Zalgirio musis

Žalgirio mūšis

Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 – liepos 16 d. vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pajėgų ir Kryžiuočių ordino , pasibaigęs pastarojo sutriuškinimu. Žalgirio mūšis – Lietuvos istorinis pasididžiavimas, mat nulėmė vokiečių ordino galybės galą. Pergalė nutraukė porą šimtų metų trukusius lietuvių žemių grobstymus.

Jano Mateikos „Žalgirio mūšis“

Per šimtmečius Žalgirio mūšis apaugo mitais ir legendomis, įvairiomis istorinėmis interpretacijomis. Iki šiol apie šį didžiausią viduramžių Europos mūšį dar daug kas neaišku. Įvairūs šaltiniai teigia, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000 – 85 000 žmonių, o žuvo – 15 000 – 50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo saamdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.

Mūšis įvyko ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo (klaidinančiai vadinamo Griunvaldu), Tanenbergo ir Liudviksdorfo kaimelių (dabartinėje Lenkijos teritorije). Lenkų istorijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis , lietuvių istorijoje – Žalgirio mūšis (vok. grün – žalias + Wald – miškas, giria), Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis (lietuviškai „Eglių kalno“ . Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo).

Žalgirio mūšis buvo nuo 1409 m. besitęsiančio konflikto tarp Ordino ir Lenkijos bei Lietuvos kulminacija. 1409 m. prieš Ordiną suukilo žemaičiai, kuriuos aktyviai parėmė LDK (ypač Vytautas) ir Lenkija . Didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas buvo priverstas paskelbti Lenkijai karą. 1410 m. liepos pradžioje LDK kariuomenė prie Vyslos susijungė su Lenkijos kariuomene ir, susitarus, kad tuo metu žemaičiai puldinės ordino pi

ilis (nukreipdami dėmesį), liepos 3 d. jungtinė kariuomenė nužygiavo Ordino sostinės link. Prieš juos iš Teutonų ordino sostinės Marienburgo išvyko kryžiuočių kariuomenė.

Nors lietuvių–lenkų jungtinė kariuomenė turėjo daugiau karių (51 lenkų ir 40 lietuvių vėliavų, daugiau kaip 50 000 karių, prieš 32 000 kryžiuočių – 52 vėliavas), kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo pranašumą. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų, lietuviai ir lenkai – 17.

Kryžiuočiai įsirengė savo būstinę šalia Grunvaldo gyvenvietės. Kryžiuočiai tą dieną turėjo 21 000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6 000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5 000 mūšyje treniruotų tarnų, kurie buvo ginkluoti geriau nei daugelis lietuvių–lenkų pėstininkų. Iš viso apie 32 000 žmonių. Daugelis kryžiuočių buvo iš Teutonų ordino (Vokietija), bet į pagalbą savo broliams kovoje prieš pagonis buvo susirinkę riteriai iš visos Vakarų Europos. Tai – anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, čekai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai.

Vokiečiams vadovavo magistras Ullrichas von Jungingenas, didysis maršalas Frederikas von Vallenrodas, didysis vadas Kuno von Lichtenšteinas ir aprūpinimo pajėgų maršalas Albrechtas von Švarcenbergas.

Už kelių kilometrų nuo kryžiuočių, šalia mažos gyvenvietės Tanenbergo (Stebako), buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų armiją sudarė 18 000 riterių, 11 000 vasalų ir 4 000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11 000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1 100 totorių, ir apie 6 000 čekų, rusų, moravų ir moldavų. Iš viso apie 51 000 žmonių. Brangios, sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni nei kr

ryžiuočių.

Politinis armijos vadovas buvo Lenkijos karalius Jogaila , kuriam tuo metu buvo apie 60 metų ir kuris liepos 15 d. rytą Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Vytautą paskyrė vyriausiuoju karo vadu.

