Ar žinote, kas yra žiniasklaidos prekė? Manote, kad tai – informacija? Klystate. Žiniasklaidos prekė yra auditorija, kurią ji parduoda reklamos užsakovams. Kuo daugiau auditorijos pavyksta privilioti, tuo apvalesnius skaičius galima parodyti reklamos davėjams. Ir tuo didesnio užmokesčio iš jų paprašyti. Tokiam materialistiniam žiniasklaidos funkcijos apibūdinimui pritars ne visi, bet su faktu, kad reklama visuomenės informavimo priemonėms yra artima, mylima ir reikalinga draugė, tikriausiai niekas nesiginčys. Spauda iš esmės be jos neišgyventų. Komercinė televizija – tuo labiau. Taigi mums reikia reklamos. Auditoriją mes jau išauklėjome: ji žino, kad be reklaminių vaizdo klipų negalėtų stebėti Pasaulio futbolo čempionato, o laikraščiai be margų reklaminių skelbimų būtų ne tokie spalvingi tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Ji jau nebe taip garsiai atsidūsta mėgstamos TV ar radijo laidos viduryje prasidėjus reklamos blokui ir gana ramiai perverčia reklamai paskirtą spaudinio puslapį. Auditorija tapo kantresnė ir tolerantiškesnė. Tačiau ta tolerancija nevalia piktnaudžiauti: jos sluoksnis yra susiformavęs iš būtinybės, o ne iš noro. Ir jis yra plonas. Tereikia reklaminiam kūrinėliui pasirodyti pernelyg įžūliam, įžeisti kieno nors jausmus – ir auditorija parodys nepasitenkinimą. O šis nepasitenkinimas niekam nenaudingas. Galimybių jo išvengti būtų daugiau, jei reklaminių kūrinių etika rūpintųsi ne tik patys kūrėjai bei užsakovai, bet ir speciali reklamos savireguliacijos institucija. Lietuva seks ES šalių pavyzdžiu Tokios institucijos sėkmingai veikia Europos šalyse. Jos stebi reklamos rinką, vertina reklaminių kūrinių turinį ir, žinoma, fiksuoja pažeidimus. Reklamos savireguliacijos institucijos paprastai stovi ant trijų banginių: reklamos užsakovų, reklamos kūrėjų ir žiniasklaidos. Įvairiems pažeidimams tirti suformuojama kompetentinga ekspertų komisija. Beje, tai nėra baudžiamosios instancijos, besišluojančios pinigines baudas. Savireguliacijos institucijos vadovaujasi prielaida, kad reklamos kūrėjams ir jų klientams baisiausia yra ne piniginė bauda, o visuomenės nepritarimas. Taigi pagrindinis tokių institucijų ginklas yra viešumas. Tiesa, daugelyje šalių reklamos savireguliacijos institucijos gali ne tik pamojuoti pirštu pažeidėjo panosėje, bet ir uždrausti naudoti nevartotiną reklamą.
