XVII-XVIIIa

Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa.

Absoliutinės monarchijos Europoje ėmė formuotis XVI–XVII a.–tai dviejų santvarkų susidūrimo laikotarpis–feodalizmo irimas ir kapitalizmo formavimasis. Absoliutinė monarchija–tai centralizuota valstybė su neribojama monarcho valdžia.
Tuo laiku susidūrė du luomai–išeinanti bajorija ir ateinanti buržuazija. Bajorija jau buvo nepajėgi išstumti buržuaziją, o ši dar nesugebėjo nurungti bajorijos. Susidarė jėgų pusiausvyra. Abiems šiems luomams buvo reikalinga stipri karaliaus valdžia: bajorams, kad jie išsilaikytų, o buržuazijai, kad įsitvirtintų valdžioje. Tuo pasinaudoję karaliai tarsi pakilo virš visų luomų ir tapo savarankiškais.
Absoliutinių monarchijų reikšmė–iki XVIII a.. absoliutinės monarchijos vaidino teigiamą vaidmenį. Karaliai, norėdami gauti daugiau pajamų, rūpindavosi ūkiu, padėdavo buržuazijai užkariauti prekybos rinkas, stiprino valstybę. XVIII a. tai tapo nepažangu, nes absoliutizmas išsigimė, ėmė stabdyti istorinę raidą.
Prancūzijoje absoliutizmas ėmė formuotis XVII a. viduryje, valdant Liudvikui XIII arba kardinolui Rišelje. Tuo metu buvo baigta vienyti Prancūzija, sudarytos geros sąlygos prekybai, grežtai reikalauta laikytis įstatymų, uždraustos dvikovos. Prancūzijos ūkis pasiekė žymių laimėjimų. Ypatingai absoliutizmas suklestėjo, valdant Liudvikui XIV. Jis nešaukė Generalinių Luomų, visą valdžią suėmė į savo rankas. Paats leido įstatymus ir pats kontroliavo jų vykdymą. Iš pradžių jis rūpinosi ūkiu, ypač prekyba, priversdavo kitas valstybes sudaryti palankias prekybines sutartis, labai sustiprino armiją.
Tačiau valdymo pabaigoje jis ėmė nebesidomėti valstybės reikalais, tik nuolat didino mokesčius, o beveik visas biudžetas bū

ūdavo išleidžiamas rūmų prabangai. Ypatingai absoliutizmas išsigimė XVIII a., Liudviko XVI valdymo laikais. Bajorai išnuomodavo žemes valstiečiams, o patys apsigyvendavo prie karaliaus dvaro. Tūkstančiai jų gyveno dvare, visi turėjo įdomiausių pareigų, už tai gaudavo algas.
O tuo laiku Prancūzijoje vystėsi kapitalistiniai santykiai, tačiau didžioji mokesčių našta gulė ant buržuazijos pečių. Todėl ir buržuazija ėmė ieškoti kitų turtėjimo šaltinių (mokesčių atpirkimas, paskolos karaliui etc). Tai stabdė ūkio raidą. Dėl to kaltas buvo absoliutizmas.

Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr.

XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje Rusija buvo atsilikusi feodalinė valstybė. Jos atsilikimą rodė:

1. Labai silpnai besivystę kapitalistiniai santykiai (buvo mažai manufaktūrų, silpna vidaus bei užsienio politika).
2. Reguliarios kariuomenės neturėjimas. Pašauktinių kariuomenė buvo nedrausminga, samdomi šaulių pulkai dažnai būdavo neištikimi. Rusija neturėjo laivyno.

Atsilikimo priežastys:

1. Istorinės sąlygos (dar buvo jaučiamos mongolų–totorių antplūdžių paasekmės, nuolatiniai karai, Ivano IV politikos paskmės).
2. Svarbiausia priežastis–Rusija neturėjo išėjimo į jūras. Juodąją jūrą valdė turkai, Baltijos–švedai. Rusija naudojosi tik Baltąja jūra, netinkama vystytis prekybai. Todėl dažniausiai rusų pirkliai prie Baltijos jūros labai pigiai parduodavo prekes užsienio pirkliams.

