Žydai

Paroda Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimui (1573-1944)Žydai Vilniuje įsikūrė XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Ilgą laiką jie čia neturėjo daugelio krikščionių pilietinių teisių, jiems buvo uždrausta statytis maldos namus. Padėtis pasikeitė 1573 m., Varšuvos konfederacijai užtikrinus lygias kitatikių teises. Tada bajorams suteiktas leidimas savo žemėje statyti bet kurios konfesijos šventyklas. Tais pačiais metais žydai, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto remiami, didikams Sluckams priklausiusiame sklype pradėjo statytis pirmąją medinę sinagogą. Vėliau ji buvo ne kartą perstatoma, ilgainiui imta vadinti Vilniaus Didžiąja sinagoga. Pirmoji medinė sinagoga keletą kartų nukentėjo nuo vietinių gyventojų antpuolių (1592 m. ir 1606 m.). Tiksli mūrinės sinagogos statybos data nežinoma. Ji siejama arba su Žygimanto Vazos 1593 m. privilegija, leidusia žydams turėti sinagogas, arba su 1633 m. Vladislovo Vazos privilegija, leidusia pasistatyti naują mūrinę sinagogą, kuri negalėjusi būti panaši į bažnyčią ir savo aukščiu pranokti aplinkinių namų. Medinės vietoje pastatyta mūrinė renesansinė Vilniaus sinagoga buvo didžiausia visoje šalyje. Laikantis karaliaus privilegijos sąlygų, kad mažiau iškiltų virš kitų pastatų ir nedominuotų architektūriniame miesto ansamblyje, didžiulė sinagoga buvo pastatyta keliais metrais žemiau gatvės lygio, kvartalo gilumoje, kiek atokiau nuo gatvės. Kad savo architektūrinėmis formomis nebūtų panaši į bažnyčias, sinagogos išorė buvo paprasta, bet monumentali. Vidaus interjeras pasižymėjo puošnumu ir prabanga. Sinagoga buvo laikoma viena gražiausių ir prabangiausių šalyje. Du pagrindiniai interjero akcentai, nenusileidžiantys vienas kitam puošnumu, buvo bima (bima (hebr. – pakyla) – sakykla Torai skaityti) sinagogos centre ir aron kodešas (aron kodeš (hebr. -šventa skrynia) – Toros ritinio (vieno ar kelių egzempliorių) saugykla, dažniausiai puošniai dekoruotos spintos pavidalo, įrengiama prie sienos, orientuotos į Jeruzalę) rytinėje sinagogos pusėje. Viduje buvo gausu puošnių ritualinių objektų, padarytų iš brangių medžiagų.

Sinagoga ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, svetimšalių invazijos, miestelėnų antpuolių (1635 m. ją nusiaubė miestelėnai, 1748-1749 m. ji smarkiai nukentėjo nuo gaisrų, 1794 m. apgriauta per sukilimą), tačiau vis atstatoma, rekonstruojama, ritualiniai objektai interjere keičiami naujais. XVIII a. antroje pusėje rekonstruota Didžioji sinagoga įgavo klasicizmo bruožų: buvo pristatytas trikampis frontonas su dviaukštėmis medinėmis galerijomis, kolonadomis ir ažūrinėmis tvorelėmis. Frontonas su klasicizmo stiliaus dviaukšte medine galerija tapo originaliu sinagogos eksterjero akcentu. Vėliau sinagogos interjeras įgavo barokinių ir rokokinių formų. Manoma, kad po gaisro rekonstruoto interjero puošnios rokokinės bimos autorius buvo vėlyvojo baroko architektas, naudojęs rokoko stiliaus dekoravimo elementus, J.K. Glaubicas. Subtiliu meistrų darbu išsiskyrė barokinės formos aron kodešas, gausiai dekoruotas ažūriniais rokokiniais pjaustiniais, augaliniais ornamentais, specifiniais žydiškais simboliniais elementais: liūtų, grifų skulptūromis. Aron kodešo viršų puošė didelis kryžminis kartušas su dviem Dešimties Dievo Įsakymų plokštėmis ir dviejų liūtų figūromis. Priešais aron kodešą stovėjęs kantoriaus piupitras su puošniu skydu. XVIII a. antroje pusėje – XIX a. aplink Didžiąją sinagogą buvo pastatyta daugiau sinagogų, ritualinės ir visuomeninės paskirties statinių. Tankiai apstatytame kvartale susiformavo visas sinagogų kompleksas su dviem vidiniais kiemais.Vilniaus Didžioji sinagoga buvo žydų tautos tragedijos Antrajame Pasauliniame kare liudininkė ir pati 1944 m. degė per mūšius su hitlerininkais. Nors karo metu ji buvo smarkiai apniokota, ją ir visą kvartalą dar buvo galima atstatyti. 1944-1945 m. Didžiojoje sinagogoje švenčių metu dar meldėsi žmonės, neabejodami, kad šie didingi maldos namai bus atkurti. Tačiau sinagoga išnyko iš Vilniaus architektūrinio ansamblio, karo antpuolius atlaikiusios mūrinės sienos buvo sulygintos su žeme. 1955-1957 m. pagal Vilniaus rekonstrukcijos generalinį planą visas kvartalas buvo nugriautas. 1964 m. Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje ėmė veikti vaikų darželis.
