Kas yra komunikacija?

Kas yra komunikacija

Kas yra komunikacija?

Komunikacija (lot. Communication – pranešimas, suteikimas; iš communico – darau bendrą, bendrauju) yra apibrėžiama kaip keitimasis informaciniai ženklais (kalba, gestais, mimika, judesiai ir kt). Tai savotiškas mechanizmas, kurio dėka egzistuoja ir vystosi visuomenė.

Komunikacija savaime neatsiranda, nes ji yra kažkas, ką daro žmonės: bendrauja vienas su kitu, su grupėmis, organizacijomis ir visuomenėmis, veikia vienas kitą, informuoja ir būna informuojami, moko, mokosi ir pan. Neveltui garsus mąstytojas Sokratas yra pasakęs: „kalbėk, kad galėčiau tave matyti“, nes be kalbos (žodinio bendravimo) yra labai svarbi mimika, gestai, kai kada netgi aprangos detalės ir aksesuarai (nežodinis bendravimas). Sėkmingas komunikacijos procesas priklauso nuo to, kaip bendraujančių žmonių tarpusavio supratimas yra vystomas, tai yra, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta ženklo – žodžio, gesto prasmę. Savo pranešimus žmonės sugeba perduoti lengviau ir jie tampa vis mažiau priklausomi nuo erdvės ir laiko.

Komunikacija – tai pokalbis, televizija, informacijos platinimas, literatūros kritika ar mūsų šukuosena – sąrašas begalinis.

Kaip vyksta komunikacijos principas?

Komunikacija labai svarbi organizacijų veiklose, asmeninėse pašnekose, kadangi tokiuose procesuose realizuojami žmoniškieji kontaktai.

Komunikacijos procesas vyksta labai paprasta seka: mintyse yra suformuojama idėja, užkoduojama (tam tikrais simboliais – kalbos, rašto), perduodama, priimama, užkoduojama (suprantama idėjos esmė) ir naudojama.

Komunikacijos procesasvyksta tam tikra seka, kurią sukūrė Shannonas ir Weaveris antrojo pasaulinio karo metais:

Siuntėjas/Komunikatorius – komunikacijos akto pradžia; gali dalyvauti individas, grupė, kolektyvas (laikraščio, formalios grupuotės ir kt.). Komunikacinëse sistemose komunikatorius bus ir gavëjas.

Žinia arba informacija (siauresne prasme) – nuoroda į objektą; komunikacija yra apie kažką. Žinia gali talpinti vienokį turinį siuntėjui, kitokį – gavėjui. Todėl svarbu tinkamai žinią ar informaciją užkoduoti(ženklų sistema arba kalba).

Pranešimas/Perdavimas – padaryti, kad žinia būtų gauta; gali vykti kalbant, rašant, per visuomenës informavimo bei elektroninės informacijos priemones, per meną ir t.t.

Adresatas/Gavėjas – nėra pasyvus. Dažniausiai jis yra informacijos gavimo iniciatorius arba aktyvus, tačiau autonomiškas informacijos interpretatorius. Iniciatorius ir ta prasme, kad jis pasirinktinai ieško vienų ar kitų informacijos šaltinių

Triukšmas/Barjeras – apsunkina pranešimo supratimą. Gali būti fiziologinis triukšmas – apima biologinius faktorius (pavyzdžiui, kurtumą), apsunkinančius tikslų priėmimą. Išorinis triukšmas – tai faktoriai gavėjo išorėje, atitraukiantys jo dėmesį ir apsunkinantys supratimą.

Grįžtamasis ryšys suteikia galimybes įvertinti žinios efektyvumą.

Komunikacija – daugiadisciplininė studijų sritis

Abejonės, slypinčios panašiuose klausimuose, gali sukelti įspūdį, kad komunikacija nėra dalykas įprasta akademine prasme, bet yra daugiadisciplinė studijų sritis. Šis požiūris perša mintį, kad mažai tėra bendro tarp to, ką apie žmonių komunikaciną elgesį turi mums papasakoti psichologai bei sociologai ir ką – literatūros kritikai.

Komunikaciją galima nagrinėti, bet išsamioms jos studijoms reikia derinti kelių disciplinų požiūrius.

Komunikacijos studijos yra gana brandaus amžiaus. Bandymai susivokti, nustatyti griežtesnes mokslo ar disciplinos ribas rodo jų dinamišką ir jaunatvišką charakterį. Komunikacijos studijos buvo institucionalizuojamos per jau egzistuojančius akademinius vienetus. Komunikacijos studijų ištakos pasižymi didele įvairove. Sociologai tyrinëjo masinių komunikacijų poveikį (Lazarsfeldas, Berelsonas, Gaudet), psichologai atlikinėjo eksperimentus (Hovland, Lumsdaine, Shefield), politikos mokslų atstovai taikė content analizę propogandiniams pranešimams (Lasswell, Casey, Smith), komunikacijos procesai nagrinėti kibernetikų (Wiener) bei informacijos teorijos (Shannon, Weaver).

