TURINYS
1. Įvadas…………………………………………………………………………………..……32. Vadovavimas. Kaip būti geru lyderiu?………………………………………………………
2.1 Vadovavimo ir vadovo samprata. Kuo skiriasi vadovas ir lyderis?……………….4 2.2 Vadovo darbo stilius……………………………………………………………….5 2.3 Reikalavimai vadovams……………………………………………………………6 2.4 Moterys vadovės…………………………………………………………………..8 2.5 Vadovo dalykinis bendravimas………..…………………………………………..92.6 Ar moka vadovas klausyti?………………………………………………………10 2.7 Problemų sprendimas…………………………………………………………….11
3. Išvados……………………………………………………………………………………..124. Naudota literatūra………………………………………………………………………….13
ĮVADAS
Šiais laikais vis daugiau atsiranda žmonių, norinčių būti vadybininkais ar net įmonių ar įstaigų vadovais, tačiau vien noro neužtenka (nors jis taip pat yra labai svarbus veiksnys). Reikia turėti ne tik norą ir iniciatyvą, bet ir tam tikrą išsilavinimą, teorines bei praktines žinias. Manau, jog daugelis supranta, kad vadovavimas-tai mokslas ir menas. Vadovavimo sąvoka apima tam tikras artimai susijusias ir viena kitą papildančias funkcijas, kurias atlieka kiekvienas vadovas. Vadovas pirmiausia turi kaip asmenybė išsiskirti iš visos organizacijos darbuotojų. Jis turi stengtis rasti tam tikro elgesio tiesiogines priežastis bei pasekmes ir bandyti taip pakeisti sąlygas, kad pavaldinio elgesys pasikeistų norima kryptimi. Manoma, kad savybės, leidusios asmeniui tapti vadovu, yra tos pačios, kaip ir leidžiančios efektyviai veikti, tas pozicijas pasiekus. Taigi, šio darbo pagrindiniai tikslai yra:
· apibrėžti vadovavimo ir vadovo sąvokas;· išsiaiškinti pagrindines vadovo funkcijas;· apžvelgti vadovo darbo stilius;· susipažinti su vadovams keliamais reikalavimais;· palyginti teigiamą ir neigiamą vadovą;· išsiaiškinti vadovo dalykinio bendravimo ypatumus;· susipažinti su pagrindinėmis vadovo viešosios kalbos klaidomis;· panagrinėti problemų sprendimą.
VADOVAVIMO IR VADOVO SAMPRATA.KUO SKIRIASI VADOVAS IR LYDERIS?
Vadyba-tai specifinė darbinės veiklos rūšis, susiformavusi darbo pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms burtis į bendro tikslo siekiančias grupes. Vadovavimo specifika reiškiasi tuo, kad išsiskiria žmogus ar asmenų grupė, lemianti kitų žmonių veiksmus ir pastangas, realizuojant bendrą tikslą, kad kuo efektyviau būtų panaudoti visi turimi ištekliai. Taigi vadovavimas-tai procesas, telkiantis žmones siekti ir realizuoti tam tikrus tikslus. Vadovavimas-tai ypač svarbi ir sudėtinga vadybos funkcija.(1)
Prieš pradedant analizuoti vadovavimo funkcijos esmę, reikėtų apibrėžti pačią vadovavimo sąvoką, nes literatūroje ši sąvoka dažnai tapatinama su lyderiavimu. Pirmiausia šių sąvokų skirtinga prasmė: vadovavimas remiasi formalios jėgos pozicija, turinčia įtakos žmonėms, o lyderiavimas kyla iš socialinės įtakos proceso.(1) Vadinasi, asmuo gali būti vadovas, lyderis arba ir vadovas, ir lyderis. Lyderis taip pat gali būti formalus-paskirtas vadovauti grupei, arba neformalus-iškilęs iš grupės narių vertinimo bei pripažinimo. Taigi lyderiavimas apibrėžtinas kaip procesas ir kaip savybė. Kaip procesas lyderiavimas yra nepriverstinės įtakos naudojimas, bandant kreipti ar koordinuoti grupės narių veiklą, kad būtų pasiektas tikslas. Lyderiavimas kaip savybė-tai rinkinys charakteristikų, priskiriamų tam, kuris suvokia galįs tokią įtaką sėkmingai panaudoti.(1) Tačiau vadovavimas bus neefektyvus, jei nesirems lyderiavimu, pasireiškiančiu vadovo sugebėjimu sutelkti žmones sėkmingai įgyvendinti tikslus. Lyderiavimas-viena iš vadovavimo poveikio priemonių.(1)Būti lyderiu reiškia:· Atskleisti ir įvertinti bet kurio pavaldinio gebėjimus,· Mokytis iš savo klaidų,· Įsiklausyti į kolektyvo nuomonę,· Adaptuotis prie besikeičiančių sąlygų ir t.t.(2)
