XIXa.-XXa. architektūra

XIX a. pr.- XX a. pr.
architektūra

Eklektinis namas Taline

Vitos Maceinaitė 9c kl. Vilnius 2003

XIX a. pr. atsigręžiama atgal, bet ne į “nusibodusią” antiką, o į romaniką, gotiką, renesansą, baroką. Architektai pradeda kopijuoti senuosius stilius. Atsiranda istorizmas, skaidomas į neoromaniką, neogotiką, neobaroką ir kt. Manoma, kad bažnyčiai geriausiai tinka gotikos, teatrui- baroko, o įstaigoms- renesanso pastatų formos. Vėliau grynųjų menų atsisakoma, juos pradedama jungti, atsiranda 1eklektika. Meno centru tampa Paryžius.

XIX a. susiformuoja tokios meno srovės:
· romantizmas (I pusė);
· realizmas (amžiaus vid.);
· impresionizmas (7- 8 deš.);
· postimpresionizmas (8- 9 deš.);
· simbolizmas (XIX a. pab. &##8211; XX a. pr.)
Klasicizmas

Klasicizmas sekė antikos pavyzdžiais, nes antikinė epocha atrodė esanti ideali. Kita priežastis, dėl kurios buvo mėgdžiojama antika, – naujos žinios apie antikos kultūrą (pvz., Pompėjos miesto Italijoje kasinėjimai).

Pagrindinis klasicizmo principas – “išaukštintas grožis ir rami didybė”. Menas turėjo mokyti, šlovinti dorybes ir smerkti ydas.

Klasicizmo architektūra paplito visoje Europoje ir už jos ribų. Visi, net ir patys paprasčiausi, pastatai buvo simetriški, didelėmis glotniomis sienų plokštumomis. Centrinė fasado dalis priminė senovės graikų šventovės skerspjūvį. Paprastai tai išsišovusi į priekį, trikampiu frontonu besibaigianti kolonada. Tookio tipo pastatai buvo statomi visuose didesniuose miestuose. Klasicizmui būdingas paprastumas, griežtumas, patogumas. Bendrame miesto ansamblyje tai kelia didingą, šiek tiek šaltoką įspūdį. Tuo metu buvo statoma ir daug pastatų, kurie neturėjo jokios praktinės prasmės. Pavyzdžiui Triumfo arka Žvaigždių aikštėje Pa

aryžiuje. Didingai iškyla ji plačioje, apvalioje aikštėje, nuo kurios tiesiasi dvylika plačių gatvių. Dar vienas garsus klasicizmo paminklas Paryžiuje – Panteonas. Ši buvusi bažnyčia dabar yra žymių Prancūzijos žmonių laidojimo vieta.

Milžiniški pastatai tuo metu kilo ir Rusijoje. Ir šiandien Sankt Peterburgo centre gausu klasicizmo statinių. Tai Smolnio institutas, Admiraliteto pastatas su iš toli matoma paauksuota smaile virš trimis spinduliais išsišakojusių gatvių ir daugybė kitų pastatų. Estijoje pirmiausia reikėtų paminėti Tartu universiteto pagrindinį pastatą, o kaimo vietovėse – keletą reprezentacinių dvarininkų sodybų.

Tartu universiteto pagrindinis pastatas

Sankt Peterburgo Admiralitetas

Buvusio Rijzipe dvaro ponų namas (Estija)

Paryžiaus Triumfo arka

Paryžiaus Panteono vidus

Romantizmas

Romantiškas požiūris į praeitį, ypač domėjimasis viduramžiais. Mėgdžioti gotiką pradėta Anglijoje. Ši kryptis architektūroje žinoma kaip pseudogotika. Ji išsiskyrė subtilumu, bet kartu buvo ir šiek tiek sausa, bedvasė. Meechaniškai kartojami viduramžių tvirtovių bokšteliai ir zigzagu išdėstytos šaudymo angos čia neteko prasmės, o iš cemento išlieti papuošimai negalėjo prilygti viduramžių pjaustyto akmens kūriniams.

Greitai architektūroje ėmė plisti kitų epochų palikimas, tačiau jį menininkai naudojo, skolindamiesi vienus motyvus iš vieno stiliaus, kitus iš kito, nesukdami galvos, ar jie dera tarpusavy ar ne. Lyg mėgdžiodami baroko ar Renesanso rūmus, iškilo gremėzdiški neogotikos pastatai. Net ir pramoninius pastatus puošė viduramžių bažnyčių arba kitų statinių detalės, kurios buvo sukurtos visai kitiems tikslams. Šitaip gimsta ek

klektika. XIX a. sparčiai vystantis pramonei, pradėjo augti miestai. Naujai statomi rajonai buvo pilni tokių eklektiškų statinių, turinčių tam tikro žavesio.

