Kūno kultūra mokykloje – svarbi ugdomojo proceso dalis ir mokinių sveikatos stiprinimo, taisyklingos raidos priemonė. Pagrindinės fizinio ugdymo priemonės mokykloje – kūno kultūros pamokos, mankštos pertraukėlės per protinio lavinimo pamokas, popamokinė kūno kultūros veikla (bendrasis fizinis rengimas, sporto sekcijos, įvairūs sporto renginiai ir pan.), pratybos sporto mokyklose. Kūno kultūros pamokos privalomos visiems sveikiems mokiniams. Tebėra aktuali vaikų, kurių sveikata sutrikusi, kūno kultūros problema. Daugumą tokių vaikų, gydytojai atleidžia nuo kūno kultūros pamokų. Vis dėlto vaikams, kurių sveikata silpnesnė, dar labiau negu sveikiesiams svarbus įvairių kūno kultūros priemonių, atitinkančių jų sveikatos lygį, teigiams poveikis. Judėjimas – būtina sąlyga vaiko organizmui augti ir normaliai vystytis. Dėl fizinių pratimų mokinio organizme vyksta daug pokyčių. Pratimai pagerina galvos smegenų mitybą, ramina ir stiprina nervų sistemą, kelia nuotaiką ir darbingumą. Atliekant fizinius pratimus, širdis dirba energingai, tad jos raumuo geriau formuojasi ir stiprėja. Širdies susitraukimai tampa stipresni ir retesni. Susitraukdama širdis geba išstumti daugiau kraujo į kraujagysles ir aprūpinti organus bei sistemas reikiamu jo kiekiu. Širdies susitraukimų skaičiaus sumažėjimas ir pulso dažnio suretėjimas ramybėje yra labai naudingas, nes raumuo gali ilgiau pailsėti. Taigi sportuojančio žmogaus širdis dirba ekonomiškiau. Netreniruotų asmenų širdies poilsio periodai tarp atskirų susitraukimų trumpi, dėl to atkuriamųjų procesų sąlygos širdies raumenyje blogesnės, ir toks asmuo nepajėgia atlikti kiek sunkesnio fizinio darbo ar fizinių pratimų. Darant fizinius pratimus, pagerėja kraujotaka, padidėja cirkuliuojančio kraujo, intensyviai patenkančio į kraujotakos ratą, kiekis. Labai pakinta kvėpavimo sistema. Kaip žinoma, pagrindinis šios sistemos uždavinys – aprūpinti organizmą deguonimi ir pašalinti vykstant medžiagų apykaitai audiniuose susidarantį anglies dvideginį. Treniruoti asmenys padidėjusį organizmo deguonies poreikį tenkina giliau ir ritmiškiau kvėpuodami. Fiziniai pratimai pagyvina kvėpavimą, padidėja žmogaus krūtinės apimtys, gyvybinė plaučių talpa, kvėpuojamųjų raumenų jėga, kvėpavimo pajėgumas.