Pasak Europos reklamos standartų sąjungos generalinio direktoriaus Oliverio Grėjaus, tokios institucijos dar neturinčiai šaliai pirmiausia reikėtų nusistatyti reklamos savireguliacijos taisykles, kurios atitiktų ne tik valstybės teisines normas, bet ir vietinę kultūrą. Pastaroji neretai yra kur kas reikšmingesnė už įstatymus. „Palyginti su Vakarų Europos šalimis, Lietuvoje požiūris į reklamos pobūdį ir kokybę yra daug laisvesnis“, – teigia Europos komunikacijos agentūrų asociacijos generalinis direktorius Dominikas Lailas. Užuominos apie seksą, diskriminacinės nuotaikos, pokštai religinėmis temomis lietuvius gali suerzinti, bet dažniausiai – tik šiek tiek. Bent jau nepakankamai, kad lietuvis imtų skųsti tokią reklamą viešai. „Apskritai Lietuvoje prastai funkcionuoja reklamos apskundimo sistema“, – įsitikinęs D.Lailas. Šiuo metu griežčiausios reklamos savireguliacijos sistemos veikia Vokietijoje ir Prancūzijoje. Analogiškos mūsų šalies institucijos steigimo dokumentai jau parengti. Ji turėtų pradėti veikti dar šiemet. Paruoštas ir Lietuvos reklamos kodekso projektas. Prognozuojama, kad būsimosios institucijos narėmis taps maždaug pusšimtis įmonių. Tikimasi, jog savireguliacijos tarnybos sudaryta ekspertų komisija reklamą kontroliuos efektyviau nei tai buvo daroma iki šiol. Tiesa, ir iki šiol reklamą ribojančių nuostatų, regis, netrūko. Turime Visuomenės informavimo įstatymą ir Reklamos įstatymą. Reklamos apribojimų yra netgi rinkimus reglamentuojančiuose įstatymuose. Tačiau reklaminiai vaizdo klipai, lauko reklamos, reklaminių skelbimų turinys vis tiek kartais sugeba peršokti griežtą įstatymų barjerą ir duoti tylų niuksą auditorijai į paširdžius. Suerzinti, įžeisti, diskriminuojami pasijunta seneliai, blondinės, gėjai, kitataučiai, moterys, o kartais net ir vyrai. Tarp eilučių slypintį įžeidimą dažnai būna sunku net įvardinti, o ką jau kalbėti apie jo įtraukimą į sausą įstatymo tekstą. Taigi įstatymai gali ne viską. Reklamos apimtys išaugo „TNS Gallup media“ duomenimis, reklaminių skelbimų plotas laikraščiuose šių metų sausio-rugpjūčio mėnesiais, palyginti su 2003 metų tuo pačiu laikotarpiu, išaugo 6 proc. ir sudarė apie 16,6 milijono kvadratinių centimetrų. Žurnaluose, lyginant tuos pačius laikotarpius, reklaminių skelbimų plotas išaugo 16 proc. ir sudarė 4,2 mln. kvadratinių centimetrų. Palyginus 2003 ir 2004 metų aštuonių mėnesių (sausio-rugpjūčio) reklamos televizijoje stebėjimo rezultatus matyti, kad TV reklamos apimtys sekundėmis išaugo beveik 25 proc. Skaičiuojant radijo reklamos apimtis sekundėmis, 2004-aisiais per aštuonis mėnesius radijo stotyse reklamos transliuota 4,5 proc. daugiau nei 2003-aisiais per tą patį laikotarpį. Lyginant 2004 metų sausio-rugpjūčio lauko reklamos rezultatus su 2003-ųjų to paties laikotarpio duomenimis matyti, kad vidutinė vienos dienos lauko reklamos apimtis kvadratiniais metrais išaugo 24 proc. Ypač išaugo lauko vaizdo ekranuose transliuojamos reklamos kiekis – jis per metus padidėjo daugiau kaip tris kartus (233 proc.) Pernai, palyginti su 2002 metais, Lietuvos reklamos rinka padidėjo 12 procentų – iki 261,8 milijono litų. Taigi reguliuoti yra ką. Savireguliacijos reikia ne tik kūrėjams Reklamos savireguliacijos tarnyba Lietuvoje steigiama Komunikacijos agentūrų asociacijos (KOMAA) iniciatyva. KOMAA valdybos pirmininkas Marius Jovaiša prognozuoja, kad tarnyba veiks sėkmingai, bus naudinga ir reikalinga, o svarbiausia – visuomenėje jos žodžių bus paisoma. Be šito ji netektų savo prasmės. Anot M.Jovaišos, ši institucija yra vienodai reikalinga