Šiandien dėl pokyčių visuomenėje, didėjančios konkurencijos ir darbo jėgos pokyčių vadovavimo tyrimuose vadybininkų bei vadovų elgesys bei vaidmenys išsiskiria.(1)Vadybininko pagrindinė funkcija-sklandi veikla; jie yra skiriami, turi nurodytus veiklos tikslus ir remiasi formalia valdžia. Vadybininkai paskirsto žmones ir išteklius, kad tie tikslai būtų įgyvendinti.(1)Vadovo pagrindinė funkcija-kūrybiškos idėjos ir veiklos turinys. Vadovaujama tada, kai pavaldiniai noriai laikosi vadovo nurodymų. Vadovai motyvuoja, kad pasekėjai stengtųsi siekti organizacijos tikslų.(1)
Vadovo veiklai būdinga: · dinamiškumas,· įvairumas,· sudėtingumas,· kūrybingumas,· chaotiškumas,· fragmentiškumas,· laiko spaudimas,· rizika.(1)
Valdymo stilius yra sudėtinga vadovo ir pavaldinių santykių visuma. Vadovas atlieka jam skirtas funkcijas tik jam būdingu, individualiu stiliumi.(2)
Galima skirti keletą pagrindinių veiksnių, lemiančių vienokį ar kitokį vadovo darbo stilių: organizacijos ar įmonės, kuriai vadovaujama, specifika, jos tikslai ir užduotys; gamybinė aplinka, veiklos organizavimo formos, technologinis gamybos lygis; vadovaujamo kolektyvo ypatumai, jo sudėtis, pasirengimo lygis, tarpusavio santykiai.(2)Galima drąsiai teigti, kad vadovas, neturintis autoriteto,-prastas vadovas. Autoritetas-tai visuotinai pripažinta, neformali žmogaus įtaka. Skiriamos dvi autoriteto rūšys: autoritetas, susijęs su pareigybiniu statusu (formalus), ir įgyjamas paties vadovo (realus). Vadovas, kuris suranda tinkamą bendravimo su pavaldiniais stilių, greitai įgyja realų autoritetą.(2)Vadovo darbo stilius nėra tik asmeninis vadovo reikalas. Nuo jo didele dalimi priklauso visos įmonės ar organizacijos veiklos rezultatai, jo vadovaujamų žmonių pasitenkinimas darbu.(2)Vadovo funkcijos:· numatymas (planavimas)-ateities prognozavimas, veiklos programos sudarymas;· organizavimas – organizacijos struktūrinės (techninės), socialinės vienovės sudarymas;· vadovavimas-poveikio personalui, įgalinant jį dirbti, organizavimas;· koordinavimas – visų išteklių (materialinių, socialinių, informacijos) koordinavimas (tarpininkavimas), siekiant numatytų tikslų;· kontrolė-priežiūra (lyginimas), ar faktiška proceso būklė atitinka planuojamąją (siekiamąją). (1)
Vadovauti-reiškia organizuoti žmonių veiklą organizacijos tikslams pasiekti bei sukurti tos veiklos sėkmės sąlygas.(1)Kiekviena organizacija siekia įvairių tikslų, kurie turi įtakos žmogaus, dirbančio šioje organizacijoje, elgesiui; bet ir žmonės, ateidami į organizaciją, turi savo tikslų. Šių tikslų optimalus derinys-kertinė vadovavimo problema.(1)
VADOVO DARBO STILIUS
Kiekvienas vadovas turi galimybę formuoti savo darbo stilių tikslingai. Darbo stiliaus formavimasis-sudėtingas procesas, vykstantis ilgą laiką. Vadovui sunku surasti darbo stilių, patenkinantį kiekvieną kolektyvo narį ir atitinkantį darbo specifiką. Pagrindinis veiksnys, lemiantis vieno ar kito darbo stiliaus pasirinkimą, yra vadovo požiūris į pavaldinius ir jų gebėjimus, pasirengimą dirbti, kolektyvo tradicijas. Didelę įtaką tokiam sprendimui turi ir asmeninis vadovo požiūris į savo galimybes, išsilavinimą, patyrimą. Vadovo darbo stilius dažnai priklauso ir nuo darbo sąlygų. Išskiriami šie pagrindiniai vadovo darbo stiliai:
1.Autokratinis vadovo darbo stilius. Pasižymi polinkiu į vienvaldiškumą, sprendžiant ne tik pačias sudėtingiausias, bet ir gana paprastas problemas. Vadovas autokratas sąmoningai riboja kontaktus su pavaldiniais. Jo kontaktai pabrėžtinai oficialūs. Tokio darbo stiliaus vadovas nevertina savo pavaldinių savarankiškumo ir nuolat stengiasi primesti jiems savo valią, slopina darbuotojų iniciatyvą. Vadovas autokratas apie padėtį įmonėje pavaldinių neinformuoja, nesupažindina jų su organizacijos perspektyva ar savo sprendimais, nes mano, kad jie nepakankamai kompetetingi. Vadovui būdingas pagarbos pavaldiniams trūkumas.(2) 2.Demokratinis vadovo darbo stilius. Demokratiškas vadovas žmones valdo be grubaus spaudimo, remdamasis jų gebėjimais ir juos gerbdamas. Toks vadovas linkęs daugelį klausimų spręsti kolegialiai, pasitardamas ir pasvarstydamas. Nurodymus pavaldiniams duoda pasiūlymų ir patarimų forma, juos formuluoja aiškiai ir įtikinamai. Demokratiškas vadovas dirba ne atsiribojęs nuo kolektyvo, bet kaip kolektyvo narys, bendradarbis. Svarbus demokratiško vadovo bruožas-žinių ir informacijos apie įmonės ar organizacijos padėtį suteikimas.(2) 3.Liberalus vadovo darbo stilius. Šis stilius pasižymi minimaliu vadovo kišimusi į pavaldinių veiklą. Vadovas liberalas nedemonstruoja savo valdžios, nes nėra įsitikinęs savo kaip vadovo užimama padėtimi ir kompetencija. Toks vadovas labai atsargus priimdamas sprendimus, todėl vadovaujasi įstatymais ir instrukcijomis. Vadovui liberalui sunku įsakinėti, kontroliuoti pavaldinius. Vadovas nėra reiklus, nemoka įtikinti pavaldinių, negeba apginti savo nuomonės, pasirengęs lengvai atsisakyti savo principų, jei tai gali pakenkti jo populiarumui.(2) Kiekvienam vadovui keliamas nelengvas uždavinys-praktiškai suderinti realiai priešiškus kolektyvo, atskirų darbuotojų, valstybės ir savo asmeninius interesus. Norėdamas išspręsti šį uždavinį, vadovas turi surasti efektyvų vadovavimo stilių ir išsikovoti autoritetą, kuris būtinas sėkmingai tvarkant įmonės ar organizacijos veiklą. To negali gerai atlikti vadovas, neatitinkantis tam tikrų reikalavimų.(2)REIKALAVIMAI VADOVAMS
Rinkos ekonomikoje visada keičiamasi paslaugomis, todėl labai svarbu, ką savo įmonei (firmai) gali pasiūlyti jos vadovai. Šiuolaikinių įmonių įvaizdžiui įtakos turi ramus ir korektiškas jų vadovų elgesys.
Naujausi tyrinėjimai rodo, kad nuo 40 iki 80 procentų visos vadovų veiklos sudaro komunikacija. Nustatyta, kad komunikacijos sėkmę lemia vadovo elgesys, tiksliau vadovavimo stilius. Svarbiausia komunikacijos priemonė yra pokalbis, kurio kartais negalime pakeisti jokiomis kitomis komunikacinėmis priemonėmis, ypač, kai sprendžiami subtilūs asmeniniai klausimai, kai vyksta derybos ar aptariamos sudėtingos biznio problemos. Todėl patartina nepasikliauti vien pokalbio strategija, o rūpintis ir bendravimo stiliumi.Mandagūs ir gerų manierų įmonės ar firmos vadovai sukuria gerą atmosferą ir daro teigiamą įtaką bendradarbių motyvacijai: pastarieji ima sieti save su firma ar skyriumi, kuriame dirba. Be to, galime tvirtinti, kad tie bendradarbiai, kurie yra kitų gerbiami, gerbia ir savo klientus. Todėl pagarbus elgesys padeda formuoti palankų firmos įvaizdį. Ir vidinėje, ir išorinėje verslo komunikacijoje taikomas platus mandagumo taisyklių spektras, tos pačios taisyklės galioja ir asmeninių santykių sferoje. Abi komunikacijos sferos panašios, nes mandagumas padeda siekti sėkmės ir versle, ir asmeniniame gyvenime. Tad visur būtina griežtai laikytis garbės kodekso, kuris nepripažįsta jokių nukrypimų. Vadinasi, moralinis mūsų veiklos ir elgesio vertinimas turi didelės reikšmės.Skiriamos dvi reikalavimų vadovams grupės: bendrieji ir specialieji. Bendrieji reikalavimai apima įstatymo numatytas vadovo elgesio taisykles, o specialieji remiasi vadovui, kaip konkrečios srities specialistui, keliamais reikalavimais.(2) Vadovui neužtenka būti kompetetingam, kiekvienas vadovas turi būti ir geras organizatorius bei administratorius. Geras vadovas taip pat turi gebėti taip paskirstyti įgaliojimus ir atsakomybę tarp pavaldinių, kad būtų garantuotas bendros pavaldinių veiklos efektyvumas ir vadovui liktų tik bendro vadovavimo ir kontrolės vykdymo pareigos.