Panaši lemtis ištiko ir kitas Lietuvos sinagogas. Lietuvoje iki Antrojo Pasaulinio karo buvo gausu medinių sinagogų, kurių formos ir puošyba atskleidžia savitą žydų liaudies meno tradiciją LDK žemėse. Garsėjo Jurbarko, Šaukėnų, Šiaulėnų, Valkininkų ir kitos sinagogos. Lietuvoje, kaip ir visame Rytų Europos regione, medinių sinagogų beveik neišliko. Jos sudegė, neprižiūrimos sugriuvo, buvo paverstos ūkiniais pastatais arba nugriautos. Iš gausybės buvusių medinių sinagogų šiandien Lietuvoje, toliau neprižiūrimos ir nykstančios, išliko tik kelios: Kurkliuose, Žiežmariuose, Sedoje, Tirkšliuose, Pakruojyje, Rozalime, Kaltinėnuose, Musninkuose.Apie turtingą, savitą Lietuvos sinagogų architektūrą šiandien galima spręsti tik iš fotografijų, piešinių, rašytinių šaltinių. Susidaryti sinagogų interjero vaizdą, be ikonografinės medžiagos, labai padeda ir išlikusios sinagogų interjerų detalės, ritualiniai objektai, naudoti per apeigas.ISTORIJAŽydų muziejus – kaip žydų kultūrą ir tradicijas puoselėjanti institucija – Lietuvoje turi senas tradicijas. Pirmasis, Žydų senovės mėgėjų draugijos pastangomis, įkurtas 1913 m. Vilniuje. Tačiau ir draugija, ir muziejus veikė trumpai – iki Pirmojo pasaulinio karo. 1919 m. žymaus žydų rašytojo Š. An-skio (Šolomo Zainvilo Rapoporto) pastangomis draugija buvo atgaivinta ir pavadinta Lietuvos ir Baltarusijos žydų istorine ir etnografine draugija. Atkurtas ir žydų muziejus. 1920 m. Vilniaus žydų muziejus pavadinamas Š. An-skio vardu (po mirties). Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, Žydų istorijos ir etnografijos draugija veikė Kaune.

Ji 1931 m. ir Lietuvos laikinojoje sostinėje įsteigė tokio pat pobūdžio žydų muziejų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia buvo per 3000 eksponatų, 6000 knygų ir kitų vertybių: laiškų, memuarų, istorinių žydų bendruomenės metraščių – pinkasim, per šimtą tūkstančių dokumentų, nuotraukų, laikraščių komplektų ir t.t. Vertingiausiais istoriniais dokumentais laikytini trijų Lenkijos ir Lietuvos karalių patvirtintų privilegijų žydams originalai (pergamentai). Lietuvą prijungus prie Sovietų Sąjungos, 1940 m. muziejus buvo perduotas Liaudies švietimo komisariatui, tai yra neteko savo savarankiškumo, o 1941 m. gegužės mėnesį – LTSR Mokslų Akademijai.