visiems jos dalyviams – reklamos kūrėjams, reklamos užsakovams ir žurnalistams. Ir ji reikalauja visų trijų dalyvių pastangų. – Nemanykite, kad savireguliacijos reikia tik mums – reklamų gamintojams, – sako Marius, kuris yra ir reklamos agentūros „Euro RSCG Mia“ valdybos pirmininkas. – Užsakovams irgi labai aktualu, kaip visuomenė vertina jų reklaminį pasirodymą. Nemalonumų nenorime nei mes, nei jie. Žiniasklaida jų irgi nenori, nes spaudai ir televizijai jokios naudos iš to, kad auditorija piktinasi jų siūloma reklama. Žodžiu, visų trijų grupių tikslas – sukurti tokią savireguliacijos tarnybą, kuri gerintų reklamos verslo atmosferą, skatintų kūrybiškumą, kuri atneštų daugiau tvarkos, o mažiau – barnių, bausmių ir skandalų. Pirmininko teigimu, dėl reklamos turinio kylantys barniai, ginčai ir reikalavimai ją panaikinti besireklamuojančioms kompanijoms yra nenaudingi trumpalaike prasme. Tačiau dar yra ir ilgalaikė neigiama įtaka. – Jeigu užsakovas nesistengia, kad jo reklama būtų etiška, laikui bėgant žmonės praranda pasitikėjimą jo kompanija, – tvirtina M.Jovaiša. – Taip jis netenka savo pagrindinio ginklo. Ir atvirkščiai – jei įmonė puoselėja etiką ir skaidrumą, pasitikėjimas ja auga. Šakos pjovimas Pastaruoju metu populiariausiu pavyzdžiu, kaip nereikia kurti reklamos, tapo UAB „Krekenavos agrofirma“ reklaminis vaizdelis: tarp dešrelių įspraustas patrauklių formų moters kūnas su giliamintišku užrašu „Kai norisi mėsos…“ Firmos brukamas atsakymas į klausimą, ką vis dėlto reikia daryti, kai norisi mėsos, atvedė ją net iki teismo. Įvairių valdiškų institucijų, reklamos agentūrų ir visuomenės nepasitenkinimas liejosi stipria srove. „Pigu, nekokybiška ir žema“, – tvirtino reklamos srities žinovai. „Banalu, neskoninga, su stipriu provincijos prieskoniu… Žinoma, galima pasityčioti ir iš vyrų, ir iš moterų, bet tai reikėtų daryti skoningai ir subtiliai. Juk ne visi vartotojai nuo žagrės“, – interneto komentaruose teigė paprasti piliečiai, kuriems ir buvo skirta reklama. Tačiau firma teismą laimėjo ir pusbalsiu netgi gyrėsi po skandalo smarkiai išaugusiais mėsos produktų pardavimais. Tokie vingiai sukelia abejonių: kam taip stengtis etikos labui, jei visiškai neetiška reklama irgi gali pasiekti savo tikslą? – To kūrinėlio aš net nepavadinčiau reklama, – abejones veja Marius. – Angliškai tai apibrėžiama terminu „publicity“. Tai viešumas. Firma stengiasi bet kokia kaina išviešinti savo prekinį ženklą. Čia, kaip jau minėjau, santykiauja trumpalaikis ir ilgalaikis poveikiai. Trumpalaikis poveikis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti teigiamas: visi išgirdo, visi pamatė… Vadinasi, viskas puiku? Tačiau tai tik spontaniška reakcija. Ilgalaikis poveikis bus liūdnesnis. Pagalvokite: juk mėsą dažnai perka moterys. Sukurti jas įžeidžiančią reklamą – tas pats, kaip pjauti šaką, ant kurios sėdi. Todėl tokių žalingų ir netoliaregiškų reklamų geriau jau nebūtų. Ir savireguliacijos tarnyba stengsis, kad jų nebūtų. Anot KOMAA valdybos pirmininko, savireguliacijos tarnybai tikrai užkliūtų ir „Rimi“ tinklo reklama, vaizduojantį jaunikį, vedantį dvi nuotakas. – Pirma, aš čia nematau jokios prasmės. Koks malonumas vesti dvi žmonas?.. Dar šiek tiek suprasčiau, jeigu viena būtų blondinė, kita – brunetė, arba viena apkūni, kita – liesa… O dabar – dvi vienodos. Kažkoks nesusipratimas, – ironizuoja Marius. – O jei kalbame rimtai, visuomenėje yra jautresnių narių grupių. Tai seneliai, vaikai ir, be abejo, moterys. Jos nebūtinai yra silpnesnės, bet jos yra jautresnės, lengviau pažeidžiamos. Reklamos