Atvaizdų toninė korekcija

TURINYS

ĮVADAS ..............................2
1. Toninė korekcija ..............................3 1.1. Histogramos ..............................3
1.2. Gradacinės kreivės ..............................5
1.3. Tiesinė korekcija ..............................5
1.4. Netiesinė korekcija ..............................6
2. Atvaizdo pagerinimas ..............................8
3. Kompiuterinės grafikos galimybės ..............................9
4. Vaizdinės medžiagos parengimas ..............................13
5. Skenavimas ..............................14
IŠVADOS..............................17
LITERATŪRA ..............................18ĮVADAS
Toninė korekcija skirta pagerinti pilkų atspalvių atvaizdo kokybę, nes dauguma skenerių blogai išskira elementus, esančius tamsioje atvaizdo srityje. Šio proceso metu yra koreguojama gradacinė charakteristika. Tam naudojama visa eilė priemonių: histogramos, gradacinės kreivės ir kt.
Noras sukurti piešinį, brėžinį ar fotografinę iliustraciją kyla ne vien profesionaliems dailininkams, bet ir daugeliui paprastų kompiuterių vartotojų. Todėl yra suskurta daug kompiuterinių programų, padedančių žmogui paarengti grafinį dokumentą: grafikos, akvarelės arba tapybos stiliumi nupiešti atviruką ar plakatą, sudėtingą ornamentą, užrašyti dekoratyvinį užrašą, sukurti reklaminio lapelio iliustraciją ar knygos viršelį, išvalyti bei meniškai apipavidalinti fotografiją, sukurti mišrių vaizdų kompozicijas. Tokios kompiuterinės programos vadinamos grafiniais redaktoriais, kuriomis galima atlikti ir atvaizdų toninę korekciją.
Nors grafinių redaktorių yra šimtai, pripažintų lyderių – tik keletas. Tai Adobe, Corel, MetaCreatiosn ir Macromedia firmų produktai: PhotoShop, CorelDraw, Painter, PhotoPaint, Illustratos, FreeHand ir k. t. Kompiuterinės grafikos programos naudojamos kai reikia didelės raiškos, tikslumo, o parengtus vaizdus ketinama tiražuoti.
Visi parengtų grafinių dokumentų elementai, kurių pagrindiniai – objekto kontūras, spalva ir padėtis kompozicijoje – paverčiami skaitmeniniais kodais ir saugomi kompiuterio atmintyje. Pagal tai, kokiu būdu identifikuojami ir koduojami grafiniai vaizdai, skiriama taškinė ir vektorinė grafika. Taškinės grafikos el

lementas – taškas, vektorinės – geometrinės figūros komtūras.

1. Toninė korekcija

Toninė korekcija skirta pagerinti pilkų atspalvių atvaizdo kokybę, nes dauguma skenerių blogai išskira elementus, esančius tamsioje atvaizdo srityje. Šio proceso metu yra koreguojama gradacinė charakteristika. Tam naudojama visa eilė priemonių: histogramos, gradacinės kreivės ir kt.
Atvaizdo spalvos tikroviškų spalvų neatitinka gana dažnai. Koreguojant spalvas, padėtį galima ištaisyti.
Taškinės grafikos redagavimo programos (pvz., PhotoShop) informaciją apie tai, kiek atvaizde yra atitinkamo šviesumo pikselių, pateikia histograma. Ją galima pamatyti atlikus komandą Image>Adjustments>Levels. Histogramos horizontalioje ašyje skaičiais nuo 0 iki 255 užkoduoti šviesumo lygiai: tamsiausi – kairėje, šviesiausi – dešinėje. Analizuojant histogramą, galima pamatyti, kuriuos spalvų tonus reikia pakoreguoti.

1.1. Histogramos
Histogramos padeda pamatyti , kaip pilkos spalvos atspalviai išsidėstę atvaizde. Histograma – tai diagrama, kuri parodo kiek bito kortos atvaizdo išskaidytų elementų tenka kiekvienam pilkos spalvos atspalviui, pvvz.: iš histogramos galima matyti, kad 10 taškų – išskaidytų elementų yra visiškai juodi, 34 taškai – elementai yra pirmo pilkos spalvos atspalvio (iš 256 pilkos spalvos atspalvių), 40 taškų – elementų yra antro pilkos spalvos atspalvio ir t.t. Iš atvaizdo histogramos galima lengvai nustatyti, kur sukoncentruota atvaizdo informacija – tamsioje srityje, šviesioje dalyje ar vidutinių tonų srityje.