(2) Gero vadovo gebėjimai neturi apsiriboti vien komerciniais gabumais, būtina turėti tam tikrų moralinių savybių, be kurių neįmanoma sukurti darbingo viso kolektyvo mikroklimato, pasiekti gerų rezultatų.(2) Valdymas-tai visų pirma darbas su žmonėmis. Vadovas, blogai pažįstantis žmones, nesidomintis jų interesais, nežinantis jų nuotaikų bei nuomonių negebės rezultatyviai bendrauti su pavaldiniais. Todėl kiekvienam vadovui būtina išmanyti žmonių valdymo mokslo pagrindus-išnagrinėti žmogaus ir kolektyvinio darbo psichologiją, turėti pedagogikos, etikos žinių ir mokėti šias žinias panaudoti. Be žmogaus psichologijos išmanymo, yra keletas svarbių moralinių vadovo savybių, kurios padeda bendraujant su pavaldiniais ir skatinant juos siekti kolektyvinio tikslo:
· komunikabilumas-gebėjimas bendrauti, mokėjimas palaikyti formalius ir neformalius tarpusavio santykius;· gebėjimas vertinti kiekvieną žmogų kaip asmenybę, mokėjimas į kiekvieną problemą pažvelgti kito žmogaus akimis;· aukšta moralė-asmeniniai vadovo interesai turi sutapti su bendrais viso kolektyvo interesais;· vidinė vadovo pusiausvyra-gebėjimas net sudėtingiausiose situacijose blaiviai mąstyti, išlikti korektiškam, santūriam;· reiklumas sau ir kitiems;· intelektas-vadovas turi būti išsilavinęs, orientuotis visose mokslo ir visuomeninio gyvenimo srityse.(2)Be šių pagrindinių savybių vadovas negalės pasiekti aukštos valdymo kokybės. Todėl valdymo srityje vadovo psichologiniai gebėjimai yra verti ne mažiau nei profesinės žinios ar organizaciniai gebėjimai.(2)Teigiamo ir neigiamo vadovo palyginimas: (1)
Teigiamas vadovas Neigiamas vadovas Veikia Prisiima atsakomybę Yra objektyvus Klauso ir reaguoja Siūlo sprendimus Įpareigoja Įžvelgia galimybes Plataus akiračio Iškelia problemas Stengiasi įveikti problemų priežastis Yra įžvalgus Mokosi Yra auka Kaltina kitus Yra subjektyvus Atmeta pasiūlymus Kritikuoja Nesugeba įpareigoti Įžvelgia grėsmę Paniręs į smulkmenas Dangsto problemas Kalba apie problemų priežastis Nenumato Yra išmokęs
Įžvalgumas yra vadovavimo pagrindas. Efektyviai dirbantis vadovas intuityviai ir sistemiškai tiria aplinką, ieško išeities iš sudėtingiausių situacijų, analizuoja begalę informacijos, ieškodamas potencialių susitikimo su nauja rizika sričių. Vadovui būtinas probleminis mąstymas, gebėjimas įžvelgti būsimus sunkumus, pavaldinio (ar grupės) vystymąsi ir numatyti išankstines šalinimo priemones. Jam reikia suprasti tai, kas nesuprantama, ir sugebėti numatyti tai, kas nenumatoma. Vadovai žino ir numato dalykus, kurių kiti nežino ar taip aiškiai nenumato. Numatymo įgūdžiai apima: sugebėjimą prognozuoti (atsižvelgiant į buvusią ir esamą padėtį bei patirtį); įvertinti riziką ir pasiūlymus, numatyti pasekmes; gebėjimą pamatyti senus dalykus naujai; aktyvų siekimą gauti ir tiekti informaciją; aktyvų darbinių santykių (pasitikėjimo ir įtakos) kūrimą. (1)
Vadovui būtinos ekonomikos bei teisės pagrindų žinios, nes šiuolaikinė vadybos teorija ir praktika iš vadovų reikalauja profesionalumo vadybos srityje bei gerai išmanyti ekonomiką, teisę ir organizacijos produkto gamybos technologiją. (2) Vadovas turi būti susipažinęs su gerąja kitų organizacijų darbo patirtimi iš visų pagrindinių organizacijos strategijos sričių. Šios žinios įgalintų pasirinkti daugiau problemos sprendimo variantų, tarp kurių būtų ir paties vadovo savarankiškas sprendimas.(2)Pagrindiniai žinių šaltiniai yra šie:· asmeninė patirtis,· pavaldinių patirtis,· literatūra, kitų organizacijų patirtis,· organizuoto kvalifikacinio tobulinimosi įstaigos. (2)
MOTERYS VADOVĖS