kūrėjai turi tai žinoti ir tuo nepiktnaudžiauti. Valstybė linkusi drausti ES šalyse reklamos savireguliacijos institucijos laikomos svarbia reklamos rinkos reguliavimo priemone. Anot pašnekovo, Europos Komisija nurodo, kad tokios institucijos būtų įkurtos visose ES valstybėse. Mariaus teigimu, Vengrijoje tokia tarnyba veikia jau aštuonerius, Čekijoje – penkerius, Lenkijoje – dvejus metus. Problemos dėl reklamos etikos visur panašios, nors yra ir skirtumų: pavyzdžiui, kitos tautos jautriau negu lietuviai reaguoja į reklamą, susijusią su gėjais, musulmonais, seksualiai išnaudojamais vyrais. Skandinavai skaudžiau priima užuominas apie jų polinkį alkoholiui. Reklamos savireguliacijos institucija reikalinga ir tam, kad reklamos kūrėjai sklandžiau bendrautų su valdžia, o ši, iškilus konfliktams, nesiimtų drastiškų priemonių. Vieną jau įvykdytą drastišką sprendimą – tabako reklamos uždraudimą – reklamos kūrėjai skausmingai mena iki šiol. – Kažkada šalyje veikė Tarptautinės reklamos asociacijos Lietuvos skyrius, – prisimena M.Jovaiša. – Jis vienijo ir reklamos kūrėjus, ir užsakovus, ir žiniasklaidą. Skyrius aktyviai kovojo, kad šalyje nebūtų uždrausta tabako reklama. Juk problemą galima spręsti ir kitokiais būdais, nebūtinai iškart viską uždraudžiant. Tačiau valstybė to spręsti nepanoro ir pasirinko lengviausią kelią. Kai tabako reklama buvo uždrausta, nebeliko ir veikusio skyriaus. 2002-aisiais įsikūrė KOMAA, netrukus įsikurs savireguliacijos tarnyba, taigi jėgos bus didesnės. Iškilus naujai problemai, gal lengviau pavyks rasti kompromisą. – Kuriant alaus, vaistų, vaikiškų prekių reklamą, labai lengva suklysti ir pažeisti etiką, – teigia Marius. – Po to nepatenkinta visuomenė gali daryti spaudimą įstatymų leidėjams. Šie nesivargins – iškart uždraus. Taigi geriau pašalinti problemą pačioje proceso pradžioje ir sukurti korektišką reklamą, kad jokių nesusipratimų nekiltų ir niekam nereikėtų nieko drausti. Esminis ginklas – viešumas Pasak M.Jovaišos, potencialūs savireguliacijos tarnybos nariai į institucijos steigimą žiūri pozityviai. Reklamos agentūros, laikraščių redakcijos, didžiosios verslo įmonės (telekomunikacijų, alaus, higienos prekių, mažmeninės prekybos ir kt.) kol kas neprieštarauja narystei, o kai kurios tą idėją labai aktyviai palaiko. – Jie normaliai žiūri ir į tai, kad reikės mokėti nario mokestį – kelis tūkstančius litų per metus, – sako KOMAA valdybos pirmininkas. Jo manymu, institucijoje turėtų dirbti du nuolatiniai darbuotojai – vadovas ir raštvedybą tvarkantis žmogus. – Jie priiminės skundus, informuos visuomenę apie atliktus darbus, bendraus su Konkurencijos, Vartotojų teisių, Lygių teisių ir kitomis tarnybomis, rinks medžiagą apie reklamas, organizuos ekspertų darbą, – vardija Marius. – Ekspertų komisija bus šaukiama skundams spręsti. Jeigu ji pripažins, kad įskųstas reklaminis kūrinys iš tiesų yra užgaulus – autoriai ir užsakovai bus raginami jį pakeisti ar pašalinti. Komisiją sudarys maždaug dešimt žmonių – patyrusių specialistų iš įvairių institucijų bei verslo įmonių. Komisijos sudėtį galbūt reikės kasmet keisti, kad ji nesustabarėtų. Apskritai šios tarnybos veiklos principas bus panašus į Lietuvos radijo ir televizijos komisijos veiklos principą: skirtumas tik toks, kad ji negaus valstybės finansavimo ir reguliuos ne kanalų darbą, o reklamą. M.Jovaiša dar kartą pabrėžia, kad jokių sankcijų tarnyba nesiims. Ji tik ragins ištaisyti padarytą klaidą. Jos esminis ginklas bus viešumas. Lygių teisių specialistai – už Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovas spaudai Valdas Dambava prisipažįsta nežinąs tikrosios priežasties, kodėl steigiama reklamos savireguliacijos tarnyba. Tačiau tokią idėją jo atstovaujama institucija palaiko. – Neetiška reklama visuomenėje nuolat sukelia atgarsių, – teigia jis. – Daug skundų sulaukiame ir mes. Girdėti, kad ir su politine reklama labai daug problemų. Taigi neabejojame, kad šių problemų tvarkymui tikrai verta įsteigti specialią tarnybą. V. Dambavos nuomone, jei kuriant reklamą būtų išvengta etikos pažeidimų, būtų išvengta gausybės nuostolių. – Gerai matome, kiek žalos atneša neetiška reklama. Gamybos išlaidos, baudos, delspinigiai, o kur dar prarastas laikas ir moralinė žala, – vardija atstovas spaudai. – Kam viso to reikia?.. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, anot jos darbuotojo, mielai bendradarbiaus su naująja reklamos savireguliacijos institucija. – Gauname daug skundų ir kartais patys nežinome, kur kreiptis, – kalba jis. – Pavyzdžiui, dėl „Krekenavos agrofirmos“ reklamos kreipėmės į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Bet ką ji gali padaryti? Juk problema slypi visai ne mėsos kokybėje… Taigi gal bent reklamos savireguliacijos tarnyba mums taps gera konsultante. Reguliuoti reikia patiems Reklamos agentūros „Adell Saatchi&Saatchi“ direktorius Audrius Savickas taip pat įsitikinęs, kad reklamos savireguliacijos tarnyba yra reikalinga. – Jeigu ne patys save sureguliuosime, tai mus sureguliuos, – šypteli jis. – Ir padarys tai taip, kaip padarė su tabaku. Valstybės reguliavimas yra labai paprastas: uždrausti. Taigi reikia suskubti patiems spręsti problemas, kol valstybė dar ko nors neuždraudė. A.Savicko nuomone, ekspertų komisija dirbs lanksčiau nei kokia nors valdiška institucija. – Svarbiausia, kad ją sudarytų visuomenėje gerbiami žmonės, – mano jis. – Tada jos nuomonė bus svari ir ji galės diktuoti savo valią reklamos užsakovams bei kūrėjams. O svarus žodis gali turėti didesnę įtaką nei piniginė bauda. Agentūros vadovas neneigia, kad Lietuvoje sukurta ir išplatinta daug neetiškų reklamų. Gašli Krekenavos mėsa, blondines įžeidžianti „Omnitel“ reklama, „Bitės“ lauko stendai su prikabintomis sprogmenų imitacijomis, „Omnitel“ ir „Tele-2“ reklaminis karas – vardyti galima ilgai. – Neklysta tas, kuris nedirba, – samprotauja A.Savickas. – Europoje tokių skandalų irgi kyla. Ten labai piktai reaguojama į reklaminius teiginius, esą produktas yra sveikas, kai iš tiesų jis visai nėra sveikas. Piktinamasi ir dėl vaikų: reklaminis klipas, kuriame vaizduojamas paspirtuku važiuojantis mažametis, geriantis kažkokį gėrimą, labai greitai išnyko iš europietiškų TV ekranų. Juk vaikai linkę viską mėgdžioti, o kas atsakys už traumas, kurias būtinai gaus buteliuką laikantys ir paspirtuką vairuoti bandantys mažamečiai?.. „Adell Saatchi&Saatchi“ vadovo teigimu, savireguliacijos tarnybos ekspertų komisijoje turėtų dirbti ir vaikų psichologas, ir gyvūnų apsaugos specialistas, ir lygių teisių žinovas. – Jei ekspertų nuomonės bus sąžiningos ir teisingos, jų nepaisys tik sąmoningi skandalistai, kurie bent taip tikėsis iškovoti visuomenės dėmesį, – sako A.Savickas. – Tokių visada atsiranda. Paprastai tai yra smulkūs vietiniai gamintojai. Jiems norėčiau pacituoti reklamos teoretiko Deivido Ogilvio teiginį: „Nekurkite tokios reklamos, kurios nenorėtumėte parodyti savo vaikams“.Didžiausias šalies dienraštis “Lietuvos rytas”, jo savaitinis priedas “TV antena” bei jaunimui skirtas žurnalas “Panelė” yra skaitomiausi žiniasklaidos leidiniai Lietuvoje, rodo bendrovės “TNS Gallup” tyrimas.