1 pav. Histograma.
Pertrūkiai ir „skylės“ histogramoje liudija, kad skenuotas blogas originalas arba parinkti blogi skenavimo parametrai. Kai vaizdas per šviesus, linijos labai žemos arba jų histogramos kairėje visai nėra, kai per tamsus –

dešinėje, kai pernelyg kontrastingas – abiejuose kraštuose iškilusios aukščiausios linijos, o histogramos vidurys palyginti lėkštas, kai per blyškus – histogramos vaizdas atvirkščias.
Tokius vaizdus būtina koreguoti. Po histogramos nupiešti 3 reguliavimo slankikliai: tamsiems tonams – kairėje, šviesiems – dešinėje, pustoniams – viduryje. Koreguojama pele slankiojant šiuos slankiklius arba įrašant tam tikras skaitines reikšmes kontroliniuose langeliuose virš histogramos. Norint atvaizdą pašviesinti, dešinysis slankiklis tempiamas į kairę. Nors dažniausiai tinkamas korekcijos lygis parenkamas .vizualiai, stebint besikeičiantį atvaizdą ekrane, reikėtų stebėti, kad šviesių tonų parametras dešiniajame langelyje nebūtų mažesnis nei 245 – 250. Jei histogramos dešinėje yra „skylė“, slankiklis tempiamas maždaug iki pirmosios iš dešinės iškilusios histogramos linijos.
Panašiai (tik tempiant kairįjį slankiklį) sodrinami per blyškūs atvaizdai. Tamsiųjų tonų parametro reikšmė neturėtų būti didesnė kaip 10 – 20. Jei atvaizdas nekontrastingas, į vidurį šiek tiek patempiami abu kraštiniai slankikliai.
Skenuojant dabartinėmis technologijomis padarytas nuotraukas tokia korekcija būna reikalinga retai. Dažniausiai tenka pašviesinti pustonius, šiek tiek kairėn paslankant vidurinįjį slankiklį. Tamsinti pustonius reikia tik nuskenavus labai senas, išblukusias, dažniausiai praeito šimtmečio pradžios nuotraukas.
Nuskenavus akivaizdžiai gerus originalus, atliekama minimali automatinė korekcija Image>Adjustments>Auto Levels. Dauguma skubančių maketuotojų automatinę korekciją naudoja visiems „neprestižiniams“ atvaizdams.
Spausdinant atvaizdus, neišvengiama tonų diapazonų susiaurinimo. Tai tenka daryti todėl, kad dažai ir popierius negali atkurti viso tikrų spalvų ir tonų diapazono. Šiam procesui valdyti pasitelkiama spalvinė kreivė Image>Adjustments>Curves. Keičiant šios kr
reivės pobūdį, iškart keičiamas visų tonų kontrastingumas. Pirminė „kreivė“ yra 45o kampu nubrėžta tiesė, liudijanti, kad nėra korekcijos. Tiesėje, spragtelint pele, pažymimi korekcijos taškai. Koreguojama patempiant taškus įstrižai aukštyn arba žemyn. Tiesė išlinksta ir virsta kreive. Jei kurios nors atkarpos polinkio kampas padidinamas daugiau nei 45o, atitinkami tonai šviesėja, jei priešingai – tamsėja.
Koreguoti galima ne tik bendros RGB, bet ir atskirų spalvinių kanalų histogramas bei kreives.1.2. Gradacinės kreivės
Norint pakeisti atvaizdo toninį balansą, reikia koreguoti jo pilkos spalvos atspalvius. Paprastai tai atliekama gradacinių kreivių pagalba. Šios kreivės atvaizduoja pilkos spalvos atspalvius į kitas reikšmes. Tai savotiškas filtras. Žiūrint į šią kreivę, galima pasakyti, kas atsitiks atvaizdui jį prafiltravus. Paprastai horizontaliojoje diagramos ašyje atvaizduojama pradinio atvaizdo pilkos spalvos atspalviai (lygiai), o vertikaliojoje – galutinio atvaizdo atspalviai. Tiesios linijos, sudarančios 45o kampą, atvaizdavimas vadinamas normalia kontrasto kreive. Ši kreivė nieko nekeičia. Panaudojus tokį fitrą, juodi pradinio atvaizdo taškai išliks juodais, taškai, kuriuose 50 % pilkos spalvos išsaugos šį atspalvį.

2 pav. Gradacinė kreivė.1.3. Tiesinė korekcija
a) b)

3 pav. Tiesinė korekcija: a) – ryškumo keitimas, b) – kontraso keitimas.

Paprasčiausiu toninės korekcijos metodu yra tiesės pasvirimo kampo keitimas. Kadangi atvaizdavimo grafikas išlieka tiesės formos, tai toks korekcijos būdas vadinamas tiesine korekcija. Atliekant bet kuria programa standartinį ryškumo ir kontrasto reguliavimą tuo pačiu yra atliekama tiesinė korekcija. Jai atlikti na

audojami du būdai:
• stumdant grafiko liniją aukštyn ar žemyn;
• keičiant linijos pasvirimo kampą.
Ryškumas keičiamas taip: perslenkant grafiko liniją į viršų atvaizdas patamsėja (kai kuriose programose vyksta priešingai), o perslenkant žemyn – pašviesėja. Tai vyksta todėl, kad pvz.: pradinio atvaizdo taškams – išskaidytiems elementams, turintiems 50 % pilkos spalvos, praėjus per filtrą, suteikiama tamsesnių tonų reikšmė, tarkim 70 % pilkos spalvos reikšmė.
Nors ryškumo korekcija dali pagerinti tono detalių išskiriamumą, bet ji neleidžia sustiprinti pilkos spalvos atspalvių nežymių skirtumų. Be to, ryškiausios histogramos dalies infosmacija paprasčiausiai pradingsta. Tonų nežymūs skirtumai šviesiausioje atvaizdo dalyje paprasčiausiai tampa balta spalva.
Linijos pasvirimo kampo keitimas keičia kontrastą. Kampui didėjant, atvaizdo kontrastas didėja. Pilkos spalvos atspalviai artimi baltai šviesai tampa baltais, artimi juodai spalvai – juodais. Visi tarpiniai atspalviai labiai nutolsta vienas nuo kito, kas ir padidina kontrastą tarp atvaizdo taškų. Kampą sumažinus (<45o), atvaizdo kontrastas sumažėja. Šis procesas vadinamas pustonių suspaudimu, nes pilnas 256 pustonių diapzonas sumažėjs iki mažesnio pustonių kiekio. Kontrasto padidinimas iš tiesų padidina skirtumus tarp gretimų pilkos spalvos pustonių, dėl ko paderėjo detalių skiriamumas viduriniuose pustoniuose, bet negrįžtamai prarandama detalės šviesių ir tamsių tonų srityse.1.4. Netiesinė korekcija
Tik netiesinė korekcija leidžia atlikti būtiną toninę korekciją. Skirtingose programose galima naudoti skirtingus netiesinės korekcijos metodus – nuo kreivių braižymo iki nustatymo reguliatorių perslinkimo.

