Leninas Vladimiras (tikr. Uljanovas;1870 6 22 Simbirske (dab.Uljanovskas) – 1924 01 21 Grokuose), vienas didiausių prol. revoliucionierių ir mąstytojų, K. Markso ir F. Engelso darbų tesėjas, TSKP organizatorius, Tarybų valstybės įkūrėjas. Gimė rusų pedagogo I. Uljanovo šeimoje. Viresnysis brolis Aleksandras 1887 buvo pakartas už pasikesinimo į crą Aleksandrą II rengimą; seserys Ana ir Marija, jaunesnysis brolis Dimitrijus vėliau tapo žymiais komunistų partijos veikėjais. Leninas 1879 – 87 mokėsi Simbirsko gimnazijoje. Lenino pasaulėžiūra formavosi veikiama pažangios rusų literatūros, ypač N. Černyševskio. Baigęs gimnaziją aukso medaliu, įstojo į Kazanės universitetą; 1887 12 iš jo už revoliucinę veiklą pašalintas, suimtas ir ištremtas į Kokuškino kaimą. Po metų jam buvoleista grįžti į kazanę. Čia Leninas įstojo į revoliucionieriaus marksisto N. Fedosejavo suorganizuotą būrelį, kuriame buvostudijuojamiir aptariami K. Markso ir F. Engelso, G. Plechanovo veikalai. Marksizmo pradininkų kūriniai lemiamai paveikė Lenino pasaulėžiūros formavimąsi. 1891 eksternu baigęs Peterburgo universiteto teisės fakultetą, Leninas pradųjo dirbti prisiekusiojo advokato padėjėju. Čia atsikėlė Uljanovų šeima. Samaroje Leninas suorganizavo marksistų būrelį, pradėjo nuosekliai kovoti su narkotikų ideologija, 1893 parašė pirmąjį ilikusį straipsnį „Nauji ūkiniai valstiečių poslinkiai”. 1893 persikėlė į peterburgą; greit tapo pripažintu marksistų vadovu, užmezgė ryius su pažangiais darbininkais, aiškino būtinumą pereiti nuo marksizmo propagandos prie agitacijos. Parašė knygas „Kas tie „liaudies draugai” ir kaip jie kovoja su socialdemokratais?”(1894) ir „Ekonominis narodnikystės turinys ir jo kritika P. Struvės knygoje” (1895), kuriose kritikavo teorines narodnikų pažiūras ir „legalųjįmarksizmą”. 1895 06 Peterburgo marksistų įpareigotas, išvyko į užsienį ir užmezgė ryšius su V. Lybknechtu, P. Lafargu ir darbo išvadavimo grupės vadovu G. Plechnovu. Su pastaruoju susitarė drauge leisti marks. sraipsnių rinkinius „Darbininkas”. 1895 09 grįždamas į Peterburgą, lankėsi Vilniuje, Maskvoje ir Orechovo Zujeve, užmezgė ryšius su tų miestų socialdemokratais. 1895 11 sujung’ Peterburgo marksistų būrelius į vieną politinę organizaciją; ji vėliau buvo pavadinta Kovos sajunga darbininkų klasaei išvaduoti. Ši organizacija buvo naujo tipo mrksistų partijos užuomazga. 1895 12 21 Leninas su bendražygiais buvo suimtas, kaltinmas.
1897 02 ištremtas į Šušenskoję. Tremtyje toliau rūpinosi rev. Marksistų partijos įkurimu Rusijoje, susirašinėjo su Rusijos įv. miestų marksistais, palaikė ryšius su į Sibirą atitremtais socialdemokratais; kritikavo E. Beršteiną bei kitus revizionistus ir jų šalininkus Rusijoje ekonomistus. Šušinskoje baigė veiklą „Kapitalizmo raida Rusijoje”(1899),paršė „Rusijos socialdemokratų uždavinius” (1898), „Rusijos socialdemokratų protestą” ir kitus darbus išviso parašė 30 darbų, jie turėjo didelę reikšmę, rengiant partijos programą, strategiją ir taktiką. Minske 1898 įvykęs RSDDP I suvažiavimas partijos faktiškai neįkūrė, nes neparengė jos programos, įstatų, nesujungė Rusijos socialdemokratų į vieningą organizaciją. Leninas parengė konkretų partijos įkūrimo planą. Jo įgyvendinimo pagrindinė priemonė buvo nelegalus politinis visai Rusijai skirtas laikraštis. 