Fiziniai pratimai gerina raumenyse vykstančius medžiagų apykaitos procesus. Raumenyse išsiplečia kur kas daugiau kapiliarų, todėl jie daug geriau aprūpinami maisto medžiagomis negu netreniruoti. Dėl tos priežasties pagerėja raumenų funkcija, didėja jų apimtis, elastingumas, susitraukimo greitis ir jėga. Treniruotame raumenyje visi biocheminiai procesai vyksta efektyviau ir ekonomiškiau. Raumenys sudaro apie 35 – 40% visos kūno masės, todėl tokioje didelėje kūno dalyje pagerėjusi medžiagų apykaita, be abejo, turi teigiamą įtaką bendrai organizmo būklei. Dėl ilgo neveiklumo prasideda raumenų atrofija. Raumenų skaidulos pamažu plonėja, vystosi jungiamasis ir riebalinis audinys, menkėja susitraukimų jėga, mažėja bendras darbingumas. Tinkamai parinkti fiziniai pratimai sustabdo visus nemalonius reiškinius, raumenų funkcija pagerėja, žmogus tampa gražios išvaizdos, įgyja gerą laikyseną, geba gražiai ir plastiškai judėti. Sistemingai ir tinkamai atliekami fiziniai pratimai gerina sąnarių, sausgyslių, raiščių funkciją, didėja sąnarių judesių amplitudė. Ypač sustiprėja augančio vaiko kaulai, jie geriau atlaiko išorės poveikį ir rečiau lūžta. Reguliarios kūno kultūros pratybos tobulina organų bei sistemų funkciją: gerėja virškinimas, bendra medžiagų apykaita, geriau veikia išskiriantieji organai, vidaus sekrecijos liaukos ir pan. Aišku, kad minėtas teigiams kūno kultūros poveikis patiriamas tada, kai fiziniai pratiamai atliekami metodiškai tinkamai, atitinka adekvatų fizinį krūvį. Per didelis fizinis krūvis arba labai sudėtingi fiziniai pratimai gali sveikatą ne stiprinti, o pabloginti. Fiziniai pratimai ypač svarbūs silpnesnės sveikatos vaikams, kurie paprastai mokyklose paskiriami į specialiąją medicininę fizinio pajėgumo grupę. Į ją įeina menkesnio fizinio išsivystymo vaikai, besiskundžiantys susilpnėjusia širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, regėjimo ar kitų organizmo sistemų veikla. Specialiai pritaikyta kūno kultūra ne tik stiprina tokių vaikų organizmą ir skatina gerą fizinį vystymąsi, bet ir padeda net tais atvejais, kai medikamentinis gydymas būna bejėgis. Pavyzdžiui, galima ištaisyti laikysenos defektus ir stuburo deformacijas (skoliozę, lordozę), visai panaikinti ar sumažinti sąnarių nepaslankumą po tarumų, paralyžių, kompensuoti kai kuriuos širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo ir kitų sistemų sutrikimus. Mokslininkų įrodyta, kad fiziniai pratimai ir grūdinimasis – tai svarbios įvairių sutrikimų gydymo bei profilaktikos priemonės. Jos stiprina vaikų sveikatą, apsaugines organizmo jėgas, padeda visai ,ar iš dalies atsikratyti patologinių sutrikimų, treniruoja ir didina fizinį ir protinį darbingumą.Terminai laikinai atleisti moksleivius nuo kūno kultūros pamokų po ligos
Nuo kūno kultūros pamokų mokiniai gali būti atleidžiami po ūmių ligų, paūmėjus lėtinėms ligoms, taip pat po traumų ir operacijų. Atleidimo terminai priklauso nuo ligos. Medicininę pažymą apie atleidimą nuo kūno kultūros pamokų išduoda sveikatos priežiūros įstaigos gydytojas. Mokinys pažymą pateikia mokyklos medicinos seseriai, o ši išrašo laikiną atleidimą nuo kūno kultūros pamokų, kurį pateikia kūno kultūros mokytojui. Medicininės pažymos originalas turi būti laikomas medicinos kabinete.
Vaikų sveikatos grupės, sveikatos lygis ir indeksas
Pagal sveikatos būklę vaikai skirstomi į 5 grupes:
I grupė – sveiki, gerai fiziškai ir protiškai išsivystę mokiniai be defektų ar funkcinių sveikatos sutrikimų; jų geras organizmo reaktyvumas ir atsparumas, jie retai serga ūminėmis ligomis;II grupė – mokinai, kurie neserga jokia lėtine liga, bet turi kokių nors funkcinių organizmo sutrikimų ar kūno defektų, netrukdančių kasdieniai veiklai (dažnai serga ūminėmis ligomis, persirgę įvairiomis sunkiomis infekcinėmis ligomis, nutukę, menko fizinio pajėgumo, sutrikusios regos, netaisyklingos laikysenos ir t. t.), taip pat tie, kuriems gresia rizika susirgti kuria nors liga;III grupė – mokiniai, sergantys lėtinėmis ligomis, turintys sunkių fizinių trūkumų (liekamieji infekcinių ligų ar traumų reiškiniai), normaliai prisitaikantys prie darbinės veiklos ir įprastų darbo bei poilsio sąlygų mokykloje;IV grupė – mokiniai, sergantys lėtinėmis ligomis, turintys morfologinių sutrikimų, kurie jiems sunkina kasdienę veikla (kraujotakos, inkstų, plaučių ir kt. organų nepakankamumas);V grupė – sunkūs ligoniai, I ir II grupės invalidai, kuriems skiriamas lovos arba namų rėžimas.