4 pav. Kreivių braižymo netiesinės korekcijos metodas.

Labiausiai paplitęs iš jų – kreivių braižymo, kuris nėra efektyvus, nes nėra skaitmeninės indikacijos ir sąveikos su histograma. Dėl to sunku ar neįmanoma prognozuoti ar pakartoti rezultatus pakankamu tikslumu.
Kreivės koregavimas atraminių taškų pagalba galimas daugelyje programų. Slankiojant šiuos taškus galima stebėti pokyčių skaitines reikšmes.

5 pav. Kreivės koregavimas atraminių taškų pagalba.

Adobe Photoshop viena iš keleto atvaizdų redagavimo programų, leidžiančių tiesiogiai dirbti su histograma – grafiku, atvaizduojančiu kiekvieno pustonio taškų kiekį atvaizde. Taip pat vadinamas reguliatorių naudojimo atvaizdo įėjimo ir išėjimo parametrams keisi metodas. Tai labai geras metodas, nes korekcija atliekama greitai , paprastas naudoti ir gaunami reikiami rezultatai. Tokiose programose paprastai būna trys reguliatoriai juodam, vidutiniam ir baltam atvaizdo duomenų taškams (gali būti pažymėti shadow (šešėlis), midltone (vidurinis tonas) ir highlight (šviesi sritis).

6 pav. Reguliatorių naudojimas.
Remiantis lentelės duomenimis galima pasiekti, kad gautame atvaizde nebūtų šviesių ar tamsių taškų, kurių neatspausdintų spaudos mašina. Tai orientacinės reikšmės, kad nustatyti tiksliau konkrečiam spaudos būdui, rekomenduojama pasikoncultuoti su spaustuvininku.

1 lentelė
Popieriaus rūšis Diapazonas, % Išėjimo lygiai
Laikraštinis 12 – 88 30 – 225
Nekreidinis 10 – 90 25 – 230
Kreidinis 5 – 95 12 – 2432. Atvaizdo pagerinimas
Dėl skaitlių ypatybių nuskenuotas atvaizdas visuomet yra mažiau ryškus nei originalas (nukenčia ryškumas). Atvaizdą ryškesniu dažniausiai stengiamasi padaryti:
a) didinant bendrą kontrastingumą;
b) stiprinant spalvinių dėmių sandūrų kraštų kontrastingumą;
c) didinant spalvų sodrumą.
Spalvinių dėmių sandūrų kontrastas didinamas pritaikant filtrą USM: Filter>Sharpen>Unshasp Mask. Atsivėrusiame lange įjungus Preview rėžimą, sandūrų kontrastingumas parenkamas vizualiai, tampant kontrasto slankiklį maždaug 70 – 150% intervalu. Spalvų sandūrų kontrastingumo padidinimas atvaizdą padaro kur kas ryškesnį, bet pernelyg išryškintos spalvų sandūros nemaloniai rėžia akį.
Spalvų sodrumą patogu reguliuoti pasitelkus HSB modelį (Hue – tonas, Saturation – sodrumas, Brightness – šviesumas). Valdymo langas atveriamas komanda Image>Adjustments>Hue/Saturation ir spalvų sodrumo reguliavimo slankiklis Saturation šiek tiek patempiamas į dešinę. Tačiau padauginus spalvinių tonų, nenatūralumas tampa akivaizdus. Spalvos blukinamos tempiant šį slankiklį į kairę.
Bloguose originaluose pasitaikantys įdrėskimai, dėmės, prilipusios dulkės ir kt. Šalinami atvaizdą retušuojant. Jei fonas vienspalvis, valoma „trintuku“ iš anksto su „pipete“ pasirinkus atvaizdo fono spalvą. Trūkstamos detalės pripiešiamos „teptuku“ ar „pieštuku“, iš anksto pasirinkus pažeidimui gretimų atvaizdo pikselių spalvą. Jei fonas įvairiaspalvis, retušuojama klonavimo įrankiu Clone Stamp Tool, klonuojant pikselius iš santykinai švarių gretimų sričių. Kartais padeda filtras Filter>Noise>Dust&Scratches.