Dėl nepaprastai didelės konkurencinės kovos įmonės šiandien turi dar kartą įvertinti tokias vadovų savybes, kurios padeda vadovauti. Ilgainiui paaiškėjo, kad vadovo klaidos buvo pagrindinė bankrotų priežastis. Tad įmonės ėmė naudotis tokiais rezervais, į kuriuos anksčiau rimtai nežiūrėta. Į pagalbą pasitelkti socialiniai mokslai. Atsirado daugybė studijų, ieškančių naujų vadovavimo būdų, imta rengti daugybė seminarų. Atrasti vadinamieji “moteriški” sugebėjimai, kurie pasirodė esą būtini vadovavimui, nes mūsų laikais jau nebeįmanoma autoritariniais metodais sėkmingai vadovauti įmonei. Dabartinis vadovavimo stilius-tai visų bendras darbas. Paminėsime kelis vadovavimo sugebėjimų pavyzdžius:· didelis dėmesys išorei ir vidui (arba tam, kas vyksta įmonėje ir už jos ribų);· sugebėjimas išgirsti kitą, mokėjimas eiti į kompromisus;· pasiryžimas nenuslėpti jokios dalykinės informacijos;· noras dalintis su kitais darbo sėkme.(3)Šie sugebėjimai buvo pripažinti “moteriškais”. Dabar, juos kaip “naujas” vadovavimo savybes, norima įdiegti ir vyrams. Nė viena įmonė nenori atsisakyti šių savybių; dabar nebeįmanoma išsiversti be savo darbuotojų idėjų ir gilios motyvacijos. Todėl šiandien nėra populiarus tas, kuris vienas, be kitų pagalbos veržiasi atstovauti kokias nors idėjas arba daryti sprendimus.(3)Verta skatinti moterų kopimą į vadovaujančias pozicijas, nes tai tik į naudą šiuolaikiniam vadovavimui. Deja, vis dar retai sąžiningai elgiamasi su aukštą kvalifikaciją įgijusiomis moterimis.(3)
Iš moterų, užimančių vadovaujančius postus, šiandien labiau negu iš vyrų reikalaujama prisitaikyti prie darbo etiketo normų; mat elgesio darbe taisyklės labiau atitinka vyrišką charakterį (tai tam tikra prasme atsveria visuomeninė sritis, kurios elgesio normos artimesnės moteriškai prigimčiai, o vyrams čia reikia didesnių prisitaikymo pastangų).(3)Dabar iš moterų vadovių laukiama, kad jos atrodytų ir elgtųsi moteriškai, bet kartu ir vykdytų darbo reikalavimus, kuriuos vis dar diktuoja vyrai. Moterims kol kas tai ne problema ir jos pritaria tokiems reikalavimas. Sunkumai prasideda tada, kai moterims keliami prieštaringi reikalavimai. Darbe jos turi panaudoti savo moteriškuosius sugebėjimus, o ne imituoti vyriškuosius. Antra vertus, jos, žinoma, privalo turėti visus vyriškus sugebėjimus ir savybes, kad galėtų susidoroti su darbu. Jos neturi teisės atrodyti per daug moteriškai, bet kartu jų išvaizda visada vertinama kur kas kritiškiau negu vyrų. Trumpai tariant, moterys įmonėje turi būti ir “tipiškomis”, ir ne. Kaip moteriai įveikti šiuos prieštaravimus?(3)Pradedanti eiti savo pareigas šiuolaikinė moteris, t.y. karjerą daranti moteris, turi gerai įvertinti savo aplinką ir pasistengti nesumažinti savo galimybių iš pat pradžių.(3) Moterys turi žinoti, kad į jų sugebėjimus vadovauti vis dar žiūrima nelabai patikliai, jos visada lyginamos su vyrais. Vadovė turi nusiteikti, kad jos kompetencija abejojama visur ir visada vien dėl to, kad ji moteris. Taigi jos sėkmė priklausys nuo to, ar jai pavyks paradyti savo kuo didesnę kompetenciją, neimituojant vyrų. Kaip ji gali tai padaryti? Tas stebuklingas žodis vadinasi “pasitikėjimas savimi”, “tikrumas”. Pasitikėjimas savimi rodo dalykinę kompetenciją ir pranašumą bendraujant su žmonėmis. Daugeliui moterų kaip tik čia ir iškyla problemų. Jos gali gerokai padidinti pasitikėjimą savo jėgomis, jei pašalintų tai, kas kelia netikrumą.(3)Niekas neteikia tiek pasitikėjimo savimi, kaip savo dalyko išmanymas. Moteriai būtina gerai suprasti, kad ji kompetetinga ir kad ji bet kuriuo atveju gali pasikliauti savo žiniomis. Vien dėl to vadovaujanti moteris turi eiti į konferencijas ir pasitarimus labai gerai pasirengusi, nes tai pirmiausia visų pastebima. Trumpai tariant, kitų patarimai neduos naudos, jei nebūsite įsitikinusi, kad turite atsakymą į bet kurį savo srities profesinį klausimą.