Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis
Po pirmojo pabėgimo pas kryžiuočius, 1384 m. Vytautas valdė Gardiną, Volkovyską ir Palenkę. 1387 m. Jogaila jam davė dar ir Lucko žemę.Po Krėvos sutarties LDK nebuvo išvengta konfliktų. Priėmę stačiatikybę kunigaikščiai nenorėjo paklusti Jogailos nurodymui pereiti į katalikybę. Tačiau su jais buvo susidorota (pavyzdžiui, su Švitrigaila, Kaributu, Andriumi). Vytautas nesulaukė pažadėtųjų Trakų. Savo politiką jis pakreipė taip, kad užimtų Lietuvos sostą. Vytautas ėmė vesti derybas dėl sąjungos su Maskva, o tai labai nepatiko Jogailai, nes Lenkija varžėsi su Maskva dėl įtakos sferų rusų žemėse. Netekęs Lietuvoje tos galios, kuri priklausė didžiajam kunigaikščiui, Jogaila ėmė remtis lenkų kariuomene. Dėl to tarp LDK bajorų kilo nepasitenkinimas. Vytautas suprato, kad tai didelė jėga ir bajorų tarpe varė tautiškąją propagandą. 1389 m. susirinkęs didelį nepatenkintų feodalų būrį, jis bandė įvykdyti perversmą. Deja, perversmą susekė Jogailos broliai ir, atskubėję prie Vilniaus su didele kariuomene, jį sužlugdė. Vytauto gyvybei iškilo rimtas pavojus, todėl 1390 m. jis antrą kartą pabėgo pas kryžiuočius ir pasiūlė jiems 1384 m sutartį, pagal kurią Ordinas įsipareigojo padėti Vytautui atgauti Kęstučio valdytas žemes. Vytautas vėl pasižadėjo tapti Ordino vasalu. Kryžiuočiai pareikalavo užstato, kadangi kartą jau buvo apgauti. Įkaitais tapo Vytauto žmona Ona, brolis Žygimantas su sūnumi Mykolu, sesuo Ringailė ir šimtinė bajorų.Vytautas gavo Ritersverderio pilį netoli Kauno. Iš čia jis žygiuodavo į Lietuvą, kur, beje, būdavo maloniai sutinkamas (antai, 1391 m., kai Vytautas užpuolė Gardino pilį, lietuviai atsisakė ją ginti – likę 17 lenkų buvo uždaryti ir pasipriešinti negalėjo). Lietuvoje tuo metu vyravo nepasitenkinimas augančia lenkų įtaka. Be to, 1390 m. Vytautas iškilmingai išleido savo dikterį Sofiją už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I. Tai, kad Vytautas įsigijo stiprų sąjungininką Rytuose, labai gąsdino Jogailą.
Gelbėdamas padėtį, Jogaila nutarė savo vietininku Lietuvoje padaryti Vytautą, nes nepasitenkinimas augo ir Lenkijoje, kur buvo manoma, kad Šiaurėje eikvojama pernelyg daug galvų ir jėgų. Per Mozūrų kunigaikštį Henriką Jogaila pradėjo slaptas derybas su Vytautu.1392 m. Vytautas sudegino Ritersverderio pilį ir grįžo į Lietuvą (žmona Ona ir daugelis bajorų tuo metu gyveno pas jį, todėl didelių kliūčių nebuvo – pas kryžiuočius liko tik brolis su sūnumi ir kai kurie bajorai).1392 m. Astravos dvare netoli Lydos Vytautas susitarė su Jogaila. Rugpjūčio 4 d. čia buvo sudarytos dvi sutartys, iš kurių vieną pasirašė Jogaila ir Vytautas, o kitą – jų žmonos Jadvyga ir Ona. Sutartimi buvo baigtos tarpusavio kovos. Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas iš tėvo paveldėtas žemes. Pažadėjęs, kad liks Jogailos vasalu, tapo jo vietininku ir gavo Vilnių. Taigi faktiškai Vytautas tapo didžiuoju kunigaikščiu, nors oficialiai juo buvo tik nuo 1401 m. Vilniaus – Radomo aktų. Visa LDK, išskyrus likusio įkaitu Žygimanto žemes, po Vytauto mirties turėjo atitekti Lenkijos karūnai.Taip 1392 m. Astravos sutartimi buvo buvo baigtos Vytauto ir Jogailos kovos dėl valdžios.