Vincas Kudirka

Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yravienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų beikritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjonacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui,atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos,dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuviųnacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienasiš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančioslietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame irkultūriniame gyvenime. Buvo pagrindinis “Varpo” leidėjas, bei parašėTautišką giesmę, vėliau tapusią mūsų tautos himnu. V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V. Kudirka kėlėaktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo klausimus, griežtaidemaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias buržuazinės visuomenėsnegeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių inteligentiją, tačiau jokritika ir sprendimai dažnai buvo ribojami liberalinės ideologijos, jis neiš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tik siekė ją pataisyti.

Vinco Kudirkos gyvenimas ir veikla

Vincas Kudirka gimė 1858 metų gruodžio 31 dieną Vilkaviškioapskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Iš tėvopaveldėjo tvirtą būdą, savarankiškumą ir atkaklumą.Iš motinos – menopalinkimą. Jo motina pasak paties V. Kudirkos, gražiai dainavo, labaipuikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailiųdalykų mane pritraukė”. Iš motinos jis paveldėjo puikų balsą, gerą klausą,stiprų pasakotojo talentą ir iš mažens palinkimą piešti. Dešimties metų amžiaus V. Kudirka pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Jautuomet jis pasižymėjo gabumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. 1871metais baigęs pradžios mokyklą įstojo į Marijampolės gimnazijos pirmą

klasę. Ir čia gabumais atkreipė visų dėmesį. Mėgo svečiuotis, o draugija,kurioje dalyvaudavo, buvo lenkiška ar sulenkėjus, tad ir jis pats nepajuto,kaip su ja sutapo, kaip pasidavė jos srovės nešamas. Nors ir lankė lietuviųkalbos pamokas, tačiau jos įtakos jam nedarė. Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 metais V. Kudirka įstojoį Seinų kunigų seminariją. Tačiau, būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis,nelinkęs tapti dvasininku, V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijosrežimo bei tvarkos. 1879 metais jis buvo pašalintas dėl “pašaukimo stokos”.Pašalinimas iš kunigų seminarijos V. Kudirką supykdė su išdidžiu tėvu, irto pykčio šešėlis visą gyvenimą temdė judviejų santykius. 1879 metais V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją, norėdamas jąbaigti. Čia jis toliau rašinėjo eilėraščius ir straipsnelius lenkų kalba,buvo nelegalaus gimnazistų laikraštėlio redaktorius ir aktyviausiasbendradarbis. Tai buvo pirmieji V. Kudirkos literatūros ir žurnalistikosbandymai. Tuo metu Marijampolės gimnazijoje viešpatavo lenkiškumo atmosfera.Baigęs šią mokyklą (1881), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvykostudijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvosuniversitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. Vienerius metuspaklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs menku dėstymu, V. Kudirkaperėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstisprivačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan. Varšuva V. Kudirkai atvėrė platesnius akiračius, ir, Lenkijossostinėje gyvendamas, jis įsitikino, kad Lietuva – ne Lenkija, o lietuviaine lenkai, ir kad lenkai daug skiriasi nuo sulenkėjusių lietuvių.Marijampolė V. Kudirką buvo gerokai aplenkinus, bet savo siela jis buvo

lietuvis ir mėgo viską, kas lietuviška. Tuo metu Varšuvos studentų tarpebuvo gana stiprios anticarinės nuotaikos, kurioms nebuvo abejingas ir V.Kudirka, dėlto jis gana skaudžiai nukentėjo: dėl perrašymo sutrumpinto K.Markso “Kapitalo”, 1885 metais jis buvo suimtas, kalintas ir pašalintas išuniversiteto. Po dviejų metų vėl į universitetą priimtas, ir 1889 metaisbaigė medicinos mokslus. Kitų metų pradžioje V. Kudirka įsikūrė Šakiuose irėmė verstis gydytojo praktika. V. Kudirka iš savo tėvų buvo paveldėjęspalinkimą džiovai. Jam dešimtuosius einant nuo džiovos mirė jo motina,vėliau džiova išskynė ir daugiau šeimos narių. Sunkios studento V. Kudirkosgyvenimo sąlygos pagreitino ir jo ligą. 1889 metų pavasarį jam kraujasprasiveržė iš plaučių, ir juo toliau, tuo labiau jam džiova stiprėjo. 1894metų pabaigoje išvyko į Jaltą (Krymą) gydytis, bet dėl lėšų stokos tenilgai būti negalėjo: 1895 metais sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Naumiestyje,atsidėdamas tik literatūros darbui. Tų pačių metų vasarą V. Kudirka dėllietuviškos veiklos žandarų buvo suimtas, bet dėl kaltę įrodančiosmedžiagos stokos buvo paleistas. Paskutiniais gyvenimo metais buvo tieksilpnas, jog tik gulėdamas galėjo rašyti. Gyveno vienas, beveik niekienonelankomas. Kūryba buvo vienintelė paguoda ir kūrė be paliovos, kiek leidosenkančios jo jėgos. Prie lovos degdavo žvakė, kad žandarams veržiantis įbutą, galėtų savo rankraščius sudeginti. Mirė Vincas Kudirka 1899 metųlapkričio šeštą dieną Naumiestyje, vėliau, jo garbei pavadintu KudirkosNaumiesčiu.