Tyrimo duomenimis, “Lietuvos rytą” nors kartą per dvi savaites skaitė 20,7 proc. apklaustųjų – vos 0,1 proc. daugiau nei jo artimiausią konkurentą – “Respublikos” leidinių grupei priklausantį dienraštį “Vakaro žinios”. Trečioje vietoje liko “Respublika”, kurią skaitė vidutiniškai 10,9 proc. visų apklaustų skaitytojų.
Savaitraščių kategorijoje pirmąsias vietas taip pat pasidalijo “Lietuvos ryto” ir “Respublikos” leidiniai – “TV anteną” kartą per šešias savaites sakė skaitę 20,6 proc. respondentų, o “Respublikos” priedą “TV publika” – 17,5 procento. Trečias pagal populiarumą – kriminalinių naujienų savaitraštis “Akistata”, turintis 6,0 proc. vidutinį skaitytojų ratą.
Mėnraščių kategorijoje didžiausią vidutinį skaitytojų ratą turi žurnalai “Panelė” (10,2 proc.), “Laima” (7,6 proc.), “Moteris” (6,6 proc.), “Cosmopolitan” lietuvių kalba (5,4 proc.) bei “Medicina ir dar kai kas visiems” (4,8 proc.).
Šioje kategorijoje buvo vertinama leidinių pasiekiamumas nors kartą per 6 mėnesius. Apklausoje, kuri vyko birželio 7 – rugpjūčio 22 dienomis, dalyvavo 1,4 tūkst. 15-74 metų Lietuvos gyventojų.
Laikraščių noras – priversti susituokti„Vis daugiau žmonių neturi laiko pusryčiams. Jauni miestiečiai ryte nespėja išgerti kavos, tad nespėja paskaityti ir laikraščių. Mes norime, kad jie tuoktųsi ir turėtų vaikų“, – apie tai, kaip priversti daugiau žmonių skaityti laikraščius, šmaikštauja dienraščio „Helsingin Sanomat“ užsienio naujienų redaktorius Kari Huhta.
Tačiau didžiausio Skandinavijos dienraščio atstovas sielojasi, atrodo, be reikalo. Suomiai yra daugiausiai laikraščių Europos Sąjungoje skaitanti tauta (Pasaulio laikraščių asociacijos duomenimis, tūkstančiui gyventojų tenka 524 nupirkti egzemplioriai). Polinkiu skaityti pasaulyje juos lenkia tik japonai ir norvegai.
Visgi redaktorius prisipažįsta, kad laikraščių tiražai krinta – kasmet parduodamų egzempliorių skaičius sumažėja 0,5–1 proc. Tam įtakos turi besikeičiantis gyvenimo būdas ir naujosios technologijos. Dešimtajame dešimtmety laikraščių tiražai mažėdavo dėl ūkio nuosmukio ir nedarbo.
Didžiausio Suomijoje švedų kalba leidžiamo laikraščio „HBL“ žurnalistas Nilsas Erikas Friisas tvirtina, kad ir jų laikraščio pardavimai mažėja. „Jau dešimtį ar penkiolika metų mūsų laikraščio tiražas kasmet sumažėja vienu tūkstančiu“, – sako jis. Tai sudaro apie 2 proc. leidžiamo egzempliorių skaičiaus.
Tačiau Suomijos laikraščių asociacija, rodos, nėra linkusi sielotis dėl mažėjančių laikraščių pardavimų. Nors tiražai ir krenta, laikraščių skaitomumas taip radikaliai nemažėja, sako jie. Kai kurie žmonės nebeprenumeruoja dienraščių, o perskaito juos darbe, bibliotekoje, pas draugus. Apskaičiuota, kad Suomijos gyventojas vidutiniškai per dieną praleidžia 48 minutes su laikraščiu rankoje.
