms pramankštai negalima naudoti: a) įsibėgėjimo ar atsispyrimo zonos; b) įrankių; c) sektoriaus apskritimų ar aikštelių atliekant bandymus su įrankiais ar be jų.
Dalyvavimo eiliškumas. Dalyviai varžosi burtais nustatyta tvarka. Jeigu varžybos vykdomos keliais etapais, tai kiekvienam atrankiniam etapui ir pagrindinėms varžyboms burtai traukiami iš naujo.
Bandymai. Visose sektorių rungtyse, išskyrus šuolį į aukštį ir šuolį su kartimi, jei rungtyniauja daugiau nei aštuoni sportininkai, kiekvienam suteikiama teisė atlikti po tris bandymus. Aštuoniems geriausius rezultatus pasiekusiems sportininkams suteikiami dar trys papildomi bandymai. Jei dalyvauja aštuoni sportininkai ar mažiau, tai visi jie turi teisę atlikti po šešis bandymus.
Kvalifikacinės (atrankinės) varžybos sektorių rungtyse vykdomos tada, kai dalyvaujančių sportininkų yra per daug, kad būtų galima reikiamu lygiu vykdyti varžybas vienu etapu. Jei vykdomi atrankiniai etapai, visi sportininkai privalo juose dalyvauti. Finaliniame etape neatsižvelgiama į atrankiniame etape pasiektą rezultatą. Dalyviai skirstomi į dvi ar daugiau grupių. Jei sąlygos neleidžia, kad visos grupės varžytųsi tuo pačiu metu ir vienodomis sąlygomis, tai kiekviena kita grupė turi pradėti varžytis iškart baigus ankstesniajai. Atrankinėse varžybose, išskyrus šuoli į aukšti ir šuolį su kartimi, kiekvienam sportininkui suteikiama teisė atlikti po tris bandymus. Jeigu sportininkas įvykdo kvalifikacinį normatyvą, jis toliau rungtyniauti atrankinėse varžybose negali. Jei nė vienas sportininkas neįvykdė kvalifIkacinio normatyvo ar jį įvykdė mažiau sportininkų nei reikia finalinei grupei sudaryti, tai ji bus sudaroma arba papildoma atsižvelgiant į rezultatus, pasiektus atrankinėse varžybose.
Trukdymai Jeigu dėl kokios nors priežasties dalyviui kažkas sutrukdė atlikti bandymą, arbitras turi teisę skirti jam papildomą bandymą.
Delsimas Sektorių rungtyse sportininkas, be jokios priežasties delsiantis atlikti bandymą, gali jo netekti – bandymas fiksuojamas kaip nesėkmingas. Kada delsiama atlikti bandymą, arbitras turi nuspręsti atsižvelgdamas į visas aplinkybes. Atsakingasis teisėjas turi parodyti sportininkui, jog bandymui atlikti viskas paruošta, ir nuo to momento pradedamas skaičiuoti laikas, skirtas bandymui atlikti. Jei tada sportininkas nusprendžia bandymo neatlikti, tai pasibaigus skirtam laikui sportininkui fiksuojamas nesėkmingas bandymas. Jei laikas, skirtas bandymui, baigiasi tuo metu, kai sportininkas pradėjo jį atlikti, bandymas nebus neužskaitomas dėl delsimo. Įprastai negalima viršyti nurodyto laiko – l min. šokant į aukštį, į tolį, atliekant trišuolį, stumiant rutulį, metant diską, kūjį ir ietį; Pastaba. Laikrodis, rodantis nustatytą laiką, likusį bandymui, turi būti gerai matomas dalyviui. Jei tokio laikrodžio nėra, tai teisėjas pakelia geltoną vėliavėlę ar kitaip parodo, kad liko 15 sekundžių iki baigsis nustatytas laikas.
Pasišalinimas varžybų metu. Sektorių ir daugiakovės rungtyse sportininkas, teisėjui leidus ir palydint, gali pasišalinti iš varžybų vietos varžybų metu.
Varžybų vietos keitimas Arbitras turi teisę pakeisti varžybų vykdymo vietą, jei, jo manymu, tai būtina atsižvelgiant į oro sąlygas. Toks keitimas galimas tik tada, kai baigiamas eilinis varžybų ratas. Pastaba. Nei vėjo greitis, nei jo krypties pasikeitimas nėra priežastis, kad būtų pakeista varžybų vykdymo vieta.