“Varpo” siela

Vincui Kudirkai buvo lemta gyventi tik 40 metų ir iš jų tik 10 skirtikūrybai. Tačiau ir per tą, palyginus trumpą laiką V. Kudirka mūsų tautainuveikti darbai milžiniški ir jo asmenybė herojiška. Savo tautos kultūros

ir visuomenės darbą V. Kudirka pradėjo dirbti subrendęs, daug išgyvenęs,gerai jam pasiruošęs, su nepalaužiama šviesios lietuvių tautos ateitiesviltimi. Jo asmenybę daugiausia formavo lenkų romantizmas (gimnazijoje) irpozityvizmas (universitete), kuriuo jis vėliau grindė savo veiklą. 1883 metais pasirodžiusi “Aušra” V. Kudirkai padarė didelį ir lemiamąįspūdį. Jei pirmiau jis iš tolo sekė lietuvišką veikimą, net kai kada iršaipės iš jo ar smerkė jį, tai “Aušra” jį ne tik paskatino žengti drauge sutautiškai bei kultūriškai atbundančia Lietuva, bet ir stoti jos priešaky,jai vadovauti. Savo atsiminimuose jis pasakoja: “Perskaičius “Aušrą” manpasidarė graudu, ir ant stalo apsikniaubęs apsiverkiau. Gaila man buvę tųvalandų, kurios nesugrąžinamai buvo išbrauktos iš mano gyvenimo, kaiplietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu padegėliu… Po to manokrūtinę pripildžiusi rami, smagi šiluma, lyg, rodos, naujos jėgos pradėjorastis… Rodos, išsyk užaugęs, išsyk ir pasaulis man tapęs perankštas…Pasijutau didžiu galingu, pasijutau lietuviu esąs…” Tačiau V. Kudirka įaušrininkų gretas įstojo tik 1886, išspausdindamas kelis kūrinius. Nemažą reikšmę V. Kudirkos nacionaliniam apsisprendimui turėjo J.Jablonskis, buvęs jo klasės draugas. Studijuodamas Maskvoje, J. Jablonskis1883 m. parašė V. Kudirkai laišką, šitaip jam priekaištaudamas dėlsulenkėjimo: “Lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. y. kalbos tėvo irmotinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo ir aukšliavo. Gėdatai XIX amžiuje taip elgtis – mesti savuosius dėl kitų”. Šitoks griežtas J.Jablonskio žodis galėjo smarkiai paveikti V. Kudirką. 1887 m. V. Kudirkai, padavus malonės prašymą carui, buvo leista grįžti