Kitas žydų muziejus Vilniuje atsirado 1925 metais. Vilniuje įkurtame Žydų mokslo institute (JIVO) pradėjo veikti Teatro muziejus, vadovaujamas dailininkės Umos Olkienickos. Šio muziejaus rinkinių pagrindą sudarė mirusios žinomos aktorės Ester-Rochl Kaminskos asmeninis archyvas. JIVO bendradarbiai rinko medžiagą ir planavo steigti pedagoginį, dailės ir etnografijos, sporto, jidiš literatūros muziejus.1940 m. atėjus Sovietų valdžiai daug žydų organizacijų likviduota. Nebeveikė žydų bendruomenės, uždaryti laikraščiai ir žurnalai, institucijos, vartojančios hebrajų kalbą. JIVO institutas, Š. An-skio muziejus, Kauno istorijos ir etnografijos muziejus buvo perduoti Liaudies švietimo komisariato globai. Nepaisant praėjusių represijų (dalies darbuotojų ir vadovų areštų ir pašalinimo iš darbo, priverstinio veiklos perorientavimo ir t.t.), šios institucijos, nors ir griežtai kontroliuojamos bei ribojamos, tęsė kūrybinį darbą. Prieš pat karą 1941 m. JIVO institutas dar spėjo surengti didelę parodą, skirtą žydų rašytojo Icchoko-Leibušo Pereco devyniasdešimtmečiui.Net ir prasidėjus karui šis istorinis bei kultūrinis darbas nesustojo. Žydų inteligentija gete mąstė apie tautos kultūrinio ir istorinio paveldo išsaugojimą. Geto kaliniai sunkiomis sąlygomis buvo raginami saugoti kultūrines ir istorines vertybes, joms kaupti ir saugoti įsteigtas muziejus. Renkami to meto dokumentai – vokiečių ir lietuvių valdžios žydus liečiantys įsakymai, įvairiausių įvykių, ypač žudynių, liudytojų pasakojimai ir pan. 1941 m. rugsėjo mėnesį naciai Vilniuje ir Kaune įsteigė Alfredo Rosenbergo štabo padalinius. Šis padalinys „tvarkė“, t. y. grobstė Lietuvos žydų meno ir kultūros vertybes, sunaikino didžiąją žydų kultūros palikimo dalį. Buvo nusiaubtos JIVO instituto, Strašuno ir Balošerio bibliotekos, Š. An-skio muziejus, Kauno istorijos ir etnografijos draugijos eksponatai. Vilniaus geto kalinių brigada („dvidešimtukas“), sudaryta iš žydų, buvo verčiama talkininkauti šiame darbe Rosenbergo štabui. Jie ėmė gelbėti eksponatus. Šioje brigadoje dirbo Abromas Suckeveris ir Šmerelis Kačerginskis – būsimieji pokarinio Vilniaus žydų muziejaus steigėjai. Eksponatus padėjo gelbėti ir garbūs lietuvių inteligentai – Vilniaus universiteto docentė M. Abramovič, Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė, rašytojas Kazys Boruta ir kt. Gete žmonės įrengė specialias slėptuves išgelbėtiems eksponatams sudėti.
1944 m., dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, išvijus iš Vilniaus nacius buvo įsteigtas vienintelis visoje Sovietų Sąjungoje žydų muziejus. Jame jau 1944 m. vasarą ėmė dirbti į Vilnių grįžę žydai. Nors valdžia nesuprato jų poreikio turėti savo muziejų, rugpjūčio pabaigoje leido prie Švietimo ministerijos sukurti Medžiagos rinkimo komitetą. Ir tiktai 1944 m. pabaigoje prie LTSR Kultūros ministerijos pradėjo veikti Žydų muziejus. Direktoriumi buvo paskirtas rašytojas Šmerelis Kačerginskis. Būtent jo butas ir tapo pirmąja muziejaus rezidavimo vieta. Muziejaus veikla nebuvo būdinga tokio pobūdžio institucijai. Jame ne tik renkamas ir saugomas žydų kultūros paveldas, bet ir grįžusių žydų adresai. Į muziejų ėjo ištisi laiškų srautai iš Sovietų Sąjungos ir įvairiausių pasaulio šalių. Žmonės teiravosi apie savo giminaičius ir pažįstamus, kurių didžioji dalis žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Muziejus tapo Vilniaus žydijos dvasiniu ir kultūriniu centru. Jame buvo diskutuojama visais žydams aktualiais klausimais, jo vadovybė kreipdavosi į aukščiausius valdžios organus kaip šios tautybės gyventojų atstovė. Muziejus įsikūrė Strašuno (dabar Žemaitijos) gatvės šeštame name, kuriame iki karo buvo biblioteka, o karo metu – biblioteka ir geto kalėjimas. Būtent čia iš įvairiausių slėptuvių imta nešti išsaugotus kultūros lobius. Šis pokarinis Lietuvos žydų muziejus kaip kultūros centras pasirinko kelias veiklos kryptis: kaupė išlikusį žydiškos kultūros paveldą plačiąja prasme, rinko istorinę medžiagą ir rengė parodas; rūpinosi masinių žydų kapaviečių ir kitų šiai tautai reikšmingų istorinių bei kultūrinių vietovių įamžinimu.Iš įvairiausių Vilniaus kampų muziejaus darbuotojai ir kiti entuziastai tempė arba vežimais vežė vokiečių nesunaikintą Lietuvos žydų palikimą. Tai buvo įvairiausios knygos, rankraščiai, laikraščių ir žurnalų komplektai, organizacijų, draugijų, JIVO, Vilniaus bendruomenės archyvai, ritualiniai reikmenys. Surinkti 47 įvairių skulptorių darbai, Manes Kaco, Makso Bando, Fefermano ir Mergošilskio paveikslų kolekcija. Nepaisant ką tik praūžusio kruvino karo viesulo, didžiulės Lietuvos žydų bendruomenės netekties, nemažai paslėptos medžiagos, ypač archyvinės, dar galima buvo aptikti rūsiuose, palėpėse, transporto mazgų patalpose, tačiau trūko fizinių jėgų atgabenti visa tai į muziejų. Sovietinių valdžios organų požiūris į šią neįkainojamą žydų istorijos ir kultūros medžiagą buvo atsainus, ji buvo pasmerkta sunaikinti ir dažnai tapdavo makulatūros perdirbimo fabrikų žaliava.