1900 02 Lenino tremties laikas baigėsi. 1900 07 jis emigravo į užsienį. Ten su „Darbo išvadavimo” grupe 1900 pabaigoje pradėjo leisti laikraštį „Iskra”, kuris padėjo sukurti Rusijoje rev. marksistų partiją, išugdyti jos kadrus. 1901 12 vieną laikraštyje išspausdintą straipsnį pirmąkart pasirašė Lenino slapyvardžiu. Ypač reikšmingas partijos sukūrimui buvo emigracijoje parašytas veikalas „Ką daryti?” (1902). Jame kritikuojami ekonomistai ir tarptautinis revizionizmas, nagrinėjamos svarbios prtijos organizavimo, ideologijos ir politikos problemos. Teoriniu požiūriu taip pat reikšmingi straipsniai „Agrarinė Rusijos socialdemokratijos programa”(1902) ir „Nac. Klausimas mūsų programoje” (1907). „Iskros” redakcija parangė partijos programos projektą jam vadovavo Leninas; jame buvo įrašyta, kad pereinamuoju laikotarpiu iš kapitalizmo ir socializmą reikalinga prol. diktatūra; tokio reikalavimo nebuvo to meto V. Europos socialdemokratų partijų programose. Leninas parašė RSDDP II suvažiavimo kuriame buvo įkurta partija, darbo planą ir beveik visų rezoliucijų projektus. Lenino pastangomis 1903 kaip polit. minties srovė ir polit. partija susiformavo bolševizmas. Leninas tapo bolševikų kovos su menševizmu vadovu. Veikale „Žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal” (1904) Leninas pagrindė organizacinius bolševikų partijos principus ir partinio gyvenimo normas. RSDDP III (1905), IV (1906), V (1907) suvažiavimuose, knygoje „Dvi socialdemokratijos taktikos dem. Revoliucijoje” (1905), daugelyje straipsnių išdėstė bolševikų partijos strategiją ir taktiką (1905 – 07) burž. dem. revoliucijoje, kritikavo menševikų oportavizmą. 1905 11 21 atvyko į Peterburgą čia vadovavo dolševikų partijos CK ir Peterburgo komitetui, ginkluoto sukilimo rengimui. Prasidėjus I pasauliniui karui (1914), Poronine buvo suimtas. Lenkijos ir Austrijos socialdemokratų pastangomis netrukus paleistas, išvyko į sveicariją. Čia kaip priešpriešą oportunistiniams II Internacionalo lyderių „tėvynės gynimo” šūkiams iškėlė rev. šūkį: paversti imperijos karą pilietiniu karu – darbininkų klasės ir darbo žmonių karu prieš savo šalių buržuaziją. Leninas, Ciūriche 1917 03 15 sužinojęs apie Vasario revoliuciją, netrukus „Laiškuose iš toli” sufurmulavo bolševikų partijos kursą – pereiti iš pirmojo, buržuazinio demokratinio, etapo į antrąjį, socialinį revoliucijos etapą, įspėko, kad jokiu būdu negalima remti Laikinosios vyriausybės,kad visa valdžia turi būti perduota tarnyboms. 