į Varšuvos universitetą. Tuo metu ten studijavę lietuviai studentai ėmėrūpintis nacionaliniu veikimu. 1888 m. jie suorganizavo nelegalią“Lietuvos” draugiją. Nustatant šios draugijos programą, V. Kudirka vaidinožymų vaidmenį. Pagrindiniai “Lietuvos” siekiai buvo: 1) Šviesos platinimas2) Atgaivinimas ir pakėlimas tautinės dvasios, rašliavos ir dailės 3) Ūkiobūklės pagerinimas 4) Lietuvybės sienų platinimas. Studentų draugijos susirinkimuose ir susitinkant su kitais nestudentais tautiečiais, buvo nuolatos gvildenamas naujo lietuviškoperiodinio leidinio klausimas. Šiuo klausimu buvo susirašinėjama suMaskvoje studijuojančiais lietuviais studentais. Sustojus “Aušrai”, lygnetiesioginė jos “įpėdinė” pasidarė “Šviesa”. Šis laikraštis buvoleidžiamas nuo “Aušros” atskilusių kunigų ir buvo daugiau religinioturinio, nors jame bendradarbiavo ir pasauliečių inteligentų. Varšuviečiams“Šviesos” turinys nepatiko, ir jie to laikraščio nerėmė, prie jo nesidėjo,o galvojo apie naujo, pasaulietiško laikraščio leidimą arba apie “Aušros”atgaivinimą. Svarbiausias šio reikalo organizatorius buvo V. Kudirka. Jisenergingai ėmėsi viso organizacinio darbo. 1888 metais, per vasaros atostogas, V. Kudirka Marijampolėjesuorganizavo pirmą lietuvių inteligentų (daugiausia studentų), norinčiųleisti naują lietuvišką laikraštį susirinkimą. Pasitarime dalyvavostudentai iš Varšuvos, Maskvos ir vietiniai Suvalkijos inteligentai.Pirmiausia buvo svarstomas klausimas, ar apskritai reikia leisti naująlaikraštį, kadangi maskviečiai bendradarbiavo su “Šviesa”. Varšuviečiai“Šviesą” kritikavo dėl jos tamsybiškos klerikalinės krypties, dėl žemolygio. Maskviečiai sakė, kad tik reikią “Šviesą” patobulinti ir būtų galimaapsieiti be naujo laikraščio. Bet V. Kudirka griežtai tam pasipriešino.Truputį apsižodžiavę, taip nieko ir nenutarė, ir išsiskirstė. Kiek nurimusaistroms buvo surengtas antras susitikimas per kurį buvo nutarta leistinaują laikraštį. Tada iškilo redaktoriaus klausimas. M. Jankus sutikopasirašinėti oficialiuoju redaktoriumi, betgi reikėjo žmogaus, kuris

vietoje (Prūsijoje) laikraštį tvarkytų – reikėjo techninio, faktiškojoredaktoriaus. V. Kudirka pareiškė. Kad esąs vienas žmogus, kuris daug metųlenkų laikraštyje dirbo, bet jo pavardės nepasakė. Susirinkimo dalyviaipavedė V.Kudirkai viskuo rūpintis. Jis sakė, kad, grįžęs į Varšuvą,pasikalbės su kitais kolegomis ir Maskvai praneš, kas bus tuo reikalusugalvota. Baigiantis rudeniui 1888 metų rudeniui, Varšuvos lietuvių studentųsusirinkime jau buvo tariamasi, kaip naująjį laikraštį pavadinti. Po ilgųdiskusijų iš dviejų siūlomų pavadinimų: “Nemunas” ir “Varpas”, buvopasirinktas pastarasis. O 1889 metų sausį išėjo pirmasis “Varpo” numeris,jį redagavo trise: V. Kudirka ir du jo draugai studentai. “Varpas” iš pradžių subūrė visas inteligentiškas lietuvių pajėgas.Greta liberalų, laisvamanių, socialistų, dirbo katalikai ir kunigai.“Varpas” iš pradžių tik stengėsi pažinti lietuvius ir jų gyvenimą: joprogramą turėjo nustatyti pats gyvenimas. “Varpe” atsispindėjo visilietuvių visuomenės sluoksniai ir reikalai, visos blogosios ir gerosiosgyvenimo pusės. V. Kudirka buvo “Varpo” siela, per 10 metų jis skyrė jamvisas savo jėga, ir “Varpas” yra neatsiejamas nuo V. Kudirkos gyvenimo irkūrybos. Ypač įdomus buvo V. Kudirkos vedamas “Tėvynės Varpų” skyrius.Šiame skyriuje V. Kudirka pasireiškė gabiu publicistu, greitai, gyvai irtaikliai reaguojančiu į lietuvių gyvenimo teigiamus ir neigiamusreiškinius. “Tėvynės Varpuose” V. Kudirka nuolat ir įtikinamai skelbėmirtiną rusicizmo grėsmę lietuvių tautai ir organizavo tautos jėgas jaiatsispirti. Jis skelbė, kad lietuviai pirmiausia turi priešintis ten, kurnepaisomos įstatymais garantuotos jų teisės: “Gindamas savo asmens, savokiemo ir savo valsčiaus įstatymais garantuotas teises, jis išaugs gynėjusavo tautos ir kovotoju dėl jos kultūros ir laisvės.