Rezultatų lygybė Sektorių rungtyse, jei rezultatai lygūs, galutinę vietą lemia antras geriausias rezultatas, pasiektas per varžybas, jei ir jis sutampa – tai lemia trečias rezultatas ir t.t. Jei visi rezultatai lygūs ir reikia nustatyti pirmąją vietą, dalyviai, pasiekę lygius rezultatus, varžysis nustatyta tvarka tol, kol bus nustatytas nugalėtojas.
Rezultatai Visiems sportininkams iskaitomi visi užfiksuoti rezultatai, įskaitant ir tuos, kurie pasiekti nustatant pirmąją vietą, kai rezultatai lygūs.

3. Šuolių technikos pagrindai.
Šuolis-greičiausias kliūties įveikimo būdas. Kliūtys būna horizontalios (griovys, bala ir kt.) įveikiamos šuoliu į tolį ir vertikalios (rąstas, tvora) įveikiamos šuoliu į aukštį.L.a. yra tik dvejopi šuoliai: horizontalus
(į tolį, trišuolis) ir vertikalūs (į aukštį, su kartimi). Dažnai atliekami užšokimas ir nušokimas. Atliekant šuolį, atsispiriama viena ar abiem kojomis, įsibėgėjus ir iš vietos.
Per l.a. varžybas visi šuoliai atliekami įsibėgėjus ir atsispyrus viena koja, o šuoliai iš vietos – atsispyrus abiem kojom. Kiekvienas šuolis yra ištisinis veiksmas, bet turi 4 fazes: 1)įsibėgėjus ir šokant iš vienos vietos-pasiruošimas atsispirti; 2)atsispyrimas 3)lėkimas; 4)nušokimas.
Įsibėgėjimas-efektyviausias paruošimas atsispirti. Įsibėgėjimo ilgis priklauso nuo šuolio rungties ir būdo.jo ilgis 5-23 bėgimo žingsnių, greitis 5-11 m/sek Įsibėgėjimas turi būti optimalus. Atsispyrimas.kuo ilgiau trunka atispyrimas tuo didesni rezultato nuostoliai. Atsispyrimas BKMC judėjimą visada nukreipia tam tikru kampu aukštyn BKMC kilimo greitis ir pakilimo aukštis atsispyrimo metu priklauso nuo raumenų galingumo, inercijos ir mojamųjų kūno dalių sąveikos. Atsispiriant svarbiausia kuo griečiau ištiesti atsispiriamąją koją šokant įsibėgėjus-abi kojas šokant iš vietos.
Racionaliai panaudojant mokamųjų kūno dalių judesius, atsispyrimas būna efektyvesnis. Kuo staigesnis ir greitesnis rankų mostas atsispyrimo kryptimi, tuo stipriau atsispiriama. Visuose šuoliuose įsibėgėjus kojos mostas svarbesnis negu rankų. Kojos mostas yra efektyvesnis tada kai atliekamas ištiesta koja. Rezultatyviausias atsispyrimas būna tada, kai mojamųjų kūno dalių judėjimo baigmė sutampa su atsispyrimo baigme. Atsispyrimas horizonto atžvilgiu visada nukreiptas tam tikru kampu. Atsispyrimo kampas nustatomas pagal atsispyrimo kojos blauzdos palinkimą pagrindo atžvilgiu atsispyrimo užbaigimo momentu. Atsispyrimo kampas labiausiai priklauso nuo BKMC padėties atsispyrimo užbaigimo momentu. Atsispyrimas-svarbiausia ir sudėtingiausia šuolio fazė.