Petras I

Tokioje situacijoje į valdžią atėjo jaunas caras Petras I. Pagrindinis jo uždavinys–įveikti Rusijos atsilikimą ir priartinti ją prie Europos. Petras I domėjosi ekonominiu užsienio vystymusi. Jis suprato, kad Rusija nieko nepadarys tol, kol neturės išėjimo į jūras. Dar XVII a. pabaigoje su turkais kariavo dėl Az

zovo jūros, ją atkovojo. Ieškojo sąjungininkų kovoje su Turkija dėl Juodosios jūros. Paramos negavo, bet suprato, kad viena Rusija Turkijos neįveiks. Todėl nusprendė kovoti dėl Baltijos, nes čia tikėjosi rasti sąjungininkų.
Petras I sudarė sąjungą su Danija ir su Augustu II. 1700 m. prasidėjo Šiaurės karas, trukęs iki 1721 m. Švediją tuo metu valdė Karolis XII–talentingas karvedys. Pirmiausia jis sutriuškino danus, o po to, ties Narva, Petro I kariuomenę, Saksonijos kariuomenę, įžengė į Žečpospolitą. Nuvertė Augustą II, karaliumi pastatė Stanislovą Leščinskį. Pralaimėjimas ties Narva Petro I nesugniuždė–jis tik pamatė, ko trūksta Rusijai. Iškart po pralaimėjimo jis pradėjo didžiules reformas:

1. Sukūrė reguliariąją rekrutų kariuomenę.
2. Pradėjo statyti laivyną.
3. Statė valstybines manufaktūras: metalurgijos, ginklų, audimo, odos perdirbimo.

Jau 1701 m. nauja, reorganizuota rusų kariuomenė patyrė pirmą pergalę ties Šliselburgu. Tačiau lemiamą reikšmę turėjo pergalė ties Poltava 1709 m. Šiame mūšyje Švedija praktiškai prarado savo sausumos kariuomenę. Bet jai liko galingas jūrų laivynas. Pirmąją pergalę jaunas rusų laivynas patyrė 1714 m. ties Hankos pusiasaliu. Po to buvo dar keletas stambių jūros mūšių ir 1721 m. Švedija buvo priversta pasirašyti Ništato taikos sutartį, pagal kurią Rusija gavo Livoniją.

Politinės Petro I reformos

XVIII a. pradžios Rusijos politinė struktūra buvo visiškai pasenusi: caras, bojarinų dūma, prikazai. Vietose neribotą valdžią turėjo vaivados. Bojarinų dūma buvo gremėzdiška, netobula valstybinė institucija, todėl 1711 m. Pe

etras I bojarinų dūmą panaikino. Vietoje jos jis sukūrė įstatymų leidžiamąjį organą Senatą, kuris Petro I laikais turėjo dideles teises, valdė šalį, kai caras buvo žygiuose. Senatorius Petras I skirdavo ne pagal kilmę, o pagal protą.
Visiškai išsiderinusi buvo prikazų sistema. Prikazų buvo daugybė, jie vienas kitam trukdė, todėl rimto darbo nedirbo. Vietoje prikazų buvo sukurtos kolegijos, turėjusios tiksliai apibrėžtą veiklos sritį. Kolegijose visi klausimai turėjo būti sprendžiami kolegialiai.
Petras I įsteigė generalinio prokuroro postą. Generalinis prokuroras turėjo kontroliuoti, kaip vykdomi caro nurodymai.
Rusijoje buvo sukurtos 8 gubernijos. Gubernatoriai buvo nelabai suvaldomi (ypač po Petro I mirties). Didžiulę reikšmę valstybės gyvenime turėjo rangų lentelė, pagal kurią pareigų skirstymas rėmėsi ne kilmingumu, o užsitarnavimu. Lentelę sudarė 14 rangų, nuo 7–ojo būdavo suteikiamas bajoro titulas.
Petro I laikais buvo suvalstybinta Bažnyčia, panaikintas patriarcho postas, visus religinius reikalus ėmė tvarkyti Sinodas–valstybinė įstaiga.
Didžiules reformas Petras I atliko švietimo, kultūros, mokslo srityse. Įvykdžius visas reformas, Rusija nesusilygino su pirmaujančiomis Europos valstybėmis, bet sumažėjo atsilikimas–buvo padėtas stiprus pamatas.
1721 m. Rusija buvo paskelbta Imperija, nes tuomet ji jau buvo daugiatautė didelė valstybė, turinti didžiulę, gerai apmokytą armiją, laivyną. Laimėjus Šiaurės karą, Rusijos autoritetas tarptautinėje arenoje labai išaugo.

Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas

Nuo XVI a. kolonizaciją Šiaurės Amerikoje vykdė Ispanija, Prancūzija, Anglija, Nyderlandai. Gyvybingiausios pasirodė esančios anglų gy

yvenvietės. Tai priklausė nuo Anglijos karinės galios ir kolonizacijos pobūdžio. Iš Anglijos į Ameriką plūdo didžiausias nuskurdusių gyventojų srautas. O Olandijos ir Prancūzijos kolonijose nebuvo masinės valstiečių kolonizacijos, stambūs žemių savininkai buvo labai suinteresuoti kailių prekyba su indėnais.
Pirmoji nuolatinė anglų gyvenvietė Šiaurės Amerikoje buvo įkurta 1607 m. pelkėtose Džeimso upės žiotyse, būsimosios Virdžinijos teritorijoje. Ilainiui Atlanto pakrantėje įsikūrė 13 kolonijų (šiaurinės, vadinamos Naująja Anglija: Nju Hepšyras, Masačiusetsas, Konektikutas, Rod Ailendas; centrinės: Niujorkas, Pensilvanija, Nju Džersis, Delaveras; pietinės: Virdžinija, Merilendas, Šiaurės Karolina, Pietų Karolina, Džordžija).
Pusantro šimtmečio, trukusio nuo anglų kolonijų įkūrimo Šiaurės Amerikoje iki 1775–1783 m. Nepriklausomybės karo, čia klostėsi kapitalistiniai santykiai, formavosi buržuazinės revoliucijos prielaidos. Svarbų vaidmenį suvaidino puritonizmas. Naujajame Pasaulyje ši ideologija tapo teorine ankstyvosios buržuazinės visuomenės sukūrimo programa. Po truputį augo namudinė pramonė, o antroje XVII a. pusėje atsirado ir manufaktūrų. XVIII a. viduryje susidaręs teritorijos, kalbos, ekonominio gyvenimo ir kolonijų ūkinių interesų bendrumas padėjo naujos nacijos–amerikiečių–pamatus. Gyventojai įgijo bendrų psichinių bruožų. Pakito čia vartojama anglų kalba–atsirado naujų žodžių, kitų pakito tartis. XVIII a. viduryje daugelis kolonijų gyventojų jau vadino save amerikiečiais.

Amerikos Nepriklausomybės karo priežastys

1. Agrarinė problema

Anglijos karalius ir aristokratinė dvarininkija negailėjo pastangų feodaliniams principams įtvirtinti kolonijose. Stambiems valdytojams priklausė daug žemių ir karališkose kolonijose, ir tose, kurias karaliai dovanodavo stambiems dvarininkams (lordas Baltimoras buvo Merilendo savininkas ir pan.). Žemės sklypus jie dalindavo persikelėliams fiksuotosios rentos sąlygomis, bet neleido kolonijose įsitvirtinti laisvai buržuazinei perkamos ir parduodamos žemės nuosavybei. Feodalizmo elementai agrariniuose santykiuose–latifundijos, majoratas, fiksuotoji renta–buvo ypač ryškūs centrinėse ir pietinėse kolonijose. Kova dėl demokratinio žemės klausimo sprendimo pasireiškė įvairiomis formomis: kėlimusi į „laisvas” žemes (skvoterystė), sukilimais (1676 m., vadovaujamas Bekono).

