Vincas Kudirka

Vincas Kudirka

Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra
vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei
kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo
nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui,
atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos,
dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių
nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas
iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios
lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir
kultūriniame gyvenime. Buvo pagrindinis “Varpo” leidėjas, bei parašė
Tautišką giesmę, vėliau tapusią mūsų tautos hiimnu.

V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V. Kudirka kėlė
aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo klausimus, griežtai
demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias buržuazinės visuomenės
negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių inteligentiją, tačiau jo
kritika ir sprendimai dažnai buvo ribojami liberalinės ideologijos, jis ne
iš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tik siekė ją pataisyti.

Vinco Kudirkos gyvenimas ir veikla

Vincas Kudirka gimė 1858 metų gruodžio 31 dieną Vilkaviškio
apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Iš tėvo
paveldėjo tvirtą būdą, savarankiškumą ir atkaklumą.Iš motinos – meno
palinkimą. Jo motina pasak paties V. Kudirkos, gražiai ddainavo, labai
puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių
dalykų mane pritraukė”. Iš motinos jis paveldėjo puikų balsą, gerą klausą,
stiprų pasakotojo talentą ir iš mažens palinkimą piešti.

Dešimties metų amžiaus V. Kudirka pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Jau
tuomet jis pasižymėjo ga

abumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. 1871
metais baigęs pradžios mokyklą įstojo į Marijampolės gimnazijos pirmą
klasę. Ir čia gabumais atkreipė visų dėmesį. Mėgo svečiuotis, o draugija,
kurioje dalyvaudavo, buvo lenkiška ar sulenkėjus, tad ir jis pats nepajuto,
kaip su ja sutapo, kaip pasidavė jos srovės nešamas. Nors ir lankė lietuvių
kalbos pamokas, tačiau jos įtakos jam nedarė.

Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 metais V. Kudirka įstojo
į Seinų kunigų seminariją. Tačiau, būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis,
nelinkęs tapti dvasininku, V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijos
režimo bei tvarkos. 1879 metais jis buvo pašalintas dėl “pašaukimo stokos”.
Pašalinimas iš kunigų seminarijos V. Kudirką supykdė su išdidžiu tėvu, ir
to pykčio šešėlis visą gyvenimą temdė judviejų santykius.

1879 metais V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją, norėdamas ją
baigti. Čia jis toliau rašinėjo eilėraščius ir straipsnelius lenkų kalba,
buvo nnelegalaus gimnazistų laikraštėlio redaktorius ir aktyviausias
bendradarbis. Tai buvo pirmieji V. Kudirkos literatūros ir žurnalistikos
bandymai.

Tuo metu Marijampolės gimnazijoje viešpatavo lenkiškumo atmosfera.
Baigęs šią mokyklą (1881), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvyko
studijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvos
universitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. Vienerius metus
paklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs menku dėstymu, V. Kudirka
perėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstis
privačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan.

Varšuva V. Kudirkai atvėrė platesnius akiračius, ir, Lenkijos
sostinėje gyvendamas, jis įs
sitikino, kad Lietuva – ne Lenkija, o lietuviai
ne lenkai, ir kad lenkai daug skiriasi nuo sulenkėjusių lietuvių.
Marijampolė V. Kudirką buvo gerokai aplenkinus, bet savo siela jis buvo
lietuvis ir mėgo viską, kas lietuviška. Tuo metu Varšuvos studentų tarpe
buvo gana stiprios anticarinės nuotaikos, kurioms nebuvo abejingas ir V.
Kudirka, dėlto jis gana skaudžiai nukentėjo: dėl perrašymo sutrumpinto K.
Markso “Kapitalo”, 1885 metais jis buvo suimtas, kalintas ir pašalintas iš
universiteto. Po dviejų metų vėl į universitetą priimtas, ir 1889 metais
baigė medicinos mokslus. Kitų metų pradžioje V. Kudirka įsikūrė Šakiuose ir
ėmė verstis gydytojo praktika. V. Kudirka iš savo tėvų buvo paveldėjęs
palinkimą džiovai. Jam dešimtuosius einant nuo džiovos mirė jo motina,
vėliau džiova išskynė ir daugiau šeimos narių. Sunkios studento V. Kudirkos
gyvenimo sąlygos pagreitino ir jo ligą. 1889 metų pavasarį jam kraujas
prasiveržė iš plaučių, ir juo toliau, tuo labiau jam džiova stiprėjo. 1894
metų pabaigoje išvyko į Jaltą (Krymą) gydytis, bet dėl lėšų stokos ten
ilgai būti negalėjo: 1895 metais sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Naumiestyje,
atsidėdamas tik literatūros darbui. Tų pačių metų vasarą V. Kudirka dėl
lietuviškos veiklos žandarų buvo suimtas, bet dėl kaltę įrodančios
medžiagos stokos buvo paleistas. Paskutiniais gyvenimo metais buvo tiek
silpnas, jog tik gulėdamas galėjo rašyti. Gyveno vienas, beveik niekieno
nelankomas. Kūryba buvo vienintelė paguoda ir kūrė be paliovos, kiek leido
senkančios jo jėgos. Prie lovos degdavo žvakė, kad ž
žandarams veržiantis į
butą, galėtų savo rankraščius sudeginti. Mirė Vincas Kudirka 1899 metų
lapkričio šeštą dieną Naumiestyje, vėliau, jo garbei pavadintu Kudirkos
Naumiesčiu.