Lėkimas. Šuolininko lėkimas prasideda tada, kai jis nebesiremia į pagrindą. Šuolininkas atsiskiria nuo pagrindo ir BKMC pradeda brėžti lėkimo trajektorija. Ji priklauso nuo kilimo kampo, pradinio greičio ir oro pasipriešinimo. Kuo didesnis horizontalus greitis, tuo sunkiau atsispirti , tuo mažesnis būna BKMC kilimo kampas. Lėkimo trajektorijos aukštis (h) matuojamas nuo BKMC pakilimo aukščio atsispyrimo užbaigimo metu iki BKMC aukščiausio pakilimo taško lėkimo metu. Šuolininkas savo judesiais lėkimo fazėje gali pakeisti tik tam tikrų kūno dalių padėtį BKMC atžvilgiu. Todėl vienų kūno dalių kūno masės centrų pergrupavimas viena kryptimi sukelia kitų dalių kompensacinius judesius priešinga kryptimi. Šuolyje į aukštį kuo laipsniškiau kūno dalys perlekia per kartelę, tuo arčiau kartelės yra BKMC, tai reiškia kad vienodai galingai atsispyręs aukščiau iššoka ta šuolininkas , kuris perlėkdamas per kartelę sugeba kuo arčiau virš jos išlaikyti BKMC. Šuolyje į tolį būdas ir kompensaciniai judesiai reikalingi tik pusiausvyrai palaikyti lėkimo metu, o rezultatui reikšmės neturi. Nušokimas. Racionaliai išnaudojus pėdos, kelio ir dubens sąnarių paslankumą bei slankumą, nušokant galima pasiekti didelį amortizacijos efektą, tačiau nušokimo saugumą turi užtikrinti specialiai parengta vieta. Nušokimo reikšmė įvairiuose šuoliuose skirtinga. Šuolyje į aukštį ir su kartimi nušokimas turi tik užtikrinti saugumą, o šuolyje į tolį ir trišuolyje, jis nemažą reikšmę turi rezultatui. Nušokant amortizacijos laipsnis priklauso nuo stabdymo kelio ilgio. Stabdymo kelią sudaro BKMC atstumas, kurį jis padaro nuo pirmo sąlyčio su pagrindu iki visiško sustojimo. Kuo tas kelias ilgesnis, tuo geresnė amortizacija. Didžiausias krūvis nušokant tenka šuolininkams į tolį ir trišuolininkams. Šuolininkų į aukštį ir su kartimi nušokimo krūvis nedidelis.
s pasitikėjimas savimi.
4. Metikų technikos pagrindai.
Kiekvieną išmestą daiktą veikia sąlygos nuo kurių priklauso lėkimo nuotolis ar rezultatas, apskaičiuojamas pagal formulę: S=V2 *sinά2a/g kur V-pradinis įrankio išmetimo greitis, a-išlėkimo kampas, g-masės jėgos pagreitis.
Įrankio laikymas priklauso nuo įrankio struktūros ir metimo technikos. Įrankio laikymas tur: palengvinti visus metiko judesius, ypač išmetant įrankį, padėti geriau išnaudoti rankų ir pirštų ilgį ir jėgą, atsipalaiduoti rankos raumenis iki išmetimo momento. Įsibėgėjimas reikalingas, kad perduoti greitį įrankiui. Metikas su įrankių sudaro vieningą sistemą viso įsibėgėjimo metu. Metiko greitis priklauso nuo to, ar jis remiasi viena ar abiem kojomis į pagrindą, ar yra beatramėje fazėje. Kuo ilgesnis įsibėgėjimo kelias su įrankių, tuo didesnę jėgą galima jam suteikti sukantis ir judant į priekį. Pailginti įrankio judėjimą reikia ilginti įrankio sukimosi spindulį, kuo ilgesnis spindulys, tuo didesniu greičiu išmetamas įrankis. Taisyklingas įsibėgėjimas pagerina rutulio stūmimo rezultatą 1,5-2 m, disko metimo 6-8 m ,ieties metimo 25-28 m , kūjo metimo 25-30 m. Toli numesti įrankį galima tik gerai įsibėgėjus, bet kuo didesniu greičiu metikas įsibėgėjas, tuo sudėtingiau išmesti įrankį.
Mėtimo rezultatai labai priklauso nuo taisyklingai atliekamos baigiamosios fazės. Greitėdamas kartu su įrankių, metikas stengiasi sukaupti judesio energiją ir perduoti ją įrankiui. Visi judesiai turi būti suderinti su viso kūno judėjimu į priekį. Kiekvienos metimo rungties sportininko padėtis prieš išmetimą turi savo specifiką.
Mėtimuose su apsisukimais (diskas, kūjis) metikas prieš baigiamąją fazę užima padėtį, kurioje pečiai yra “atsilikę” nuo dubens. Toks pečių pasisukimas dubens atžvilgiu yra būtina sąlyga sėkmingam metimui. Mėtimuose su įsibėgėjimų (ietis, kamuoliukas, granata) pečių ir dubens ašys yra beveik vienoje linijoje, dubuo “išvedama” į priekį, paskui jį “pasiveja” ranka. Stumiant rutulį, prieš baigiamąją fazę pečiai pasukti dubens atžvilgiu, metimo pabaigoje pečiai susilygina su dubeniu ir net “aplenkia” jį.