2. Prekybinės ekonominės problemos

Svarbi prieštaravimų tarp kolonijų ir metropolijos didėjimo priežastis, šalia agrarinio klausimo, buvo prekybinės ekonominės problemos. Anglijos buržuazija kolonijas traktavo kaip žaliavų šaltinį ir rinką savo pramoninėms prekėms. Įvežamų į kolonijas anglų prekių piniginė išraiška sutinkamai su merkantilizmo doktrina viršijo įvežamųjų žaliavų kainas. Tačiau šiaurinės ir centrinės kolonijos ėjo kapitalistiniu keliu, kaip ir pati metropolija, o buržuaziniai Amerikos savininkai tapo anglų buržuazijos varžovais laivų statyboje, geležies liejimo pramonėje, prekyboje su Vest Indija ir kitur. Anglija, būkštaudama dėl didėjančio ekonominio kolonijų savarankiškumo, stengėsi visaip riboti pramonės ir prekybos raidą Amerikoje. Ji uždraudė vilnonių gaminių eksportą iš kolonijų, 1750 m. įstatymu buvo užginta steigti metalo apdirbimo dirbtuves etc. Anglijos vyriausybė išleido daugybę įsakų, draudžiančių išvykti meistrams, išvežti iš Anglijos į kolonijas mašinas, išradimus. Navigaciniai aktai griežtai reglamentavo kolonijų prekybą su metropolija ir trečiosiomis šalimis.

3. Administracinė metropolijos politika

Buržuazinei raidai trukdė administracinė Anglijos politika, siekusi kontroliuoti politinį kolonijų gyvenimą. XVIII a. viduryje trylikos Amerikos kolonijų politinė organizacija turėjo daug bendro. Karalius skyrė daugelio kolonijų gubernatorius, kurių rankose buvo sutelkta vykdomoji, teisminė ir įstatymų leidimo valdžia. Kolonijų asamblėjas sudarė Taryba (savotiški Aukštieji rūmai), kurios narius skyrė gubernatorius iš aristokratijos atstovų, ir gyventojų renkami Žemutiniai rūmai, kuriems priklausė įstatymų leidimo iniciatyva ir teisė votuoti pinigines lėšas kolonijoms valdyti. Rinkimams buvo taikomas turto cenzas, jie visur buvo atviri.

Taigi, kapitalistinių santykių raida kolonijose, karališkosios vyriausybės kursas į reglamentacijos stiprinimą ekonomikos ir politikos srityse, bet kokios ūkinės veiklos varžymas, politinės persikelėlių laisvės ribojimas, amerikiečių nacijos susiformavimas–visa tai vedė į neišvengiamą konfliktą.

Džordžas Vašingtonas (George Washington) ir Neriklausomybės deklaracija

Vašingtonas buvo turtingas plantatorius, kilęs iš Virdžinijos. 1775–1783 m. Nepriklausomybės karo metu jis priklausė nuosaikiajam sparnui. Jis buvo pirmasis Amerikos prezidentas (1789–1792 ir 1792–1796). 1751 m. jis tapo Virdžinijos milicijos vadovu, vėliau daug nusipelnė, reorganizuodamas partizaniškąją miliciją į reguliariąją armiją. 1774 m. I–ojo Kontinentinio Kongreso dalyvis, vadovavo Nepriklausomybės karui, aktyviai dalyvavo ruošiant JAV konstituciją 1787 m. Užsienio politikoje siekė plačių tarptautinių Amerikos santykių užmezgimo. Amerikoje jis vadinamas Tėvynės Tėvu.
1776 m. pavasarį daugelis kolonijų pasiskelbė nepriklausomomis valstijomis. Tų pačių metų liepos 4 d. Kongresas priėmė Nepriklausomybės deklaraciją, paskelbusią naujos nepriklausomos valstybės–Jungtinių Amerikos Valstijų–sukūrimą. Jos autorius buvo nuoseklus demokratas, švietėjų sparno atstovas Tomas Džefersonas. Socialinėje filosofinėje deklaracijos dalyje pamėginta teoriškai pagrįsti kolonistų teises. Atraminis jos teiginys buvo švietėjiška prigimtinių žmogaus teisių teorija. Natūrali teisinė koncepcija „gyvenimas, laisvė ir nuosavybė” čia įgijo humanistinį pobūdį, nes sąrašas papildytas žodžiais „laimės siekimas”. Svarbiausi deklaracijos teiginiai buvo antikolonializmo idėja ir liaudžiai pripažinta sukilimo teisė. Nepriklausomybės deklaracija turėjo didžiulę pažangią reikšmę.
Taip gimė JAV. Po laimėto 1783 m. Nepriklausomybės karo ją Versalio sutartimi pripažino Anglija.

Leave a Comment