Nėra vieningos teorijos dėl komunikacijos mokslų. Įvairovę atspindi keli pavyzdžiai: masinė komunikacija, tarpasmeninė komunikacija, organizacinė komunikacija, tarptautinė ir tarpkultūrinė komunikacija, politinė komunikacija, viešoji komunikacija, retorika, sveikatos komunikacija, taikomoji komunikacija, argumentavimas ir debatai ir t.t. Visos šios skirtingos disciplinos išlaikomosvienos centrinės jėgos vieningoje komunikacijos mokslo sistemoje. Nors ir parodoksalu, kad ši

jėga nėra vieninga komunikacijos teorija, egzistuoja keli komunikacijos analizės lygiai, tačiau kol kas į bendriausius klausimus bando atsakyti kelios skirtingos komunikacijos filosofijos.

Norint ištirti komunikaciją labai išsamiai, reikia derinti kelių disciplinų požiūrius. Dël to komunikaciją galime vadinti daugiasciplinine studijų sritimi.

Komunikacijos studijų mokyklos.

Egzistuoja dvi pagrindinės komunikacijos studijų mokyklos: Proceso mokykla ir semiotinė mokykla.

Proceso mokykla:

Tiria kaip siuntėjai ir gavėjai užkoduoja ir atkoduoja idėjas.

Tiria kaip perdavėjai naudoja komunikacijos kanalus ir priemones

Užsiima tokiais dalykais kaip efektyvumas ir tikslumas.

Ji mano, kad komunikacijos procesas yra tada, kai vienas asmuo paveikia kito elgesį ar dvasinę būseną.

Komunikacijos nesėkmė

Nagrinėja proceso etapus

Semiotinė mokykla:

Komunikacija – reikšmių kūrimas ir keitimasis jomis

Ji domisi, tekstų vaidmeniu mūsų kultūroje

Nesusipratimas – ne komunikacijos nesėkmė, o kultūrinio skirtumo tarp siuntėjo ir gavėjo rezultatas.

Komunikacijos studijos – tekstų ir kultūros studijos

Pagrindinis tyrimų metodas – semiotika (ženklų ir reikšmių mokslas)

Komunikacijos, kaip socialinės sąveikos per pranešimus, apibrėžimą kiekviena mokykla interpretuoja savaip:

Pirmoji socialinę sąveiką apibrėžia, kaip vieno asmens bendravimą su kitais ir tokiu būdu paveikiant klausytojų emocinį, dvasinį stabilumą ar elgesįir, žinoma, atvirkščiai.

Antroji mokykla socialinę sąveiką apibrėžia, kaip tai, kas sukuria individą kaip tam tikros visuomenės narį.

Šios dvi mokyklos skirtingai supranta ir tai, kas sudaro pranešimą.

Proceso mokyklai pranešimas yra tai, kas perduodama komunikacijos proceso metu. Daugelis mano, kad tikslumas yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis tai, kas yra pranešimas.

Semiotikams pranešimas yra ženkų konstrukcija, kuri sąveikauja su gavėjais, sukuria reikšmes. Akcentas persikelia į tekstą ir tai, kaip jis perskaitomas (o tai yra atskleidimo procesas, vykstantis, kaip skaitytojas sąveikauja ar veda derybas su tekstu).

Taip pat:

Proceso mokykla yra linkusi remtis socialiniais mokslais, ypač psichologija ir sociologija, ir sutelkti dėmesį į komunikacijos veiksmus.

Semiotinė mokykla linkusi remtis lingvistika ir meno kūriniais , sutelkti dėmesį į komunikacijos dirbinius.

Komunikacijos lygmenys

Yra žinomi šie komunikacijos lygmenys :

Organizuota komunikacija,

Masinė komunikacija,

Grupinė komunikacija,

Tarpasmeninė komunikacija,

Asmeninė komunikacija.

Asmeninė komunikacija – kai bendrauja du žmonës. Jų tikslai gali būti įvairūs. Kalbėjimas būna privataus pobūdio, dialoginis.

Organizuota komunikacija – kai žmonės specialiai susirenka turėdami bendrą tikslą, pavyzdžiui, mitingą, paskaitą, pamoką, minėjimąą

Masinė komunikacija – kai kalbama žmonėms, atsitiktinai susibūrusiems

kurioje nors vietoje. Kalba yra vieša ir monologinė, kuri perduoda įvairias žinias, sudaro bendras nuostatas, formuoja reiškinių vertinimus, sukelia emocijas(Masinės komunikacijos priemonės taip pat yra radijas, televizija).