Baigiamosios fazės judesyje, išmetant įrankį, labai svarbu, kad metikas neatsiloštų arba nesukryptų į kairę, bet visu kūnu judėtų pirmyn-aukštyn ir truputi į dešinę. Įrankio išlėkimas Metikas neturi pašokti nuo žemės, kol neišmeta įrankio. Labai svarbu išmetus įrankį, išlaikyti pusiausvyrą rate arba prieš linija. Visuose metimuose išmetus įrankį, kūnas, ypač metančioji ranka, lydi jį. Rekomenduojami tokie įrankių išmetimo kampai: metant kamuoliuką (granatą) ir kūjį-apie 44o, stumiant rutulį-apie 40°, metant diską ir ietį-apie 30-38° Oro pasipriešinimas ne visada trumpina įrankio lėkimo kelią, diską ir ietį jis gali teigimai veikti. Norint sumažinti oro pasipriešinimą, diskai gaminami aptakūs, lygaus paviršiaus.
1.Lengvosios atletikos pratimų klasifikacija
L.a. yra viena iš pagrindinių ir masiškiausių sporto šakų. Jos pratimų pagrindą sudaro natūralus žmogaus prigimčiai judesiai: ėjimas, bėgimas, šuoliai, metimai (ir daugiakovės).
Pratimai turi savo ypatumus ir ugdo fizines ypatybes, mokėjimus ir įgūdžius. Pratybų metu ugdoma jėga, greitis, ištvermė, lankstumas, vikrumas. Pagal fizinių pratimų ugdymo pagrindu ir pagal atliekamų judesiu pobūdį l.a. pratimai yra tokie: ėjimas, bėgimas, šuoliai, metimai, daugiakovės.
Ėjimas-natūralus žmogaus judėjimo būdas erdvėje. Einant, dirba beveik visi raumenys. Viena iš l.a. varžybų rungčių – sportinis ėjimas. Sportinio ėjimo technika sudėtinga, bet efektyvi. Sp. ėjimas ugdo jėgą, ištvermę, valią. Sp. ėjimo nuotoliai –nuo 1 iki 50 km; vienos, dviejų val.ėjimas (20 ir 50 km. vyrams, 5 ir 10 km. moterims).Ėjimo metu sportininkui draudžiama polėkio fazė, jis privalo nuolat turėti pastovų sąlytį su ėjimo pagrindu.
Bėgimas – natūralus, greitas žmogaus judėjimo erdvėje būdas. Bėgimas – tai labiausiai paplitęs fizinis pratimas, kuris sudaro l.a. pagrindą. Pagr. bėgimo ypatybė-platus jo intensyvumo diapazonas vietos ir higieninių sąlygų atžvilgių. Bėgimas padeda ugdyti pagrindines fizines ypatybes, teidgiamai veikia širdies, kvėpavimo kitų organų veiklą. Bėgimas yra 4 rūšių: be kliūčių, su kliūtimis, estafetinis, natūraliomis sąlygomis (krosas). Bėgimas be kliūčių – bėgama ratu prieš laikrodžio rodyklę, įveikiamas atstumas fiksuojant laiką ar bėgama tam tikrą laiką, fiksuojant įveiktą nuotolį.
Šuoliai- natūralių ar dirbtinių kliūčių įveikimo būdas. Šuoliai-tai pratimai, kai šokama per vertikalias (aukštis, šuolis su kartimi) ir horizontalias (tolis, trišuolis) kliūtis. Šokama iš vietos ir įsibėgėjus. Šuoliai ugdo jėgą, greitumą, vikrumą, orientaciją erdvėje.
Metimai-tai pratimai, kai specialūs įrankiai stumiami (rutulys) arba metami (granata, ietis, diskas, kūjis) siekiant rezultato. Pratimai charakterizuojami stambiųjų raumenų: liemens, pečių, rankų ir kojų darbu. Metimai lavina jėgą, greitumą, vikrumą, lankstumą, mokėjimą sukoncentruoti pastangas. Metimų pratimai priklausomai nuo atlikimo skirstomi į 3 rūšis: 1.už galvos (ietis, granata), 2.su apsisukimu (kūjis, diskas, rutulys) 3.su šoksniu (rutulys).
