Knygos recenzija

Vilniaus universiteto

TURINYS

ĮVADAS

Nauja Ž.Pečiulio „Iki ir po televizijos: žvilgsnis į XX amžiaus audiovizualinės masinės komunikacijos fenomeną“ – beveik dokumentinė istorinė knyga, kurioje pateikiami visi lig šiol žinomi komunikacijos būdai, pradedant kavos malūnėliu ir baigiant hibridine komunikacijos forma (kompiuteris + televizija). Taigi, kad ir kiek knygų išleistų gerbiamas profesorius – jos visos susijusios su televizija. Taip ir ši Žyginto Pečiulio knyga – visas dėmesys skiriamas televizijai, jos atsiradimui, gyvavimui ir neva tai gresiančiai mirčiai. Autorius knygoje kviečia pažvelgti į ilgą ikitelevizijos amžių kelią ir į šiandieninį jos vaidmenį. Prrofesorius stengiasi atsakyti į (jam?) svarbius klausimus, susijusius su žydrojo ekrano egzistencija: drąsiai prognozuoja televizijos ateitį, pranašauja jos mirtį ir prikišamai įtikinėja, jog televizija priėjo liepto galą. Žiūrėkime ir pamatysime (psl. 233).

APIE VISKĄ NUO PRADŽIŲ

Mano subjektyvia nuomone Žygintas Pečiulis – Lietuvos televizijos guru, spalvinga asmenybė, žinoma ne tik akademiniuose, žiniasklaidos, bet ir kituose visuomenės sluoksniuose. Žmogus, pasižymintis puikia iškalba, mokantis prikaustyti auditorijos dėmesį. Todėl buvo labai smalsu perskaityti jo dar vieną – šeštąją knyga ir sužinoti, kaip šįkart jam sekėsi rašyti.

Profesorius knygoje atsiskleidžia suubjektyvų kartu ir unikalų savo požiūris į televiziją. Autorius visu turinio dydžiu analizuoja jos priešistorę, klestėjimą, bei ateities prognozes. Gvildena aktualius klausimus: kokios yra tikrosios tradicinės televizijos populiarumo priežastys? ar tikrai tradicinei televizijai gresia išnykimas? kaip naujosios skaitmeninės technologijos pakeis televizijos pr

rigimtį ir ateitį? Ir dar daugelį klausimų, visi jie susiję tik su ja – mylima penkiasdešimtmete (autorius pastarajai didikavo knygą). Žygintas Pečiulis knygoje itin didelįdėmesį skiria skaitmeninių technologijų įtakojimui tradicinėms žiniasklaidos priemonėms, besikeičiantiems informacijos perdavimo būdams, tarp jų ir televizijai. Todėl naujų technologijų atsiradimas svarbus ne tik pačiai televizijai (jos žiūrovams ir atstovams), bet ir visai žiniasklaidai. Juk televizija – viena iš priemonių informacijos perdavimo visuomenei. Gerbiamas profesorius knygoje nagrinėja visa, kas susiję su televizija, pateikia pavyzdžių kodėl jai gresia išnykimas, palyginimų tradicinės televizijos ir hibridinės komunikacijos (psl. 96), taip pat argumentuoja, kodėl turėtų išlikti klasikinės žiniaklaidos formos, auditorijos inertiškumas – susiklostę spaudos skaitymo įpročiai skiriasi nuo pastangų skaityti kompiuterio ekrane (psl. 94). Stengdamasis atsakyti į visus iškeltus klausimus autorius pateikia ne tik keleto pasaulinių televizijų tiinklelio modelius (CNN, BBC), bet ir publikacijų iš mokslinių leidinių, santraupų iš „TV antenos“. Gerbiamas profesorius tikrai turėjo ką pasakyti apie televiziją ir daug dirbo kaupdamas informaciją, aiškindamasis įvairias detales. Labai didelis nuopelnas – surinkti visus pirmykštės komunikacijos faktus ir patiekti skaitytojui taip, kad jis pajustų, koks nelengvas buvo kelias pirmųjų televizijos žingsnių.

Verčiant puslapius susitikau su visam pasauliui žinomais tyrinėtojais, rašytojais, žurnalistais, komunikacijos technologijų pranašais. Autorius knygoje taip pat aiškiai išdėstęs nuomones apie: diktorius, teatralus, amerikiečius, telecentrą, filosofinę ekonomiką, elitinę ku

ultūrą ekrano žmones ir globalų pasaulį. Tik labai gaila kad knygoje didžioji dalis – pasiskolintos referencijos (autoriaus ir svetimo teksto sąveikos), be viso to veik visos prancūziškos. Mano manymu, ne itin dera vienoje knygoje gretinti visuomeninį sektorių ir pramoginius straipsnius. Nors be pastarųjų būtų vyravęs visiškas nuobodulys turinyje. Taip pat neaiški autoriaus misija – tai jis visgi nori rašyti mokslines visuomenės analizes ar pasakoti paprastam žmogeliui apie televizijos vystymąsi? . Iškilo ne vienas klausimas ar abejonė, tačiau žinant, kad knygos tiražas – 2000 egzempliorių, galima daryti išvadą, jog knyga skirta ne masiniam skaitytojui, o tokiam, kuriam reikia moksliškai pagrįstų faktų, fantastinės literatūros užuomazgų, patriotinės cenzūros sąvokų ir pan. Greičiausiai savęs prie tokio skaitytojo dar nepriskiriu, todėl tikiuosi, jog septintoji knyga bus skirta būtent tokiam skaitytojui.