(3)Kreipkite didelį dėmesį į geras manieras. Moterys turi nepamiršti, kad jos privalo būti “išskirtinai” mandagios su kiekvienu ir kiekviena, nes tai didina jų pranašumą ir pasitikėjimą savimi.(3)VADOVO DALYKINIS BENDRAVIMASPirmosiomis kontakto su nepažįstamaisiais akimirkomis svarbi vadovo(pašnekovo) išorė, išvaizda: maniera rengtis, veido išraiška, pozos. Bendraujant neleistina skubėti: kuo didesnis skubotumas, baimė ko nors nežinoti, tuo dažniau klystame vertindami. (1) Perkėlus dėmesį ir sutelkus jį į temą bei pašnekovą ir užmezgus su juo kontaktą, pagrindine bendravimo priemone tampa žodis-prasideda pasikeitimo kalbine informacija etapas. Svarbiausia pasirinkti tinkamą kalbėjimo ir funkcinį stilių, sukurti konkrečias argumentų formuluotes. Užtikrintai, raiškiai kalbantis asmuo palieka palankų įspūdį. Aktualu ir žmogaus kalbumas: daug ir savimi pasitikinčiai kalbantys asmenys dažnai atrodo esą lyderiai, o tyleniai laikomi ribotais, agresyviais, slapta pretenduojančiais į viešpatavimą. Kalbantysis daro įspūdį kalbėjimo greičiu, posakių imlumu, balso tembru, tonu, akcentais, intonacijomis. (1) Vadovų kalbos stilius gali būti trejopas: · valdingasis-įtaigusis (vadovas demonstruoja žinias ir suinteresuotumą tuo, apie ką kalba. Jo argumentai direktyvūs, tonas beapeliacinis, kad klausantiesiems nekiltų noras prieštarauti. Jis nesiteikia atsižvelgti į darbuotojų nuotaikas, interesus, poreikius)· bevardis-informacinis (dažnas perteikiant svetimą, pačiam kalbėtojui nemielą, nelauktą informaciją. Kalbantysis nė nedemonstruoja intereso, pritarimo perteikiamam dalykui-daro tai iš būtinybės)· įtikinamasis-aiškinantis (būdingas įtikėjimo efektyvumas, įtaigumas bei informatyvumas, bandant žmones paveikti).(1)
Kalbėti derėtų kuo paprasčiau: kuo aiškesnis, suprantamesnis teiginys, tuo didesnė tikimybė, kad bendrausite efektyviai. Kalbant būtina savo mintis dėstyti logine progresija, nesiblaškant, neklaidžiojant aplink, o turint aiškų planą, kad pokalbis slinktų nuosekliai nuo vieni klausimo prie kito, ir kiekviename aiškiai jaustųsi pradžia, dėstymas ir pabaiga.(1)Vieša kalba-svarbus vadovo bendravimo ir bendradarbiavimo aktas. Jis pasižymi specifinėmis ypatybėmis. Kalbėtojas patiria didelę įtampą prieš kalbą ir kalbėdamas. Tą įtampą kelia noras gerai atrodyti ir pasirodyti, susirūpinimas kalbos tema ir turiniu bei būtinybė skirti dėmesio auditorijai. Vieša kalba tikrai kalba, gal tik retsykiais žvilgterint į parašytą tekstą. Kalboje būtina improvizacija, ekspromtas, vizualinis ir mimikos kontaktas su klausytojais. Ypač aktuali problema-viešos kalbos pabaiga, kontakto nutraukimas. Rengiant kalbą, pabaigai būtina pasilikti kokį nors įspūdingą momentą. Baigus pranešimą ar pasibaigus jam skirtam laikui, reikia vengti kontaktą nutrukti formaliai, taip pat reikėtų vengti nuvalkioto “Dėkoju už dėmesį”. Geri organizuoti pranešimai prasideda oficialiu tonu, o baigiasi draugišku pokalbiu. (1)Tipiškos viešos kalbos klaidos:· monotoniškas balsas;· bereikšmis, “į dausas” įbestas žvilgsnis;· nespėjama visko, kas numatyta, pasakyti;· varžomasi;· nepasitikima savimi;· ryškiai mėgdžiojamas “idealus” oratorius;· kalbama perdėtai lakoniškai, ribotai naudojant neverbalines priemones;· nesikreipiama į žmones auditorijoje, ignoruojamos jų problemos arba vengiama gvildenti jų interesus, poreikius, veiklos motyvus;· neužmezgamas ar nepalaikomas grįžtamasis ryšys su pašnekovais;· emocijų perteklius arba jų stygius bei alogiškumas;· kalbos neišbaigtumas, tai yra emocinės iškrovos stygius.(1)
AR MOKA VADOVAS KLAUSYTI?