9 iš 10 žurnalistų – sąjungos nariaiSuomijos žurnalistų interesus gina Žurnalistų sąjunga, jungianti daugiau kaip 13 tūkstančių narių. Pačią sąjungą sudaro 18 asociacijų. Didžiausia iš nacionalinių asociacijų – Radijo ir televizijos sąjunga (apie 4000 narių) ir Žurnalų žurnalistų sąjunga (apie 2000 narių). Pasak sąjungos atstovų, profesinei bendrijai nepriklauso tik kas dešimtas šalies žurnalistas.
Būti sąjungos nariu gana apsimoka, nes ji derasi dėl kolektyvinių sutarčių su darbdaviais. Kolektyvinės sutartys nustato, kad vidutinė savaitinė žurnalistinio darbo trukmė – 37,5 val. Viršvalandžiai turi būti apmokami atskiru tarifu – paprastai, dvigubu. Du kartus geriau apmokamas visas darbas, kurį žurnalistas nudirba sekmadienį.
Žurnalisto atlyginimas, pagal kolektyvinę sutartį, negali būti mažesnis nei 1920 eurų dirbant spaudoje, 2180 eurų – nacionaliniame radijuje ir televizijoje YLE, 2485 eurai – komercinėje televizijoje MTV3 ir 1698 eurai – vietiniame radijuje.
Reklamai skirtas pirmas puslapisPirmą kartą suomišką spaudą vartantį žmogų gali nustebinti visą pirmą puslapį užimanti reklama. Didžiausias dienraštis „Helsingin Sanomat“ skaitytojus kiekvieną rytą pasitinka „reklaminiu“ veidu. Norėdamas atrasti „tikrąjį“ pirmąjį puslapį, turi versti toliau. Tik 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai privertė laikraščio savininkus ir redakciją tą dieną viršelį skirti ne reklamai.
Švedų kalba leidžiamas dienraštis „HBL“ reklamas pirmame puslapyje spausdina maždaug 2 kartus per savaitę. Ir kaip sako laikraščio atstovai, jie elgiasi šiek tiek griežčiau nei dienraščių lyderis – reklama turi būti viena per visą puslapį, o ne daug mažų. „Diskusijos dėl reklaminiams skelbimams skirto pirmojo „Helsingin Sanomat“ puslapio buvo iškilusios prieš 80 metų, dabar tuo niekas jau nebesistebi“, – sako savireguliacijos institucijos Žiniasklaidos tarybos sekretorius Juha Hanninenas.
Milijonai būsimai skaitytojų kartaiDienraščio „Helsingin Sanomat“, tos pačios korporacijos leidžiamas tabloido „Ilta-Sanomat“ bei verslo dienraščio „Taloussanomat“ redakcijos prieš penkerius metus persikėlė į modernų stiklinį pastatą priešais Suomijos parlamento rūmus. Didžiausias Skandinavijoje stiklinis pastatas yra dvigubai didesnis už parlamento pastatą. „Žiniasklaidos priemonės ir laikraščiai turi būti skaidrūs“, – aiškina gidė, kodėl buvo nuspręsta statyti stiklinį pastatą. Jame telpa ne tik redakcijos, dailės galerija, restoranai, bet ir edukacinis centras jauniesiems skaitytojams.
5 milijonus tuometinių suomiškų markių kainavęs cent-ras „Taškas“, įkurtas pastato rūsyje, yra lyg mažas valstybės modelis. Čia gali rasti ir suomiams svarbią ledo ritulio aikštelę, ir parlamento pastatą, ir policijos nuovadą, ir net sauną, kurioje pasodintos Suomijos politikų figūros, paspaudus mygtuką, pradeda aptarinėti vidaus politikos klausimus. Aišku, svarbiausia vieta – redakcija, kuriame „jaunieji žurnalistai“ gauna užduotis ir mobiliuosius telefonus užduotims vykdyti.
„Mūsų tikslas nėra išmokyti moksleivius būti žurnalistais, mūsų tikslas – užsiauginti jaunąją skaitytojų kartą“, – sako redakcijos darbuotoja.