“Varpo” siela

Vincui Kudirkai buvo lemta gyventi tik 40 metų ir iš jų tik 10 skirti
kūrybai. Tačiau ir per tą, palyginus trumpą laiką V. Kudirka mūsų tautai
nuveikti darbai milžiniški ir jo asmenybė herojiška. Savo tautos kultūros
ir visuomenės darbą V. Kudirka pradėjo dirbti subrendęs, daug išgyvenęs,
gerai jam pasiruošęs, su nepalaužiama šviesios lietuvių tautos ateities
viltimi. Jo asmenybę daugiausia formavo lenkų romantizmas (gimnazijoje) ir
pozityvizmas (universitete), kuriuo jis vėliau grindė savo veiklą.

1883 metais pasirodžiusi “Aušra” V. Kudirkai padarė didelį ir lemiamą
įspūdį. Jei pirmiau jis iš tolo sekė lietuvišką veikimą, net kai kada ir
šaipės iš jo ar smerkė jį, tai “Aušra” jį ne tik paskatino žengti drauge su
tautiškai bei kultūriškai atbundančia Lietuva, bet ir stoti jos priešaky,
jai vadovauti. Savo atsiminimuose jis pasakoja: “Perskaičius “Aušrą” man
pasidarė graudu, ir ant stalo apsikniaubęs apsiverkiau. Gaila man buvę tų
valandų, kurios nesugrąžinamai buvo išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip
lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu padegėliu. Po to mano
krūtinę pripildžiusi rami, smagi šiluma, lyg, rodos, naujos jėgos pradėjo
rastis. Rodos, išsyk užaugęs, išsyk ir pasaulis man tapęs perankštas.
Pasijutau didžiu galingu, pasijutau lietuviu esąs.” Tačiau V. Kudirka į
aušrininkų gretas įstojo tik 1886, išspausdindamas kelis kūrinius.

Nemažą reikšmę V. Kudirkos nacionaliniam a

apsisprendimui turėjo J.
Jablonskis, buvęs jo klasės draugas. Studijuodamas Maskvoje, J. Jablonskis
1883 m. parašė V. Kudirkai laišką, šitaip jam priekaištaudamas dėl
sulenkėjimo: “Lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. y. kalbos tėvo ir
motinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo ir aukšliavo. Gėda
tai XIX amžiuje taip elgtis – mesti savuosius dėl kitų”. Šitoks griežtas J.
Jablonskio žodis galėjo smarkiai paveikti V. Kudirką.

1887 m. V. Kudirkai, padavus malonės prašymą carui, buvo leista grįžti
į Varšuvos universitetą. Tuo metu ten studijavę lietuviai studentai ėmė
rūpintis nacionaliniu veikimu. 1888 m. jie suorganizavo nelegalią
“Lietuvos” draugiją. Nustatant šios draugijos programą, V. Kudirka vaidino
žymų vaidmenį. Pagrindiniai “Lietuvos” siekiai buvo: 1) Šviesos platinimas
2) Atgaivinimas ir pakėlimas tautinės dvasios, rašliavos ir dailės 3) Ūkio
būklės pagerinimas 4) Lietuvybės sienų platinimas.

Studentų draugijos susirinkimuose ir susitinkant su kitais ne
studentais tautiečiais, buvo nuolatos gvildenamas naujo lietuviško
periodinio leidinio klausimas. Šiuo klausimu buvo susirašinėjama su
Maskvoje studijuojančiais lietuviais studentais. Sustojus “Aušrai”, lyg
netiesioginė jos “įpėdinė” pasidarė “Šviesa”. Šis laikraštis buvo
leidžiamas nuo “Aušros” atskilusių kunigų ir buvo daugiau religinio
turinio, nors jame bendradarbiavo ir pasauliečių inteligentų. Varšuviečiams
“Šviesos” turinys nepatiko, ir jie to laikraščio nerėmė, prie jo nesidėjo,
o galvojo apie naujo, pasaulietiško laikraščio leidimą arba apie “Aušros”
atgaivinimą. Svarbiausias šio reikalo organizatorius buvo V. Kudirka. Jis
energingai ėmėsi viso organizacinio darbo.