Psichologų nuomone, klausymas yra svarbiausias, sunkiausias ir kartu mažiausiai vertinamas įgūdis iš visų bendravimo elementų. Be to, mokėjimas gerai klausyti-svarbiausias žmogaus kultūros požymis. Kad pokalbis būtų visavertis ir prasmingas, reikia mokėti klausyti, nes klausant sužinoma, kaip kiti vertina tą pačią situaciją, kas jiems atrodo svarbiausia, ką jaučia ir ko nori.(3)
Kuo į aukštesnes pareigas kylama, tuo daugiau bendraujama su įvairiais žmonėmis ir tuo daugiau reikia išmanyti efektyvaus bendravimo taisyklių ir niuansų. Vadovas pirmiausia turi mokėti išgirsti pašnekovą. Kuo žmogus intelektualesnis, tuo labiau jis gerbia kito nuomonę. Dažnai kito nuomonė atmetama ne todėl ,kad ji klaidinga, o todėl, kad ją sako žmogus, dėl kokių nors priežasčių antipatiškas tam, kuris turi klausyti. Vadovai dažniausiai nesiklauso, nes būna sužavėti tuo, ką patys nori pasakyti, ir visai negirdi, ką sako pavaldiniai. Klausant parodomas ne tik dėmesys žmogui, bet ir vadovo profesinė pagarba, nes labai svarbu, kad darbuotojas kolektyve galėtų išsipasakoti. Įvairios konfliktinės situacijos, nervinė psichologinė įtampa būtų iš dalies sušvelninta, o kartais netgi išnyktų, jeigu žmogus laisvai, nesivaržydamas, nebijodamas galėtų vadovui išsipasakoti.(3)Psichologai mano, kad vadovo klausymas būtų efektyvus, reikia:· pirmenybę atiduoti klausymui, o ne kalbėjimui. Negalima klausant kalbėti.· pasistengti pokalbiui sudaryti palankią aplinką.· pašalinti viską, kas gali trukdyti klausyti.· pasistengti į temą pažvelgti pašnekovo akimis.· būti kantriems; nepertraukti pašnekovo, nesižvalgyti į laikrodį.· valdyti savo jausmus.· parodyti kalbančiajam, kad jūs pasiruošęs klausyti.· nesivelti į ginčus ir nekritikuoti kalbančiojo, nes tai priverčia jį gintis. · užduoti klausimus, nes tai rodo, kad jūs klausote ir girdite.(3)
Klausymas-ne pasyvi pokalbio dalis. Klausyti ir girdėti-tai ne tas pats. Girdėti, vadinasi, fiziškai suvokti garsus, klausyti- suvokti prasmę. Ją suvokti galima tik aktyviai klausant. Todėl reikia susikaupti, sukoncentruoti dėmesį, įsijausti į tai, kas sakoma, domėtis pokalbio tema, sekti pašnekovą. Dažniausiai labiau ir greičiau pavargstama klausant, o ne kalbant, todėl klausyti nelengva.(3)Vien išklausymas gali būti naudingas, nes pats žmogus kalbėdamas save girdi tarsi iš šalies. Išsikalbėdamas geriau suvokia bei apmąsto savo bėdas, randa galimas sprendimų alternatyvas.(3)
Efektyviai klausyti padeda: patarimas, paskatinimas ir empatija. Patarimas yra geranoriškas vadovo nusiteikimas, darbuotojo asmenybės, jo išsilavinimo, patirties, sugebėjimų pripažinimas. Draugiškas nuoširdus žvilgsnis, žodis, gestas nuteikia žmogų palankiai ir skatina jį kalbėti. Empatija-sugebėjimas suvokti kito būseną ir jausmus. Sugebėjimas pabūti kito vietoje-tai galimybė geriau suprasti darbuotoją, geriau panaudoti jo gabumus siekiant bendro tikslo.(3)Geras klausytojas yra tas, kuris visu šimtu procentų dalyvauja pokalbyje: tas, kuris visą dėmesį sutelkia į klausytoją ir leidžia jam tapti dėmesio centru; tas, kuris gali nusigręžti nuo savęs ir atsigręžti į kitą-ir vis dėlto likti pats savimi.(3)Taigi, vadovai, kurie išmano klausymo meną ir jo reikšmę, geriau pasirenka darbuotojus, įvertina jų asmenines bei darbui reikalingas savybes, efektyviau sprendžia iškilusias problemas, pastebi konfliktų priežastis ir jas šalina.(3)PROBLEMŲ SPRENDIMAS
