Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa.
Absoliutinės monarchijos Europoje ėmė formuotis XVI–XVII a.–tai dviejų santvarkų susidūrimo laikotarpis–feodalizmo irimas ir kapitalizmo formavimasis. Absoliutinė monarchija–tai centralizuota valstybė su neribojama monarcho valdžia.
Tuo laiku susidūrė du luomai–išeinanti bajorija ir ateinanti buržuazija. Bajorija jau buvo nepajėgi išstumti buržuaziją, o ši dar nesugebėjo nurungti bajorijos. Susidarė jėgų pusiausvyra. Abiems šiems luomams buvo reikalinga stipri karaliaus valdžia: bajorams, kad jie išsilaikytų, o buržuazijai, kad įsitvirtintų valdžioje. Tuo pasinaudoję karaliai tarsi pakilo virš visų luomų ir tapo savarankiškais.
Absoliutinių monarchijų reikšmė–iki XVIII a. absoliutinės monarchijos vaidino teigiamą vaidmenį. Karaliai, norėdami gauti daugiau pajamų, rūpindavosi ūkiu, padėdavo buržuazijai užkariauti prekybos rinkas, stiprino valstybę. XVIII a. tai tapo nepažangu, nes absoliutizmas išsigimė, ėmė stabdyti istorinę raidą.
Prancūzijoje absoliutizmas ėmė formuotis XVII a. viduryje, valdant Liudvikui XIII arba kardinolui Rišelje. Tuo metu buvo baigta vienyti Prancūzija, sudarytos geros sąlygos prekybai, grežtai reikalauta laikytis įstatymų, uždraustos dvikovos. Prancūzijos ūkis pasiekė žymių laimėjimų. Ypatingai absoliutizmas suklestėjo, valdant Liudvikui XIV. Jis nešaukė Generalinių Luomų, visą valdžią suėmė į savo rankas. Pats leido įstatymus ir pats kontroliavo jų vykdymą. Iš pradžių jis rūpinosi ūkiu, ypač prekyba, priversdavo kitas valstybes sudaryti palankias prekybines sutartis, labai sustiprino armiją.
Tačiau valdymo pabaigoje jis ėmė nebesidomėti valstybės reikalais, tik nuolat didino mokesčius, o beveik visas biudžetas būdavo išleidžiamas rūmų prabangai. Ypatingai absoliutizmas išsigimė XVIII a., Liudviko XVI valdymo laikais. Bajorai išnuomodavo žemes valstiečiams, o patys apsigyvendavo prie karaliaus dvaro. Tūkstančiai jų gyveno dvare, visi turėjo įdomiausių pareigų, už tai gaudavo algas.
O tuo laiku Prancūzijoje vystėsi kapitalistiniai santykiai, tačiau didžioji mokesčių našta gulė ant buržuazijos pečių. Todėl ir buržuazija ėmė ieškoti kitų turtėjimo šaltinių (mokesčių atpirkimas, paskolos karaliui etc). Tai stabdė ūkio raidą. Dėl to kaltas buvo absoliutizmas.
Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr.
XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje Rusija buvo atsilikusi feodalinė valstybė. Jos atsilikimą rodė:
- 1. Labai silpnai besivystę kapitalistiniai santykiai (buvo mažai manufaktūrų, silpna vidaus bei užsienio politika)
- 2. Reguliarios kariuomenės neturėjimas. Pašauktinių kariuomenė buvo nedrausminga, samdomi šaulių pulkai dažnai būdavo neištikimi. Rusija neturėjo laivyno
- 1. Istorinės sąlygos (dar buvo jaučiamos mongolų–totorių antplūdžių pasekmės, nuolatiniai karai, Ivano IV politikos paskmės)
- 2. Svarbiausia priežastis–Rusija neturėjo išėjimo į jūras. Juodąją jūrą valdė turkai, Baltijos–švedai. Rusija naudojosi tik Baltąja jūra, netinkama vystytis prekybai. Todėl dažniausiai rusų pirkliai prie Baltijos jūros labai pigiai parduodavo prekes užsienio pirkliams
- 1. Sukūrė reguliariąją rekrutų kariuomenę
- 2. Pradėjo statyti laivyną
- 3. Statė valstybines manufaktūras: metalurgijos, ginklų, audimo, odos perdirbimo
- 1721. M. Rusija buvo paskelbta Imperija, nes tuomet ji jau buvo daugiatautė didelė valstybė, turinti didžiulę, gerai apmokytą armiją, laivyną. Laimėjus Šiaurės karą, Rusijos autoritetas tarptautinėje arenoje labai išaugo
- 1. Agrarinė problema
- 2. Prekybinės ekonominės problemos
- 3. Administracinė metropolijos politika
- 1776. M. pavasarį daugelis kolonijų pasiskelbė nepriklausomomis valstijomis. Tų pačių metų liepos 4 d. Kongresas priėmė Nepriklausomybės deklaraciją, paskelbusią naujos nepriklausomos valstybės–Jungtinių Amerikos Valstijų–sukūrimą. Jos autorius buvo nuoseklus demokratas, švietėjų sparno atstovas Tomas Džefersonas. Socialinėje filosofinėje deklaracijos dalyje pamėginta teoriškai pagrįsti kolonistų teises. Atraminis jos teiginys buvo švietėjiška prigimtinių žmogaus teisių teorija. Natūrali teisinė koncepcija „gyvenimas, laisvė ir nuosavybė” čia įgijo humanistinį pobūdį, nes sąrašas papildytas žodžiais „laimės siekimas”. Svarbiausi deklaracijos teiginiai buvo antikolonializmo idėja ir liaudžiai pripažinta sukilimo teisė. Nepriklausomybės deklaracija turėjo didžiulę pažangią reikšmę
Taip gimė JAV. Po laimėto 1783 m. Nepriklausomybės karo ją Versalio sutartimi pripažino Anglija.