Moksleivių skirstymas į medicinines fizinio pajėgumo grupes
Moksleivių skirstymo į medicinines fizinio pajėgumo grupes kriterijai:
1) moksleivio sveikatos būklė;2) fizinis išsivystymas;
3) svarbiausių organizmo sistemų ir organų funkcinė būklė4) fizinis parengtumas (treniravimasis sporto mokykloje, kokioje medicininėje fizinio pajėgumo grupėje buvo anksčiau).Pagrindinė grupė
Į pagrindinę medicininę fizinio pajėgumo grupę skiriami tik sveiki mokiniai, kurie įeina į I ir II sveikatos grupę. Į šią grupę skirtini ir mokinai, turintys nedidelių sveikatos sutrikimų (nedidelio laipsnio regos sutrikimai – mažiau kaip +3D – -3D, kai regėjimo aštrumas be korekcijos 0,5 ir daugiau, netaisyklinga laikysena ir pan.). Gerai fiziškai pasirengę pagrindinės medicininės fizinio pajėgumo grupės mokiniai turi mokytis pagal kūno kultūros pamokos programą. Šiai grupei priklausantys mokiniai gali treniruotis sporto sekcijose ir dalyvauti sporto varžybose.
Parengiamoji grupė
Į parengimąją medicininę fizinio pajėgumo grupę skiriami moksleiviai, turintys nedidelių sveikatos sutrikimų, nepakankamai fiziškai subrendę bei nepasirengę. Tai moksleiviai, kurių II ir III sveikatos grupė. Į šią grupę taip pat skirtini moksleiviai, persirgę kai kuriomis ligomis ir laikinai negalintys lankyti kūno kultūros pamokų. Grupės mokiniai mankštinasi kūno kultūros pamokose pagal mokyklinę programą su salygą, kad tokios pratybos nepablogins jų sveikatos. Kai kurie fiziniai pratimai neatliekami, kiti – tik ribojami. Parengiamosios grupės mokiniams nerekomenduojama lankyti sporto sekcijų, dalyvauti varžybose, tačiau jie gali dalyvauti bendrojo fizinio rengimo pratybose ar mankštintis namie pasitarę su kūno kultūros mokytoju. Pagerėjus sveikatai, funkcinėms organizmo galimybms, fiziniam parengtumui ir prisitaikymui prie fizinio ktūvio, mokinys vėl skiriamas į pagrindinę grupę.
Specialioji grupė
Į specialiąją medicininę fizinio pajėgumo grupę skiriami moksleiviai, turintys nuolatinių ar laikinų sveikatos sutrikimų, priklausomai nuo ligos ar kitokių sveikatos nukrypimų. Šioje grupėje būna moksleivių, sergančių įvairiomis ligomis. Jų organizmo funkcinė būklė gali būti beveik vienoda, tačiau per pamoką skiriami pratimai vienus gali veikti teigiamai, kitus neigiamai. Tad į šią grupę paskirtini moksleiviai mankštinasi pagal specialią kūno kultūros programą, o dalis jų lanko gydomosios kūno kultūros pratybas sveikatos įstaigose.