Pirmoji muziejaus paroda atspindėjo tuo metu aktualiausią žydams klausimą ir buvo pavadinta „Žiaurus Lietuvos žydų naikinimas vokiečių okupacijos metu“. Vėliau įrengtos ekspozicijos, skirtos Vilniaus ir Kauno getams, Paneriams, žydų literatūros klasikui Šolom Aleichemui.Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1949 m. birželio 10 d. nutarimu reorganizavo, o iš tiesų – likvidavo Vilniaus žydų muziejų. Jis tapo Vilniaus kraštotyros muziejumi. Visas sukauptas žydiškas palikimas išdalintas įvairioms įstaigoms: „kraštotyrinė medžiaga – Vilniaus kraštotyros muziejui; eksponatai, turintys revoliucinę reikšmę, – Valstybiniam istorijos-revoliucijos muziejui; eksponatai, turintys meninę vertę, – Meno reikalų valdybai; knygos – Lietuvos TSR Knygų rūmams; visą kitą inventorių perduoti Vilniaus bibliotekiniam technikumui“; archyvinė medžiaga buvo perduota Lietuvos Centriniam Valstybės archyvui. Muziejaus pastatas perduotas Kultūros ir švietimo įstaigų komitetui. Naujasis Vilniaus kraštotyros muziejus visiškai netenkino Lietuvos žydų poreikių, o jo rengiamos parodos („Vilniaus miesto pramonės laimėjimai pokariniame stalininiame penkmetyje“; „Vilniaus miesto kultūros palikimas pokariniame laikotarpyje“) neturėjo nieko bendro su šia tautine mažuma.1989 m. rugsėjo 6 d. LR Vyriausybės potvarkiu Nr. 177p po beveik penkiasdešimties metų Vilniuje buvo atkurtas Žydų muziejus. Pagrindinis tikslas – prikelti iš užmaršties Lietuvos žydų istoriją bei kultūrą, atskleisti tautos tragediją Antrojo pasaulinio karo metais. 1991 m. vasario 13 d. LR Vyriausybės potvarkiu Nr. 56p daugelis eksponatų grąžinti į ką tik atkurtą Lietuvos Valstybinį žydų muziejų. Tais pačiais metais Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus padovanojo išlikusius Kauno žydų istorijos ir etnografijos draugijos eksponatus. Šie eksponatai ir sudarė muziejaus rinkinių pagrindą. 1997 m., minint Vilniaus Gaono 200-ąsias mirties metines, muziejus buvo pavadintas Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi.Šiuo metu aktualiausi tokie muziejaus veiklos aspektai: – kaupiamoji veikla (įvairių judaikos (plačiąja prasme) eksponatų kaupimas muziejaus fonduose);– ekspozicinė veikla (nuolatinių ekspozicijų, kilnojamų ir nekilnojamų parodų rengimas);– tiriamoji veikla (archyvuose tiriama Lietuvos žydų istorija, kultūra bei jos naikinimas);
– leidybinė veikla (periodinių leidinių, monografijų, skaitinių, dokumentų rinkinių publikavimas);– edukacinė veikla (edukaciniai projektai su Lietuvos mokyklomis, kraštotyros muziejais; kitų šalių kultūrinėmis institucijomis).

Muziejus turi tris filialus. Jie atskleidžia atskirus žydų kultūrinio palikimo ir tragedijos aspektus:Panerių memorialasŽ. Lipšico žydų muziejusTolerancijos centras