Daugiakovė-tai l.a. pratimas, kurį sudaro bėgimų šuolių ir metimų rungtys. Daugiakovė harmoningai parengia sportininką, ugdo pagr. fizines ypatybes. Pavadinimas priklauso nuo į ją įeičių rungčių skaičiaus (penkiakovė, septynkovė ir t.t.). Rezultatai nustatomi pagal taškus už kiekvieną rungtį, po to taškai sumuojami.

1.2.Greitumo ugdymas-greitumas žmogaus gebėjimas atlikti veiksmus didžiausiu greičiu per trumpiausią laiką. Judesių greitumas pasireiškia nervine veikla, sukeliančia raumenų susitraukimą ir atsipalaidavimą. Greitumas ugdomas sistemingai atliekant l.a. pratimus. Bėgimas yra pagr. pratimas, ugdantis greitumą. Greitumą galima ugdyti dviem būdais: tobulinant pavienius greitumo komponentus ir visą komponentų kompleksą. Dažniausiai ugdomas visas greitumo kompleksas. Judėjimo greitumą ugdyti reikia pradėti nuo10-12 metų, šis amžius duoda geriausius rezultatus. Greitumas padidėja , jeigu sugebama efektyviai panaudoti raumenų elastingumą.
Ugdant greitumą labai svarbu techninis parengimas. Gerai išmokta technika padeda greičiau ugdyti greitumą. Dažnas vienodų pratimų kartojimas ir mažas priemonių kiekis yra greitumo ugdymo stabdis. Greičio barjerui įveikti reikia spec. pratimų. Sprinterių ir barjerininkų parg. greitumo ugdymo priemonės yra: trumpų nuotolių bėgimas įvairiais variantais (žema pradmė, bėgimas iš eigos, tiesiojoje, posūkyje, bėgimas nuokalnėn ir pavėjui). Pavienių judesių greitumui ugdyti svarbus vaidmuo atlieka skubi informacija apie atliktą veiksmą, jo rezultatyvumą. Greitumui ugdyti galima: a) kartojant judesį, ypač sutelkti dėmesį ir siekti rekordo; b) panaudoti kontrasto efektą (bėgti į kalną ir į pakalnę, šokti su pasunkinimu ir be jo); c) panaudoti varžybų elementus; d) panaudoti muziką.
Daug laiko tenka greitumo įtvirtinimui, kad jis taptų norma. Poilsis greitumo treniruotėje tarp pratimų turi užtikrinti visišką organizmo atsistatymą, kad pratimą būtų galimą atlikti reikiamu greičiu. Labai ilgi poilsio intervalai gali turėti neigiamą įtaką. Poilsio trukmė priklauso nuo pratimo sudėtingumo ir organizmo įtampos, sportininko savijautos, treniruotės sąlygų ir emocijų. Greitumo ugdymo treniruotėse naudojami metodai: kartotinis, intervalinis, pakaitinis, varžybų.

18.3. Lietuvos lengvaatlečiai – olimpiečiai.
Auksas
Virgilijus Alekna (l. atletika) 2000 m. Sidnėjus
Romas Ubartas (l. atletika) 1992 m. Barselona
Remigijus Valiulis (l. atletika) 1980 m. Maskva
Sidabras
Laimutė Baikauskaitė (l. atletika) 1988 m. Seulas
Antanas Mikėnas (l. atletika) 1956 m. Melburnas
Nijolė Sabaitė (l. atletika) 1972 m. Miunchenas
Romas Ubartas (l. atletika) 1988 m. Seulas
Bronza
Birutė Kalėdienė (l. atletika) 1960 m. Roma

Lengvosios atletikos varzybu taisykles:
1.ikai surasti varzybu vieta,2.udaryti varzybu nuostatas:Varzybu tikkslas ir uzdaviniai, varzybu vierta ir laikas, dalyvaujancios organizacijos ir dalyviai, programa(ungtys) konkreti vieta, laikas, asmeniniu ir komandiniu uzskaitu nustatymo salygos ir tvarka, apdovanojimas, organizaciju ir dalyviu priemimo salygos, paraisku
nustatymo laikas ir salygos.

Leave a Comment