Viena iš pagrindinių vadovo, vadybininko funkcijų-problemų sprendimas. Sprendimas-tai veiksmų konkrečiai problemai spręsti krypties numatymas ir parinkimas arba pasinaudojimas susidariusia galimybe. Sprendimas-tai nutarimas, tai susitarimas, kas ir kaip bus daroma, siekiant tikslo. Bet ką sprendžiant būtina anticipacija: giliai, visapusiškai viską apgalvoti, numatyti, prognozuoti pasekmes. Ką nors nuspręsti-rimtas vadovo išbandymas. (1)Problemoms ir net eiliniams uždaviniams spręsti būtina patirtis. Ją vadovas įgyja veikloje. Problemas spręsti galima įvairiais būdais. Pabrėžtina, jog kiekvienas metodas ir procedūra tuo mažiau naudingi, kuo griežčiau jų laikomasi. Būtina lanksti taktika, nuolatinis derinimasis prie aplinkybių, situacijos, įvairių galimybių komponavimas. (1)Įvertinantys savo pasirinkimą ir apskaičiuojantys optimalią riziką vadovai naudoja racionalų sprendimo priėmimo modelį. Tai keturių etapų procesas, padedantis vadovams įvertinti alternatyvas ir pasirinkti geriausiai laiduojančią sėkmę: (1)
Vadovui kyla klausimas: kokio dydžio, kiek žmonių būtina įtraukti į uždavinių, problemų sprendimą. Kūrybinės komandos dydis priklauso nuo sprendimo tipo. Mažos grupės labiau tinka konkrečioms problemoms apmąstyti, o didelės- perspektyviems, strateginiams klausimams aptarti, analizuoti. Dideliame kolektyve lengviau išspręsti problemą, bet sunkiau priimti sprendimą. Svarbių klausimų nepatartina gvildenti dideliame žmonių forume; reikia paskirti grupę, kad sprendimas būtų tikslus, optimalus. Jei klausimas delikatus, reikalaujantis nestandartinio požiūrio, būtina nedidelė, kūrybiška sprendėjų grupė. (1)
IŠVADOS
Taigi vadovavimas-tai labai sunkus ir atsakingas darbas, reikalaujantis ne tik išsilavinimo ir teorinių žinių, bet kartu ir patirties, supratimo, atsakingumo, drąsos, įžvalgumo, sugebėjimo įtikinti ir dar daug kitų bruožų. Vadovavimas yra viena iš labai sudėtingos vadovo veiklos funkcijų: tai ypatinga veikla, kuri neorganizuotą minią paverčia efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe; tai ne kas kita, kaip žmonių nuteikimas dirbti, ir vienintelis būdas tai padaryti-bendrauti su jais; tai menas suteikti žmonėms tai, ko jiems reikia ir ko jie nori, kartu tai yra gavimas tai, ko vadovui reikia ir ko jis nori. Patrauklaus vadovo savybės-asmeninis jo įvaizdis, elgesys, sukeliantis pasitikėjimą, sugebėjimas įkvėpti, poreikis daryti įtaką kitiems, komunikabilumas ir netradicinis elgesys. Žmonės patraukliems lyderiams paklūsta daug neklausinėdami, jais pasitiki ir klauso, yra prie jų prisirišę, solidarizuojasi su jų tikslais. Norint gerai vadovauti, reikia ne tik būti formaliu grupės vadovu, bet ir lyderiu, reikia pasitikėti savimi, tačiau kartu neprarasti ir pasitikėjimo pavaldiniais. Pasitikėjimas kolektyvu ir pavaldinių pasitikėjimas vadovu lemia ištikimybę ir vienybę organizacijoje. Vadovavimas priklauso ne tik nuo vadovo, bet ir nuo pavaldinių, situacijos parametrų, aplinkos veiksnių ir jų sąveikos. Vadovai, norėdami pasiekti kuo geresnių rezultatų, dalijasi valdžia; supranta, kad tikslas pasiekiamas tik visiems susitelkus; skatina, o ne kontroliuoja; įkvepia pavaldinių entuziazmą, tikėjimą, lojalumą; informuoja kiekvieną pavaldinį apie tai, kas vyksta ir kodėl; didina valdinių sugebėjimus spręsti problemas; didžiuojasi tobulėjančiais pavaldiniais.
LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. V. Barvydienė, J. Kasiulis “Vadovavimo psichologija”-K.:Technologija.: 19982. V. Damašienė “Valdymo pagrindai”,Šiaulių universitetas20023. Žurnalas “Personalo vadyba” Nr. 5(45), 2001m. spalis