Moksleivių, pasižyminčių sutrikusia sveikata, kūno kultūra – tai ne sveikatos stiprinimo, bet pedagoginis procesas, todėl taikomi tie patys kaip ir sveikų vaikų pagrindiniai mokymo bei auklėjimo metodai. Mokytojas, dirbantis su tokios sveikatos būklės, menko fizinio pajėgumo, turinčiais psichinės sveikatos ypatumų specialiosios grupės moksleiviais, turi būti itin jautrus, dėmesingas, taktiškas, išsamiai susipažinęs su savo mokinių pedagogine ir medicinine charakteristikomis. Pedagoginę specialiosios medicininės grupės fizinio mokinių ugdymo metodiką parenka pats kūno kultūros mokytojas. Pirmosiose 15–20 pamokų nereikia leisti vaikams pavargti (kai gausiai suprakaituojama, parausta oda ir t. t.). vėliau, jei mokiniai gerai jaučiasi, galima vos vos padidinti krūvį, kad atsirastų malonus nuovargis. Tinkamo krūvio kriterijus gali būti pulso pokyčiai vienoje ar keliose pamokose. Didžiumos mokinių pulsas po kūno kultūros pamokos turi tapti, koks buvęs ankščiau, po 10–15 min. Specialiosios medicininės grupės moksleivių fizinis ugdyams negali ribotis tik kūno kultūros pamokomis. Reikia harmoningo ( suderinto) kūno kultūros ir sveikatos priemonių komplekso: rytinės mankštos, kūno kultūros pertraukų kitose pamokose, fizinių pratimų bei žaidimų per pertraukas ir, žinoma, gero dienos režimo namie. Specialiosios medicininės grupės moksleiviai dalyvauja ir popamokinėje fizinio ugdymo veikloje jų jėgas atitinkančia forma: sporto šventėse, iškylose, ekskursijose ir pan. (išskyrus sporto varžybas, kur reikia didelės fizinės ištvermės, jėgos, greičio). Labai svarbu mokiniams bei jų tėvams išaiškinti, kad vienintelė priemonė specialiųjų medicininių grupių mokinių sveikatai stiprinti, ligai ar jos padariniams šalinti yra kūno kultūros pratybos. Į tai būtina atkreipti visos mokyklos bendruomenės, pedagogų, tėvų ir moksleivių organizacijų dėmesį. Mokiniai į specialiąją medicininę grupę gali būti skiriami laikinai arba visam laikui priklausomai nuo ligos ir kitų sveikatos nukrypimų. Palankiu atveju moksleivį perkelti iš specialiosios grupės į parengiamąją, o iš šios – į pagrindinę būtina pamažu, t. y. tik pasiekus teigiamų rezultatų prieš tai lankytoje grupėje. Tikroji kūno kultūros paskirtis – išsaugoti, stiprinti ir po ligos, traumų atgauti sveikatą. Dauguma Lietuvos moksleivių yra nepatenkinamos sveikatos. Nemaža jų menkai fiziškai išsivystę, yra sergančių lėtinėmis ligomis. Kiekvienoje klasėje 3–5 moksleiviai priklauso specialiajai medicininei grupei (SMG). Be to, kasmet dalis neįgalių vaikų kūno kultūros pamokas ima lankyti kartu su sveikaisiais. Taip yra ir mūsų mokykloje. Sveikatos problemų negalima išspręsti vien medicinos teikiamomis paslaugomis. Reikia nepamiršti, kad moksleivių sveikatos būklė priklauso ir nuo pedagogų. Susirgti ar patirti traumą gali tiek vaikai, tiek suaugusieji. Tam tikrą laiką sergantieji gydomi sveikatos priežiūros įstaigose, vėliau grįžta į mokyklą. Privalu žinoti, kad laikotarpis nuo gimimo iki 17 metų yra reikšmingiausias sveikatai ugdyti. Silpnesnės sveikatos ir neįgaliems moksleiviams reikia daugiausia dėmesio. Kad nepakenktų moksleivių sveikatai, mokytojai turi adekvačiai parinkti užduotis, kaskart stebėti, kaip jie geba įvykdyti reikalavimus. Kūno kultūros mokytojas SMG moksleiviams privalo padėti atgauti sveikatą, šalinti dėl ligos susidariusius funkcinius pakitimus ir per visus mokslo metus stiprinti vaiko organizmą. Be to, jis turi padėti neįgalims moksleiviams adaptuotis aplinkoje, lavinti judėjimo įgūdžius.Ugdomasis darbas
Bendrieji fizinio ugdymo uždavianiai dirbant su SMG ir nįgaliais moksleiviais yra:
Atgauti ir stiprinti moksleivių sveikatą, grūdinti organizmą, lavinti fizines ypatybes, gerinti fizinį išsivystymą;Ugdyti taisyklingos laikysenos įgūdžius;Padėti įgyti kūno kultūros, medicinos ir higienos žinių, būtinų žmogui, taip pat įgūdžius, padedančius saugiai elgtis, išvengti traumų;Plėsti ir gilinti žinias apie sveiką gyvenseną, formuoti įpročius rūpintis savo sveikata, skiepyti poreikį sistemingai mankštintis;Didinti bendrąjį organizmo darbingumą;Formuoti vertybines nuostatas;Padėti susigrąžinti dėl ligos pakitusias funkcijas.