Manoma, kad Jogaila delsė norėdamas sulaukti derybų ir išvengti mūšio. Kita vertus, diena buvo karšta ir riteriai saulėje, laukdami mūšio pradžios, nuvargo. Vytautui atrodė, kad žymiai parankiau yra kovoje įveikti priešus, todėl jis, nesulaukęs Jogailos žodžio, rizikavo ir metė pirmyn LDK pajėgas, užpuldamas ir išblaškydamas kryžiuočių artileriją. Tai galėjo būti ir išankstinis susitarimas. Nors galiausiai ordino kariuomenė pralaimėjo, maždaug kas antras lietuvių karys nebegrįžo namo.

Lietuvių kariuomenei pradėjus puolimą, vokiečiai metė didžiąją dalį savo pajėgų kovai su lietuviams – apie 24 vėliavų kairiajame sparne pasitiko lietuvius, o tik 12 palikta dešiniajame sparne priešais lenkus. Po maždaug valandos, didelių nuostolių patyrę lietuviai, ėmė trauktis, tik 3 Smolensko vėliavos, vadovaujamos Jogailos brolio Lengvenio Algirdaičio , pasiliko pridengti įsitraukusių į kovą lenkų šoną.

Pasak švedų mokslininko Sveno Ekdahlio, rašytiniai šaltiniai liudija, kad lietuvių atsitraukimas buvo iš anksto suplanuotas Vytauto manevras, kuriuo išblaškyta besivejanti ordino kariuomenės dalis. Šią nuomonę patvirtina ir tas faktas, kad Vytautas dar gegužės mėnesį už 20 tūkst. kapų grašių per Jogailą pasamdė čekų karių, tarp kurių buvo ir Janas Žiška. Mūšio pradžioje čekai, stovėję už Lietuvių vėliavų, pasitraukė į miškelį, o Vy

ytautui, po atsitraukimo manevro smogus į kryžiuočių užnugarį, atakavo iš kitos pusės. Tai atitinka išankstinį gudrų priešo gretų išblaškymo ir sinchroniškos baigiamosios atakos iš dviejų pusių planą. Įsitraukus lenkams, ordinas dar į kovą metė rezervines 16 vėliavų, tačiau rezervu pasinaudojo ir lenkai, tad jungtinė kariuomenė įgavo persvarą, kuri buvo išlaikyta iki mūšio galo.

Mūšyje žuvo ordino magistras, virš 200 riterių.

Po Žalgirio mūšio ordinas liko gana stiprus, tačiau nebegalėjo grobti Lietuvos žemių. Žalgirio mūšis sustabdė ordino veržimąsi į rytus. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą Europą – ji sužinojo, kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis, o su dviem valdovais krikščionimis. Niekas nebeskubėjo ordino gelbėti, o popiežius nebeskelbė naujų kryžiaus žygių.

1411 m. vasario 1d. (Torunės taika) buvo pasirašyta taikos sutartis. Lenkija ir Lietuva atgavo kai kurias teritorijas. Žemaitija užleista Vytautui iki gyvos galvos, tačiau Klaipėda liko vokiečių rankose. Klaipėdos kraštas ir lietuviams, ir ordinui turėjo didelę strateginę reikšmę. Pralaimėjęs mūšį, pastarasis ėmėsi diplomatinės kovos – kreipėsi į Romos imperatorių, kuris atsiuntė savo arbitrą spręsti ginčo dėl Lietuvos vakarinių sienų. Abi šalys pateikė savo įrodymus: ordinas – Mindaugo dovanų aktus kalavijuočiams, siekdamas įrodyti, kad esanti užrašyta visa Lietuva. Vytautas įrodinėjo, kad Memelio pilis esanti žemaičių žemėje ir dėl to turinti jam priklausyti.

Kompromisiška, ir Vytauto, ir ordino reikalavimus patenkinančia, Melno taikos sutartimi 14

422 m. pagaliau išspręsta problema, bet pagal ją Klaipėda ir jos kraštas liko ordinui.

Leave a Comment