Muaro naikinimas
Muaras – tai nepageidaujamas interferencinių linijų raštas, atsirandantis skenuojant išspausdintus rastrinius atvaizdus.
Dauguma skaitlių turi priemones muarui išvengti jau skenuojant, bet tai mažina atvaizdo ryškumą. Patogiau nuskenuoti rastrinį atvaizdą be korekcijos, o po to PhotoShop terpėje vieną ar kelis kartus pritaikyti filtrą Blur>Blur. Rastro taškai „praskydijami“ tiek, kad muaras išnyktų, bet bendras vaizdas liktų palyginti ryškus. Kartais po to pavyksta šiek tiek atstatyti prarastą ryškumą pritaikius USM filtrą. Tačiau patariama, prieš pritaikant Blur filtrą, atvaizdą pasukti tam tikru kampu, o po to vėl grąžinti į pradinę padėtį. Kartais tai visiškai panaikina muarą.3. Kompiuterinės grafikos galimybės
Dauguma vektorinių grafinių redaktorių apdoroja vaizdus, kurių kontūrai piešiami pele. Kai kuriomis programomis reikia specialių elektroninių įvesties įrenginių – piešimo lentelės ir pieštuko. Spaudimui jautriu elektroniniu pieštuku galima piešti beveik taip tiksliai kaip popieriuje. Kadangi pelė – labai netikslus piešimo įrankis, tai net labai įgudusia ranka, dailių, tiesių linijų nupiešti nepavyksta. Todėl šie redaktoriai būna aprūpinti daugybe specialių kompiuterinių įrankių kontūrams glotninti, keisti jų formą, papildyti, šalinti atskiras dalis, jas sujungti ir pan., t. y. redaguoti. Vektorinių piešinių spalvinimo galimybės ribotos.
Taškiniai grafiniai redaktoriai priešingai – aprūpinti įrankiais pasirinktoms piešinio dalims (taškams ir jų grupėms) subtiliai spalvinti, sodrinti, blukinti, ryškinti, išskydinti, keliems vaizdams susilieti, tačiau kiekvienos dalies kontūrą prieš redagavimą reikia pažymėti, nes nepažymėtų objektų taškinis redaktorius „nemato“. Kontūrams žymėti naudojama daug specialių įrankių ir būdų. Taškinės grafikos trūkumai: keičiant paveikslėlio dydį, blogėja atvaizdo kokybė, o didinant atvaizdo raišką, smarkiai didėja atvaizdo bylos dydis kompiuterio atmintyje.
Kai yra parengtas originalus pirminis vaizdas, kone visi grafiniai redaktoriai turi daugybę priemonių šiems vaizdams „sugadinti“ – meniškai iškraipyti, taikant papildomus efektus. Pridėtines efektų programas, pritaikomas konkretiems grafiniams redaktoriams, dažnai sukuria visai kitos programinės įrangos kompanijos, o ne redaktoriaus leidėjas.
Patrauklus darbo kompiuteriu pranašumas – galimybė kopijuoti, multiplikuoti, klonuoti, lygiuoti ir sklaidyti atskirus objektus, atsiminti visus piešinio kūrimo etapus ir prireikus atkurti ankstesnį vaizdą. Stulbina objektų dydžių keitimo ir išdėstymo plokštumoje tikslumas – milimetro dalys.
Taigi nupiešti paveikslėlį kompiuteriu nė kiek ne lengviau nei ranka popieriuje ar drobėje. Tačiau kompiuteriniai įrankiai niekada nesusidėvi, dažai nesibaigia, vadinas, nereikia taupyti, o svarbiausia – tai nieko papildomai nekainuoja.
Žinoma, niekas nekuria vienetinių kompiuterinių vaizdų, visa, kas kuriama kompiuteriu, skirta spausdinti dideliais tiražais arba multiplikuoti ir platinti kompiuterinių vaizdų bylas. Taigi dailininkui, panorėjusiam sukurti unikalų nepakartojamą kūrinį, neverta sėsti prie kompiuterio, o geriau paimti į rankas pieštuką ar teptuką ir dirbti įprastu būdu. Tačiau, panorėjęs sukurtą paveikslą paversti daugiatiražinio spaudos leidinio iliustracija, jis turi galimybę jį „nufotografuoti“ skeneriu ir apdoroti pasirinktais grafiniais redaktoriais, todėl apibūdinsiu keletą pačių populiariausių.
Adobe PhotoShop – taškinės grafikos redaktorius. Dažniausiai juo apdorojami nufotografuoti skaitmeniniu fotoaparatu arba nuskenuoti fotografiniai vaizdai, tačiau, vedžiojant pelę, galima ir piešti kompiuteriniu „pieštuku“ ar „teptuku“. Pažymėtus objektus galima transformuoti, sukioti, kilnoti, iškirpti, įklijuoti, klonuoti. Gausus įrankių, imituojančių dailininko ir fotografo laboranto vartojamas priemones, rinkinys, daug pridėtinių efektų, patogios navigacijos paveikslo erdvėje priemonės. Galima keisti atvaizdo ryškumą, šviesumą ir kontrastą, spalvų sodrumą. Naudojami kali spalviniai modeliai, galima kurti spalvotus, nespalvotus (pilkus) ir kontūrinius piešinius.
Daugeliu atžvilgiu “Adobe” yra grafikos redagavimo staliniais kompiuteriais rinkos pionierius. “Adobe Photoshop” supažindino su vartotojo aplinka ir daugeliu įrankių, kurie vėliau nulėmė visą rinką. Tačiau su šeštąja versija “Photoshop” žengė dar toliau: ji turi daugiau su internetu susijusių ir vektorinės grafikos įrankių, taip pat atnaujintą vartotojo sąsają.
Tačiau “Photoshop” stiprioji pusė ta pati – paveikslėlių redagavimas.
“Photoshop” yra galinga programa profesionalams, tad prireiks laiko prie jos priprasti; perkeliamos paletės bei daugybė įrankių iš pradžių gali slėgti. Tačiau šeštoje versijoje yra malonių permainų. Naujoje įrankių y.patybių juostoje svarbiausios įrankių galimybės greitai pasiekiamos, o darbo vieta neapkraunama. “Preset Manager” patogiai sudeda įvairius elementus, pavyzdžiui,teptukus (brushes) ir nuolydžius (gradients).
Piešti su “Photoshop” malonu ir patogu: programa turi puikų teptukų rinkinį, daugybę tekstūrų ir gausybę valdiklių. “Photoshop” leidžia sukurti iki 8000 sluoksnių bei nuspalvinti ir sugrupuoti sluoksnius patogesniam jų tvarkymui sudėtinguose projektuose. Efektai – pirmarūšiai. Yra keletas naujovių, pavyzdžiui, “Liquify” komanda, leidžianti deformuoti paveikslėlį.
“Photoshop” turi dvi naujas su sluoksniais susijusias galimybes. Naujasis turinio sluoksnis pritaiko spalvas, nuolydžius ir tekstūras po juo esantiems sluoksniams ir išlieka redaguojamas, o sluoksnių stiliai išsaugo ir atkartoja sluoksnių ypatumus: perėjimus, permatomumą, apšvietimą, spalvų persidengimus ir kitus efektus. Paveikslėlių redaktorius “Photoshop” turi ir daugybę vektorinės grafikos įrankių, kuriais galima kurti redaguojamas formas ar ryškių kontūrų tekstą su daugybe formatavimo galimybių. Svarbus ankstesniųjų versijų patobulinimas yra tas, jog tekstas dabar įvedamas tiesiog ekrane, o ne atskirame teksto laukelyje. Tačiau dėl naujos teksto sistemos teko pakeisti ir failų formatą, taigi, teksto nebebus galima redaguoti failą perkėlus į konkuruojančią programą, kol ši nebus atnaujinta.
“Adobe ImageReady” atlieka daugumą su internetu susijusių funkcijų. Ji turi galingą paveikslėlių dalijimo įrankį, puikius eksportavimo ir optimizavimo įrankius, taip pat persimainančių mygtukų stilius, su kuriais greitai sukursite profesionalios išvaizdos mygtukus.
“Photoshop” – solidi programa grafikos parengimui spaudai ir spausdinimui. Spalvų valdymas veikia puikiai ir užtikrina, kad išspausdinus spalvos atitiks matomas ekrane.