Vincas Kudirka – Tautiškos giesmės autorius

1898 metų rugsėjo 15 V. Kudirka šeštajame “Varpo” numeryje su savo

komponuotomis gaidomis išspausdino Tautišką giesmę (Lietuva, tėvyne mūsų),virtusią tautos himnu. V. Kudirka tikriausiai buvo numatęs kūriniopaskirtį, savo atsiminimuose jis rašė: “Parašiau lietuvišką “Bože, cariachrani” (“Dieve, saugok carą” – taip prasidėjo carinės Rusijos himnas).Jame V. Kudirka išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetinosavo raštuose skelbiamas idėjas. Lietuvos praeitį V. Kudirka vertinaromantiškai, ir tai ryšku ne tik jo verstiniuose iš Lietuvos praeitiesveikaluose, bet ir jo publicistikoje. Lietuvių jam – didvyrių žemė, irlietuviai iš jos praeities turi semtis stiprybės. Greičiausia romantizmasjame bus išugdęs įsitikinimą, kad gyvenimą kuria ir jame laimi stiprios,valingos, kilnių idealų vedamos asmenybės. Tokia asmenybė buvo pats V.Kudirka, tokiomis savo raštais jis ugdo ir lietuvius, nes, tik tokiaisbūdami, jie tepajėgs išbristi iš skurdo ir priespaudos. Tad V. Kudirka irsavo publicistikoje, ir tautos himne ragina eiti “vien takais dorybės”. Nėvienu dalyku jis tiek nesisielojo ir nerašė, kiek apie lietuvio pareigas irdarbą savo tautai, nes tauta yra tiek stipri ir gaji, kiek žmonės dirba josgerovei ir aukojosi jos didiesiems idealams. Šviesa ir tiesa padeda tuosdalykus pažinti (“Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi”), tačiau tiktėvynės meilė (“Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse”) paskatina dėl tųidealų dirbti ir jiems aukotis.

Vincas Kudirka – rašytojas

Ištisą dešimtmetį dirbdamas platų literatūrinį bei visuomeninį darbą,V. Kudirka buvo pasidaręs buržuazinės lietuvių inteligentijos vadovu. Sujuo palaikė ryšius daugelis to meto lietuvių rašytojų (J. Mačys – Kėkštas,G. Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė ir kt.). Didelį autoritetą amžininkų tarpeV. Kudirkai padėjo įsigyti visų pirma jo kūryba, kurioje buvo keliami

svarbiausieji gyvenamojo meto klausimai, taip pat plati jo erudicija irkai kurios patrauklios, teigiamos jo charakterio ypatybės. V. Kudirka buvomalonaus ir tauraus būdo žmogus, pasižymėjo organizaciniais sugebėjimais,buvo nepaprastai darbštus, visuomeninius reikalus visuomet statė aukščiausavo asmeninių interesų. Tačiau turėjo ir nemaža priešų, ypač klerikalųtarpe. Susirgęs džiova, V. Kudirka 1894 – 1897 m. važinėjo gydytis į Krymą irAdrijos pajūrį. 1895 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, jis buvo antrą kartą carožandarų suimtas, klerikalų laikraščiui “Apžvalgai” viešai atidengus joslapyvardį. Tačiau bylai sudaryti neradus pakankamai medžiagos, V. Kudirkavėl buvo paleistas. Gydydamasis už Lietuvos ribų, kur mažiau grėsė caro žandarųpersekiojimai, V. Kudirka dar labiau suintensyvino savo literatūrinęveiklą. Be gausių publicistinių straipsnių ir kelių eilėraščių, šiuolaikotarpiu jis parašė satyrinių kūrinių – “Viršininkus” (1895 m.) bei“Lietuvos tilto atsiminimus” (1896 m.) ir išvertė į lietuvių kalbą Dž.Bairono “Kainą”. Paskutiniuosius gyvenimo metus V. Kudirka praleido Naumiestyje,sunkiai sirgdamas. Globojamas savo bičiulės Valerijos Kraševskienės, jisbuvo atsidėjęs vien literatūriniam darbui. Čia V. Kudirka parašė satyras“Cenzūros klausimas” (1897 m.) ir “Vilkai” (1898 m.), be to, išvertė įlietuvių kalbą F. Šilerio “Orleano Mergelę” ir “Vilių Telį”, A.Mickevičiaus “Vėlinilų” III d. ir kt. V. Kudirka taip pat rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Ypačreikšmingas buvo jo parengtas liaudies dainų rinkinys “Kanklės” (I d. –1895, II d. 1899). V. Kudirka pasireiškė ir lietuvių literatūrinės kalbos,ypač rašybos, norminimo srityje (1890 m. išleido “Statrašos ramsčius” –pirmąjį lietuvių kalbos rašybos vadovėlį).

2000, KaunasNAUDOTA LITERATŪRA

1. Julius Būtėnas. Vincas Kudirka.- Kaunas, 1988.

2. Mokinio biblioteka. Vincas Kudirka.- Vilnius, 1992.

3. A. Šapoka. Lietuvos istorija.- Vilnius, 1989.