1917 04 16 atvyko Petrogradą, 04 17 paskelbė Balandžio tezes – planą, kaip kovoti už perėjimą nuo buržuazinės demokratinės prie socialistinės revoliucijos; tezėse Leninas aiškino jog dvivaldystės sąlygomis yra galima Laikinąją vyriausybę taikiai pakeisti tarnybomis ir jokiu būdu proletariatui paimti valdžią. Vadovavo RSDDP(b) Centro Komitetui, „Pravdos” redakcijai, Petrogardo bolševikų organizacijai, RSDDP(b) Petrogardo organizacijos ir RSDDP(b) VII (Balandžio) konferencijoms; tose konferencijose aiškino partijos programą ir taktiką, išdėstytas Balandžio tezese. 1917 07 20 Laikinoji vyriausybė įsakė suimti Leniną. Jis turėjo pereiti į pogringį. Iš jo vadovavo RSDDP(b) VI suvažiavimui, kuris Lenino pasiūlimu nutarė, kad, dvivaldystei pasibaigus, taiki revoliucijos raida neįmanoma, todėl darbininkų klasė kartu su vargingais valstiečiais turi paimti valdžią ginkluotu sukilimu. 10 07 nelegaliai atvyko į Petrogradą betarpiškai vadovauti ginkluotam sukilimui. 10 23 pagal Lenino padarytą pranešimą RSDDP(b) CK priėmė Lenino rezoliuciją organizuoti sukilimą. 10 29 Leninas vėl padarė pranešimą išplėstiniame CK posėdyje, kuriame dalyvavo darbininkų organizacijų atstovai; grieštai kritikavo CK narius – sukilimo priešininkus bei suklimo atidėjimo iki Tarybų II suvažiavimo pradžios šalininkus (L. Trocki), pareikalavo nedelsiant pradėti sukilimą. Lenino pasiūlimu sukilimas pradėtas 1917 11 06. Tos dienos vakare Leninas atvyko į Smolną, iš čia vadovavo sukilimui. 11 07 Tarybų II suvažiavime paskelbė, kad valdžia pereina taryboms; suvažiavimas priėmė Lenino parengtus Taikos ir Žemės dekretus. Suvažiavime Leninas buvo išrinktas pirmosios tarybos vyriausybės – Liaudies Komisarų Tarybos (LKT) pirmininkų. Didžiosios Spalio soc. revoliucijos pergalė, pasiekta RSDDP(b) vadovaujant pradėjo žmonijos perėjimą iš kapitalizmo į socializmo epocą. Leninas marksistinę kapitalizmo analizę, sukūrė imperializmo, kaip aukščiausiosios kapit. revolicijos teoriją, proletariato hegemonijos revoliucijoje ideją, darbininkų klases sąjungos su darbo valstiečiais būtina, apibrėžė proletariato santykius su įvairiais valstiečių sluoksniais įvairiais revoliucijos etapais, sukūrė burž. dem. revolicijos peraugimo į soc. revoliuciją teoriją. Atskleidęs kapitalizmo netolygaus vystymosi imperializmo epochoje dėsnį, padarė svarbią teorinę ir politinę išvadą. Nuodugniai išnagrinėjo nac. klausimą, nurodydamas, kad jį reikia vertinti proletariato klasinės požiūriu. Lenino nac. politikos svarb. principai: ncijų apsisprendimas ir lygiateisiškumas, įv. tautybių darbo žmonių susitelkimas kovoje dėl demokratijos ir socializmo, glaudi politinė, karinė ir ūkinė socializmą kuriančių tautų sąjunga, faktiška nacijų lygybė, jų suklestėjimas, susitelkimas ir suartėjimas. Leninas apibūdino epochą, prasidėjusią Spalio revoliucija, kaip žmonijos perėjimo iš kapitalizmo į socializmą laikotarpis. Pagrindinė jėga kovoje su imperializmu laikė soc. sistemą ir tarptautine darbininkų klasę. Iškėlė darbininkų klases ir nac. išsivadavimo judėjimo bendro antiimp. fronto reikšmę, nustatė kokiomis sąlygomis atsilikusios šalys gali pereiti į socializmą, išvengdamos kapitalizmo stadijos.