CorelDraw – vektorinės grafikos redaktorius. Daug priemonių ir būdų glotnioms kreivėms nupiešti, platus standartinių figūrų pasirinkimas. Objekto kontūrą ir jo apribotą plotą galima spalvinti skirtingomis spalvomis. Kontūras piešiamas pele arba sukomponuojamas kaip persidengiančių standartinių objektų gaubiamas kontūras. Gautas kontūras tikslinamas. Yra daug galimybių meniškai puošniam tekstui (antraštei) užrašyti. Patogios objektų lygiavimo ir simetriško atsispindėjimo priemonės. Galima piešti neriboto dydžio piešinius.
Stipriausia paketo dalis – iliustravimo programa “CorelDraw”. Nors “Adobe Illustrator” laikoma standartu, “CorelDraw” yra patogesnė. Piešimo įrankius naudoti paprasta, be to, jais puikiai valdomos formų ir objektų pozicijos. Naujasis hierarchinis objektų tvarkytuvas patogiai surūšiuoja sluoksnius, objektus, pagrindinius sluoksnius, o puslapių rūšiuotuvas padeda tvarkytis su daudelio puslapių dokumentais.
Greitai ir be vargo sukursite norimą vaizdą, naudodamiesi “drag-and-drop” sistema veikiančiais įrankiais įvairioms ypatybėms (permatomumui, šešėliams, perėjimams) nustatyti. Visos šios ypatybės nustatomos ir naudojantis daugybe dialogo langų.
“CorelDraw” teksto įrankiai – nuostabūs, suteikiantys galimybę valdyti teksto išdėstymą ir išvaizdą. Tekstas ir trajektorija išlieka redaguojami, o “Print Merge” pagalbininkas padeda nustatyti laukus, sujungiant dokumentą su duomenų baze.
Tiesa, rimtiems vartotojams vien “CorelDraw” paketo neužteks. “Photo-Paint” yra neblogas paveikslėlių redaktorius, turintis daugiau nei 50 meninių teptukų, taip pat koreguojamus efektus. Tačiau jis negali prilygti “Adobe Photoshop 6.0”. “Photo-Paint” objektų valdymas yra ribotas. Pavyzdžiui, objektai negali būti pririšti ar sujungti sluoksniuose. Lęšių efektai negali būti priskirti nurodytiems objektams (jie priskiriami visiems po jais esantiems objektams). Dažnai buvome priversti naudoti neredaguojamus įrankius, jei norėdavome efektą priskirti vieninteliam elementui.
Pakete yra daugybė su darbu internetui susijusių įrankių. Yra įrankių, skirtų kurti persimainančius mygtukus ir nuorodų paveikslėlius. Optimizuojant paveikslėlį Voratinkliui greta g.alima lyginti skirtingas jo versijas. Tačiau šie įrankiai yra riboti. Pavyzdžiui, “JavaScript” ar HTML kodo negalėsite nukopijuoti į laikinąją “Windows” atmintinę (clipboard).
Nauja spalvų valdymo sąsaja yra ir logiška, ir tiksli. Išspausdinus dokumentą, spalvos visiškai atitinka matomas ekrane. Spausdinimo dialogo langas yra išsamus, jame yra atskiri skyriai parengimo spaudai, “Postscript” ir kitoms funkcijoms. Išsaugojimo spausdinimo biurui galimybė ne tik surenka visus susijusius failus, bet ir gali pritaikyti biuro pateiktus profilius.