Lietuvoje romantizmas dominuoja 1820 – 1860 m. laikotarpį. Romantizmo architektūra daugiausiai plito provincijose. Čia buvo statomi rūmai, dvarų statybos, bažnyčios ir kiti pastatai. Savotiškas šios architektūros fenomenas- 2lapidiniai pastatai. Originalus Pakruojo dvaro ansamblis, kuriame vienų pastatų akmens mūro fasadai, suskaidyti baltai tinkuotais apvadais, piliastrais ir antablementais, o kitų trobesių ir konstrukcinės dalys- iš tamsraudonių plytų.

Sangastės pilis Estijoje. Anglijos Vindzoro dvaro imitacija

Fransua Riudas. Marselietė. Paryžiaus Triumfo arkos reljefas

Realizmas

Ir klasicizmas, ir romantizmas buvo atitolę nuo tuometinio gyvenimo, kadangi idealizavo praeitį ir daugiausia naudojo senų laikų siužetus. XIX a. viduryje pasirodę realistai, priešingai domėjosi to meto gyvenimu, paprastais žmonėmis, kasdiene buitimi. Jie siekė atspindėti realybę. Y. žmones, gamtą, teisingai, be iškraipymų ir puošmenų. Todėl savaime suprantama, kad realistų kūryboje negalėjo atsispindėti ir gyvenimo negerovės. Atskleisdami to meto gyvenimo trūkumus ir nedorybes, realistai siekė juos pašalinti ir ištaisyti.

Konstantinas Menjė. Vieno Talino fabriko vartų reljefas

Moderno stilius

XIX a. pabaigoje įvairiose Europos vietose kilo poreikis išsivaduoti iš stilių maišaties, kuri pusę amžiaus vyravo architektūroje ir taikomojoje dailėje. Kaip atsvarą eklektikai bandoma sukurti naują savitą stilių. Šie bandymai sėkmingesni architektūros, taikomosios dailės, knygų iliustravimo ir plakatinio meno srityse, mažiau sėkmingi – tapyboje ir

r skulptūroje. Pirmieji žingsniai kuriant naują stilių žengiami Anglijoje. Europoje naujasis stilius įsitvirtino 1880 metais. Kai kur jis išsilaikė dar ir po Pirmojo pasaulinio karo. Įvairiose šalyse šis stilius vadinamas skirtingai.

Moderno stiliui būdingas išorinis dekoratyvumas. Papuošimams naudojami augaliniai motyvai, tačiau taip stilizuoti, kad tiesiog sunku pažinti realų augalą. Pagrindinis vaidmuo tenka gražioms plaukiančioms linijoms, po vieną ar ištisomis puokštėmis dengiančiomis visą paviršių. Išlinkę stiebai, palinkę vainiklapiai, išsikeroję vandens augalai, irisai ir įvairiausios egzotiškos tropikų gėlės vaizduojamos tarsi vystančios. Neretai tarp augalinių motyvų įsiterpia gracingos moterų figūros, sparnuotos fėjos ir kitos būtybės.

Architektūroje moderno stilius stengėsi atitikti praktinius poreikius, nors neretai tam trukdė modernui būdingų papuošimų gausa. Jeigu klasicizmo laikotarpiu architektai, projektuodami pastatą, didžiausią dėmesį skirdavo jo išorei ir tik po to planuodavo vidines patalpas, tai modernui būdingi priešingi principai – pastatai tarsi lipdomi iš įvairių dydžių ir formų patalpų. Šis principas gerai matomas tuomet gausiai statomų teatrų architektūroje. Žinoma, kad erdvė virš scenos turi būti pati aukščiausia, šiek tiek žemesnė – žiūrovų salė, po to kitos patalpos. Taip teatrų pastatai tapo panašūs į grybų šeimynas, susitelkusias aplink pagrindinį grybą – scenos dėžutę. Šį panašumą dar labiau didino švelnių kontūrų išgaubtas stogas vingiuotais kraštais. Išsišovusios į priekį arba įspaustos į vidų pastato dalys, įvairiaspalvės medžiagos, piliastrai vertikaliais grioveliais, reljefai ir
r įvairiausi įmantrūs fantastiniai ornamentai fasaduose sukurdavo šviesos ir tamsos žaismą. Prie to prisidėdavo langai dinamiškų linijų rėmais, žiemos sodus primenantys vestibiuliai. Pastatų vidų taip pat puošė ištįsę, grakštūs siluetai bei aptakios formos. Kuklesnis ir santūresnis moderno stilius sklandė Europos šiaurėje. Šiuo laikotarpiu ypatingo pripažinimo susilaukė suomių architektai. Šlovė juos lydėjo visą amžių.
1eklektika – įvairių stilių jungimo principas.
2lapidiniai pastatai – tai akmens mūro statiniai iš lauko akmenų, dolomitų, smėlio, kalkių skiedinio ir akmens skaldos mozaikos.

Literatūra: Tiju Vijrand “JAUNIMUI APIE MENĄ”, 2001m.

Leave a Comment