1888 metais, per vasaros atostogas, V. Kudirka Marijampolėje
suorganizavo pirmą lietuvių inteligentų (daugiausia studentų), norinčių
leisti naują lietuvišką laikraštį susirinkimą. Pasitarime dalyvavo
studentai iš Varšuvos, Maskvos ir vietiniai Suvalkijos inteligentai.
Pirmiausia buvo svarstomas klausimas, ar apskritai reikia leisti naują
laikraštį, kadangi maskviečiai bendradarbiavo su “Šviesa”. Varšuviečiai
“Šviesą” kritikavo dėl jos tamsybiškos klerikalinės krypties, dėl žemo
lygio. Maskviečiai sakė, kad tik reikią “Šviesą” patobulinti ir būtų galima
apsieiti be naujo laikraščio. Bet V. Kudirka griežtai tam pasipriešino.
Truputį apsižodžiavę, taip nieko ir nenutarė, ir išsiskirstė. Kiek nurimus
aistroms buvo surengtas antras susitikimas per kurį buvo nutarta leisti
naują laikraštį. Tada iškilo redaktoriaus klausimas. M. Jankus sutiko
pasirašinėti oficialiuoju redaktoriumi, betgi reikėjo žmogaus, kuris
vietoje (Prūsijoje) laikraštį tvarkytų – reikėjo techninio, faktiškojo
redaktoriaus. V. Kudirka pareiškė. Kad esąs vienas žmogus, kuris daug metų
lenkų laikraštyje dirbo, bet jo pavardės nepasakė. Susirinkimo dalyviai
pavedė V.Kudirkai viskuo rūpintis. Jis sakė, kad, grįžęs į Varšuvą,
pasikalbės su kitais kolegomis ir Maskvai praneš, kas bus tuo reikalu
sugalvota.

Baigiantis rudeniui 1888 metų rudeniui, Varšuvos lietuvių studentų
susirinkime jau buvo tariamasi, kaip naująjį laikraštį pavadinti. Po ilgų
diskusijų iš dviejų siūlomų pavadinimų: “Nemunas” ir “Varpas”, buvo
pasirinktas pastarasis. O 1889 metų sausį išėjo pirmasis “Varpo” numeris,
jį redagavo trise: V. Kudirka ir du jo draugai studentai.

“Varpas” iš pradžių subūrė visas inteligentiškas lietuvių pajėgas.
Greta liberalų, laisvamanių, socialistų, dirbo katalikai ir kunigai.
“Varpas” iš pradžių tik stengėsi pažinti lietuvius ir jų gyvenimą: jo
programą turėjo nustatyti pats gyvenimas. “Varpe” atsispindėjo visi
lietuvių visuomenės sluoksniai ir reikalai, visos blogosios ir gerosios
gyvenimo pusės. V. Kudirka buvo “Varpo” siela, per 10 metų jis skyrė jam
visas savo jėga, ir “Varpas” yra neatsiejamas nuo V. Kudirkos gyvenimo ir
kūrybos. Ypač įdomus buvo V. Kudirkos vedamas “Tėvynės Varpų” skyrius.
Šiame skyriuje V. Kudirka pasireiškė gabiu publicistu, greitai, gyvai ir
taikliai reaguojančiu į lietuvių gyvenimo teigiamus ir neigiamus
reiškinius. “Tėvynės Varpuose” V. Kudirka nuolat ir įtikinamai skelbė
mirtiną rusicizmo grėsmę lietuvių tautai ir organizavo tautos jėgas jai
atsispirti. Jis skelbė, kad lietuviai pirmiausia turi priešintis ten, kur
nepaisomos įstatymais garantuotos jų teisės: “Gindamas savo asmens, savo
kiemo ir savo valsčiaus įstatymais garantuotas teises, jis išaugs gynėju
savo tautos ir kovotoju dėl jos kultūros ir laisvės.