Grupinė komunikacija – kai bendraujama grupėje tam, kad bûtų išspręstas

kuris nors konkretus klausimas. Visi paprastai bûna pasiskirstę funkcijomis. Grupinio darbo formos yra diskusija, debatai, forumas. Kalbėjimas yra viešo pobūdžio, derinamas dialogas ir monologas.

Tarpasmeninė komunikacija – bendravimas nedidelėje, pavyzdžiui 3 – 5 žmonių grupelėje, norint pasidalint savo asmenine patirtimi, pareikšti savo nuomonę ir pan.

Komunikacijos funkcijos

Žmonės negali savo psichikos turinio (minčių, vaizdinių, emocijų ir kt.) vieni kitiems perduoti tiesiogiai. Jie tai atlieka pasinaudodami įvairiais materialiniais objektais (garsais, spalvomis, judesiais, daiktais ir kt.). Tie materialūs objektai, kurie žymi tam tikrą psichikos turinį, yra vadinami ženklais. Ištartas ar parašytas žodis, žinantiems jo reikšmę sukelia įvairias emocijas, vaizdinius. Ženklų funkcijas atlieka ne tik žodžiai. Žalia spalva transporto ženklų sistemoje žymi teiginį eiti, raudona – draudimą. Pakelta ranka su praskėstais dviem pirštais simbolizuoja pergalę, balta spalva simbolizuoja taiką arba pasidavimą, rūtų vaikinas – merginos nekaltybę ir daug kitų.

Tobulinusios bendravimui ženklų sistemos yra natūraliosios kalbos (lietuvių, anglų, italų). Taip pat yra dirbtinai sudarytos kalbos (esperanto, solresol ir kt.). Kurčnebyliaibendrauja gestų kalba. Kalbų funkcijomis galima laikyti ir matematikos, chemijos, fizikos ženklus, kurie yra suprantami visų šalių atstovams.

Ženklų funkcijas kalboje atlieka ne tik žodžiai, bet ir žodžių jungimo taisyklės. Sintaksės priemones sudaro žodžių jungimo taisyklės, tarnybiniai žodžiai ir žodžių vietos junginyje.

Savo posakius kalbantysis išreiškia intonacijomis. Garsinėje kaboje jos reiškiamos įvairiais balso pakitimais, regimojoje kalboje – skyrybos, skirtingų ženklų ir kt. ženklais.

Tarpasmeninės komunikacijos kodai

Kodas yra bendra kokios nors kultūros ar subkultūros narių reikšmių sistema. Ji sudaryta iš ženklų (pvz., fizinių signalų, reiškiančių kažką kitą nei jie patys) ir taisyklių ar konvencijų, kokiame kontekste ir kaip šie ženklai naudojami ir kaip jie gali derinami sudarant sudėtingus pranešimus.

Yra pirminai kodai, kurie yra užkoduojami ir yra lengviau juos perduoti sukurtaisiais antriniais kodais ir yra iškoduojami per tam tikrus kanalus – Morzės, šviesoforo, kurčnebylių, rašytas ranka, Brailio raštu,spausdintuvu ir kt. Visi šie antriniai kodai priklauso nuo fizinių savo kanalų.

Specifiniai kanalo kodai yra:

Vaizdo kanalas – tiesioginis veiksmo vaizdas, vaizdas studijoje, grafikoje.

Garso vaizdas – triukšmo, kalbos ir muzikos įrašas.

Rūbai taip pat turi ir nekomunikacinį kodą – jie apsaugo nuo aplinkos poveikio. Daugelis kultūros artefaktų turi tokią dvigubą funkciją – fizinę, technologiją ir komunikacinę. Namus, automobilius, baldus pirmiausiai aprūpina jų technologinė funkcija, o po to, per dizainą, jų komunikacinė funkcija. Priemonę riboja technologija – kodai veikia technologijų leidžiamose ribose.

Efektyvios komunikacijos samprata

Kiekviena komunikacija turėtų būti efektyvi tik tokiu atveju, jei bus laikomasi visų „nerašytų“ taisyklių, kurios tikrai padėtų pašnekovams suprasti vieniems kitus:

Turi būti tarpusavio supratingumas, palaikymas , išklausymas ir kt. verbalinė komunikacija.

Turi būti užkoduojama ir atkoduojama informacija.

Komunikacija turi būti efektyvi ir teisinga.

Neverbalinė komunikacija turėtų sukelti teisingą nuomonę apie pašnekovą, jo nuomones ir pozicijas išsakomam dalykui.

Turėtų būti naudojami tiek pirminiai, tiek antriniai kodai.

Kiekvienas komunikacijos procesas yra svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime, nes be tokių dalykų neįmanoma egzistuoti ir gyventi visavertiško gyvenimo.

5

Siuntėjas

Triukšmas/barjeras

Adresatas

Grįžtamasis efektas

Pranešimas

Žinia