Žinoma, tikrai nemažai ir sužinojau perskaičius šią knygą: vienas įdomesnių faktų, kad prieš šimtą metų žmonės siųsdavo atviruką draugui, kviesdami telefono pokalbiui sutartu laiku (psl. 21). Ir tai tik patvirtino mano žinojimą, jog televizija atsirado vėliausiuose komunikacijos technologijų raidos etapuose. Ir kiek daug bendro su televizija gali turėti raštas, spauda ar telegrafas. Nors autorius ir akivaizdžiai stengiasi nekonfrontuoti nei su liaudimi, nei su intelektualais, tačiau kai kur tai prasprūsta, kaip ir progos nepraleidimas pataršyti pavardžių rodyklės – pylos gauna tiek anuometiniai diktoriai, ti

iek Europos televizijos struktūros, tiek ir demokratinio totalitarizmo spektaklio kūrejai (psl. 198).

Tokios sąvokos kaip kultūrinis getas, kultūrinis elitas „kergiamos“ su paties Ž. Pečiulio pramoginiais straipsniais iš „TV antenos“ bei kone literatūrine beletristika. Pastaroji man labiausiai ir patiko. Televizijos suasmeninimas, kartais net išjuokimas – smagiausios knygos vietos. Ir kaži kodėl taip jaučias skaitant knygą, kad tokiais ir panašiais pasisakymais autorius išreiškia savo asmeninius sopulius. Juk tokia šiandien yra tiesa – Lietuvoje veši neperžengiama bedugnė, skirianti vadinamąją „tradicinę- rimtąją“ ir „naująją- populiariąją“ televizijas. Gal todėl knygoje autorius demostruoja negailestingą asmeninę poziciją į naujas modernesnes komunikacijos technologijas. “Ekrano žmonės slapstosi nuo praeivių ir negailestingai juos medžiojančių kolegų, tačiau galiausiai pasiduoda ir viską viešai deklaruoja draugus, meilužius ir naminius gyvūnus”, – drąsiai rašo Žygintas Pečiulis (psl. 99). Paties profesoriaus tekstai – vaizdingi ir sodrūs, kai kur kandūs, bet tikrai labai įdomūs, tik, kad sausų mokslinių tekstų iškarpų čia daug daugiau nei originalių autoriaus minčių. Todėl viena kita įdomesnė mintis neatsveria 250 puslapių balasto.

Bet visgi gerai, kad tokia knyga išleista ir tebūnie tai tik kelių prancūziškų vadovėlių vertimas, pagražintas autoriaus jau kažkada sukurptomis straipsnių iškarpomis. Tegul tūlam kaimiečiui ji ir nebus įdomi, bet juk ne dėl jų rašytojai rašo, ne dėl jų stengėsi ir gerbiamas Pečiulis. Taigi yra šviesioji ir tamsioji pusės. Sužinojau ti

ikrai ne taip ir mažai, kai kurie minėtojo laikraščio fragmentai itin gražūs, tačiau vis tik kai ką norėjosi išbraukti. Ir vien tik todėl, kad ta šviesioji pusė šviestų dar ryškiau.

Bet po teisybei knyga – gana dviprasmiška: padarydamas tradicinę televiziją auka, autorius skatina manyti, kad dėl visų pastarosios nesėkmių kaltas naujasis televizijos hibridas – tv ir kompiuterio santuoka. (p. 168). O aš manau, kad bet kokios problemos skatina pokyčius, taigi – pats laikas.

Knygos pabaigoje Pečiulis pateikia devynis punktus apie tai “ką svarbiausio norėjo pasakyti” ir darkart trumpai mėgina išaiškinti viską apie televiziją, lyg “palengvindamas” skaitytojo dalią suvokti paruoštų atsakymų literatūrą. Ačiū Jam už tai!

IŠVADOS

Žyginto Pečiulio knygos „Iki ir po televizijos: žvilgsnis į XX amžiaus audiovizualinės masinės komunikacijos fenomeną“ ryškiausia ir pagrindinė veikėja – televizija. Nagrinėjama jos praeitis, dabartis ir ateitis, dažniausiai pasitelkiant prancūzijos žurnalistų bei kitų užsienio rašytojų medžiaga. Knygoje įtikinamumo suteikia pateiktos įvairios grafos, lentelės, pavyzdžiai., kurie pateikiami kartu su praktiniais įrodymais. Tik kam? Ar kad informuotų ar kad galutinai įtikintų?.

Be abejonės, ši knyga man padėjo suvokti, kiek daug pasikeitė komunikacijos technologijų srityje. Ji turėtų patiktivisiems smalsuoliams, nors gal labiau tiems, kurie negali be televizijos, o televizijos atstovams ji turėtų tapti privalomu skaitiniu. Juk kartais žurnalistė iš didžiosios „Ž“, nežino kaip čia iš tikrųjų buvo su ta televizija.

Mano nuomone, ši knyga atsirado iš talento pertekliaus – kūrybinių nuotrupų dėlionė,kuri tik paliudija įvairiapuses Ž. Pečiulio galimybes. Calamus Gladio Fortior (plunksna galingesnė už durklą) taip sakant, ne tik televizija visagalė, plunksna – taip pat gali nemažai ir tai akivaizdu paskaičius šį veikalą. Įtikina netikinčiuosius.

Leave a Comment