Vincas Kudirka – Tautiškos giesmės autorius

1898 metų rugsėjo 15 V. Kudirka šeštajame “Varpo” numeryje su savo
komponuotomis gaidomis išspausdino Tautišką giesmę (Lietuva, tėvyne mūsų),
virtusią tautos himnu. V. Kudirka tikriausiai buvo numatęs kūrinio
paskirtį, savo atsiminimuose jis rašė: “Parašiau lietuvišką “Bože, caria
chrani” (“Dieve, saugok carą” – taip prasidėjo carinės Rusijos himnas).
Jame V. Kudirka išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino
savo raštuose skelbiamas idėjas. Lietuvos praeitį V. Kudirka vertina
romantiškai, ir tai ryšku ne tik jo verstiniuose iš Lietuvos praeities
veikaluose, bet ir jo publicistikoje. Lietuvių jam – didvyrių žemė, ir
lietuviai iš jos praeities turi semtis stiprybės. Greičiausia romantizmas
jame bus išugdęs įsitikinimą, kad gyvenimą kuria ir jame laimi stiprios,
valingos, kilnių idealų vedamos asmenybės. Tokia asmenybė buvo pats V.
Kudirka, tokiomis savo raštais jis ugdo ir lietuvius, nes, tik tokiais
būdami, jie tepajėgs išbristi iš skurdo ir priespaudos. Tad V. Kudirka ir
savo publicistikoje, ir tautos himne ragina eiti “vien takais dorybės”. Nė
vienu dalyku jis tiek nesisielojo ir nerašė, kiek apie lietuvio pareigas ir
darbą savo tautai, nes tauta yra tiek stipri ir gaji, kiek žmonės dirba jos
gerovei ir aukojosi jos didiesiems idealams. Šviesa ir tiesa padeda tuos
dalykus pažinti (“Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi”), tačiau tik
tėvynės meilė (“Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse”) paskatina dėl tų
idealų dirbti ir jiems aukotis.

Vincas Kudirka – rašytojas

Ištisą dešimtmetį dirbdamas platų literatūrinį bei visuomeninį darbą,
V. Kudirka buvo pasidaręs buržuazinės lietuvių inteligentijos vadovu. Su
juo palaikė ryšius daugelis to meto lietuvių rašytojų (J. Mačys – Kėkštas,
G. Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė ir kt.). Didelį autoritetą amžininkų tarpe
V. Kudirkai padėjo įsigyti visų pirma jo kūryba, kurioje buvo keliami
svarbiausieji gyvenamojo meto klausimai, taip pat plati jo erudicija ir
kai kurios patrauklios, teigiamos jo charakterio ypatybės. V. Kudirka buvo
malonaus ir tauraus būdo žmogus, pasižymėjo organizaciniais sugebėjimais,
buvo nepaprastai darbštus, visuomeninius reikalus visuomet statė aukščiau
savo asmeninių interesų. Tačiau turėjo ir nemaža priešų, ypač klerikalų
tarpe.

Susirgęs džiova, V. Kudirka 1894 – 1897 m. važinėjo gydytis į Krymą ir
Adrijos pajūrį. 1895 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, jis buvo antrą kartą caro
žandarų suimtas, klerikalų laikraščiui “Apžvalgai” viešai atidengus jo
slapyvardį. Tačiau bylai sudaryti neradus pakankamai medžiagos, V. Kudirka
vėl buvo paleistas.

Gydydamasis už Lietuvos ribų, kur mažiau grėsė caro žandarų
persekiojimai, V. Kudirka dar labiau suintensyvino savo literatūrinę
veiklą. Be gausių publicistinių straipsnių ir kelių eilėraščių, šiuo
laikotarpiu jis parašė satyrinių kūrinių – “Viršininkus” (1895 m.) bei
“Lietuvos tilto atsiminimus” (1896 m.) ir išvertė į lietuvių kalbą Dž.
Bairono “Kainą”.

Paskutiniuosius gyvenimo metus V. Kudirka praleido Naumiestyje,
sunkiai sirgdamas. Globojamas savo bičiulės Valerijos Kraševskienės, jis
buvo atsidėjęs vien literatūriniam darbui. Čia V. Kudirka parašė satyras
“Cenzūros klausimas” (1897 m.) ir “Vilkai” (1898 m.), be to, išvertė į
lietuvių kalbą F. Šilerio “Orleano Mergelę” ir “Vilių Telį”, A.
Mickevičiaus “Vėlinilų” III d. ir kt.

V. Kudirka taip pat rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Ypač
reikšmingas buvo jo parengtas liaudies dainų rinkinys “Kanklės” (I d. –
1895, II d. 1899). V. Kudirka pasireiškė ir lietuvių literatūrinės kalbos,
ypač rašybos, norminimo srityje (1890 m. išleido “Statrašos ramsčius” –
pirmąjį lietuvių kalbos rašybos vadovėlį).

2000, Kaunas
NAUDOTA LITERATŪRA

1. Julius Būtėnas. Vincas Kudirka.- Kaunas, 1988.

2. Mokinio biblioteka. Vincas Kudirka.- Vilnius, 1992.

3. A. Šapoka. Lietuvos istorija.- Vilnius, 1989.

Leave a Comment