Adobe Illustrator – metų metus buvo geriausias vektorinių iliustracijų kūrimo įrankis. Kitoms kompanijoms papildant savo programas naujomis galimybėmis (paveikslėlių redagavimu, maketavimu, grafika internetui), “Illustrator” stengėsi gerai atlikti šią vienintelę užduotį. Tačiau “Adobe”, užuot pridėjusi naujų galimybių, apribojo “Illustrator” ir sutrukdė vystytis puikiai programai.
Mūsų nenustebino tai, kad įvaldyti “Illustrator” yra sunku; visos profesionalios grafikos programos yra sudėtingos. Tačiau įvaldžius šiuos sudėtingus programos įrankius, darbas eis kaip iš pypkės.
“Illustrator” galingų sluoksnių valdymo įrankių dėka dirbti su keletu objektų ir sluoksnių yra paprasta. “Illustrator” leidžia suskirstyti sluoksnius pagal hierarchiją, kurti posluoksnius, sugrupuoti objektus. Tačiau objektų ypatybės valdomos atskiroje paletėje.

Taškiniai veiksmai (permatomumas, perėjimai, “Photoshop” filtrai) gali būti atliekami su vektorine grafika. Visus aspektus galima redaguoti vėliau. Naudojant sudėtingus efektus programą naudoti daug sunkiau. Įkelti ir valdyti tekstą – patogu. Programa leidžia reguliuoti tarpus tarp raidžių, eilučių ir paragrafų. Tiesa, objektą apsupti tekstu – nedėkingas uždavinys, nes programa neleidžia nurodyti teksto atstumo nuo objekto.
Devintojoje versijoje buvo pakeistas programos naudojamas AI failų formatas – dabar jo pagrindas yra “Adobe Acrobat” PDF formatas. Vadinasi, “Illustrator” failus bus galima peržiūrėti ir redaguoti nauja “Acrobat” versija. Tiesa, “Illustrator” integracija su kitais “Adobe” produktais nėra tokia glaudi, kokios norėtųsi.
“Illustrator” turi vos keletą įrankių, skirtų dirbti su grafika internetui. Spalvų paletę galima nustatyti taip, kad ji naudotų tik Voratinklio (web-safe) spalvas. Optimizuojant paveikslėlius, “Illustrator” leidžia greta peržiūrėti 2 arba 4 paveikslėlio versijas. Programa galima kurti nuorodų paveikslėlius, tačiau padalyti paveikslėlį ar sukurti persimainančius mygtukus nepavyks.
Nors “Illustrator” ir “Photoshop” naudoja tą patį naują spalvų valdymo mechanizmą (kontroliuojantį, kad spausdinant grafiką būtų naudojamos tos pačios spalvos, kurias matote ekrane), “Illustrator” programoje jis buvo pritaikytas sėkmingiau. Išspausdinus darbą spalvų atitikimas ekrane ir ant popieriaus buvo ypač tikslus, o tai labai svarbu ruošiant grafiką spaudai. 4. Vaizdinės medžiagos parengimas
Jeigu leidinyje yra vaizdų ir kitų grafinių elementų – nuotraukų, iliustracijų, lentelių, grafikų, diagramų ir pan., jie rengiami atskirai, lygiagrečiai teksto surinkimui ir pateikiami atskirų failų pavidalu. Šį darbą paprastai atlieka apipavidalintojas, dailininkas, fotografas, dizaineris arba kitas savo srities specialistas. Jeigu galutinis knygos formatas nežinomas, rengiant vaizdinę medžiagą į tai reikia atsižvelgti. Taip pat į tai reikia atsižvelgti ir rengiant knygos viršelį. Jeigu knygos formatas tiksliai nežinomas, viršelio projektas turi būti parengtas taip, kad vėliau jį būtų galima pritaikyti knygos formatui, t. y. proporcingai padidinti arba sumažinti. Iliustruojant knygas taip pat reikia atsiminti, kad ne visas spalvas galima tiksliai perteikti. Intensyvių „švarių“ spalvų perteikimas, (pavyzdžiui, žalios, mėlynos), dažniausiai būna problematiškas. Todėl, jeigu spalvos knygoje yra labai svarbios, reikia iš anksto apie tai pasitarti su spaustuvės darbuotojais. Tą patį galima pasakyti ir apie įvairius spaudos efektus – šešėlius, reljefines raides, auksinių arba sidabrinių spalvų naudojimą ir t. t.
Jeigu knyga iliustruojama dailininko, pirmiausia ranka nupiešiamos iliustracijos. Po to skenuojamos ir atskirų failų pavidalu surašomos į kompiuterinę laikmeną (CD).