Ugdymas, lavinimas kūno kultūros pamokose turi du tikslus:
1) sveikatos atgavimas (reabilitacija)2) mokymas ir lavinimas.Bendros sveikatos atgavimas (reabilitacija) – tai taikymas įvairių kūno kultūros priemonių, padedančių atgauti moksleivių, kurių sutrikusios organizmo funkcijos, sveikatą. Reabilitacijai svarbūs du glaudžiai tarpusavyje susiję procesai: 1) gydymas ir 2) mokymas–lavininmas. Gydant stengiamsi pirmiausia veikti fiziologines organizmo sistemas ir jų funkcijas, siekiama, kad jų veikla būtų darni. Visų pirma laiduojama širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, medžiagų apykaitos ir kitų sistemų darni veikla. Mokymas-lavinimas – tai ne tik specialieji atgavimo reikalavimai. Reikia lavinti ir pagrindines fizines ypatybes: koordinaciją, vikrumą, pusiausvyrą, ištvermę ir t. t. Ugdomas pasitikėjimas savo jėgomis, šalinimas menkavertiškumo jausmas, sudaromos sąlygos, kad moksleivis galėtų įsitikinti savo fizinėmis galimybėmis, pastebėti gerėjančius rezultatus. Sveikata ugdoma ir stiprinama per kūno kultūros pamokas. Lavinamos fizinės ypatybės, mokoma specialiųjų pratimų. Todėl kūno kultūros mokytojas privalo gerai apgalvoti pamokos metodiką, parinkti tinkamiausius moksleivių organizavimo ir sveikatos ugdymo metodus. SMG moksleiviai kūno kultūros pamokose dalyvauja kartu su kitasi klasės draugais, todėl reikia stebėti, kad jie būtų pakankamai lavinami ir aktyviai dalyvautų pamokoje. Mokytojas turi sekti, kaip moksleiviai jaučiasi, pastebėti nuovargio požymiūus (ryškų veido paraudimą, prakaitavimą, kvėpavimo ritmo sutrikimą, dusulio atsiradimą, vangumą ir pan.), jei šie požymiai ryškūs, būtina išsiaiškinti priežastis, sumažinti fizinį krūvį. Parengiamojoje ir baigiamojoje pamokos dalyse visus mokinius mokyti pasitikrinti pulsą. SMG moksleivių pulso duomenis reikia užrašyti į žurnalą. Kad būtų lengviau kontroliuoti SMG moksleivių veiklą per pamoką, patariama juos rikiuoti kairiajame sparne. Įvairius fizinius pratimus ir užduotis atlieka visi moksleiviai, tarp jų ir specialioji medicininė grupė. Svarbu nepervertinti SMG moksleivių fizinių galimybių, todėl mokytojas žodžiu ar rankos judesiu duoda ženklą užbaigti pratimą.
Kūno kultūros mokytojas turi padėti moksleiviui maksimaliai išskleisti individualias fizines galias ir gebėjimus, tenkinti fizinio aktyvumo poreikį. Fizinį ugdymą grįsti pasitikėjimu, bendradarbiavimu, humaniškumu. Moksleivis turi būti gerbiamas kaip asmenybė. Negalima prievarta, muštras, kategoriški reikalavimai, griežti nurodymai. Kūno kultūros pamokoje suteikaima laisvė judėti, veikti, reikšti savo jausmus ir norus pagal gebėjimus. Fiziniai pratimai, užduotys, veiklos formos turi atitikti moksleivio sveikatos būklę, fizinį pajėgumą. Visokeriopai siekiama pašalinti fizinės raidos spragas bei ligos padarinius.Naudota literatūra:
LR švietimo ir mokslo ministerija, Kūno kultūra silpnesnės sveikatos moksleiviams. Metodinės rekomendacijos. Vilnius 1999.