Spaudai rengiamos iliustracijos turi būti tinkamai kadruotos, nuskenuotos, retušuotos, geros raiškos ir ryškumo, sodrių subalansuotų spalvų ir išsaugotos spalvoms skaidyti tinkamu CMYK spalviniu modeliu geriausiai originalo atspalvius ir tonus išsaugančio kompaktiško formato byloje.5. Skenavimas
Kokybiško nuotraukos atvaizdo spaudos leidinyje pamatai surenčiami pirmajame iliustracijos rengimo etape – skenuojant originalą. Tai labai svarbus etapas, nes tolimesniuose etapuose, dėl informacijos nuostolių, atvaizdo spalviniai ir raiškos parametrai gali tik blogėti.
Todėl skenuojant svarbu:
1. Pasirinkti tokį atvaizdo kadrą ir dydį, koks turėtų būti spaudinyje. Atvaizdą kadruoti (t. y. nuotrauką „apkirpti“) geriausia nurodant skenavimo ribas. Jei atvaizdą nuskenuosite didesnį nei reikia, vėliau jį mažindami prarasite smulkias vaizdo detales, be to, atvaizdo byla kompiuteryje bus nepagrįstai didelė. Jei atvaizdą nuskenuosite mažesnį nei reikia, vėliau jį didinant smarkiai pablogės raiška, objektų komtūrai bus „laiptuoti“. Kai reikalavimai spaudos kokybei nėra dideli, nuskenuotą atvaizdą galima didinti maždaug iki 10%. Padidinus daugiau, kokybės sumažėjimas pastebimas plika akimi.
2. Pasirinkti tinkamą atvaizdo raišką. Atrodytų, kad reikia pasirinkti tokią raišką, kokie tenkina jus ir kokia leidinį galės spausdinti spausdinimo mašinos. Daugelis mažų ofsetinių spaustuvių geba spausdinti 300 dpi raiška. Tokia raiška yra pakankama spaudos leidiniams, kuriuose yra tekstas, o iliustracijos yra labiau informacinio nei estetinio pobūdžio (laikraščiai, publicistikos knygos ir pan.). Žurnalai ir meno albumai spausdinami kur kas didesne, pavyzdžiui, 600 dpi raiška. Dar didesne raiška parengti leidinius spaudai yra brangoka, todėl labai didele, pavyzdžiui, 1200 dpi, raiška spausdinamos tik brangių, reklaminių ar prestižinių meno kūrinių reprodukcijų leidinių bei žurnalų ( pvz., National Geographic) iliustracijos. Iš anksto parenkant spaudinio raišką reikia atsiminti, kad du kartus padidinus raišką, atvaizdo kompiuterinės bylos apimtis padidėja 4 kartus (atsiranda 2 kartus daugiau pikselių į aukštį ir į plotį). Tačiau dėl rastrinio spausdinimo būdo, tiksliau, dėl to, kad rastras pakreipiamas (pvz., nespalvotų atvaizdų – 45o kampu), atspaudo raiška gaunama maždaug 1,41 karto mažesnė. Todėl, kai labai svarbi spaudinio iliustracijų kokybė, patariama atvaizdus skenuoti bent 1,5 karto didesne nei reikia išspausdinti raiška.
Jei reikia nuskenuoti ne nuotrauką, bet originalą pozityvinėje ar negatyvinėje fotojuostėlėje, geriau tai daryti ne universaliu, o specializuotu fotojuostų skaitliu, kuris gali skenuoti 2000-8000 lpi raiška. Nuskenuotą atvaizdą Photo Shop programa galima didinti (komanda Image>Image Size) neprarandant kokybės, tačiau reikia sekti nuo besikeičiančių matmenų priklausomos raiškos kitimą.
3. Pasirinkti tinkamą spalvinį modelį. Nors šiuolaikiniai skaitliai (skeneriai) leidžia skenuoti ne tik RGB bet ir CMYK spalvinių modelių atvaizdus, tačiau geriau rinktis RGB modelį. Pirmiausia, RGB atvaizdo byla mažesnė nei CMYK, antra, kai kurios maketavimo programos, pvz., PageMaker, neatkuria ekrane originalių atvaizdo spalvų, jei jis parengtas CMYK spalviniu modeliu. Dėl pastarojo trūkumo būna sunku parinkti leidinio puslapyje derančių spalvų iliustracijas, todėl geriau atvaizdo RGB modelį pakeisti CMYK tik sumaketavus leidinį.
4. Pasirinkti tinkamą iliustracijos bylos saugojimo formatą. Kad atvaizdus, parengtus vieno tipo kompiuteryje tam tikra programa būtų galima perkelti į bet kokį kompiuterį, yra sukurta daug specialių ir universalių atvaizdo saugojimo formatų. Dauguma kompiuterinės grafikos programų, pvz., Adobe, PhotoShop, Meta Creation Painter, Corel Draw, parengtiems atvaizdams saugoti naudoja specialius savuosius formatus. Jie patogūs, nes bylos yra mažiausios, tačiau išsaugo visus meninės kūrybos subtilumus, tiksliai atkuriamus ta pačia programa bet kuriame kompiuteryje. Tačiau dažnai prireikia viena programa sukurtus atvaizdus atgaminti ir panaudoti kitose programose. Tada praverčia universalieji formatai.
Saugojimo formatas pasirenkamas tada, kai norima išsaugoti jau nuskenuotą ir apdorotą atvaizdą. Nuo pasirinkto grafinės bylos formato labai priklauso iliustracijos panaudojimo skirtingose terpėse galimybės. Reikia ž.inoti, kad spaudai JPEG ir FLASH saugojimo formatai netinka, jie skirti internetui ir santykinai nedidele raiška demonstruoti ekrane. Šie formatai leidžia labai smarkiai suglaudinti atvaizdų bylas, bet smarkiai nukenčia spalvų kokybė ir raiška. Spaudai tinkami EPS (vektorinių bei taškinių atvaizdų) ir TIFF, GIF, PNG, BMP taškinių bylų saugojimo formatai.
Nors BMP formatas labiausiai suderintas su įvairiomis programomis, dėl tiesmukai negudraus informacijos kodavimo BMP formato bylos būna palyginti labai didelės, be to, šiuo formatu galima saugoti tik RGB modelio spalvotus atvaizdus. Šis formatas neišsaugo pakankamai informacijos, reikalingos kokybiškiems atvaizdams atkurti.
Programoms, parengiančioms spaudai galutinius rastrinius atvaizdus, sukurtas TIFF (Tagged Image File Format) formatas. Šiuo formatu galima saugoti labai kokybiškus nespalvotus ir spalvotus taškinės grafikos RGB, CMYK ir LAB spalvinių modelių atvaizdus. Šiuo formatu išsaugoma bene daugiausia papildomos informacijos, garantuojančios tiksliausią atvaizdo atkūrimą bet kokia kita programa. Labai svarbi dar viena TIFF formato ypatybė: saugoma informacija gali būti suglaudinta nesupaprastinant atvaizdo kokybės, nes suglaudinta byla gaunama kur kas mažesnė nei pradinė nesuglaudinta.
Kiti formatai taip pat tinkami suglaudinti taškinius atvaizdus, nebloginant kokybės, yra GIF (Graphics Interchange Format) ir PNG (Portable Network Graphic). PNG formatas leidžia informaciją suglaudinti 25% labiau nei GIF. Šie formatai tinka saugoti tik RGB modelio spalvotus atvaizdus. Nors jie skirti naudoti pirmiausia internete, persiųstas bylas galima atkurti dauguma grafikos ir maketavimo programų su nepakitusia originalo kokybe.
EPS formato bylose atvaizdai aprašomi speciali Post Script kalba, kurią „supranta“ beveik visi spausdintuvai, todėl visada atkuriamas labai tikslus tiek spalvotas, tiek nespalvotas, tiek vektorinis, tiek taškinis vaizdas. Šiuo formatu byloje išsaugoma dar daugiau informacijos nei TIFF formatu. Tokia papildoma informacija dažniausiai būna visų atvaizdo vektorinių objektų aprašai. Galima sakyti, kad EPS formatas yra labiausiai tinkamas universalus formatas vektoriniams atvaizdams saugoti. Atkuriamų EPS formato vektorinių atvaizdų kontūrai būna glotnūs, o tų pačių atvaizdų, išsaugotų TIFF formatu, – „laiptiški“, nors tai krinta į akis tik tada, kai atvaizdo raiška nepakankama.IŠVADOS
Spaudai rengiamos iliustracijos turi būti tinkamai kadruotos, nuskenuotos, retušuotos, geros raiškos ir ryškumo, sodrių subalansuotų spalvų ir išsaugotos spalvoms skaidyti tinkamu CMYK spalviniu modeliu, geroausiai originalo atspalvius ir tonus išsaugančio kompaktiško formato byloje.
Labai svarbu šiame ilgame paruošiamųjų darbų procese atvaizdo toninė korekcija. Ji atliekama histogramų, gradacinių kreivių, tiesinės ir netiesinės korekcijos pagalba. Keičiamas ryškumas, koreguojamas toninis balansas gradacinės charakteristikos.
Atvaizdų toninę korekciją tikslingiausia atlikti pograma Adobe Photoshop, kuri leidžia toesiogiai dirbti su histograma.
Naudojant bet kurį korekcijos metodą reikia nepamiršti, kad naudojant keletą nuoseklių korekcijų prarandame duomenis.LITERATŪRA
1. Žurnalas “Formatas” 2004m., Nr. 09, 22-23 psl.
2. Žurnalas “Formatas” 2004m., Nr. 09,
3. Žurnalas “Formatas” 2003m., Nr. 05, 91 psl.
4. Žurnalas “Formatas” 2003m., Nr. 06, 54, 55, 62 psl.
5. S. Rybakovas, V. Stačiokas. Adobe PageMaker 7.0 Leidybos pagrindai, Vilnius 2003
6. http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/inf-m-4/sarlau.html
7. http://www.nkm.lt/084/programos.htm
8. http://www.dizaineriams.lt
9. http://www.jin2d.narod.ru

Leave a Comment